Šios Kalėdos kėlė daugiausia streso iš visų dvidešimt vienerių, kurias teko sutikti, bet tuo pačiu buvo vienos smagiausių nuo paauglystės laikų. Taip jau išėjo, kad Kalėdos tapo paskutine proga kartu leisti laiką su trimis draugais, kuriuos iškart po šventės teko išlydėti namo. Taip pernakt juokęsi  ryte verkėm… bet nuo pradžių.

Paskutinės savaitės universitete darbo negailėjo – nors neturėjau egzaminų, sukrito rašto darbai ir prezentacijos, todėl, kaip ir įprasta studentams bene visur, šventinės nuotaikos buvo maža. Praeitą savaitę dar ir susirgau (pirmą kartą Japonijoj per visus devynis mėnesius), maždaug tuo metu, kai prasidėjo lakstymas dėl dovanų, todėl atsipūsti laiko kaip ir neliko.

Dovanos šiemet buvo labaai sudėtingas klausimas. Ką dovanoti merginoms – aišku, jas pažįstu gerai ir po tiek laiko žinojau ne tik, kas turėtų patikti, bet ir apie tai, ko pačios norėtų (man pačiai nepatinka gauti visai nepanaudojamų dalykų, todėl ir draugams stengiuosi dovanas rinkti bent kiek praktiškesnes, ar bent jau pralinksminančias). Užtat su tais trimis jaunuoliais, kurie dar po Kalėdų ir namo turėjo išvykti, išvis nežinojau ką daryti. Taip visą savaitgalį (nes iki to paskutinio savaitgalio laiko neatsirado) laužėm galvas slankiodamos po prekybos centrus, ieškodamos jiems kažko, ko pastarieji bent nenorėtų išmesti.

Kadangi per Kalėdas turėjom eiti į paskaitas, o ir Nastya dirbo iki vėlaus vakaro, susitikimą su vaikinais teko atidėti iki vidurnakčio. Su Nastya labai šventiškai susitikom ryte ir apsikeitusios dovanomis kartu gėrėm kakavą. Su kitomis merginomis susimatėm dieną, nes iki vėlumos laukti tiesiog nesinorėjo, o jau vėlai vakare apsikeitėm dovanomis su likusiais draugais.

Su tom vaikinų dovanom, dėl kurių labiausiai pergyvenom, rodos, pataikėm (ar bent jau jie leido mums taip manyti), ir visą Kalėdų naktį prasėdėjom kartu. Išpakavę ir išžiūrėję, kas ką gavo, susėdom paskutinėms partijoms durniaus, kurį žaidėm į delną netelpančiomis kortomis, o pavargę jau tiesiog kalbėjomės ir darėmės paskutines bendras nuotraukas.

Kai jau ruošėmės skirstytis, Berik pasiūlė dar užsukti pas jį, paskutinį kartą paklausyti jau pamėgtos kazachstaniškos dainos. Taip į kambarius sugrįžom tik apie penktą ryte, bet miegui laiko beveik neliko, nes jau aštuntą turėjom sėsti į autobusą, kad išlydėtume į oro uostą keliaujančius draugus. Jie visai nemiegojo, o mes, lydinčios, sugebėjom pasnausti po valandą.

Kai susitikom ryte, šventinė nuotaika jau buvo persimainiusi į bandymą užgniaužti liūdesį. Anksčiausiai turėjo išvykti Diar. Su juo kartu važiavome iki autobusų stoties miesto centre, dar pasiėmėm po puodelį kavos, ir kai reikėjo atsisveikinti, su Nastya jau visai nebesitvardėm – verkėm dar valandą. Netrukus į stotį atvažiavo Berik, prie kurio tiek atverkusios jau bandėm laikytis, na, bet galit nuspėti, ar pavyko, ar ne. Taip išvyko mūsų draugai iš Kazachstano.

Suprantu, kad tai iš šono galbūt skamba keistai, bet su tais žmonėmis jau tikrai buvome sulipę į tokį „nuolatinių draugų ratą“. Su jais bendrauti pradėjome po kelionės į Okinavą, rugpjūtį, o rugsėjį ėmėm susitikinėti dažniau, ypač kai išvyko Kayla, Brayden, o galiausiai ir Yasya. Tad išeina, kad bendravom maždaug keturis mėnesius – skamba neilgai, bet išties prisiminimų netrūksta. Tai buvo žmonės, su kuriais susitikdavom be jokių išankstinių planų, ir ne tik tada, kai visiems buvo gera.

Kitą dieną, vėlgi anksti ryte, teko išlydėti Ormon, draugą iš Kirgizijos. Su Nastya jau tarėmės, kad reiktų bandyti neverkti, vakar visą dieną pravaikščiojus sutinusiais veidais. Ormon visada linksmas, tad juokėmės iki pat jo įsėdimo į autobusą, bet vykstančių į oro uostą buvo labai daug, bagažo pilna, todėl prie autobuso stovėjom dar gal dešimt minučių, kol viskas buvo paruošta. Galit įtarti, kad dešimt minučių žiūrėti į draugą, kuris jau tuoj tuoj išvyks iš šalies, yra daugiau nei pakankamai, tad pažado neverkti išlaikyti vėlgi nepavyko.

Liūdnas suvokimas tas, kad iš būrio draugų, su kuriais nuolat leisdavom laiką, liekam dviese su Nastya (po poros savaičių išvyksta ir Olya). Prisideda dar ir šventės, kurias įprastai leidžiam su šeimomis, taip ir subėga viskas į tokį depresinį gumulą, kai atrodo, jog tikrai norim namo.

Dabar jau viskas kiek apsistovėję, su išvykusiais susirašom ir susiskambinam, nors pratintis prie minties, kad greit nesusitiksim, sunku. Visgi čia, Japonijoj, liko dar trys mėnesiai, dabar atostogos ir tuoj Naujieji – manau, suveiks kaip atgaivinantis startas: leis atitolti nuo nesmagių minčių ir nusiteikti naujiems nuotykiams.

Su artėjančiais Naujaisiais ir iki greito susirašymo,
Agnė