Naujieji man primena gimtadienius. Prieš ar jau per patį gimtadienį mėgstu įvertinti praėjusius metus – apžvelgti, kas įvyko, ką nuveikiau pati, kaip spėjau pasikeisti ir ką supratau.. taip prirašau kelis dienoraščio lapus. Dar, aišku, gimtadieniai yra puiki proga pabūti su draugais, bet tą galimybę pasikalbėti su savimi vertinu lygiai taip pat. Dėl to man Naujieji veikia labai panašiai – atradus laiko galvoje perkratau visus praėjusius metus, kartais ir apie ateinančius pamąstau, o tada jau švenčiu su draugais. Daug metų puoselėjom tradiciją su Deimante (iš Mažeikių, giminaičiai prisiminsit) Naujųjų naktį sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėm pasiekti/gauti ateinančiais, ir tuos sąrašus paslėpdavom. Vienintelė taisyklė buvo jokiu būdu netikrinti tų sąrašų, juos tiesiog užmiršti, o po metų jau skaičiuoti, kiek punktų išsipildė.

Šito nebedarau jau kelis metus, kažkaip mečiau nusistatymų kitiems metams filosofiją, pradėjau labiau vertinti realizacijas ir išmoktus dalykus. Dėl to juos stengiuosi detaliai aprašyti, kad įstrigtų galvoj ir galėčiau jais nuolat „naudotis“.  Ir jo, aš suprantu, kaip tai skamba, bet mano draugai sako, „tu visada galvoji apie gyvenimą“, tai čia gal teisybė – užtat viską užsirašinėju, kad apmąstymai tvarkingai galvoje sugultų.

Šiais metais dar neatradau laiko visko apmąstyti, tai tuo gali pavirsti šis įrašas. Bet pradėkim nuo Naujųjų sutiktuvių.

Naujųjų metų sutikimas tapo dideliu klausimu. Visų pirma, tai be visokių skaičiavimų iki vidurnakčio ir fejerverkų, niekas Japonijoje nevyksta. Atvirkščiai – dauguma restoranų, kavinių, parduotuvių visiškai užsidaro kelioms dienoms, pradedant gruodžio 31-ąja. Jei jau sulauki fejerverkų, tikriausiai įmanoma rasti dar veikiantį klubą ar barą, bet čia tikrai ne dažnas atvejis. Japonams Naujieji yra metas pabūti su šeima, todėl dažniausiai jie ir yra sutinkami namie. Tada po dvyliktos arba jau ryte šeimos tradiciškai eina pirmą kartą (tuose naujuose metuose) aplankyti šventyklos, kur, sako, įprastai susirenka minios žmonių.

Taip bandydamos atsižvelgti į japoniškas tradicijas ir tai, kad sausio pirmąją Oliai ir Nastiai reikėjo dirbti, nusprendėme dieną praleisti Tokijuj, o vakare grįžti į Tsukubą. Dienos metu su Nastia čiuožinėjom ant ledo, kol Miglė su Vaida klaidžiojo netoliese, o tada ilgai ieškojom vietos pavalgymui, nes kiekviena kavinė, į kurią bandėm užeiti, jau nebedirbo, nors buvo vos po penkių vakaro.

Po ilgo vaikščiojimo radom itališko maisto kavinę, kur pavakarieniavusios šokom į traukinį namo. Į Tsukubą sugrįžom po devintos. Su Nastia dar nuėjom į parduotuvę užkandžių ir gėrimų, todėl bendrabuty vėl susirinkom tik apie vienuoliktą. Buvom jau pavargusios, todėl tiesiog mėgavomės gera kompanija ir kalbėjom su jau išvykusiais iš Japonijos draugais (tais pačiais, dėl kurių tiek verkėm prieš kelias dienas). Išmušus dvyliktai fejerverkus tik girdėjom – iš balkono nieko nesimatė, o apie tai, kad savų fejerverkų turėjom, visai pamiršom… Iki keturių ryto sėdėjom, kalbėjom, juokėmės, taip tos naujų metų sutiktuvės išėjo neprastos.

*

2017-ieji, aišku, buvo išskirtiniai. Kol kas įsimintiniausi. Išvykau gyventi į kitą šalį visiškai viena. Ir dar į tokią, kur kalba kosminė, o ir nuo Lietuvos, nuo draugų, šeimos, pažįstamų.. nepadoriai toli. Sutikau daugiau skirtingų tautybių žmonių, nei kad galėjau parodyti šalių žemėlapyje. Jau nė nekalbant apie paprastas pažintis, pačių artimiausių draugų ratas pasipildė taip pat.

Taip, tikriausiai šiais metais svarbiausia buvo pažintys su skirtingų šalių, žemynų, kultūrų, religijų žmonėmis. Ką supratau, tai kad nesvarbu, kokiam pasaulio kampe esi, kaip atrodo aplinkiniai ar kokia kalba jų gimtoji, garantuotai, visur ir visada įmanoma rasti draugų. Nesame tokie skirtingi, kokie įsivaizduojame esantys.

Daugiau išsiplėsti nenoriu, nes tikėtina, kažką panašaus norėsiu aprašyti po trijų mėnesių, kai jau turėsiu pilną, išbaigtą gyvenimo Japonijoj vaizdą. Todėl šiandienai tiek. Su Naujaisiais! Tegu jums naujos patirtys, pastebėjimai neleidžia nuobodžiauti 2018-siais. 🙂

Linkėjimai,
Agnė