Nuoširdžiai, tikėjaus galėsianti daugiau papasakoti apie bendravimą su japonais, bet šito dar teks palaukti porą savaičių. Užtat nuo paskutinio įrašo sutikau žmonių iš daugiau nei keturiasdešimties skirtingų šalių, todėl šiandien apie naujas pažintis.
Jei spėjo praskriet mintis, kad „Agne, na čia jau perdedi, daugiau nei keturiasdešimt?“, tai pradėsiu nuo to, jog praeitą savaitgalį važiavau į Tokiją dalyvauti fondo, iš kurio gaunu stipendiją, rengiamame susitikime. Ten vykome kartu su Nastya, tai nebuvo taip baisu, bet vis tik nežinojom ko tikėtis – visa mūsų turima informacija susidėjo iš susitikimo laiko ir aprangos kodo („šiaip jau laisvas stilius, bet vaikinai turi atvykti su švarkais“ – kaip šitą suprasti dar ir dabar nežinau, tad ilgai teko sukt galvą, nors, rodės, savo pasirinkimu pataikiau).
Nuvykom, aišku, per anksti, todėl turėjom laiko dar labiau įsibauginti. Kai jau užkilom į 37-tą aukštą, pamatėm kitus atvykusius studentus ir buvom pasitiktos fondo darbuotojų, bėgti nebebuvo kur. Kiekvienas gavome po savo vardo kortelę ir pilną sąrašą dalyvaujančių žmonių, kuriame buvo nurodyti vardai, gimtosios šalys ir universitetai. Ilgai netruko suprasti, jog nebuvo dviejų žmonių iš tos pačios valstybės, o susirinkome keturiasdešimt du (*va ir nemelavau*). Šiaip jau, pasirodo, jokia čia paslaptis, bet pati nežinojau, kad šitas fondas mokslo metams pasirenka po vieną žmogų iš skirtingų valstybių, taip ir susidaro tokia įvairovė.
11:50. Atsidūrėme patalpoje su keletu kėdžių, stalais, prie kurių galima tik stovėti ir maisto kalnu, sukrautu ant vidury esančio ilgo stalo, kur visi, nežinodami kur dėtis, vaikščiojo iš kampo į kampą ir bandė ką nors užkalbinti. Kadangi mes su Nastya atvykom dviese, taip begėdiškai kartu ir sėdėjom, per daug nesidairydamos – galiu priminti, vis dar nežinojom, kas čia vyks. Pagal planą susitikimas turėjo prasidėti 12:00. Būtent tuo metu fondo vadovas griebė mikrofoną, su visais pasisveikino, ir po trumpos kalbos paskelbė: pilnai prisivalgykit, prisivaišinkit, ir pabendraukit su kolegom. Tam turėjom pusantros valandos.
Su Nastya ženklą supratom – dviese išsėdėti tiek laiko nepavyks, reikia socializuotis. Permetusi akimis sąrašą pastebėjau, kad čia yra mergina iš Latvijos, galvoju, jei su kažkuo ir pažindinsiuosi, turiu sutikti ją. Ji buvo pirmas žmogus, prie kurio netyčia priėjau. Perskaičius kortelę pareiškiau – aš tavęs ieškojau, o ji, pasižiūrėjusi į mano kortelę, sušuko – o, sese! Nejučia puolėm viena kitai į glėbį ir diena iškart prašviesėjo.
Taip pagal nurodymus ir valgėm, ir bendravom. Buvo ir pora netikėtų momentų, kai kalbėdami su nepažįstamaisiais supratom turintys bendrų draugų: sutikta mergina iš Kazachstano prieš atvykdama į Japoniją mokėsi tame pačiame universitete su mūsų draugais iš Tsukubos universiteto, o mergina iš Kroatijos kartu lankė paskaitas su mano dabartiniais grupiokais iš Slovėnijos.
Labai japoniškai, lygiai 13:30 vadovas vėl ėmėsi mikrofono paskelbti, kad susitikimas eina į pabaigą ir reikia ruoštis bendrai nuotraukai. Užtrauktos visos užuolaidos, atneštos kopėčios fotografui, visas pusšimtis žmonių spaudėmės, kol vyras už fotoaparato liko patenkintas kadru. Išnaudodami paskutines minutes dar patys pasifotografavom, keitėmės kontaktais ir traukėm į stotį.
Čia naujos pažintys nesibaigė. Penktadienį draugas iš Kanados pakvietė susitikti savaitgalį su jo draugais. Iš pradžių atsisakiau, ir dėl to, kad turėjau užbaigti rašto darbą, ir todėl, kad nebuvau visai tikra, ar noriu. Visgi po to labai blogai jaučiausi, kad taip be rimtos priežasties atmečiau draugišką pasiūlymą, tad galiausiai prisiruošiau prisijungti. Pabeldus, duris atidarė meksikietiškos išvaizdos vaikinas (tarp kitko, iš Kalifornijos). Pasisveikinom, pažvelgus toliau – susirinkusi kompanija rodėsi dar įvairesnė, nei Tokijuje: kinų šaknų amerikietis, japoniškų bruožų mergina (taip pat iš JAV), juodaodis, kalbantis prancūziškai. Po to dar prisijungė lotynų amerikietis, tai jau susidarė neblogas komplektas.
Juokingiausia, kad vieni kitų visai nepažinojom, išskyrus anksčiau minėtus du amerikiečius, toliau mus visus jungė tik bendras draugas iš Kanados ir, aišku, studijos Tsukubos universitete. Leidom vakarą daugiausia kalbėdami – apie kultūrinius skirtumus, kalbas, o po to dar ir sužaidėm kortomis, pasidalijom interneto gėrybėmis, na žinot, kaip įprasta.
Žinau, kad rašau tai jau ne pirmą kartą, bet grįžimo į Lietuvą idėja kvėpuoja į nugarą, ypač todėl, kad jau turiu bilietą (kovo 31 d., draugai). Toks priminimas veikia kaip gera motyvacija dar labiau stumti save į ne pačias patogiausias situacijas, dar daugiau išmokti – priimkit tai kaip užuominą įrašui, kuris atsiras po dviejų savaičių (nors nesu tikra, kad niekuo nepasidalysiu iki tol). Šiandienai tiek, iki susirašymo!
Linkėjimai,
Agnė