Regis minėjau anksčiau, kad pradėjau lankyti vieną universitetinį klubą, kurį lanko daugiau nei aštuoniasdešimt studentų. Čia susirenkam šokti du vakarus per savaitę. Veikla yra atvira visiems norintiems, todėl nariai suplūdę iš skirtingų fakultetų, skirtingų kursų, bet dar geriau, kad pats klubas neapsiriboja vienu žanru – turim septynis, o mes su Migle prisijungėm prie hip-hop. Šiandienos įrašas apie tai,  kaip viskas prasidėjo ir einasi dabar.

Prie kurios nors universitetinių veiklų norėjau prisijungti jau seniai, bet neužtekdavo ar tai laiko, ar drąsos (užsienio studentai nė viename klubų nėra dauguma). Vis dėlto norėjau save įstumti kažkur, kur nepabėgčiau nuo japonų kalbos, o ir šokiai, kaip visada, labai viliojo, todėl, kai sužinojau apie „Real Jam” egzistenciją (čia klubo pavadinimas), nusprendžiau parašyti jiems e-mailą ir išsiaiškinti, ar jie priima naujus narius. Pakapsčiusi internete aptikau ir daugiau informacijos. Jų puslapyje buvo parašyta, kad klubas turi apie aštuoniasdešimt žmonių, iš kurių maždaug penki asmenys yra užsienio studentai. PENKI. Galvoju, čia kaip tik man.

Atsakymą gavau greit, trumpą ir aiškų – maždaug: „žinoma, galit prisijungt (rašiau už mus abi su Migle), tik dabar universitete daug laisvadienių, todėl repeticija bus tik po dviejų savaičių. Bet, visi tvarkaraščiai būna paskelbti internete, tad patikrinusios tiesiog ateikit laiku į sutartą vietą.”

Taip ir padarėm. Kai atėjom į pastatą, kuriame vyksta repeticijos, iškart išgirdom muziką ir daug balsų. Pakilusios į trečią aukštą pamatėme prigužėjusį koridorių, kuriame, bent iš pradžių, nebuvo matyti nė vieno ne tik užsieniečio, bet ir tiesiog pažįstamo veido. Vėliau, visgi, pastebėjom Katią, merginą iš Rusijos su kuria neplanuotai susipažinom vos dieną prieš tai – sėkmė! Kai persirengusios norėjom rasti atsakingą žmogų, su kuriuo galėtume pasikalbėti, repeticija jau buvo prasidėjusi. Koridoriuje namų darbus ruošė du vaikinai, kol visi kiti šoko didelėje auditorijoje. Ką daryti – nelabai susigaudėme. Ar galim tiesiog kaip niekur nieko prisiplakti prie šokančių, ar turim kažkam pasisakyti? Jokių išankstinių instrukcijų negavom, tad patarimo klausėme jau minėtų vaikinų. Vienas jų nuvedė mus prie auditorijos ir nubėgo pakviesti klubo „lyderio”, kuris tuo metu šoko priekyje, rodydamas judesius kitiems. Visai pasimetėme, kad jį taip išplėšė, bet vėliau pasirodė, jog be jo dar du žmonės turėjo mokytojų rolę.

Greitai paaiškinusios, jog mes čia pirmą kartą, klausėm, ką daryti, nuo ko pradėti. Vaikinas nurodė tiesiog jungtis prie kitų šokančių ir „imituoti” esančius priekyje. Kaip sužinojom tik vėliau, visi toje auditorijoje taip apšyla prieš tikrąsias repeticijas ir apšilimo choreografiją žino visų žanrų nariai – čia lyg koks visus apjungiantis ritualas, atliekamas kaskart repeticijos pradžioje iki išsiskirstant į mažesnes grupeles.

Lyderis dar paklausė, iš kur atvykome, ir išgirdęs, kad iš Lietuvos, labai nustebo. Visų pirma, tai aiškiai nežinojo, kur tokia šalis yra, tad prireikė šiek tiek papildomos informacijos, o antra, tai pasirodo dar neturėjo narių iš Lietuvos, sakė, labai smagu. Ir mums smagu.

Po pokalbio nurodęs jungtis prie apšilimo, pats vaikinas nušuoliavo į priekinę eilę ir mus paliko koridoriuj. Mes su Migle nelabai susigaudėm, kur čia turėtume įsitrinti, nes visai nebuvo matyti vietos. Kai galų gale kažkaip įsispraudėm, po kelių minučių supratom, jog esam vien vaikinų pusėje. Arčiausiai esanti mergina buvo grynai už kokių 6-7 vaikinų, jei bandytume brėžti tiesią trajektoriją (net ir universitete, kaip pradinukai, žmonės natūraliai pasidalija į vyrų ir moterų grupes). Tada sugavom minėtos Katios žvilgsnį ir perbėgom netoli jos, jau į merginų pusę. Puiki pradžia.

Kitų užsieniečių sutikimas suteikė komforto jausmą, kad mes visgi ne vienos (šalia šoko dar dvi merginos iš Rusijos, su kuriomis turiu pora bendrų paskaitų, nors iki susitikimo šokiuose nebendravome). Po apšilimo skirstėmės pagal žanrus, ir paaiškėjo, kad ta pati Katia irgi šoka hip-hop grupėje, kas jau visai nuramino. Pirmoji repeticija buvo smagi, nors ir šiek tiek išgąsdino labai japoniškas mokymo būdas: tos dienos mokytoja į aiškinimus per daug nesileido – parodydavo judesių seką, mes bandydavome pakartoti, minutė ir einam toliau. Jokių pastabų „dabar dešinė ranka, o dabar kairė koja”, metodas maždaug stebėk-atkartok-pats. Įdomi patirtis, reikėjo prie šito priprasti. (Nors aišku visada galime tikslintis, kaip atlikti judesius ir prašyti pakartojimų, bet jei atrodo jog visiems kitiems viskas išeina, klausti nebesinori.)

Po repeticijų visada vyksta susirinkimai-aptarimai, kur vadovai pristato artėjančius renginius, planus, tada visi nariai gali pasisakyti, kažką pareklamuoti, padalyti kokių anketų savo rašto darbams paremti ir panašiai. Kaip ir apšilimas, šitie susirinkimai primena ritualą, sujungiantį visų žanrų atstovus į vieną bendruomenę. Taip repeticiją pradėję visi kartu, ją kartu ir užbaigiame.

Pirmą kartą tame susitikime su Migle, kaip įprasta, radom ko raudonuoti. Nežinojom, kad teks, bet pasirodo visi naujokai susirinkimo metu turi prisistatyti, ką mes supratome tada, kai lyderis jau žvelgė tiesiai į mus, aiškiai rodydamas, kad dabar mūsų eilė pasisakyti. Visi aplink šurmuliavo, o ir sėdėjom pačiame auditorijos gale, todėl buvo sunku išgirsti, ko jis klausė, dar, žinoma, viskas japoniškai, žodžiu.. daug neprigirdėjimo, juoko ir įraudusių skruostų, bet susikalbėjom.

*

Repeticijos trunka po dvi su puse valandos (įskaitant apšilimą ir susirinkimą). Antradieniais šokam išsiskirstę pagal žanrus, o ketvirtadieniais atvyksta tikras sensei, hip-hop profesionalas. Dalyvavimas nėra būtinas ir yra mokamas, todėl čia susirenka šiek tiek mažiau žmonių nei antradieniais, bet energija dar geresnė, nes visą repeticiją šokam dideliame būryje ir dar su rimtu (įgūdžių, ne charakterio prasme) mokytoju priešaky.

Labai malonus dalykas jaustis kažkokios bendruomenės dalimi, ypač kai esi svečioje šalyje ir toje bendruomenėje, galima sakyti, vien vietiniai. Šito patvirtinimui turiu istoriją: dar buvusi tik poroje repeticijų, universitete nuėjau nusipirkti kavos. Jau kaip maldą išbėrusi užsakymą ir ieškodama monetų, išgirdau lyg ir neįprastą klausimą iš baristos, bet neatkreipusi dėmesio (kuris buvo sutelktas į monetas) tiesiog numykiau „taip”, kai išgirdau kitą klausimą: „kokiame žanre?”. Pasimetusi pakėliau akis ir supratau, kad mergina klausė, ar aš tik nešoku „Real jam”. Sakau, hip-hop, o ji „oo, kaip faina, vakar mokytojas pakankino, ar ne?”, nusijuokiau, „aha, žiauriai pavargau, dar ir šiandien šonus skauda”. Va taip pasijaučiau pripažinta, ypač kai užkalbino ne koks užsienietis, o japonė.

Dar keli įdomūs dalykai:

¤ per susipažinimą su kitais hip-hop grupės nariais, lyderė paklausė mūsų amžiaus. Kai paaiškėjo, jog abi su Migle esam metais vyresnės už ją, pastaroji pavadino mus senpai, kas privertė kažkaip susinepatoginti (japonams svarbu hierarchija bendruomenėse; bendras skirstymas į viršesnius (senpai) ir žemesnius (kohai) pagal poziciją, amžių ir pan.);

¤ žemiausiam ranke grupėje yra ne naujokai (mes), kaip tikėjomės, o pirmakursiai. Todėl prieš kiekvieną repeticiją jie šluoja grindis, kol visi kiti laukia, šnekučiuojasi;

¤ beveik kiekvieną repeticiją mokomės naujo šokio, kurį dažniausiai paruošia kažkas iš grupės narių. Išmokę pasidalijame į mažesnes grupes ir filmuojame galutinį rezultatą, kuriuo po to pasidalijama LINE appse, kur kiekvienas turi prieigą prie vaizdinės medžiagos;

¤ kai artėja kurio nors grupės nario gimtadienis, jam yra paruošiama dovana (prieš tai surenkami pinigai iš tos grupės narių) ir jis pasveikinamas per susirinkimą, visiems dainuojant „Happy birthday to you”. Bendruomeniškumas čia yra vinis.

Na.. o jūs kaip, šokat? 🙂

Linkėjimai,
Agnė