Jei jums kyla klausimas: „kaip suprast kelionė?”, tai taip, covid egzistuoja ir Japonijoj, paskutiniu metu skelbiama trečia banga, bet kol kas tai atrodo kaip menki skaičiai: ketvirtadienį pasiekti rekordiniai 7 568 atvejų per dieną (tik primenu — Japonijoje 126 mln. gyventojų), dėl ko sostinėje ir aplink planuojama paskelbti nepaprastąją padėtį, kai žmonės bus skatinami neiti iš namų, o vietiniai verslai turės bent jau trumpinti darbo laiką ir nerengti susibūrimų.

Prefektūroj, kurioj studijuoju aš, gyvena beveik 8 milijonai žmonių, iš kurių vakar užregistruoti 405 atvejai. Nagano, kur keliavom — gyvena du milijonai žmonių, vakar užregistruoti 67 nauji atvejai. Visi vaikščioja su kaukėmis, trina rankas kur tik pamato dezinfekcinį skystį, kavinėse sėdi dideliais atstumais vieni nuo kitų; japonai saugosi, derinasi prie esamos situacijos, bet kasdienybė čia daugmaž įprasta.

Taigi, Naujųjų proga turėjau dvi savaites atostogų, kurias daugiausia praleidau sėdėdama bendrabutyje, tik kartais išlįsdama į miestą apžiūrėti šventyklų ar kalėdinių/naujametinių papuošimų. Atostogų pabaigai kartu su Lela, drauge iš Tsukubos laikų, nutarėm pakeliauti, o kadangi gyvenam pakankamai toli viena nuo kitos, pasirinkom saugų, geografiškai tarpinį variantą. Konkrečių planų neturėjom, nes visgi kelionei buvo ne pats tinkamiausias laikas — ir net ne dėl covid — Japonijoje įprasta, kad kelias dienas prieš ir po Naujųjų išvakarių daugelis kavinių, restoranų, muziejų, galerijų ir panašių lankytinų vietų tiesiog nedirba arba sutrumpina darbo laiką. Net bankomatai (!!) tris dienas neveikia visoj šaly, kuri vis dar pilnai pripažįsta tik grynus pinigus. Žinojom, kad su tuo šiek tiek rizikuojam, bet vis tiek nutarėm vykti. Kelionės išvakarėse Urasą, kur gyvena Lela, užpustė taip, kad iš ten nebevažiavo vietiniai traukiniai, bet ir tai planų nesugriovė.

Ueda

Bendrai, Nagano prefektūros kraštovaizdis labiausiai nuo Nagoyos skiriasi kalnais — atrodo, kur bepasisuksi, ten gali pamatyt miškais padengtus kalnus, kai kur apsnigtus, o kai kur matyti ir ant jų viršūnių tupintys debesys. Nors ne visur buvo sniego, drėgmė ore siekė 80%, kas labai jautėsi nuolat nešiojant kaukę.

Pirmiausia vykom į Uedą: ieškant, ką galima aplankyti Nagano prefektūroje, susidarė įspūdis, jog būtent Ueda miestelis turi turtingą samurajų istoriją, ją menančią pilį, senovinių pastatų ir šventyklų, bet nepasakyčiau, kad radom grynai tai, ko tikėjomės. Pilies tenai jau nebėra, likę tik pora pastatų, į kuriuos negalima patekti (galimai reikėjo labiau atkreipti dėmesį į tai, kad lankytina vieta buvo įvardinta būtent kaip „Ueda pilies parkas”, o ne pilis), tad liko vaikštinėti po parką.

Po aptarimo, kas įvyko per tą laiką, kai nebuvome susitikusios ir vietinių šuniukų stebėjimo parke, ėjom apžiūrėti miestelio. Aplankėm architektūra žymią Yanagimachi gatvelę, kurios abiejose pusėse pilna mažų parduotuvėlių ir restoranėlių (beveik viskas buvo uždaryta), pakeliui apžiūrėjom porą šventyklų ir traukėm papietauti. Po pietų jau pradėjo temti — saulė čia leidžiasi apie 17 val. — bet norėjom aplankyti dar vieną šventyklą, iki kurios reikėjo važiuot traukiniu.

Stoty nusipirkom bilietus, bet niekaip neradom platformos, iš kurios važiuoja traukinys. Prasimaišiusios kelioliką minučių nuėjom užkalbinti darbuotojos, kuri mums mandagiai paaiškino, jog pirma turėsim važiuoti autobusu, o tada persėsti į traukinį. Kai galiausiai pasiekėm autobuso stotelę lauke buvo taip tamsu, kad pradėjom abejoti, ar yra prasmės keliauti iki šventyklos, kurios galbūt net neįmatysime, bet kadangi jau turėjom bilietus ir ketinom nakvoti kitame mieste, likom prie pirminio plano. Išlipus persėdimui nesimatė, kur gi čia reiktų laukti traukinio (nebuvo stoties), bet mūsų pasimetusius veidus pastebėjusi japonė greitai viską paaiškino ir lydėjo iki pat traukinio. Patikrinusi bilietus parodė, kur reikės išlipti, kur juos atiduoti — tokiame mažame miestelyje tvarka šiek tiek skyrėsi nuo tos, prie kurios esam pripratusios, tad labai pasisekė sutikti draugišką vietinę.

Nuo stoties iki Ikushimatarushima (čia tikras pavadinimas, neišgalvojau) maldyklos pėsčiomis tik penkios minutės, bet jokių apšviestų gatvių ar parduotuvių šviečiančiomis vitrinomis, todėl šaligatvį matėm tik pravažiuojant mašinoms. Maldykla įsikūrusi nedideliame parkelyje, mūsų laimei, apšviesta, tad atvykusios galėjom apžiūrėti aplinką, o ir kitų žmonių beveik nebuvo.

Nagano

Į Nagano miestą atvykusios pirmos dienos vakare jau nieko apžiūrinėti nebenorėjome, todėl žingsniavome tiesiai į hostelį. Dėl Naujųjų metų darbuotojai čia dirbo trumpesnes valandas, dėl ko turėjome prisiregistruoti pačios — ant registratūros stalo buvo paliktos formos, kur reikėjo nurodyti asmeninę informaciją, ir kadangi rezervuodamos nakvynę nurodėme, jog sumokėsime vietoje, užmokestį su savo registracijos lapeliu turėjome palikti vokeliuose, tam skirtoje dėžutėje. Tokios procedūros dar nebuvau patyrusi, man tai tik dar kartą patvirtino, kad japonų pasitikėjimas klientais begalinis.

Nagano pirmiausia norėjome aplankyti budistinę Zenkōji šventyklą, įsitaisiusią ant kalvos. Pakeliui nuo hostelio iki jos matėm dar bent penkias mažesnes šventyklas/maldyklas, tad tą dieną šventomis laikomų vietų prisižiūrėjome nemažai. Zenkōji, atrodė, vyko kažkoks renginys — aplink vaikštinėjo daug žmonių, matėme ir televizijos kamerų. Dėmesį traukė būgnų aidas iš vieno šalia buvusių pastatų, bet dėl žmonių kiekio nedrįsome eiti patikrinti, kas ten vyko.

Priešais šventyklą stovi masyvūs vartai — iš tolo matėme, jog ten yra balkonas, kur vaikštinėja žmonės, tad ir pačios panorome iš ten pasižvalgyti. Susimokėjusios įėjimo mokestį, prie vieno laipsnio „šilumos” turėjome nusiauti batus, ir aukštyn kopti basomis — mat balkonas ir aũkštas, kuriame įrengta mini parodėlė, buvo iškloti tatamiais (šiaudiniais dembliais), ant kurių jokiu būdu negalima vaikščioti su batais, nesvarbu, koks oras. Apėjusi pusę balkono neiškenčiau ir iš kuprinės traukiau antrą porą kojinių, bet ir jos nelabai padėjo. Ilgai ten nestoviniavom: padarėm kelias nuotraukas ir ledinėm pėdom žingsniavom toliau.

Pagal planą ketinome aplankyti tapytojo Higashiyama Kaii galeriją (pavyko), papietauti ir važiuoti į sniego beždžionių parką kalnuose. Pavalgiusios lėkėme į stotį, kad spėtume į autobusą, kursuojantį tarp Nagano stoties ir to parko — buvome paskaičiavusios, jog suspėjus į jį galėtume praleisti dar maždaug pusantros valandos su beždžionėmis iki parko užsidarymo. Visgi, pasiekus stotelę, kurioje jau laukė autobusas ir jo „personalas,” mums paaiškino, jog išvykdamos dabar su beždžionėmis turėtume gal tik dvidešimt minučių, mat atvykus, nuo stotelės iki parko reikia dar gerokai paėjėti. Vaikinai mandagiai pasiūlė sugrįžti rytoj, nebent, kaip jų klientai dieną prieš, būtume nusiteikusios parką pasiekti bėgte. Iškart supratome, jog į parką važiuoti nebėra prasmės, bet už nakvynę buvome sumokėjusios vėl visai kitam mieste. Galų gale nutarėme dėl beždžionių sugrįžti kitą dieną.

Taip susijaukus dienos planams, ne iškart sugalvojome, ką reikėtų veikti. Buvo dar šviesu, oras geras, tad nesinorėjo laiko iššvaistyti, bet keliauti į paskutinį miestą kelionės plane, Matsumoto, irgi dar nesinorėjo — kelias trunka virš valandos, tad manėm, spės ir sutemti. Prisėdom panaršyti, ką galėtume apžiūrėti aplink ir atradom, jog už penkiasdešimties kilometrų į pietus besą Matsushiro pilies griuvėsiai, taip pat ir kažkoks parkas, muziejus. Radom iki ten važiuojantį autobusą ir iškeliavom.

Kadangi Uedoje su pilim nepasisekė (o ir jokio muziejaus nematėm), šįkart turėjom vilties. Internete buvo nurodyta, jog muziejus dirba iki penktos, o pagal autobuso tvarkaraštį turėjome jį pasiekti maždaug 16:15. Važiavom ilgai, apie keturiasdešimt minučių, ir buvo matyti, jog atsidūrėme visiškame užmiestyje, netoli kalnų, po truputį pradėjo leistis saulė. Autobusas kiek vėlavo ir prie įėjimo į muziejų stovėjome 16:30, būtent tada, kai jis užsidarė. Palydėtos darbuotojų „sumimasen,” ėjome apžiūrėti netoliese buvusio parko, kuris pasirodė besąs žaidimų aikštelė vaikams, mat netoliese veikia mokykla. Viltys apie pilies griuvėsius jau irgi buvo sumenkusios, ir išties, kaip ir Uedoje, jokios pilies ten nebuvo — du pastatėliai, viskas aptverta nepereinama tvora (gal būt kokiomis darbo valandomis ir pereinama), tad viskas, ką galėjome padaryti, buvo apeiti ratelį aplink ir pafotografuoti.

Negalėdamos atsižiūrėti į kalnus fone ir besileidžiančią saulę sulaukėme visiškos tamsos. Po truputį ėjome link stotelės, bet tikrinant maršrutus internete nebuvo matyti jokio būdo grįžti į Nagano stotį, kas pradžioje kiek išgąsdino — greta esančiame į stotį panašiame pastate nebuvo nė vieno darbuotojo, tad neturėjome su kuo pasikonsultuoti. Pavaikštinėjusios aplink visgi radom tinkamą stotelę ir autobusų tvarkaraštį, o pusvalandį palaukusios grįžom į Nagano. Iš ten važiavom į Matsumoto, miestelį, kur turėjom pernakvoti, su jau „tikra,” lankoma pilimi. Planavome anksti ryte apžiūrėti pilį ir važiuoti atgal į Nagano, kad iš ten nusigabentume į sniego beždžionių parką.

Matsumoto

Kad jūs žinotumėt, kaip mes džiaugėmės, kai eidamos link hostelio matėme pilį iš tolo. Šiaip jau, miegojom juokingai arti pilies — ji aiškiai matėsi nuo įėjimo, o iki jos pėsčiomis truko vos kelias minutes. Apsistojome tradiciniame japoniškame name, kur grindys išklotos tatamiais, bendras erdves skiria stumdomos durys ir koridoriuose, kur neįjungti šildytuvai, baisiai šalta. Pradžioje patekome į svetainę, kur mus pasitiko trys vyrukai — šeimininkas ir du svečiai. Šeimininkas ramiai aprodė visas namo erdves, ką ir kaip galime naudoti, ir dėl mažo svečių skaičiaus leido pasirinkti labiau patinkantį kambarį. Įsikūrusios ėjome į virtuvę pavakarieniauti, kur susipažinom su taip pat keliaujančiu amerikiečiu Victor. Buvome jau visai pavargusios, tad idėją dar vakare apžiūrėti pilį buvome atmetusios, bet pamačiusios jo darytą nuotrauką su pilies atspindžiu vandeny persigalvojom ir trise išėjom pavaikštinėti.

Grįžę plepėjom iki antros valandos nakties, kol visuotinai nutarėme, jog laikas miegoti. Mūsų naujas draugas kitai dienai turėjo identišką planą — aplankyti pilį ir beždžiones, todėl nusprendėm keliauti kartu. Ryte papusryčiavę sparčiai žingsniavome link pilies — neturėjome jai daug laiko, kadangi planavome anksčiau išvažiuoti į parką, iki kurio nusigauti truko daugiau nei dvi valandas. Pilies vidų, kur vėlgi teko eiti be batų, apžiūrėjome labai sparčiai, nors ir reikėjo atsargiai lipti laiptais, nes tarpai tarp pakopų buvo labaai dideli. Tiesą pasakius, viduje nebuvo nei daug eksponatų, nei užrašytos istorijos, bet tuo per daug nenusivylėme, nes pagal savo naivų planą čia galėjome praleisti maždaug pusvalandį. Po tokios greitos ekskursijos bėgome į stotį, bet į traukinį nesuspėjus atsilaisvino dar pusantros valandos. Per tą laiką nuėjome iki Matsumoto miesto muziejaus, kur eksponuojami Yayoi Kusamos darbai — skulptūros, instaliacijos ir paveikslai. Juos apžiūrėję vėl skubėjome į stotį ir galiausiai į traukinį suspėjome.

Ta pati pilis, iš kitos pusės.

Atvykę į Nagano pasilikom kuprines stoty, užbėgom į konbinį pietų ir ėjome laukti autobuso. Kelionė autobusu truko netoli valandos, o nuo stotelės kalnų papėdėj iki paties parko turėjom įkalne eiti maždaug du kilometrus. Visur pilna sniego, vietomis slidu, tad tempas tikrai nebuvo greitas — kaip ir ženkluose nurodyta, krypavome apie keturiasdešimt minučių. Kalnus tankiai dengė apsnigti medžiai, kelias, kuriuo ėjome, buvo pusantro – dviejų metrų pločio, bet nuo šlaito jo neskyrė jokia tvora, tad stengėmės laikytis arčiau kalno. Aplink ir virš mūsų kartais sudrebėdavo sniegu padengtos medžių šakos ir nors stengėmės sniego išvengti, ne visada pavyko.

Priėjus parką mus pasitiko ženklai, kad toliau negalime neštis plastikinių maišelių, maisto, tad visus nepageidaujamus daiktus pasilikom spintutėse prie įėjimo. Parko viduje beždžionėlės vaikšto kur nori, o žmonėms rekomenduojama laukinius gyvūnus gerbti, jų neišgąsdinti; negalima vietiniams nešti bananų ar kitokių užkandžių, o taip pat nepatartina fotografuoti/filmuoti iš arti, nes jei beždžionė atims telefoną, policijai nepasiskųsi.

Jų čia buvo labai daug, ir suaugusių, ir visai mažyčių. Parko dalis, kurią gali pasiekti lankytojai, yra pakankamai nedidelė, bet pasižvalgyti užtenka. Didžiausia traukos vieta yra karštoji versmė, kurioje beždžionės šildosi ir viena kitą kasinėja.

Kaip jau tapo įprasta šioj kelionėj, apžiūrėję parką ir jo gyventojus į autobusą turėjom bėgti (tikiuosi nesekat, kelintą kartą). Kai buvo likusios dar kelios minutės iki stotelės, pasidavėm ir susitaikėm, kad grįžti teks vėliau, bet vos priėjus stotelę privažiavo autobusas, kuris, mūsų sėkmei, šiek tiek vėlavo. Grįžę į Nagano stotį norėjom pavalgyti jau nekonbinišką vakarienę, bet Lela nebeturėjo daug laiko iki traukinio. Nutarėm, kad geriau bent kiek užkąsti nei išvykti nepavalgius, tad nuėjom į itališko maisto kavinukę. Lelai teko išbėgti įveikus tik pusę porcijos, o netrukus po to pabaigusi vakarienę ir aš turėjau išvykti.

Bendrai, kelionė labai pasiteisino. Visiškai atsitraukėm nuo mokslų ir kasdienių rūpesčių, aplankėm vietų, kuriose dar neteko būti, susiradom naują draugą. Nors daug kur vėlavom ir ne viską, ko tikėjomės, pamatėm, būtent dėl to spontaniškai galėjom aplankyti daug vietų, apie kurias prieš tai nieko nežinojom.

Dabar bent mėnesį sėdėsiu bendrabuty (reikia užbaigt pirmą semestrą), bet gal kada papasakosiu, kas įdomaus pačioj Nagoyoj.

Linkėjimai,
Agnė