Tęsiam Ōdōri parko ir Sniego festivalio temą.
Milžiniškų sniego skulptūrų buvo gal šešios ar septynios. Kadangi viena festivalio dalių yra tarptautinis sniego skulptūrų konkursas, kuriame kasmet dalyvauja keletas užsienio šalių (2016, pavyzdžiui, konkursą laimėjo Latvijos komanda, nuotrauka čia), dalyvių skulptūros, nors ne tokios milžinės, taip pat stovi tame pačiame parke. Buvo ir konkursui nepriklausančių mažesnių skulptūrų.. o be viso šito stovėjo ir ledo pilis, atstojusi foną scenai, kurioje vakare prasidėjo įvairių dainininkų ir grupių pasirodymai. Kaip suprantat, visko daug.
Labai šalta tądien nebuvo, laikėsi apie 0°C, bet vis tiek vis užsukdavom į parduotuvę šiltos arbatos, ar dar kokio karšto gėrimo. Jau vakarojant stabtelėjom prie minėtos ledo pilies, kur nejučia prastovėjom dvi valandas. Iš pradžių gitara grojusį ir dainavusį vaikiną pakeitė dešimtmetė mergaitė, pradainavusi gera pusvalandį, tad visi vis aikčiojo, vis plojo, o ji drąsiai dar ir su publika pakalbėdavo tarp dainų..
Po to sekė šokių pasirodymas ir keturių vaikinų grupė. Įdomu buvo stebėti, kaip atlikėjai drąsiai šnekučiuojasi ant scenos, kalbina žiūrovus, rodos, nepaisydami, kiek laiko tai trunka, nebandydami tiesiog pristatyti kito kūrinio. Vaikinai nurodę judesius, kuriais turėjome prisidėti, atliko keletą dainų, bet mes jau visai sustirusios ėjom žvalgytis į kitą parko pusę.
Žmonių buvo daug. Einant per perėjas tai ypač pasijausdavo, bet ir be jų daugiau mažiau nuolat reikėjo stoviniuoti kas kelis žingsnius. Toli nespėjom nulėkti, kai pastebėjom, jog einam visai šalia būrio įtartinai aukštų vaikinų spalvotais plaukais. Susižvalgėm, dar pastebėjom juos, ir priėjom išvados, kad čia tai tikrai turi būti grupė, o ir atrodo, kad korėjiečiai. K-pop’u (korėjiečių pop muzika) nesu fanatiškai apsėsta, bet man patinka ir laikas nuo laiko vis pasiklausau, nors, tiesą sakant, labiausiai mane žavi jų choreografija. Patys vaikinai filmavo aplinką, prie jų nebuvo jokių apsauginių, todėl rodės truputį keista, bet kai išgirdom juos kalbant korėjietiškai, jau buvom visiškai įsitikinusios.
Dar pora minučių ir pasiekėme kitą sceną, prie kurios jau buvo prigužėję žmonių. Apsižvalgiusios pamatėm didžiulį plakatą su K-pop grupės PENTAGON nuotrauka, kur atpažinom tuos pačius veidus. To jau mažiausiai tikėjomės.. o po valandos stebėjom jų pasirodymą (nors iš labai toli, nes ten žiūrovai ir bilietus buvo rezervavę, kad galėtų šalia scenos stovėti). Taip Sapporas negailėjo mums staigmenų.
Po ilgos dienos vaikščiojimų traukėm pavakarieniauti. Jau buvome nusprendusios, kad naktį praleisime interneto kavinėje, todėl skubėti nebuvo kur. Ten nuėjome apie vienuoliktą (jau buvome išsirinkusios, kurioje norime praleisti naktį) ir sutvarkiusios visus dokumentus įsikūrėme savo „kambarėly“.
Per daug neišsiplečiant, tai šioje kavinėje, kaip ir daugumoje, buvo komiksų biblioteka, parduotuvė, nemokamų gėrimų aparatai, ir aišku, pilna kompiuterių. Už papildomą mokestį buvo galima pasinaudoti ir dušu. Kambarėliai – tiesiog atskiros erdvės, be lubų, bet su sienomis ir stumdomomis durimis. Mūsų pagrindinis tikslas, aišku, buvo bandymas bent kiek pamiegoti, bet sunkiai sekėsi. Tiesiai virš mūsų kabinos švietė dvi lempos, o netoliese karštą orą pūtė kondicionierius, todėl net išsirengus negalėjom užmigti, rodės, kad tvyrojo maždaug 30°C. Užmigom gal ketvirtą ryte, kai pripratom prie tokio klimato, o septintą jau kėlėmės.. tai kitą dieną trykštančia energija nepasižymėjom.
***
Aštuntą ryte išėjusios laukan buvom pasitiktos pūgos, kuri kažkaip smagiai nuteikė. Dienos planas buvo labai paprastas – aplankyti Hokkaidō universitetą, nusigauti iki Fushimi Inari maldyklos ir įsikurti airBnB. Prieš tai keliavome kavos ir pusryčių, kur pakaitomis užmigome prie stalo, bet po tokio „pietų miego” abi jautėmės geriau.
Universitete daug nematėme, na, daugiausia sniego kalnus. Pati teritorija labai didelė, primenanti Tsukubos universitetą, mat čia taip pat važinėja autobusai, kuriais galima nusigauti iš vieno galo į kitą. Ilgai nestoviniavusios apėjom ratą ir keliavom pietų.
Maldykla, link kurios važiavome iškart po to, įsikūrusi ant kalno, tad teko kiek pažingsniuoti. Žmonių ne daug, vos viena grupelė besifotografuojančių užsieniečių, dėvinčių kimono. Visos šintoistinės maldyklos yra panašios, bet tai buvo pirmas kartas, kai mačiau maldyklą apsuptą sniego, kartu su apsnigta eile vartų – žiema pridėjo tokio šarmo, tikrai.
Energijos visai neturėjom, tad kai išmušė lauktoji ketvirta valanda, nuo kurios jau galėjome įsikurti airBnB, tiesiai ten ir patraukėme. Butas nedidelis, bet dviem merginoms sočiai – svetainė su televizoriumi, stebuklinguoju kotatsu (stalas su pritvirtinta antklode ir šildytuvu po stalviršiu – įsijungi ir gali šildytis kojas, ar pusę kūno, kaip jau išeina), miegamasis su dvigule lova, dušas, mini virtuvėlė ir panašiai. Visko sočiai. Palindusios po tuo stalu užmigome porai valandų; atsikėlusios ėjom nusipirkti maisto, o likusį vakarą praleidom laikinuosiuose namuose. Ir patikėkit, kaip gerai miegojosi toje lovoje, prieš tai vos pasnaudus interneto kavinėje ant grindų…
Ryt laukia paskutinioji dalis: apie alų, sniege paskendusį Otaru miestelį ant jūros kranto, Moiwa kalną ir miesto panoramą naktį. Na, paskaitysit patys :).
Linkėjimai,
Agnė