Kategorija: Japonija, Tsukuba 2017—2018

Hokkaidō III

Trečią rytą Sapporo mus pasitiko pūga. Sniego kalnai, įrėminę gatves buvo gerokai aukštesni už mus, o tądien snigti taip ir nenustojo, tad pusnimis krypavom visus 18 kilometrų (kelionės rekordas!).

Labai detalaus plano ar veiklų prikimšto tvarkaraščio neturėjom, nes abi mėgstam naujose vietose apžiūrėti ne tik populiariausius taškus, bet ir smulkmenas tarp jų, kad maždaug susidarytumėme bendrą vaizdą (todėl ir išvaikščiojom tiek). Pagrindinės vietos, kurias norėjome aplankyti buvo Senasis Hokkaidō valdžios pastatas, kuris dabar veikia kaip muziejus; alaus muziejus ir Moiwa kalnas.

Valdžios pastatas gana europietiškos architektūros, viduje iškloti raudoni kilimai, ant sienų kabo didžiuliai paveikslai. Atskiros patalpos įrengtos pagal temas, o labiausiai nustebino kambarys, pašvęstas Japonijos ir Rusijos ginčui dėl šiaurinių Japonijos salų (kuriai šaliai jos priklauso, nėra nuspręsta). Stenduose aprašyta istorija tiek japoniškai, tiek angliškai, ir visur, žinoma, teigiama, jog salos šiaip jau Japonijos. Buvo ir dokumentas, kur lankytojai galėjo pasirašyti peticiją už salų pripažinimą Japonijos dalimi, o šalia jo stovėjo vitrina su matrioškomis ir kitais rusiškais suvenyrais, reprezentuojanti šiaurinių salų vietinių ir rusų kultūrų mainus ir ryšius.

Po to ruošėmės keliauti į alaus muziejų, bet pagalvojom, kad gal kiek ankstoka, tad pirmiausia išgėrėm kavos. Ilgai, aišku, netruko, bet iki muziejaus traukėm pėsčiomis, tad jį pasiekėm jau popiet. Kiek nusivylėm, nes pastatas visai mažytis, o ir pačiam muziejui pamatyti teko ne daug – mat buvo didžiulis katilas, kuriame kažkada virtas alus, ekspozicija su įvairiais dokumentais, pasakojanti apie Sapporo alaus istoriją ir plakatų siena. Žinoma, lankytojai gali išbandyti ir įvairių rūšių alaus, tad Nastya, kaip alaus mėgėja, šita galimybe pasinaudojo.

Nors muziejui neišbuvom nė valandos, kai išėjom, jau temo, todėl papietavusios keliavom link kalno (vėlgi, pusę kelio pėsčiomis, tad užtrukom). Pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viršūnės, nuo kurios, girdėjome, atsiveria įspūdinga panorama, o sutemus vaizdas dar geresnis.

Lankytojų nebuvo daug, bet vagonėlyje kabeliu kilome maždaug dešimtis. Moiwa kalnas lenkia pusę kilometro aukštį, todėl viršūnėje buvo nepadoriai šalta – visi, patrypčioję aplink maždaug penkiolika minučių, skubėjo šildytis vidun. Viršūnėje, beje, įrengta apžvalgos aikštelė su varpu viduryje, kurį norintys galėjo skambinti (kokiu tikslu, nenugirdau, bet turbūt sėkmei prišaukti ar panašiai), o pati stotis turėjo restoraną, kavinukę ir suvenyrų parduotuvę – viskas po ranka.

Keliavimas į kalną ir nuo jo užtruko, todėl galų gale vėlavom į paskutinį autobusą, tad teko dar kiek pavaikščioti (pamenat, 18 kilometrų).

***

Paskutiniąją pilną dieną, pirmadienį, praleidome miestelyje Otaru, įsikūrusiame pačiame salos krašte, prie Japonijos jūros, šiauriau nuo Sapporo. Čia ir sniego buvo daugiau (taip pat snigo kiaurą dieną), o ir temperatūra buvo dešimčia laipsnių žemesnė. Šiaip -10°C neskamba daug, bet saloje klimatas visai kitoks, todėl ir žvarba su lietuviškąja sunkiai palyginama – baisiai šalta, net man.

Miestelio tiek ir tematėme – nuo stoties gatvė vedė tiesiai link jūros kranto, tai tame ruože ir vaikštinėjom. Pirmiausia ėjom papietauti tradicinio japonų maisto restorane, bet ilgai užtrukom, nes kaip įprasta, reikėjo ir eilėje palūkėti, o ir maisto ruošimas užtruko. Žodžiu, kai išėjom jau tikrai apsižvalgyti, buvo kiek pritemę.

Fotografavom garsų kanalą (kartais prilyginamą Venecijos vaizdams), ėjom prie jūros, sniego ir šviesų gatvelę.. dėl šalčio vienu kartu lauke pabūdavom maždaug 15-20 minučių, ilgiau tverti neišėjo. Tad tokių pertraukų metu bėgdavom šiltos arbatos, radom ir barą, siūlantį karštą vyšnių alų (skonis kaip mūsų krieko, tik dar saldesnis), dar paieškojom sausainių savo airBnB šeimininkui ir taip pralėkė kelios valandos.

Vakarą praleidusios ‚namie‘ kėlėmės anksti, mat reikėjo išsikraustyti iki dešimtos ryto. Iki skrydžio dar turėjom kelias valandas, todėl mieste ieškojom vietinių populiarių saldumynų, kad grįžusios turėtume kuo pavaišinti draugus, ir užsukome į indų maisto restoraną pietų.

Čia mus pasitiko senukas japonas, pasodino prie šildytuvo, pašnekino; užsakymą priėmė indas, su kuriuo kalbėjom pusiau angliškai, pusiau japoniškai, paklausinėjo jis mūsų apie studijas ir kelionę, papasakojo savo istoriją apie japonų kalbą ir paragino kalbėti drąsiau, todėl vėliau kalbėjom jau tik japoniškai. Maistą atnešė dar kitas darbuotojas, žodžiu, turėjom progos pabendrauti su visa komanda, pasijuokėm, o po to jau teko atsisveikinti ne tik su svetingais šeimininkais, bet ir su Hokkaidō.

**Pabaigai**

Šita serija įrašų kaip niekada buvo tiek pat (o gal ir daugiau) skirta man pačiai, kaip ir jums. Mąstydama apie Okinavos pavyzdį, kai savaitę įspūdžių bandžiau sutalpinti į vieną įrašą, nusprendžiau, kad šįkart noriu išsaugoti daugiau. Hokkaidō tikrai buvo įsimintiniausia kelionė, jau vien dėl to, kad ją laikiau svajone, kurią galėčiau išpildyti kada nors ateityje, ir pažiūrėkit.. aš jau beveik metus negaliu priprasti prie to, ką vadinu savo gyvenimu dabar. Na o moralas toks: kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, nebijokit įsikibti svajonių, bet dar svarbiau, turėkit drąsos versti jas planais.

Linkėjimai!
Agnė

 

Hokkaidō II

Tęsiam Ōdōri parko ir Sniego festivalio temą.

Milžiniškų sniego skulptūrų buvo gal šešios ar septynios. Kadangi viena festivalio dalių yra tarptautinis sniego skulptūrų konkursas, kuriame kasmet dalyvauja keletas užsienio šalių (2016, pavyzdžiui, konkursą laimėjo Latvijos komanda, nuotrauka čia), dalyvių skulptūros, nors ne tokios milžinės, taip pat stovi tame pačiame parke. Buvo ir konkursui nepriklausančių mažesnių skulptūrų.. o be viso šito stovėjo ir ledo pilis, atstojusi foną scenai, kurioje vakare prasidėjo įvairių dainininkų ir grupių pasirodymai. Kaip suprantat, visko daug.

Labai šalta tądien nebuvo, laikėsi apie 0°C, bet vis tiek vis užsukdavom į parduotuvę šiltos arbatos, ar dar kokio karšto gėrimo. Jau vakarojant stabtelėjom prie minėtos ledo pilies, kur nejučia prastovėjom dvi valandas. Iš pradžių gitara grojusį ir dainavusį vaikiną pakeitė dešimtmetė mergaitė, pradainavusi gera pusvalandį, tad visi vis aikčiojo, vis plojo, o ji drąsiai dar ir su publika pakalbėdavo tarp dainų..

Po to sekė šokių pasirodymas ir keturių vaikinų grupė. Įdomu buvo stebėti, kaip atlikėjai drąsiai šnekučiuojasi ant scenos, kalbina žiūrovus, rodos, nepaisydami, kiek laiko tai trunka, nebandydami tiesiog pristatyti kito kūrinio. Vaikinai nurodę judesius, kuriais turėjome prisidėti, atliko keletą dainų, bet mes jau visai sustirusios ėjom žvalgytis į kitą parko pusę.

Žmonių buvo daug. Einant per perėjas tai ypač pasijausdavo, bet ir be jų daugiau mažiau nuolat reikėjo stoviniuoti kas kelis žingsnius. Toli nespėjom nulėkti, kai pastebėjom, jog einam visai šalia būrio įtartinai aukštų vaikinų spalvotais plaukais. Susižvalgėm, dar pastebėjom juos, ir priėjom išvados, kad čia tai tikrai turi būti grupė, o ir atrodo, kad korėjiečiai. K-popu (korėjiečių pop muzika) nesu fanatiškai apsėsta, bet man patinka ir laikas nuo laiko vis pasiklausau, nors, tiesą sakant, labiausiai mane žavi jų choreografija. Patys vaikinai filmavo aplinką, prie jų nebuvo jokių apsauginių, todėl rodės truputį keista, bet kai išgirdom juos kalbant korėjietiškai, jau buvom visiškai įsitikinusios.

Dar pora minučių ir pasiekėme kitą sceną, prie kurios jau buvo prigužėję žmonių. Apsižvalgiusios pamatėm didžiulį plakatą su K-pop grupės PENTAGON nuotrauka, kur atpažinom tuos pačius veidus. To jau mažiausiai tikėjomės.. o po valandos stebėjom jų pasirodymą (nors iš labai toli, nes ten žiūrovai ir bilietus buvo rezervavę, kad galėtų šalia scenos stovėti). Taip Sapporas negailėjo mums staigmenų.

Po ilgos dienos vaikščiojimų traukėm pavakarieniauti. Jau buvome nusprendusios, kad naktį praleisime interneto kavinėje, todėl skubėti nebuvo kur. Ten nuėjome apie vienuoliktą (jau buvome išsirinkusios, kurioje norime praleisti naktį) ir sutvarkiusios visus dokumentus įsikūrėme savo „kambarėly“.

Per daug neišsiplečiant, tai šioje kavinėje, kaip ir daugumoje, buvo komiksų biblioteka, parduotuvė, nemokamų gėrimų aparatai, ir aišku, pilna kompiuterių. Už papildomą mokestį buvo galima pasinaudoti ir dušu. Kambarėliai – tiesiog atskiros erdvės, be lubų, bet su sienomis ir stumdomomis durimis. Mūsų pagrindinis tikslas, aišku, buvo bandymas bent kiek pamiegoti, bet sunkiai sekėsi. Tiesiai virš mūsų kabinos švietė dvi lempos, o netoliese  karštą orą pūtė kondicionierius, todėl net išsirengus negalėjom užmigti, rodės, kad tvyrojo maždaug 30°C. Užmigom gal ketvirtą ryte, kai pripratom prie tokio klimato, o septintą jau kėlėmės.. tai kitą dieną trykštančia energija nepasižymėjom.

***

Aštuntą ryte išėjusios laukan buvom pasitiktos pūgos, kuri kažkaip smagiai nuteikė. Dienos planas buvo labai paprastas – aplankyti Hokkaidō universitetą, nusigauti iki Fushimi Inari maldyklos ir įsikurti airBnB. Prieš tai keliavome kavos ir pusryčių, kur pakaitomis užmigome prie stalo, bet po tokio „pietų miego“ abi jautėmės geriau.

Universitete daug nematėme, na, daugiausia sniego kalnus. Pati teritorija labai didelė, primenanti Tsukubos universitetą, mat čia taip pat važinėja autobusai, kuriais galima nusigauti iš vieno galo į kitą. Ilgai nestoviniavusios apėjom ratą ir keliavom pietų.

Maldykla, link kurios važiavome iškart po to, įsikūrusi ant kalno, tad teko kiek pažingsniuoti. Žmonių ne daug, vos viena grupelė besifotografuojančių užsieniečių, dėvinčių kimono. Visos šintoistinės maldyklos yra panašios, bet tai buvo pirmas kartas, kai mačiau maldyklą apsuptą sniego, kartu su apsnigta eile vartų – žiema pridėjo tokio šarmo, tikrai.

Energijos visai neturėjom, tad kai išmušė lauktoji ketvirta valanda, nuo kurios jau galėjome įsikurti airBnB, tiesiai ten ir patraukėme. Butas nedidelis, bet dviem merginoms sočiai – svetainė su televizoriumi, stebuklinguoju kotatsu (stalas su pritvirtinta antklode ir šildytuvu po stalviršiu – įsijungi ir gali šildytis kojas, ar pusę kūno, kaip jau išeina), miegamasis su dvigule lova, dušas, mini virtuvėlė ir panašiai. Visko sočiai. Palindusios po tuo stalu užmigome porai valandų; atsikėlusios ėjom nusipirkti maisto, o likusį vakarą praleidom laikinuosiuose namuose. Ir patikėkit, kaip gerai miegojosi toje lovoje, prieš tai vos pasnaudus interneto kavinėje ant grindų…

Ryt laukia paskutinioji dalis: apie alų, sniege paskendusį Otaru miestelį ant jūros kranto, Moiwa kalną ir miesto panoramą naktį. Na, paskaitysit patys :).

Linkėjimai,
Agnė

Hokkaidō I

Sveiki!

Tik ką baigėm antrąjį semestrą. Kol dauguma draugų Lietuvoj jau džiaugėsi po-sesijinėmis atostogomis, man teko lankyt paskaitas ir ruoštis egzaminams. Laiko nebuvo niekam – nei keliavom, nei pramogavom; visą sausį prasimokėm, o pramogomis virto pietūs ar vakarienė kavinėse. Dėl to naujos kelionės labai laukėm – bilietus, vietą nakvynei buvom užsitikrinusios dar prieš Naujuosius, todėl po paskutinės prezentacijos, kurioje pristačiau Hokkaidō Sniego festivalį, su Nastya išskridom to festivalio pamatyti pačios.

Pradėkim nuo to, kad Hokkaidas yra Lietuvos dydžio. Salos ‘sostinė’, Sapporo miestas, yra trečias pagal dydį ir penktas pagal gyventojų skaičių Japonijoje. Klimatas, aišku, atšiauriausias, nors sniegas laikosi ne visus metus.

Vis dėlto, kaip visada viską darančios atvirkščiai, kol dauguma japonų keliauja į Okinavą (kur vykom vasarą) pasidžiaugti šiluma, mes žiemos metu išlėkėm šiaurėn. Ir visai nesigailim! (Na, bent jau aš, Nastya šiek tiek skundėsi šalčiu..)

Aplankyti šį kraštą svajojau nuo pat studijų pradžios, ir visada, kai japonai klausdavo, ką gi norėčiau jų šaly aplankyti, drąsiai tardavau Hokkaidō pavadinimą. Pati gerai nežinau, iš kur tas noras, bet turiu nepaaiškinamą silpnybę sniegui, kurio čia apstu, o ir apie salos išskirtinę gamtą girdėjau sočiai… Taip nusprendžiau, kad tikrai čia atvyksiu, tik niekad nemaniau, kad tai įvyks taip greit. Sniego festivalis buvo labiau svajonė, nei realus noras, nes visai nesitikėjau, kad aplinkybės galėtų taip palankiai susidėlioti – čia atvyksta daug turistų ir iš pačios Japonijos, ir užsieniečių, pats festivalis vyksta beveik dvi savaites, tad maniau tiesiog sunku taip ‘pataikyti’, o ir šiaip, brangu. Ir va, pradžioje svarsčiusios galimybę Hokkaide sutikti Naujuosius, nusprendėme rizikuoti ir keliauti į išsvajotą festivalį iškart po egzaminų.

Kas mane sekate instagrame (nuoroda dešinėj), jau tikriausiai girdėjote apie nesklandumus, su kuriais susidūrėme dar nė neišskridusios. Paskutinę dieną prieš išvykstant, jau po atsiskaitymų, galvojom ramiai praleisim vakarą, susiplanuosim kelionę, išgūglinsim, ką reikėtų aplankyti.. ahaaaa. Tą pačią paskutinę dieną sužinojom, jog airBnB, kuriame planavome gyventi visos kelionės metu, buvo atšauktas.

Aiškinant trumpai: atrodo, kad čia buvo šeimininkės planas, kadangi užsisakiusios airBnB miestelyje Otaru (valanda traukiniu nuo salos ‘sostinės’), ji mums pasiūlė už tą pačią kainą apsistoti kitame jos nuomojamame bute Sapporo, nes patogiau, jei jau atvykstam dėl festivalio. Sutikom. Manėm, va, kaip čia gerai pasisekė, dar ta pati kaina, kuri tikrai nebuvo didelė – pasaka, kokių gerų žmonių yra. Ahaaaaaa. Tai va, ponia atšaukė viską, nieko nepranešė, o kai paskambinom išsiaiškinti, sakė, na gal galima bandyt rezervuoti vietą ir Sapporo, bet šiek tiek brangu būtų..
KĄ?
Na, suprantat. Festivalio metu viso viešbučių, motelių ir kitų apgyvendinimo vietų kainos padidėja žvėriškai, tad pagal mūsų teoriją, toji ponia norėjo šiek tiek užsidirbti, mat bandančių kur nors apsistoti paskutinę minutę visada atsiranda, bet tada ir mokėti reikia atitinkamai.

Tai va, tiek iš to ramaus vakaro po atsiskaitymų. Jau naktis, dieną turim išskrist į visiškai nepažįstamą, šaltą kraštą, ir neturim kur gyvent. Nusprendėm užsisakyt vieną naktį viešbutyje, o toliau jau suktis pagal situaciją, nes dar brangiau vis tiek nebus, tad jeigu kas, galėtume rezervuoti kitas vietas prieš pat ten atvykstant nakvoti.

Visgi, stovint prie bagažo patikros mūsų nuotaika greitai žymiai pagerėjo, nes sulaukėme žinutės iš vyro, kurio airBnB bandėme rezervuoti naktį. Rezervuoti tai užrezervavome, prieš tai aprašiusios savo situaciją, kad neturim kur apsistoti, nes prieš tai užsakytą vietą atšaukė, bet iškart po to sulaukėme jo atsakymo, kad sistemoje buvo klaida ir iš tiesų tų laisvų vietų nebuvo. Atsiprašė, nors mes visai nepykom.

Tai va, kitą dieną, jau stovint oro uoste, parašo mums tas pats vyras, klausdamas, ar nepridarė mums problemų, ar radom vietą, ar išvis dar atvykstam – rodės nuoširdžiai susirūpinęs. Viską papasakojom, ir jis užleido mums, kaip supratom, savo paties butą trims naktims, be to, už labai padorią kainą! Čia buvo išvis stebuklas, nes likom tik su viena naktimi nežinioje, visa kita jau susitvarkė. Su tokiu palengvėjimu į lėktuvą sėdom ramios ir aš jau tirtėjau iš jaudulio.

***

Atskridusios vakare lėkėm tiesiai į viešbutį. Jau pro lėktuvo langus pamačius sniegą, širdis ėmė virpėti – niekaip negalėjau priprasti prie minties, kad iš tiesų esu čia. Visgi, buvom visai pavargusios, tad visi planai vakarui apsiribojo laikinu įsikūrimu, kelione į parduotuvę maisto ir vonia, kuria pasidžiaugti čia, Japonijoje, tenka retai.

Anksti atsikėlusios, jau dešimtą ryte žingsniavome vykdyti dienos plano. Pirma, turėjome stoty palikti daiktus, nes nakvynės vietos neturėjome, o tampytis pilnos kuprinės ir lagamino visai nesinorėjo. Tiesiai po to traukėme į stiklo skulptūromis nusagstytą gatvę, mat labai knietėjo pamatyti, kaip šios atrodo, o didžiąsias sniego skulptūras norėjome pasilikti vakaro pusei, kad jas pamatytume ir apšviestas tamsoje.

Ko nepaskaičiavome, tai kad dienos metu nebuvo įmanoma prie ledo skulptūrų prieiti arčiau, mat iš abiejų pusių jas juosė gatvė, todėl teko grožėtis vaizdu nuo šaligatvio. Nustebino, kaip gi jos taip išsilaiko? Ir šiaip, man daug lengviau įsivaizduoti skulptūrų lipdymą iš sniego, nei skaptavimą (?) iš ledo, todėl pasižiūrėti buvo ko.

Po to pavaikštinėjusios Sapporo gatvėmis, papietavusios, ėjome jau į pagrindine laikomą Sniego festivalio vietą, Ōdōri parką, kuriame stovėjo sniego skulptūros. Buvo ir milžiniškų, pastatų dydžio kūrinių, ir mažesnių, nors rodos visos buvo didesnės už vidutinio ūgio žmogų. Vėpsojom išsižiojusios, vis kartojau, ‚o jėzau‘, ir negalėjau patikėt, kad čia realus gyvenimas ir taip, mes tikrai esame Sniego festivaly.

Šiame parke vaikštinėjom iki vėlaus vakaro, bet apie tai rytoj!

Linkėjimai,
Agnė

Šokiai universitete

Regis minėjau anksčiau, kad pradėjau lankyti vieną universitetinį klubą, kurį lanko daugiau nei aštuoniasdešimt studentų. Čia susirenkam šokti du vakarus per savaitę. Veikla yra atvira visiems norintiems, todėl nariai suplūdę iš skirtingų fakultetų, skirtingų kursų, bet dar geriau, kad pats klubas neapsiriboja vienu žanru – turim septynis, o mes su Migle prisijungėm prie hip-hop. Šiandienos įrašas apie tai,  kaip viskas prasidėjo ir einasi dabar.

Prie kurios nors universitetinių veiklų norėjau prisijungti jau seniai, bet neužtekdavo ar tai laiko, ar drąsos (užsienio studentai nė viename klubų nėra dauguma). Vis dėlto norėjau save įstumti kažkur, kur nepabėgčiau nuo japonų kalbos, o ir šokiai, kaip visada, labai viliojo, todėl, kai sužinojau apie „Real Jam” egzistenciją (čia klubo pavadinimas), nusprendžiau parašyti jiems e-mailą ir išsiaiškinti, ar jie priima naujus narius. Pakapsčiusi internete aptikau ir daugiau informacijos. Jų puslapyje buvo parašyta, kad klubas turi apie aštuoniasdešimt žmonių, iš kurių maždaug penki asmenys yra užsienio studentai. PENKI. Galvoju, čia kaip tik man.

Atsakymą gavau greit, trumpą ir aiškų – maždaug: „žinoma, galit prisijungt (rašiau už mus abi su Migle), tik dabar universitete daug laisvadienių, todėl repeticija bus tik po dviejų savaičių. Bet, visi tvarkaraščiai būna paskelbti internete, tad patikrinusios tiesiog ateikit laiku į sutartą vietą.”

Taip ir padarėm. Kai atėjom į pastatą, kuriame vyksta repeticijos, iškart išgirdom muziką ir daug balsų. Pakilusios į trečią aukštą pamatėme prigužėjusį koridorių, kuriame, bent iš pradžių, nebuvo matyti nė vieno ne tik užsieniečio, bet ir tiesiog pažįstamo veido. Vėliau, visgi, pastebėjom Katią, merginą iš Rusijos su kuria neplanuotai susipažinom vos dieną prieš tai – sėkmė! Kai persirengusios norėjom rasti atsakingą žmogų, su kuriuo galėtume pasikalbėti, repeticija jau buvo prasidėjusi. Koridoriuje namų darbus ruošė du vaikinai, kol visi kiti šoko didelėje auditorijoje. Ką daryti – nelabai susigaudėme. Ar galim tiesiog kaip niekur nieko prisiplakti prie šokančių, ar turim kažkam pasisakyti? Jokių išankstinių instrukcijų negavom, tad patarimo klausėme jau minėtų vaikinų. Vienas jų nuvedė mus prie auditorijos ir nubėgo pakviesti klubo „lyderio”, kuris tuo metu šoko priekyje, rodydamas judesius kitiems. Visai pasimetėme, kad jį taip išplėšė, bet vėliau pasirodė, jog be jo dar du žmonės turėjo mokytojų rolę.

Greitai paaiškinusios, jog mes čia pirmą kartą, klausėm, ką daryti, nuo ko pradėti. Vaikinas nurodė tiesiog jungtis prie kitų šokančių ir „imituoti” esančius priekyje. Kaip sužinojom tik vėliau, visi toje auditorijoje taip apšyla prieš tikrąsias repeticijas ir apšilimo choreografiją žino visų žanrų nariai – čia lyg koks visus apjungiantis ritualas, atliekamas kaskart repeticijos pradžioje iki išsiskirstant į mažesnes grupeles.

Lyderis dar paklausė, iš kur atvykome, ir išgirdęs, kad iš Lietuvos, labai nustebo. Visų pirma, tai aiškiai nežinojo, kur tokia šalis yra, tad prireikė šiek tiek papildomos informacijos, o antra, tai pasirodo dar neturėjo narių iš Lietuvos, sakė, labai smagu. Ir mums smagu.

Po pokalbio nurodęs jungtis prie apšilimo, pats vaikinas nušuoliavo į priekinę eilę ir mus paliko koridoriuj. Mes su Migle nelabai susigaudėm, kur čia turėtume įsitrinti, nes visai nebuvo matyti vietos. Kai galų gale kažkaip įsispraudėm, po kelių minučių supratom, jog esam vien vaikinų pusėje. Arčiausiai esanti mergina buvo grynai už kokių 6-7 vaikinų, jei bandytume brėžti tiesią trajektoriją (net ir universitete, kaip pradinukai, žmonės natūraliai pasidalija į vyrų ir moterų grupes). Tada sugavom minėtos Katios žvilgsnį ir perbėgom netoli jos, jau į merginų pusę. Puiki pradžia.

Kitų užsieniečių sutikimas suteikė komforto jausmą, kad mes visgi ne vienos (šalia šoko dar dvi merginos iš Rusijos, su kuriomis turiu pora bendrų paskaitų, nors iki susitikimo šokiuose nebendravome). Po apšilimo skirstėmės pagal žanrus, ir paaiškėjo, kad ta pati Katia irgi šoka hip-hop grupėje, kas jau visai nuramino. Pirmoji repeticija buvo smagi, nors ir šiek tiek išgąsdino labai japoniškas mokymo būdas: tos dienos mokytoja į aiškinimus per daug nesileido – parodydavo judesių seką, mes bandydavome pakartoti, minutė ir einam toliau. Jokių pastabų „dabar dešinė ranka, o dabar kairė koja”, metodas maždaug stebėk-atkartok-pats. Įdomi patirtis, reikėjo prie šito priprasti. (Nors aišku visada galime tikslintis, kaip atlikti judesius ir prašyti pakartojimų, bet jei atrodo jog visiems kitiems viskas išeina, klausti nebesinori.)

Po repeticijų visada vyksta susirinkimai-aptarimai, kur vadovai pristato artėjančius renginius, planus, tada visi nariai gali pasisakyti, kažką pareklamuoti, padalyti kokių anketų savo rašto darbams paremti ir panašiai. Kaip ir apšilimas, šitie susirinkimai primena ritualą, sujungiantį visų žanrų atstovus į vieną bendruomenę. Taip repeticiją pradėję visi kartu, ją kartu ir užbaigiame.

Pirmą kartą tame susitikime su Migle, kaip įprasta, radom ko raudonuoti. Nežinojom, kad teks, bet pasirodo visi naujokai susirinkimo metu turi prisistatyti, ką mes supratome tada, kai lyderis jau žvelgė tiesiai į mus, aiškiai rodydamas, kad dabar mūsų eilė pasisakyti. Visi aplink šurmuliavo, o ir sėdėjom pačiame auditorijos gale, todėl buvo sunku išgirsti, ko jis klausė, dar, žinoma, viskas japoniškai, žodžiu.. daug neprigirdėjimo, juoko ir įraudusių skruostų, bet susikalbėjom.

*

Repeticijos trunka po dvi su puse valandos (įskaitant apšilimą ir susirinkimą). Antradieniais šokam išsiskirstę pagal žanrus, o ketvirtadieniais atvyksta tikras sensei, hip-hop profesionalas. Dalyvavimas nėra būtinas ir yra mokamas, todėl čia susirenka šiek tiek mažiau žmonių nei antradieniais, bet energija dar geresnė, nes visą repeticiją šokam dideliame būryje ir dar su rimtu (įgūdžių, ne charakterio prasme) mokytoju priešaky.

Labai malonus dalykas jaustis kažkokios bendruomenės dalimi, ypač kai esi svečioje šalyje ir toje bendruomenėje, galima sakyti, vien vietiniai. Šito patvirtinimui turiu istoriją: dar buvusi tik poroje repeticijų, universitete nuėjau nusipirkti kavos. Jau kaip maldą išbėrusi užsakymą ir ieškodama monetų, išgirdau lyg ir neįprastą klausimą iš baristos, bet neatkreipusi dėmesio (kuris buvo sutelktas į monetas) tiesiog numykiau „taip”, kai išgirdau kitą klausimą: „kokiame žanre?”. Pasimetusi pakėliau akis ir supratau, kad mergina klausė, ar aš tik nešoku „Real jam”. Sakau, hip-hop, o ji „oo, kaip faina, vakar mokytojas pakankino, ar ne?”, nusijuokiau, „aha, žiauriai pavargau, dar ir šiandien šonus skauda”. Va taip pasijaučiau pripažinta, ypač kai užkalbino ne koks užsienietis, o japonė.

Dar keli įdomūs dalykai:

¤ per susipažinimą su kitais hip-hop grupės nariais, lyderė paklausė mūsų amžiaus. Kai paaiškėjo, jog abi su Migle esam metais vyresnės už ją, pastaroji pavadino mus senpai, kas privertė kažkaip susinepatoginti (japonams svarbu hierarchija bendruomenėse; bendras skirstymas į viršesnius (senpai) ir žemesnius (kohai) pagal poziciją, amžių ir pan.);

¤ žemiausiam ranke grupėje yra ne naujokai (mes), kaip tikėjomės, o pirmakursiai. Todėl prieš kiekvieną repeticiją jie šluoja grindis, kol visi kiti laukia, šnekučiuojasi;

¤ beveik kiekvieną repeticiją mokomės naujo šokio, kurį dažniausiai paruošia kažkas iš grupės narių. Išmokę pasidalijame į mažesnes grupes ir filmuojame galutinį rezultatą, kuriuo po to pasidalijama LINE appse, kur kiekvienas turi prieigą prie vaizdinės medžiagos;

¤ kai artėja kurio nors grupės nario gimtadienis, jam yra paruošiama dovana (prieš tai surenkami pinigai iš tos grupės narių) ir jis pasveikinamas per susirinkimą, visiems dainuojant „Happy birthday to you”. Bendruomeniškumas čia yra vinis.

Na.. o jūs kaip, šokat? 🙂

Linkėjimai,
Agnė

 

Naujieji, senieji ir dabartis

Naujieji man primena gimtadienius. Prieš ar jau per patį gimtadienį mėgstu įvertinti praėjusius metus – apžvelgti, kas įvyko, ką nuveikiau pati, kaip spėjau pasikeisti ir ką supratau.. taip prirašau kelis dienoraščio lapus. Dar, aišku, gimtadieniai yra puiki proga pabūti su draugais, bet tą galimybę pasikalbėti su savimi vertinu lygiai taip pat. Dėl to man Naujieji veikia labai panašiai – atradus laiko galvoje perkratau visus praėjusius metus, kartais ir apie ateinančius pamąstau, o tada jau švenčiu su draugais. Daug metų puoselėjom tradiciją su Deimante (iš Mažeikių, giminaičiai prisiminsit) Naujųjų naktį sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėm pasiekti/gauti ateinančiais, ir tuos sąrašus paslėpdavom. Vienintelė taisyklė buvo jokiu būdu netikrinti tų sąrašų, juos tiesiog užmiršti, o po metų jau skaičiuoti, kiek punktų išsipildė.

Šito nebedarau jau kelis metus, kažkaip mečiau nusistatymų kitiems metams filosofiją, pradėjau labiau vertinti realizacijas ir išmoktus dalykus. Dėl to juos stengiuosi detaliai aprašyti, kad įstrigtų galvoj ir galėčiau jais nuolat „naudotis“.  Ir jo, aš suprantu, kaip tai skamba, bet mano draugai sako, „tu visada galvoji apie gyvenimą“, tai čia gal teisybė – užtat viską užsirašinėju, kad apmąstymai tvarkingai galvoje sugultų.

Šiais metais dar neatradau laiko visko apmąstyti, tai tuo gali pavirsti šis įrašas. Bet pradėkim nuo Naujųjų sutiktuvių.

Naujųjų metų sutikimas tapo dideliu klausimu. Visų pirma, tai be visokių skaičiavimų iki vidurnakčio ir fejerverkų, niekas Japonijoje nevyksta. Atvirkščiai – dauguma restoranų, kavinių, parduotuvių visiškai užsidaro kelioms dienoms, pradedant gruodžio 31-ąja. Jei jau sulauki fejerverkų, tikriausiai įmanoma rasti dar veikiantį klubą ar barą, bet čia tikrai ne dažnas atvejis. Japonams Naujieji yra metas pabūti su šeima, todėl dažniausiai jie ir yra sutinkami namie. Tada po dvyliktos arba jau ryte šeimos tradiciškai eina pirmą kartą (tuose naujuose metuose) aplankyti šventyklos, kur, sako, įprastai susirenka minios žmonių.

Taip bandydamos atsižvelgti į japoniškas tradicijas ir tai, kad sausio pirmąją Oliai ir Nastiai reikėjo dirbti, nusprendėme dieną praleisti Tokijuj, o vakare grįžti į Tsukubą. Dienos metu su Nastia čiuožinėjom ant ledo, kol Miglė su Vaida klaidžiojo netoliese, o tada ilgai ieškojom vietos pavalgymui, nes kiekviena kavinė, į kurią bandėm užeiti, jau nebedirbo, nors buvo vos po penkių vakaro.

Po ilgo vaikščiojimo radom itališko maisto kavinę, kur pavakarieniavusios šokom į traukinį namo. Į Tsukubą sugrįžom po devintos. Su Nastia dar nuėjom į parduotuvę užkandžių ir gėrimų, todėl bendrabuty vėl susirinkom tik apie vienuoliktą. Buvom jau pavargusios, todėl tiesiog mėgavomės gera kompanija ir kalbėjom su jau išvykusiais iš Japonijos draugais (tais pačiais, dėl kurių tiek verkėm prieš kelias dienas). Išmušus dvyliktai fejerverkus tik girdėjom – iš balkono nieko nesimatė, o apie tai, kad savų fejerverkų turėjom, visai pamiršom… Iki keturių ryto sėdėjom, kalbėjom, juokėmės, taip tos naujų metų sutiktuvės išėjo neprastos.

*

2017-ieji, aišku, buvo išskirtiniai. Kol kas įsimintiniausi. Išvykau gyventi į kitą šalį visiškai viena. Ir dar į tokią, kur kalba kosminė, o ir nuo Lietuvos, nuo draugų, šeimos, pažįstamų.. nepadoriai toli. Sutikau daugiau skirtingų tautybių žmonių, nei kad galėjau parodyti šalių žemėlapyje. Jau nė nekalbant apie paprastas pažintis, pačių artimiausių draugų ratas pasipildė taip pat.

Taip, tikriausiai šiais metais svarbiausia buvo pažintys su skirtingų šalių, žemynų, kultūrų, religijų žmonėmis. Ką supratau, tai kad nesvarbu, kokiam pasaulio kampe esi, kaip atrodo aplinkiniai ar kokia kalba jų gimtoji, garantuotai, visur ir visada įmanoma rasti draugų. Nesame tokie skirtingi, kokie įsivaizduojame esantys.

Daugiau išsiplėsti nenoriu, nes tikėtina, kažką panašaus norėsiu aprašyti po trijų mėnesių, kai jau turėsiu pilną, išbaigtą gyvenimo Japonijoj vaizdą. Todėl šiandienai tiek. Su Naujaisiais! Tegu jums naujos patirtys, pastebėjimai neleidžia nuobodžiauti 2018-siais. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Šventės draugų šeimynoj

Šios Kalėdos kėlė daugiausia streso iš visų dvidešimt vienerių, kurias teko sutikti, bet tuo pačiu buvo vienos smagiausių nuo paauglystės laikų. Taip jau išėjo, kad Kalėdos tapo paskutine proga kartu leisti laiką su trimis draugais, kuriuos iškart po šventės teko išlydėti namo. Taip pernakt juokęsi  ryte verkėm… bet nuo pradžių.

Paskutinės savaitės universitete darbo negailėjo – nors neturėjau egzaminų, sukrito rašto darbai ir prezentacijos, todėl, kaip ir įprasta studentams bene visur, šventinės nuotaikos buvo maža. Praeitą savaitę dar ir susirgau (pirmą kartą Japonijoj per visus devynis mėnesius), maždaug tuo metu, kai prasidėjo lakstymas dėl dovanų, todėl atsipūsti laiko kaip ir neliko.

Dovanos šiemet buvo labaai sudėtingas klausimas. Ką dovanoti merginoms – aišku, jas pažįstu gerai ir po tiek laiko žinojau ne tik, kas turėtų patikti, bet ir apie tai, ko pačios norėtų (man pačiai nepatinka gauti visai nepanaudojamų dalykų, todėl ir draugams stengiuosi dovanas rinkti bent kiek praktiškesnes, ar bent jau pralinksminančias). Užtat su tais trimis jaunuoliais, kurie dar po Kalėdų ir namo turėjo išvykti, išvis nežinojau ką daryti. Taip visą savaitgalį (nes iki to paskutinio savaitgalio laiko neatsirado) laužėm galvas slankiodamos po prekybos centrus, ieškodamos jiems kažko, ko pastarieji bent nenorėtų išmesti.

Kadangi per Kalėdas turėjom eiti į paskaitas, o ir Nastya dirbo iki vėlaus vakaro, susitikimą su vaikinais teko atidėti iki vidurnakčio. Su Nastya labai šventiškai susitikom ryte ir apsikeitusios dovanomis kartu gėrėm kakavą. Su kitomis merginomis susimatėm dieną, nes iki vėlumos laukti tiesiog nesinorėjo, o jau vėlai vakare apsikeitėm dovanomis su likusiais draugais.

Su tom vaikinų dovanom, dėl kurių labiausiai pergyvenom, rodos, pataikėm (ar bent jau jie leido mums taip manyti), ir visą Kalėdų naktį prasėdėjom kartu. Išpakavę ir išžiūrėję, kas ką gavo, susėdom paskutinėms partijoms durniaus, kurį žaidėm į delną netelpančiomis kortomis, o pavargę jau tiesiog kalbėjomės ir darėmės paskutines bendras nuotraukas.

Kai jau ruošėmės skirstytis, Berik pasiūlė dar užsukti pas jį, paskutinį kartą paklausyti jau pamėgtos kazachstaniškos dainos. Taip į kambarius sugrįžom tik apie penktą ryte, bet miegui laiko beveik neliko, nes jau aštuntą turėjom sėsti į autobusą, kad išlydėtume į oro uostą keliaujančius draugus. Jie visai nemiegojo, o mes, lydinčios, sugebėjom pasnausti po valandą.

Kai susitikom ryte, šventinė nuotaika jau buvo persimainiusi į bandymą užgniaužti liūdesį. Anksčiausiai turėjo išvykti Diar. Su juo kartu važiavome iki autobusų stoties miesto centre, dar pasiėmėm po puodelį kavos, ir kai reikėjo atsisveikinti, su Nastya jau visai nebesitvardėm – verkėm dar valandą. Netrukus į stotį atvažiavo Berik, prie kurio tiek atverkusios jau bandėm laikytis, na, bet galit nuspėti, ar pavyko, ar ne. Taip išvyko mūsų draugai iš Kazachstano.

Suprantu, kad tai iš šono galbūt skamba keistai, bet su tais žmonėmis jau tikrai buvome sulipę į tokį „nuolatinių draugų ratą“. Su jais bendrauti pradėjome po kelionės į Okinavą, rugpjūtį, o rugsėjį ėmėm susitikinėti dažniau, ypač kai išvyko Kayla, Brayden, o galiausiai ir Yasya. Tad išeina, kad bendravom maždaug keturis mėnesius – skamba neilgai, bet išties prisiminimų netrūksta. Tai buvo žmonės, su kuriais susitikdavom be jokių išankstinių planų, ir ne tik tada, kai visiems buvo gera.

Kitą dieną, vėlgi anksti ryte, teko išlydėti Ormon, draugą iš Kirgizijos. Su Nastya jau tarėmės, kad reiktų bandyti neverkti, vakar visą dieną pravaikščiojus sutinusiais veidais. Ormon visada linksmas, tad juokėmės iki pat jo įsėdimo į autobusą, bet vykstančių į oro uostą buvo labai daug, bagažo pilna, todėl prie autobuso stovėjom dar gal dešimt minučių, kol viskas buvo paruošta. Galit įtarti, kad dešimt minučių žiūrėti į draugą, kuris jau tuoj tuoj išvyks iš šalies, yra daugiau nei pakankamai, tad pažado neverkti išlaikyti vėlgi nepavyko.

Liūdnas suvokimas tas, kad iš būrio draugų, su kuriais nuolat leisdavom laiką, liekam dviese su Nastya (po poros savaičių išvyksta ir Olya). Prisideda dar ir šventės, kurias įprastai leidžiam su šeimomis, taip ir subėga viskas į tokį depresinį gumulą, kai atrodo, jog tikrai norim namo.

Dabar jau viskas kiek apsistovėję, su išvykusiais susirašom ir susiskambinam, nors pratintis prie minties, kad greit nesusitiksim, sunku. Visgi čia, Japonijoj, liko dar trys mėnesiai, dabar atostogos ir tuoj Naujieji – manau, suveiks kaip atgaivinantis startas: leis atitolti nuo nesmagių minčių ir nusiteikti naujiems nuotykiams.

Su artėjančiais Naujaisiais ir iki greito susirašymo,
Agnė

 

 

 

Projektas su mokyklinukais

Praeitą savaitgalį buvom labai užsiėmę. Nemaža dalis mūsų rato – Miglė, Nastya, Olya ir Shiba, dalyvavom kalbų ir prezentacijų projekte, kur užsienio studentai turėjo ruošti septintokus/ aštuntokus japonus konkursui. Taip su jais praleidome ir šeštadienį, ir sekmadienį, todėl įspūdžių netrūksta.

Viskas, jau nestebinančiai, buvo labai aiškiai organizuota: kiekvienas dalyvis turėjo vardo kortelę, renginio tvarkaraštį, pagal kurį visi dirbo minučių tikslumu. Šeštadienį, po įvadinio organizatorių žodžio, susipažinom su savo mokiniais spausdami vieni kitiems rankas, kas kai kuriems tapo sudėtinga užduotimi, tad visi lankstėsi ir tiesė rankas vienu metu, buvo smagu stebėti (kiekviena mokytojo-mokinių grupelė arba pora ėjo prieš visus atlikti susipažinimo ceremonijos, paeiliui).

Po to susiradom vietas įsikurti ir pradėjom dirbti. Problemėlė – niekas nedavė tikslių nurodymų; buvo pasakyta, kad studentai turėtų kažkaip patarti mokiniams, pagelbėti ir tiek. Man teko dvi aštuntokės mergaitės, kurių viena tik prisėdus pranešė, „英語が全然話せません“ (visiškai nekalbu angliškai). Na, galvoju, nusimato įdomus savaitgalis.

Yuka ir Mirai buvo pasiruošusios planą, ką norėtų savo kalba pristatyti (kalbėjo apie pramogas ir lankytinas vietas Tsukuboj), bet beveik jokio teksto, todėl viską turėjom parašyti kartu. Iš esmės, kalbą jos turėjo rašyti pačios, o aš, reikalui atsiradus, patarti, bet išėjo kiek kitaip. Pačioms kurti tekstą visai neišėjo, nežinau, ar iš drovumo, ar iš nepakankamų žinių. Todėl daug kalbėjom apie tai, ką jos nori papasakoti, išsiaiškindavom ir angliškai, ir japoniškai, o tada jau kurdavom  sakinį. Tokie aptarimai vyko grynai prieš kiekvieną naują frazę, todėl kalbos kurpimas užtruko.

Pirmą dieną dirbome iki 16:30 ir kalbą užbaigėme. Ji neturėjo būti ilga, vos trijų minučių, bet tekstas atrodė trumpokas. Dar kelis kartus paskaičiusios, šį tą pakoregavusios, išsiskyrėme su mintimi sekmadienį viską išmokti.

Tam turėjome apie 3 valandas, po kurių vyko pats konkursas. Trys valandos skambėjo užtektinai, todėl neabejojau, kad pasiruošti pavyks. Tačiau jau po pirmo bandymo paaiškėjo, kad kalbos laikas sutrumpėjo visa minute, mat merginos kartojosi dar ir namie, tad tempas natūraliai pagreitėjo.

Greitai sumetėm, kad reikia pridėti papildomą pastraipą, nes ne viską iš plano įterpėme į kalbą. Sukurti trumpą, vos 5 sakinių pastraipėlę truko gal valandą. Tada vėl repetavome, bandėme kalbėti ir ant scenos, kol galiausiai atėjo pietų metas, po kurio prasidėjo tikrasis konkursas.

Mano akimis, mokinės buvo tikrai gerai pasiruošusios. Vienintelis dalykas, dėl kurio nerimavau – tai , kad jos pradės per daug jaudintis ir pasimes (kas ir įvyko). Nors vedėjas stengėsi išlaikyti kuo draugiškesnę, neformalią atmosferą, su trimis anglakalbiais (ne japonais) teisėjais priekyje tai pasidarė sunku, ypač tokio amžiaus mokiniams, kurių retas kalba angliškai net anglų pamokų metu.

Mokiniai galėjo skaityti iš paruoštukų, kas šiek tiek gelbėjo situaciją. Nors repetuojantis Yuka ir Mirai šypsojosi, pakeldavo akis nuo kalbos apžvelgti auditoriją, turėjo net priderintų judesių.. atėjus jų eilei, abi labai išsigando, perskaitė viską robotiška maniera, o iš susijaudinimo dar ir paskutinę pastraipą pamiršo. Aišku, aš vis tiek jomis didžiavausi, nes nuo „nekalbu angliškai“ priėjome prie kalbos, pasakytos anglų kalba priešais salę žmonių ir užsieniečius teisėjus; bijojau vien to, kad savimi nenusiviltų, ko, manau, pavyko išvengti.

Kol teisėjai sprendė rezultatus, turėjome žaidimų sesiją, pravestą Shibos. Taip grupelėse su savo mokiniais buvome užimti gal valandą – dar turėjome laiko pabendrauti ir jau atispalaiduoti.

Diplomų įteikimo ceremonija buvo viena įdomesnių dalių. Visi  dalyviai iki vieno gavo diplomus ta pačia tvarka, kuria sakė kalbas ir darė prezentacijas. Mokinių gauti diplomai: „Excellent Effort” (už puikias pastangas), „Encouragement Award” (padrąsinimo apdovanojimas), „Best Speech” (geriausia kalba), „Best Presentation” (geriausia prezentacija)… Buvo keista vidury ceremonijos lyg niekur nieko išgirsti „Best Speech” ar „Best Presentation“, kai mokiniai gavo lygiai tiek pat plojimų ir tokias pačias dovanas, kaip ir visi kiti. Netgi mokinukas, kuris iš streso pravirko ir nutraukė prezentaciją, o po to ir atsisakė bandyti vėl, gavo diplomą „Good Effort” (už geras pastangas). Kartu su diplomais konkurso dalyviai gavo dovanas ir iš savo globėjų-studentų, o tada fotografavosi, ir taip visi iš eilės – visiems teko vienoda dalis dėmesio.

Ceremonijoms pasibaigus atvyko daugelio vaikų tėvai, kurie taip pat mums dėkojo už pagalbą, fotografavo kartu su mokiniais… Taip paprastai, bet šiltai išsiskyrėme.

Labai džiaugiuosi, kad vis dažniau gaunu galimybių bendrauti su japonais ir kalbėti jų kalba. Kartu su Migle neseniai prisijungėme prie vieno universiteto klubo, kur taip pat tenka išbandyti savo komunikavimo galimybes japoniškai, bet apie tai papasakosiu kitąkart.

Linkėjimai iš vis dar besniegės Tsukubos,
Agnė

Seni draugai ir klaidžiojimai Tokijuje

Penktadienis buvo neeilinis. Su Migle vykome į Tokiją praleisti vakarą su japonais draugais, su kuriais susipažinome Lietuvoje. Tuomet jie buvo mainų studentai VU, ir, rodos, pirmieji, kuriuos mums pristatė japonų dėstytojas, kad galėtume bendrauti su japonų gimtakalbiais. O dabar, po dviejų metų, susitikome Japonijoje.

Tad nuo pradžių.

Kažkodėl, lyg kokio prakeiksmo genamos, kaip visada, turėjom keblumų. Susitikimas turėjo vykt picos kavinukėje-bare Shibuya rajone, ir nors atvykom valanda anksčiau, galų gale vis tiek sugebėjom smarkiai vėluoti. Pradinis planas buvo šiek tiek pasivaikščioti (nes kur gi skubėsi, kai valanda likusi), o tada jau eiti į susitikimo vietą. Ko neapgalvojom, tai kad nebūtinai iškart pagausim wi-fi (abi be interneto), ir kad tądien vykę Black Friday išpardavimai pritrauks minias žmonių.

Taigi. Atlekiam į vietą jau vėluodamos, bet nepajėgiam rasti reikiamo baro. Iki čia atėjom įtartinų naktinių klubų prigrūstais skersgatviais, tai jau ir neaišku, galbūt neteisingas adresas, nes pastatas, prieš kurį stovim, išvis primena gyvenamąjį namą su mažomis kavinukėmis pirmame aukšte. Jau šiek tiek panikuojam, neturim kaip susisiekti su draugais, tad pasidavusios einam atgal ieškot kokios parduotuvės, prie kurios bent gautume interneto ryšį.

Vėluojam pusvalandį. Prisijungusios prie interneto rašom draugams, kurie žinučių nepastebi dar penkiolika minučių. Žinant japonus ir jų pagarbą laikui, taikomės su sužlugdytos reputacijos mintimi. Bet, lyg koks stebuklas, atrašo Miho, aiškindamasi, jog atsiprašo, „visi žiauriai vėluoja, tuoj būsim, parašykit Kanako ir susitikit su ja“. Nuotaika iškart pasitaisė, susitikusios Kanako kartu nuėjom į barą (kuris, tarp kitko,  buvo mums po nosimis, kai pirmą kartą ten nuklydom) ir ten laukėm kitų.

Žmonių susirinko daug daugiau nei tikėjomės. Šalia trijų mums jau pažįstamų, atvyko ir dar 3 japonai, kurie studijavo MRU. Dar buvo Miho vaikinas iš Prancūzijos ir jos draugė, tad pilnai užėmėm nemažą stalą.

Šiaip jausmas sutikti tokius pažįstamus buvo visiškai ne-realus. Jie jau nebe studentai, o dirbantys/ ieškantys darbo, draugas Shinya išvis atėjo tiesiai iš ofiso, vis dar su kostiumu ir lagaminėliu rankoje. Kompanija dalijosi savo lietuvių kalbos žiniomis ir prisiminimais apie Lietuvą, domėjosi mūsų patirtimis čia.. toks labai japoniškas, smagus vakaras.

Dauguma kavinių, restoranų Japonijoje užsidaro labai anksti, tad ir iš čia turėjome išeiti jau devintą. Išėjus pro duris, padavėjas/barmenas (o gal ir savininkas?) nusekė mus iš paskos dar kartą padėkoti, kad atvykome ir pakviesti apsilankyti vėl. Visi besilankstydami dėkojom atgal ir atsisveikinę ėjom link kito baro. Ten jau tapęs vakaro globėju Shinya pastatė kiekvienam po bokalą alaus, tad toliau šnekučiuodamiesi praleidom gal porą valandų.

Draugija buvo smagi ir tas laikas visai neprailgo, nors visi pamažu darėsi pavargę ir po truputį pradėjo skirstytis. Shinya, įtikinęs mus su Migle atvykti į Tokiją ir šeštadienį ekskursinei dienai (žadėjo būti gidu), priminė, kad tikriausiai ir mums jau reikia važiuoti į Tsukubą, kad spėtume išsimiegoti prieš rytojų. Taip dar prisidariusios šimtą nuotraukų, pasikeitusios kontaktais, apsikabinusios su visais atsiskyrėme ir ėjome į stotį.

Važiavusios dviem traukiniais galiausiai atisdūrėme Kita-senju stoty, iš kurios turėjome keliauti tiesiai į Tsukubą. Kaip niekur nieko ateinam į stotį, Miglė bando nusipirkti bilietą, ir žiūrim, kad nebėra pasirinkimo bilietui į Tsukubą. Keista. Žvalgomės aplink, švieslentėje rodoma kryptis – Moriya, miestelis, kuris yra maždaug ruožo tarp Tokijo ir Tsukubos vidury. Nieko daugiau. Jau juokiamės. Dar nueinu pasitikslint informacijoje, kur dirbęs vaikinas pranešė, jog į Tsukubą va ką tik išvažiavo traukinys, dabar jau tik į Moriyą. Tvarkaraščius buvome susitikrinusios dar bare, bet prailgę atsisveikinimai, o po to ir klaidžiojimai stoty baigėsi tuo, kad teko praleist naktį Tokijuj.

 

Buvo jau vidurnaktis, kur dėtis, dar nelabai žinojom. Pirma ėjom nusipirkti užpilamų makaronų vakarienei ir prisijungusios prie interneto prasinešėm japonams draugams, kad tikriausiai prie šeštadienio ekskursijos nebeprisijungsim, nes netyčia užstrigom čia. Tada reikėjo rasti vietą valgymui – suolelis prie stotelės buvo pats tas (Japonijoj šiukšlinės ir suoleliai yra mitiniai dalykai, retai tokius pamatysi). Mąstėm, kad lauke sėdėti per naktį tikriausiai būtų kiek per šalta, tad reikia kažkur nueit. Bėda tame, kad kaip minėjau, Japonijoj tikrai anksti viskas užsidaro, o rajonas aplink Kita-senju stotį atrodo vienas ramesnių, su Shibuya nė nepalyginsi, žmonių beveik išvis nebuvo (o tokioj situacijoj geriau jau daugiau, nei vos vienas kitas praeivis), nors matėm vis dar dirbančių barų.

Valgydamos kūrėm planus, ką gi čia daryti, o po to vėl ėjom gaudyt interneto. Susisiekus su draugais gavom pasiūlymą susirasti interneto kavinę ir naktį praleisti ten, kadangi jos dirba visą parą. Nei viena mūsų dar nebuvo tokios aplankiusi, ir šiaip, šitas variantas atrodė realiausias. Susiradom maršrutą navigacijoje ir jau už kelių minučių buvom ten.

Kavinė įsikūrus šeštam aukšte, į kurį užkilom senesniu liftu. Už prekystalio pasitiko jaunas vaikinas, pirma davęs užpildyti popierius, kur reikėjo nurodyti vardus, adresus, kontaktinius duomenis, prašė pateikti ir tapatybės korteles. Toks formalumas kiek nustebino, bet viską supildžius niekas mūsų ilgai nekankino ir nuvedė į atskirą kambarėlį kitame aukšto gale. Kavinė kai kur atrodė ir kaip parduotuvė – turėjo visą sieną nukrautą įvairių užkandžių, ir kaip biblioteka, kur visos stovinčios lentynos buvo nukrautos manga (japoniškais komiksais). Daugiausia laiko prasėdėjom kambary, nors ėjom ir apsižvalgyti aplink.

Po trijų valandų praleistų čia, grįžinėjome link stoties. Buvo ketvirta ryto, o pirmas traukinys turėjo išvažiuoti 5:18. Pasiėmėm karštos arbatos ir vaikštinėjom aplink, matėme ir vis dar besilinksminančių, skersgatviuose klegančių kompanijų, ir galimai įtartinų motyvų turinčių merginų, stoviniuojančių prie sankryžų. Mūsų niekas neužkliuvo, tad taip besibastydamos ir praleidom paskutinę valandą, kol penktą ryto atsidarė stotis ir galiausiai keliavom namo.

Nors buvom žiauriai pavargusios ir šeštadienio planus teko atšaukti, nuotykių nesigailim – tikrai, vienas įdomesnių penktadienių Japonijoje.

Linkėjimai,
Agnė

Kai pasaulis subėga į krūvą

Nuoširdžiai, tikėjaus galėsianti daugiau papasakoti apie bendravimą su japonais, bet šito dar teks palaukti porą savaičių. Užtat nuo paskutinio įrašo sutikau žmonių iš daugiau nei keturiasdešimties skirtingų šalių, todėl šiandien apie naujas pažintis.

Jei spėjo praskriet mintis, kad „Agne, na čia jau perdedi, daugiau nei keturiasdešimt?“, tai pradėsiu nuo to, jog praeitą savaitgalį važiavau į Tokiją dalyvauti fondo, iš kurio gaunu stipendiją, rengiamame susitikime. Ten vykome kartu su Nastya, tai nebuvo taip baisu, bet vis tik nežinojom ko tikėtis – visa mūsų turima informacija susidėjo iš susitikimo laiko ir aprangos kodo („šiaip jau laisvas stilius, bet vaikinai turi atvykti su švarkais“ – kaip šitą suprasti dar ir dabar nežinau, tad ilgai teko sukt galvą, nors, rodės, savo pasirinkimu pataikiau).

Nuvykom, aišku, per anksti, todėl turėjom laiko dar labiau įsibauginti. Kai jau užkilom į 37-tą aukštą, pamatėm kitus atvykusius studentus ir buvom pasitiktos fondo darbuotojų, bėgti nebebuvo kur. Kiekvienas gavome po savo vardo kortelę ir pilną sąrašą dalyvaujančių žmonių, kuriame buvo nurodyti vardai, gimtosios šalys ir universitetai. Ilgai netruko suprasti, jog nebuvo dviejų žmonių iš tos pačios valstybės, o susirinkome keturiasdešimt du (*va ir nemelavau*). Šiaip jau, pasirodo, jokia čia paslaptis, bet pati nežinojau, kad šitas fondas mokslo metams pasirenka po vieną žmogų iš skirtingų valstybių, taip ir susidaro tokia įvairovė.

11:50. Atsidūrėme patalpoje su keletu kėdžių, stalais, prie kurių galima tik stovėti ir maisto kalnu, sukrautu ant vidury esančio ilgo stalo, kur visi, nežinodami kur dėtis, vaikščiojo iš kampo į kampą ir bandė ką nors užkalbinti. Kadangi mes su Nastya atvykom dviese, taip begėdiškai kartu ir sėdėjom, per daug nesidairydamos – galiu priminti, vis dar nežinojom, kas čia vyks. Pagal planą susitikimas turėjo prasidėti 12:00. Būtent tuo metu fondo vadovas griebė mikrofoną, su visais pasisveikino, ir po trumpos kalbos paskelbė: pilnai prisivalgykit, prisivaišinkit, ir pabendraukit su kolegom. Tam turėjom pusantros valandos.

Su Nastya ženklą supratom – dviese išsėdėti tiek laiko nepavyks, reikia socializuotis. Permetusi akimis sąrašą pastebėjau, kad čia yra mergina iš Latvijos, galvoju, jei su kažkuo ir pažindinsiuosi, turiu sutikti ją. Ji buvo pirmas žmogus, prie kurio netyčia priėjau. Perskaičius kortelę pareiškiau – aš tavęs ieškojau, o ji, pasižiūrėjusi į mano kortelę, sušuko – o, sese! Nejučia puolėm viena kitai į glėbį ir diena iškart prašviesėjo.

Taip pagal nurodymus ir valgėm, ir bendravom. Buvo ir pora netikėtų momentų, kai kalbėdami su nepažįstamaisiais supratom turintys bendrų draugų: sutikta mergina iš Kazachstano prieš atvykdama į Japoniją mokėsi tame pačiame universitete su mūsų draugais iš Tsukubos universiteto, o mergina iš Kroatijos kartu lankė paskaitas su mano dabartiniais grupiokais iš Slovėnijos.

Labai japoniškai, lygiai 13:30 vadovas vėl ėmėsi mikrofono paskelbti, kad susitikimas eina į pabaigą ir reikia ruoštis bendrai nuotraukai. Užtrauktos visos užuolaidos, atneštos kopėčios fotografui, visas pusšimtis žmonių spaudėmės, kol vyras už fotoaparato liko patenkintas kadru. Išnaudodami paskutines minutes dar patys pasifotografavom, keitėmės kontaktais ir traukėm į stotį.

Čia naujos pažintys nesibaigė. Penktadienį draugas iš Kanados pakvietė susitikti savaitgalį su jo draugais. Iš pradžių atsisakiau, ir dėl to, kad turėjau užbaigti rašto darbą, ir todėl, kad nebuvau visai tikra, ar noriu. Visgi po to labai blogai jaučiausi, kad taip be rimtos priežasties atmečiau draugišką pasiūlymą, tad galiausiai prisiruošiau prisijungti. Pabeldus, duris atidarė meksikietiškos išvaizdos vaikinas (tarp kitko, iš Kalifornijos). Pasisveikinom, pažvelgus toliau – susirinkusi kompanija rodėsi dar įvairesnė, nei Tokijuje: kinų šaknų amerikietis, japoniškų bruožų mergina (taip pat iš JAV), juodaodis, kalbantis prancūziškai. Po to dar prisijungė lotynų amerikietis, tai jau susidarė neblogas komplektas.

Juokingiausia, kad vieni kitų visai nepažinojom, išskyrus anksčiau minėtus du amerikiečius, toliau mus visus jungė tik bendras draugas iš Kanados ir, aišku, studijos Tsukubos universitete. Leidom vakarą daugiausia kalbėdami – apie kultūrinius skirtumus, kalbas, o po to dar ir sužaidėm kortomis, pasidalijom interneto gėrybėmis, na žinot, kaip įprasta.

Žinau, kad rašau tai jau ne pirmą kartą, bet grįžimo į Lietuvą idėja kvėpuoja į nugarą, ypač todėl, kad jau turiu bilietą (kovo 31 d., draugai). Toks priminimas veikia kaip gera motyvacija dar labiau stumti save į ne pačias patogiausias situacijas, dar daugiau išmokti – priimkit tai kaip užuominą įrašui, kuris atsiras po dviejų savaičių (nors nesu tikra, kad niekuo nepasidalysiu iki tol). Šiandienai tiek, iki susirašymo!

Linkėjimai,
Agnė

 

Japoniškas ruduo

Ne be priežasties nuo paskutinio susirašymo pralėkė jau trys savaitės, tad šis įrašas bus toks neapsunkinantis. Per daug nesiteisinant: dėmesį buvau susitelkus ties mokslais ir veiklos, kurios, maniau, pasitarnautų kaip geros istorijos, nuplaukė. Todėl šiandien lengvas tekstas ir rudeniškos nuotraukos.

Oras keitėsi, tikriausiai, keisčiausiai iš viso Japonijoj praleisto laiko. Sulaukėm dviejų taifūnų, kurie atnešė baisų lietų ir šiaip rodės pavojingi – kai kuriuose rajonuose žmonės gavo pranešimus ruoštis galimai evakuacijai, o kitą dieną universitete ir pirmos paskaitos buvo atšauktos. Viskas tvino ir šansų iš universiteto grįžti sausomis pėdomis kaip ir nelikdavo. Bet, dar keisčiau, po taifūnų atėjo labai gražios dienos. Panašiai kaip ir šiandien, kai džiaugėmės saule ir +21°C.

Medžiai visi jau spalvoti, japonai lapkritį lankosi įvairiuose parkuose ir žinomose vietose pasigrožėti gamta, panašiai kaip ir pavasarį sakuromis. Tikrai labai gražu! O man vis labiau Lietuvą primena, kad tiek čia laiko teliko, ir nors laukiu grįžimo, žinau, kad bus labaai sunku palikt Japoniją.

Kalbant apie Lietuvą, su manimi netikėtai susisiekė japonas, bandantis mokytis lietuvių kalbos. Jis taip pat studijuoja Tsukubos universitete, lingvistiką ir rusų kalbą. Prieš tris metus kelias dienas praleidęs Lietuvoj susidomėjo kalba, bet sakė, buvo labai sunku, tad po kiek laiko metė, o dabar vėl pasiryžęs kankintis. Kol kas susitikom tik vieną kartą, parodė lietuvių gramatikos vadovėlį, kurį rado bibliotekoj:

Taip susitarėm kartas nuo karto susitikus keistis kalbų žiniomis, mat jis ketina vėl į Lietuvą atvykti (į Dainų šventę, apie kurią irgi turiu ko papasakoti), o man, aišku, japonų kalbos praktika taip pat labai naudinga. Tokios tat naujos pažintys.

Tiesa, draugų ratas pasipildė studentais iš Pietų Amerikos – praeitą semestrą tokių sutikti neteko, o dabar pabendraujam su merginomis iš Kolumbijos, Peru, dar turiu tris grupiokus iš Brazilijos, kurie visi japoniškų šaknų, žodžiu, kultūrų įvairovė Tsukuboj žydi.

Tarp kitko, kas neturit instagramo (dešinėj yra nuoroda, galit patikrinti), su rudeniniais lapais keičiasi ir mano plaukų spalva, ir greitai keisis vėl, tai galiu pasakyt tik tiek, kad čia vienas smagesnių dalykų, ir net kažkaip gaila, kad taip ilgai ‚saugojau‘ natūralius plaukus. O dabar pas mus vos ne visa kompanija spalvotom galvom.. lyg neužtektų užsienietiškiems veidams vietinių žvilgsnių. 🙂 Mes savo ruožtu tokiais pačiais žvilgsniais nulydim kalėdines dekoracijas ir eglutes, kurių pristatė visur iškart po Helovyno.

Šiandienai taip trumpai, bet artimuose planuose laukia įdomūs susidūrimai su japonais, tad įspūdžiais būtinai pasidalinsiu.

Linkėjimai iš spalvotos Japonijos,
Agnė