Autorius: Agnė

Buvusios Japonijos sostinės: Kyōto ir Nara

Prieš tris savaites laikiau magistro stojamąjį egzaminą, kuris užbaigė maždaug dviejų mėnesių mokymosi maratoną. Baisiai nervinausi suprasdama, kad yra dar milijonas dalykų, kurių nežinau (o egzaminui pasiruošti literatūros irgi niekas nenurodo, reikia tiesiog žinoti kuo daugiau apie lauką, į kurį bandai patekt), bet kažkaip pavyko ir įstojau. Nuo spalio prasidės rimti mokslai, kartu pradėsiu ir tyrimą, todėl dabar pats metas pailsėt.

Daugiausia atostogauju namie, bet neseniai palikus Nagoya vykau į centrinę Japoniją trijų dienų kelionei. Tad šiandien apie tai, kaip teko susipažint su Kyōto policija, kokios ryžtingos Nara stirnos ir tuščios turistinės vietos.

Pirma diena: Kyōto

Į Kyōto atvykau antradienį priešpiet, kur manęs jau laukė draugė, su kuria ir planavom šitą kelionę. Ketinom pirmąją dieną apžiūrėti klasikines turistines Kyōto vietas, bet teko susipažint su miesto užkulisiais — imigracijos biuru, policija, autobusų tinklais… nes draugė tik atvykus pametė (?) piniginę. Grynieji nebuvo didžiausia problema, bet toje piniginėje kartu su banko kortelėmis buvo ir gyventojo kortelė, tokia tapatybės kortelės versija, kuri yra būtinas dokumentas užsieniečiui, gyvenančiam Japonijoj.

Šiaip jau, Japonija tikrai saugi šalis ir nusikaltimų, vagysčių čia pasitaiko mažai — jei valgai kavinėj, gali ramiai palikt daiktus, telefoną ir piniginę prie staliuko, nesijaudindamas, kad kažkas bandys juos nukniaukt. Todėl vilties buvo daug: jei piniginė kažkur kažkaip iškrito, labiausiai tikėtina, kad ją aptikęs žmogus eis į artimiausią policiją ir paliks radinį ten. Kai atvykau, draugė jau buvo spėjus pateikti pareiškimą vietinėj policijos stotelėj (atrodo kaip kioskas, tokių Japonijoj daug), kur nurodė savo kontaktus, jei piniginė atsirastų. Kadangi piniginės pasigedo autobuse, dėl visa ko skambino ir autobusų terminalui, bet jie nieko nebuvo aptikę, nors nuo piniginės praradimo buvo praėjusios jau kelios valandos.

Viešbutyje sutikom vietinių užsieniečių porelę, kuri mums paaiškino, jog geriausia būtų kreiptis į migracijos departamentą: gyventojo kortelė yra rimtas dokumentas, tad jei kažkas piniginę pavogė, galbūt galėtų kažkaip ją nedorai panaudoti. O ir šiaip, šitą identifikacijos dokumentą užsieniečiai turi nešiotis visada. Tad keliavom jau ne į netoliese buvusį parką, bet migracijos skyrių.

Ten paaiškinom situaciją ir tikėjomės, kad tą gyventojo kortelę kažkaip užblokuos ar įregistruos sistemoj kaip dingusią ir reikalai bus baigti. Bet ne, pasirodo, žūtbūt reikia naujos. Nesvarbu, kad draugė iš Japonijos namo išvyksta jau po savaitės, ir kad paprastai išduoti naują kortelę trunka dvi. Darbuotojas sako, o kas bus, jei policija sustabdys? (Tokiu atveju būtų privalu parodyti tą kortelę, nors nepatyrėm to dar nė karto.) Reikia, tai reikia.

Pakiša mums po nosimis sąrašą reikalingų dokumentų. Pasas, dokumentinė nuotrauka, išrašas iš policijos apie dingusią kortelę (tas iš policijos-kiosko netinka, reikia rimtesnės). Sako, kai atnešit dokumentus, pasistengsim viską sutvarkyt kuo greičiau. O jie dar nežino, kad mes Kyōto žadam būt tik kelias dienas, na bet tiek to. Bandom.

Lauke +35, drėgna, o mes prakaituodamos vėl plakamės į kitą miesto pusę — vien iki tos policijos nusigabent trunka 40 min., kai iki migracijos biuro užsidarymo turim dvi valandas.

Atvykus į policiją kiek nustebau — dideli langai, pilna augalų, lankytojų tik vienas kitas. Bendrai atmosfera labai draugiška, jautiesi visiškai saugiai ir patogiai; aš Lietuvoj ir paso eidama darytis jaučiuos kaip nusikaltėlė, todėl toks aplinkos skirtumas šokiravo. Darbuotojai labai malonūs, iškart nurodė, prie kurio langelio eiti ir iki ten palydėjo (nors buvo gal dešimties žingsnių atstumu), ten draugei teko pildyt vėl naujus dokumentus. Šiek tiek palūkuriavom kol viską ištikrino ir jau buvo aišku, kad grįžti į migracijos biurą nebespėsim. Tada mus vėl pasikvietė prie langelio, sako, „tai va, šituo numeriu jums paskambinsim, kai bus paruoštas dokumentas, galėsit ateit pasiimt, laimingai.“ Man ir žandikaulis atvipo — sakau, bet mums čia reikia greitai, nes Kyōto tiek teplanuojam būt, kada būtų galima greičiausiai? Darbuotoja atsiprašius nuėjo pasitarti su kolegom, grįžta, „panašu, galim ir šiandien padaryt. Bet kainuos 400 jenų (kas prilygsta ~3eur).“ Iškart palengvėjimas, su drauge susižvalgom, traukiam monetas ir laukiam toliau.

Greitai po to mus pasitiko uniformuota pareigūnė, kuri turėjo patvirtint ir pasirašyt dokumentą, sakantį, jog kortelė buvo prarasta ir reikia naujos. Tokios gyvybingos vidutinio amžiaus japonės, man rodos, nebuvau mačius — sudvejojau, ar tik ji nebus labai gerai japonų įvaldžiusi užsienietė. Išaiškinom vėl visą situaciją nuo pradžių, pareigūnė dar paklausinėjo, vėl atkišo užpildyti naują popierių. Po to viską pati perrašė savo ranka, pasirašė ir užštampavo, kad dokumentas tikras, ir šypsena mus išlydėjo, supratingai palinkėjusi likusiu vakaru kažkaip pasimėgaut, kad jau taip visą dieną teko ne turistiniais reikalais užsiimt.

Po policijos ėjom dokumentinės nuotraukos, kad galėtume į migracijos biurą keliaut iš pat ryto kitą dieną, ir taip užbaigėm rimtuosius darbus. Absoliuti dauguma lankytinų vietų — parkai, šventyklos, maldyklos, muziejai — užsidaro jau 17 val., todėl tą vakarą neliko nieko kito, kaip tik apžiūrinėti apylinkes vaikštant. Turėjom suplanavusios vakarienę su draugėmis, po kurios visos ėjom išbandyti masažo kėdžių artimoje parduotuvėje. Apie šitą atrakciją vos susitikus pranešė minėtos draugės, mat pirmame prekybcentrio aukšte įsitaisiusi visokių prietaisų parduotuvė, kurioj „ir patys japonai ilsisi prie telefonų tose kėdėse, o jomis naudotis galima nemokamai“ (man čia buvo visiškas atradimas, bet pasirodo yra ir parduotuvių, kurioj sumokėjęs porą eurų gali taip pat pasimėgaut kėdės masažu). Po šitų mechaninių minkymų ėjom dar atsigerti arbatos, bet su kylančiais covid atvejais visos kavinės/restoranai leidžia sėdėti juose tik iki 20 val. vakaro, kada ir išsiskirstėm.

Tą dieną suvaikščiojau 16km, draugė dar daugiau. Grįžusios į viešbutį greitai kritom miegot.

 

Antra diena: Nara

Į migracijos biurą atvykom jau 9:00, vos jam atsidarius. Kitų lankytojų buvo du, todėl labai greit pradėjom kalbėti su darbuotoju, išaiškinom visą situaciją ir pateikėm dokumentus. Mūsų nuostabai darbuotojai labai greit viską sutvarkė — kortelę gavom jau po pusvalandžio. Išėjom patenkintos, žinodamos, kad pagaliau galim pradėt savo kelionę nebesirūpindamos biurokratizmu.

Nara pasiekėme traukiniu, kas truko tik valandą. Atvykusios priešpiet iš stoties ėjome tiesiai į miesto vardu pavadintą parką, kuriame yra keletas šventyklų ir pilna stirnų. Stirnos čia — laukiniai gyvūnai, todėl gausu įspėjamųjų ženklų, kad jos gali krimstelti, pasistumdyti, ar net pagrasinti ragais. Matėme įspėjimų ir apie prasidėjusį poravimosi sezoną, kuriuo prie patinų geriau nelįsti.

Patekusios į parką grožėjomės vietiniais gyvūnais per atstumą, dauguma jų ilsėjosi šešėliuose (vėl buvo +35). Prieiti arčiau, aišku, norėjosi, bet pirma geriau nusipirkti specialių sausainių, kuriais galima greitai atkreipti stirnų dėmesį. Šitais senbei sausainiais prekiaujančių kioskelių yra keliose parko vietose, tai sustojom prie paties pirmojo, kurį pamatėm. Kažkaip neapsižiūrėjom, kad aplink buvo pilna raguotųjų, kurie mus stebėjo vos priartėjus prie kiosko. Aš nespėjau piniginės į kuprinę įsidėti, kai vienas jau prisistatė ir uostinėjo orą tarp manęs ir draugės, aukštai iškėlusios sausainius.

Porelė.

Stirnoms, aišku, jokios social distancing taisyklės negalioja. Krūva jų apspito mus iškart: duodi sausainį vienai, tai antra jau peša už kišenės, trečia tempia už kuprinės — visos reikalauja skanėstų. Suaugę raguotieji tikrai nemaži — dauguma laisvai galėtų krimstelt į alkūnę, bet nieko negaliu sakyt, sausainius ėmė švelniai. Šitas reketas tęsėsi ne ilgiau nei minutę. Taip gerai jos buvo mus užspaudusios, kad net ir pabandžius paėjėti šiek tiek toliau nelabai pavyko, suspitus tokia gauja. Nebuvo nei kada nuotraukose įamžinti to chaoso, atrodė, jog papuolėm tiesiai pas stirnų mafijozus, kurie iškart užsipuola tik ką sausainių nusipirkusius atvykėlius ir nepraleidžia į parką tol, kol negauna visų.

Taip šitam mažyliui, kuris laukė vos už kelių metrų nieko nebeatiteko. O dar taip gražiai nusilenkė prašydamas, bet jau nieko negalėjom pasiūlyti, tik paglostymą.

Vėsinimosi stotelė visiems.

Toliau ėjom į Tōdai-ji. Šita šventykla, pastatyta dar aštuntam amžiuj, kaip ir daugelis japonų pastatų buvo nudegusi kelis kartus ir atstatyta, restauruota vėl ir vėl. Pagrindinė šventyklos dalis — Didžiojo Budos salė, laikoma viena didžiausių medinių pastatų pasaulyje. Viduje milžiniška erdvė labai aukštomis lubomis, kurioje išstatytos garbinamųjų statulos.

Šventyklos ašis, žinoma, tamsus bronzinis Buda, sėdintis lotoso pozoj. Jo aukštis siekia penkiolika metrų, vien veido plotis — šiek tiek daugiau nei trys metrai. Nuotraukoj, deja, visai tas dydis nepersiteikia, galimai ir dėl to, kad pati statula pakankamai aukštai iškelta.

Budistinių mokymų saugotojas Tamon-ten. Panašūs sergėtojai dažnai vaizduojami rūsčiais veidais.

Vėlgi, be mūsų buvo gal keturios grupelės kitų lankytojų, kas atrodo neįtikėtinai tokioje didelėje erdvėje. Kai lankiausi čia prieš trejus metus, žmonių susirinkę buvo masės — kas keliauja į Narą, būtinai čia apsilankys, kadangi Tōdai-ji yra laikoma viena žymiausių ir istoriškai svarbiausių šventyklų Japonijoje.

Parkas didžiulis, šventyklų daug, karšta, ir iš visų kelių mes pasirinkom lipt į kalvą. Šventyklų vidų čionais apžiūrėti nelabai galėjom, bet užteko miškų panoramos ir kalnų horizonte.

Toliau keliavom pamatyt Heijō rūmus, tiksliau tai, kas iš jų likę. Naros miestas aštuntame amžiuje buvo Japonijos sostinė, tad Heijō rūmuose tais laikais gyveno šalies imperatorius. Kai sostinė persikėlė į Heian (dabartinį Kyōto), kai kurie statiniai iš šių rūmų buvo perkelti, kai kurie nudegė ar kitaip sugriuvo ir su laiku išnyko. Šita teritorija buvo paversta agrikultūrine žeme ir tik prieš penkiasdešimt metų pradėti kasinėjimai, po to ir rekonstrukcijos.

Visa ši informacija mums nebuvo žinoma, todėl be didesnių apmąstymų, tiesiog pamačiusios žemėlapyje nemenką žalią plotą (vadinasi, parkas) ir žodį „rūmai,“ nusprendėm iki čia ateiti. Vaizdas atvykus tikrai nustebino: visų pirma, tai atsidūrėm kažkokiame užkampy, tokiam jau visai gyvenamajame rajone, kur ne visur yra šaligatvių, gatvelės siauros. Kai jau pamatėm horizonte vartus, apsidžiaugėm, kad galiausiai priėjom, bet mus pasitiko didžiulis laukas aukštos žolės ir kukurūzų (?), jokių rūmų nematyt. Dar, tą lauką kerta ir geležinkelio bėgiai, tai nebuvom tikros, ar išvis kažką pasieksim.

Suzaku vartai.

Visame tame lauke, kur nėra nei takelių, nei suolelių, matyti tik kalnai horizonte ir trys statiniai — dveji vartai (vieni iš jų restauruojami), ir buvusi ceremonijų, susitikimų salė.

Minėta salė. Šis pastatas nebuvo išlikęs nei čia, nei Kyōto, kur kadaise buvo iškeltas, todėl atkurti jį buvo pakankamai sudėtinga. Remiantis įvairiais šaltiniais (kadangi joks salės atvaizdas iš tų laikų neišlikęs) pastatas pilnai atstatytas tik 2010-ais.

Čia ir užbaigėm dienos planus — artėjo 17 val., kai viskas užsidaro, tad grįžom į Kyōto ir likusį vakarą leidom viešbuty vakarieniaudamos ir žiūrėdamos japoniškas TV laidas.

 

Trečia diena: Kyōto

Paskutinei dienai nusižiūrėjom tris skirtingas miesto vietas, kurias norėjome aplankyti. Kadangi pirmąją kelionės dieną nieko nepamatėm, norėjosi atsigriebti: iš pat ryto nusipirkom autobusų pasus ir išvažiavom iki Tenryū-ji, budistinę šventyklą, pastatytą keturioliktam amžiuj (vėlgi, kaip ir dauguma kitų, šita šventykla ne kartą nusiaubta gaisrų, karų, bet vėl atstatyta).

Tenryū 天龍 reiškia „dangišką (dievišką) drakoną,“ ir viename pastatų kaip tik tokį galima pamatyti nutapytą ant lubų. Paveikslas apskritimo formos, o jo diametras siekia devynis metrus. Įdomi detalė: melsvas drakonas pavaizduotas taip, kad iš kurios pusės bežiūrėtum, jo akys rodosi žvelgiančios tiesiai į tave. Išbandėm eidamos ratu aplink salę, nenuleisdamos nuo jo akių, ir iš tikrųjų taip atrodo. Gaila, fotografuoti nebuvo galima, tai palieku jūsų vaizduotei.

Nors šventyklos pastatai per savo ilgą istoriją buvo perstatyti vėl ir vėl, sodas nuo pat keturiolikto amžiaus išlikęs toks pat.

Šventykla sudaryta iš kelių pastatų, sujungtų tarpusavy takeliais, kuriais vaikštoma be batų (kaip ir šventyklos viduje, nes visi kambariai iškloti jautruoliais tatamiais). Pagrindiniame pastate daug stumdomų durų, kurios atveria vaizdą į žymųjį sodą, taip pat pastatą juosia terasa, kurioje galima prisėsti.

Bendrai, daug daug žalumos aplink, visur čirškia cikados. Parke kas keliolika metrų pastatyti suoliukai, kai kur net nedideli staliukai, šalia bambukų miškas — labai rami vieta.

Toliau nuo karščio kiek atsigavusios gerai vėdinamame miesto autobuse pasiekėme Auksinio paviljono šventyklą, arba Kinkaku-ji. Pastatyta kaip vila dar keturiolikto amžiaus pabaigoj, vėliau paversta į dzenbudistinę šventyklą, Kinkaku-ji paprastai pritraukia minias turistų. Vadinama auksine, nes antras ir trečias aukštai išties padengti plonu aukso sluoksniu, kas nėra dažnas dalykas šventyklose Japonijoje. Sodas ir pastatai jame, sakoma, turėtų atspindėti Budos tyrąją žemę.

Vaikštinėjimo maršrutas, kaip ir daugely kitų turistų lankomų vietų nustatytas, kad būtų išvengta spūsčių ir balagano, bet su covid situacija ir nuliniu turistų skaičiumi Japonijoje, aišku, kur bepažiūrėsi — tuščia. Matyt todėl taip greit viską apėjom ir netrukom pasiekti jau paskutinę dienos stotelę, Kiyomizu-dera, dar vieną budistinę šventyklą.

Originaliai Kiyomizu-dera buvo įkurta aštuntam amžiuj, bet kaip jau išmokom, medinės struktūros ilgai nesilaiko, tad dabartinė konstrukcija pastatyta septyniolikto amžiaus pradžioj. Šventykla įtaisyta ant skardžio, tad jos platformą skardžio pusėje iš apačios prilaiko į tinklą sujungti rąstai, kur nė vienos vinies. Ir laikosi taip jau beveik keturis šimtus metų.

Čia matosi virš skardžio esanti platforma.

Pati šventykla gal neatrodo super įspūdingai, bet vartai į ją yra maždaug tai, ką rasit ant klasikinio atviruko su vaizdais iš Japonijos.

***

Įdomu vaikščioti po tokias kanonines vietas, kur įprastai eini trumpučiais žingsniukais sekdamas minią, kai jos pustuštės — kai lankiausi čia pirmąkart, kada covidu nė nekvepėjo, net nebūčiau pagalvojusi, kad taip įmanoma. Šiek tiek liūdniau atrodo eilės uždarytų kioskų, suvenyrų parduotuvių, nors daugelyje tokių vietų pranešimai ant durų teigė, jog uždaryta laikinai. Taip ir tikėkimės.

Šiandien tiek.

Linkėjimai!
Agnė

 

 

Ką veikiu kaip studentė tyrėja?

Žinokit, ir pati nepastebėjau, kad tyliu jau tris mėnesius. Nors ir turėjau vienadienių kelionių, užgriuvę mokslai ir tyrimo reikalai laiko tėkmę visai išblukino ir va, jau liepa į pabaigą. Bet bet bet, pagaliau prisiruošiau ir kol dar studijuoju kaip tyrėja, noriu pasinaudot proga papasakoti kaip tokie mokslai atrodo. Todėl šiandien apie tai. Ai, ir dar, kad jau tiek laiko praėjo, bus kiek daugiau nuotraukų.

Japonai gėles mėgsta nekukliai. Šitam parke hortenzijų krūmų prisodinta maždaug 50 000.

Kai tik atvykau, rudens semestrą praleidau daugiausia mokydamasi japonų kalbos. Tyrėjai gali lankyti ir kitas paskaitas (mano atveju — sociologijos), bet kadangi nieks tokio asmens neskaito „tikru studentu,“ paskaitose sėdi kaip laisvasis klausytojas — vadinasi, jokių pažymių, namų darbų ar egzaminų.

Kadangi magistrą ketinu studijuoti japonų kalba, iki šiol taip pat visas paskaitas rinkausi dėstomas japoniškai. Pradžioj buvo žiauriai sunku — tekdavo prieš paskaitą peržiūrėti dėstytojo skaidres, išieškoti išsamiai nepaaiškintus konceptus, ir aišku, išsiversti nežinomus žodžius. Jų pasitaikydavo nei daug, nei mažai, maždaug po 50-70 per paskaitą… Gal nenustebins, kad po pusantro mėnesio tas paskaitas mečiau: nusprendžiau, kad efektyviau persižiūrėjus skaidres ieškotis papildomos informacijos internete, nes prieš paskaitą praleidus valandą analizuojant visas skaidres kaip ir nebelikdavo prasmės klausytis to paties, o ir girdint tiek nepažįstamų žodžių būdavo be galo sunku susikaupti.

Čia, maždaug kai prasidėjo pavasario semestras balandį, apžiūrinėjom žydinčias visterijas. Japonijoje gėlių ir medžių žydėjimas neretai tampa priežastimi bent trumpai išvykai.

Pavasario semestras prasidėjo ženkliai geriau. Nebeliko japonų kalbos paskaitų; galvoje jau susidarė šiokia tokia sociologinių žinių bazė, buvau išmokusi nemažai terminų, todėl ir paskaitose dalyvauti pasidarė lengviau. Dėstytojų skaidres užteko įsijungti likus 10 minučių iki paskaitos — labai džiaugiausi, pastebėjusi tokį progresą.

Tuo metu savo kasdienybe Japonijoje dalijausi su maždaug dviem draugais, tai jautėsi, kad buvo pats metas praplėsti pažinčių ratą. Pirma prisijungiau prie užsienio studentų asociacijos Nagojos universitete, NUFSA. Nelabai supratau, kuo jie užsiima (ypač nepaprastos padėties metu, kai ribojami susibūrimai = negalima organizuoti renginių), bet tuo metu jau nelabai rūpėjo — buvau tik ką persikrausčiusi iš bendrabučio į butą, viena, lankanti paskaitas vien tik online.

Nors pirmas kelias savaites nelabai gaudžiausi, ką mes toj NUFSA darom ir kokie mūsų tikslai, sprendimas prie jų prisijungti labai pasiteisino: susitinkam kiekvieną savaitę gyvai, kartą per mėnesį rengiam bendrą vakarienę — vien naujos galimybės socializacijai buvo milžiniškas pliusas. Be renginių online, kurių organizavimu ir populiarinimu įprastai užsiimame, kartu su kitu universiteto klubu rengėme „Lobio medžioklę.“ Pusė dalyvių buvome užsieniečiai, o kita pusė — japonai, ir, žinoma, varžėmės maišytose komandose. Dar iš Tsukubos laikų nešiojaus nuoskaudą, kad „nesusiradau daug japonų draugų,“ todėl šita proga buvau pasiryžus pasinaudoti.

Kas visiškai pavyko: kartu praleidome kelias valandas, tad ir paplepėti, ir kontaktais apsikeisti laiko buvo sočiai. Nuo tada vis kur nors susitinkame — turėjome kario gaminimo vakarėlį (kur nei vienas nebuvo gaminęs kario namie, tai gamybos procesas gavosi visai juokingas, bet rezultatas pavyko skanus), ėjome kartu į pabėgimų kambarį, ir tradiciškai kas kelias savaites su merginom susitinkam „Tarptautinei mergų vakarienei,“ kai einam kur nors pavalgyti ir šnekam apie studijas ir.. bernus.

Tapus NUFSA nare pradėjau į panašias veiklas kabintis aktyviau. Prisijungiau prie „Prezentacijos valandos“ ir „Kavos valandos“ renginių organizatorių komandų, tad iš viso turėjau po 3 klubų susitikimus per savaitę. Šiose dviejose komandose veikla šiek tiek labiau apibrėžta — yra konkretus renginys („Prezentacijos valanda“ — du kartus per metus, „Kavos valanda“ — kartą per mėnesį), kuriam reikia pasiruošti, vadinasi skirstomės, kas kuo rūpinsis ir dirbam. Čia dauguma narių japonai, tad toks reguliarus bendravimas su vietiniais ir man pačiai labai padeda jaustis „savai.“

Kalbant apie jautimąsi „sava,“ su Anna neseniai lankėmės Tokugawa parke, kur stebėtinai nieks nežydėjo. Anna nusprendė, kad mums reikia fotosesijos su tradiciniu popieriniu skėčiu, tai dabar telefone milijonas tokių nuotraukų.

Gerai, tai sakysit puikiai čia visai, vien vakarienės, vakarėliai, renginiai, ko daugiau reikia? Ir aš taip mąsčiau porą mėnesių, bet tada sugrįžo realybė: liepos pradžioje reikėjo pateikti stojimo dokumentus magistrui, kurių tarpe yra ir tyrimo planas. Studentui tyrėjui tai yra svarbiausias dokumentas — čia turi aiškiai išdėstyti: 1) ką nori tirti tapęs magistrantu, 2) kodėl šita tema išvis kam nors turėtų būti įdomi, 3) kas tokius dalykus jau tyrė ir ką ten atrado, 4) ko trūksta tuose tyrimuose, kad ir pats sumanei ieškoti X, 5) kokiomis teorijomis remiesi, 6) koks tavo tyrimo tikslas ir 7) kaip konkrečiai žadi jį pasiekti.

Gegužę pradėjau kas savaitę susitikinėti su tutore, kuri tik ką pradėjo sociologijos magistrą, tad žino, kaip atrodo stojamieji egzaminai, dokumentai ir pan., užtai turi ką patarti. Bendravimas su ja labai padėjo išjudinti darbą ties tyrimo planu (nuo pat spalio prie jo sėdėjau bangomis — mėnesį rimtai rašau, šlifuoju, o tada mėnesį iš vis neliečiu), bet galiausiai reikėjo pradėti tartis ir su tyrimo vadovu. Teoriškai su juo galėjau kalbėtis nuo pat įstojimo, bet bendravom minimaliai. Man pačiai ilgai nebuvo aišku, kaip darbas su vadovu japoniškam universitete veikia, ypač kai mano draugų patirtys labai skirtingos, lyg ir vieno modelio nėra. Tai nors įprastai susisiekdavom tik kas mėnesį ar du, kai kiek priartėjo dokumentų teikimo datos, pradėjau nerimauti ir po ilgo laiko susitikę nutarėm matytis kiekvieną savaitę.

Man vis dar nesuprantama, kaip japonai mokosi vasarą. Kasdien kaitina iki 30-34 laipsnių, daug drėgmės, o su lietaus sezono palyda dar ir nuolat apsiniaukęs dangus.

Taip pradėjau daugiau nei mėnesį trukusį maratoną: pildau/taisau tyrimo planą, pirmadienį susitinku su tutore — perskaito, padiskutuojam, pakalbam, ką galėčiau pataisyt. Antradienį planą taisau pagal tutorės komentarus, kad trečiadienį galėčiau parodyt bent kiek padoresnį variantą vadovui. Susitinkam su vadovu — perskaito, padiskutuojam, pakalbam, ką galėčiau pataisyt. Likusią savaitės dalį taisau planą, skaitau panašios tematikos tyrimus, ir vėl rutiną pradedu iš naujo.

Tiek pergyvenau dėl to plano, kad nemačiau nieko kito, kaip tik rašyt, skaityt ir taisyt kasdien, kiek tik galima daugiau: per mėnesį iki dokumentų teikimo turėjau lygiai vieną dieną, kai nesimokiau. Dar smagi detalė: per tą patį mėnesį dar ir du egzaminus spėjau laikyt — anglų TOEFL ir japonų N1. Rimtai ruoštis nei vienam, nei kitam laiko nebuvo, ir nors iš TOEFL gavau labai gerus rezultatus, nemanau, kad su japonų pavyko taip pat — galimai bandysiu vėl gruodį, naiviai tikėdamasi, jog turėsiu daugiau laiko pasiruošimui.

Turim daug smagių nuotraukų su Anna. Čia: „Medaus mėnuo“ vol. 1.

„Medaus mėnuo“ vol. 2.

Teikimo savaitė išvis gavosi absurdiška. Ketvirtadienį — mirk atsikelk, reikia išsiųst dokumentus (nes teikti galima tik paštu, nesvarbu, kad tiesiog galėtum nunešti voką su dokumentais į universitetą). Pirmadienį susitinkam su dėstytoju, „paskutinįkart aptarti planą“ prieš teikimą. Vadovas kraipo galvą — ir toj vietoj neaišku, ir čia kažkaip ne iki galo išdėstyta, o šitie trys konceptai išvis kuo skiriasi? „Pirmoj daly va ir apie šitą rašei, o antroj šitos informacijos nebepanaudoji“ — parodo. Bandau aiškinti, ką, kur turėjau omeny jau beveik stenėdama, dėstytojas lyg ir supranta, bet sako, „žinok, skaitytojas taip nesupras, iš to, ką parašei. Reik taisyt.“ Abu pasijuokiam, kad grandioziniam taisymui turiu dvi dienas. Susitariam susitikt trečiadienį.

Grįžus namo sėdu ir rašau vėl. Teorijos dalį perkratau iš pamatų: ištrinu tuos persidengiančius konceptus, įtraukiu dar kitą tyrimą, galvoju, gal bus aiškiau, bet net beveik gėda rodyt dėstytojui, kai prieš pat teikimą tiek pokyčių. Antradienį dar šlifuoju, bandau su tutore susisiekt, kad patikrintų japonų kalbą ir galėčiau siųst dėstytojui. Iš tutorės jokių žinių. Pabudus trečiadienį randu šeštą ryto paliktą žinutę, „tuoj pat perskaitau ir atsiunčiu komentarus,“ po kurios — nieko. Šypteliu — garantuotai užmigo skaitydama. Pykt negali, žmogus irgi pervargęs, tad nelaukdama dėstytojui siunčiu tokį planą, koks yra.

Iš vadovo po poros valandų gaunu išganingą atsakymą: „Planas daug suprantamesnis pasidarė, užbėk šiandien, pataisysim kelias japonų klaidas ir bus viskas.“ Nežinau, ar galiu perteikt, kokį džiaugsmą ir palengvėjimą jutau tuo momentu. Atrodė, kad šita žinutė išgydė per mėnesį sukauptą nuovargį. Na, dar buvo likęs kitų dokumentų užpildymas ir skenavimas (ko proga sugebėjau palikt svarbiausia savo Japonijoje turimą dokumentą, gyventojo kortelę, parduotuvės spausdintuve), ir motyvacinio laiško parašymas, bet šitos smulkmenos jau neatrodė rimtos.

Gyvenu ant kalvos, ir nors mano buto langai rodo tik nuobodų kiemą, išėjus į laiptinę galiu stebėt saulėlydžius ir kartais apsilankančius japoniškus gekoniukus yamori.

Po dokumentų teikimo daug laiko poilsiui neturėjau. Ketvirtadienį, kai išsiunčiau dokumentus, dieną praleidau bimbinėdama ir miegodama, bet nuo penktadienio vėl reikalai — gavau skubų darbo pasiūlymą dalyvauti stovykloje, rengiamoje mergaičių gimnazijoje, tai teko jai ruoštis: vėl krūva dokumentų, prezentacija apie Lietuvą ir panašiai.

Mokykloje fotografuoti negalėjome, tai čia vaizdas pro langus.:))

Stovykla padarė stebuklingą dalyką — privertė mane anksti keltis. Kadangi kasryt tekdavo važiuoti į kitą miestelį, atsikėlus šiek tiek po šešių turėjau laiko tik dušui, apsirengimui ir šiukšlėms išnešti, o tada jau dviračiu mindavau iki stoties. Užteko trijų dienų tokio režimo ir aš jau kasryt atsibundu 6:15, kas labaai padeda žinant, jog mažiau nei už mėnesio turėsiu stojamuosius egzaminus, kuriems reikia ruoštis, o rytai mokymuisi man pats geriausias metas.


Nagoją visiškai užpuolę karščiai, net naktį temperatūra nekrenta žemiau 24 laipsnių. Jei atsiranda kokių reikalų universitete ar mieste, stengiuosi juos tvarkyt ryte, bet paskutiniu metu ir tai nebepadeda — 9 valandą ryto jau kaitina ties +29, o dienos metu siekia ir +34. Pridėkit dar 60-70% drėgmę ir turim kasdienę pirtelę lauke.

Iš kitos pusės, gal ir gerai. Mažiau pagundų lįsti laukan, kai reikia mokytis.:))

Iki susirašymo!
Agnė

Namų paieškos ir rožinis sniegas

Paskutines kelias savaites visas mano dėmesys buvo skirtas naujiems namams ir grožėjimuisi pavasariniais peizažais, bet daugiausia naujiems namams. Sausio vidury jau pradėjau žvalgytis buto, į kurį galėčiau persikelti — ne dėl to, kad bendrabutis būtų kažkuo prastas (čia labai patogu gyventi, tiek dėl vietos, tiek dėl pastato šviežumo), o dėl universiteto taisyklių. Jeigu labai norisi, bendrabutyje galima apsistoti vieneriems metams, bet bendrai tikimasi, jog tokiame patogiame lizdelyje studentas neužsibus ir išsikraustys jau po pusmečio. Po mėnesio trukusių paieškų, lankymosi brokerių salonuose ir kone kasdienio skelbimų skenavimo išsirinkau naujus namus ir dar po mėnesio persikėliau. Buvo ganėtinai sunku, kartais net baisu, bet nauja ir įdomu, tad šiandien pabandysiu nupasakoti, kaip maždaug atrodo šitas procesas Japonijoj. O kadangi kraustymasis sutapo su žydinčiom magnolijom ir sakurom, sulauksit ir jų.

Tai pradedam.

Brokeriai arba heya sagashi 部屋探し

Japonijoje, panašu, didžioji dauguma žmonių naujų gyvenviečių ieško per brokerius — butų, kuriems gyventojų ieškotų pats šeimininkas, visai nemačiau (tikriausiai yra, bet spėčiau, kad tai labai maža dalis). Butų paieškos kompanijos veikia kaip tarpininkai tarp gyventojų, šeimininkų ir visų kitų susijusių kompanijų, ir dirba taip, kad per visą procesą naujasis gyventojas bendrauja tik su jų darbuotojais: netgi derėjimasis dėl nuomos ar kitų papildomų mokesčių vyksta per brokerį, o ne tiesiogiai su šeimininku. Pati iki pat šiol šeimininko balso negirdėjau ir iškilus problemai, su kuria nežinau kaip tvarkytis, vis dar pirma kreipiuosi būtent į brokerį.

Taigi, be brokerių išsiversti būtų labai sunku, tad pagrindiniai du variantai naujo būsto paieškos pradžioje yra tokie: a) pasirinkus brokerių kompaniją (ar kelias) eiti tiesiai į jų saloną, konsultantams išdėstyti savo norus ir sulaukti juos daugmaž atitinkančių pasiūlymų, arba b) pačiam tikrinti skelbimus internete ir radus patinkantį variantą, susisiekti su kompanija, kuri tą butą siūlo. Aš ėmiausi antro metodo, nes taip nebuvau pririšta prie konkrečios kompanijos turimų skelbimų ir galėjau matyti visus variantus.

Daugelis butų paieškos platformų internete yra labai patogios, nes gali pažymėti galybę sąlygų, kurias turėtų atitikti naujieji namai.

Išsirinkus kandidatus

Buto paieškose užsieniečiams kliūva šiek tiek sudėtingesnės sąlygos, nes dauguma šeimininkų atmeta užklausas vien dėl to, kad aplikuoja ne japonas. Apie tai buvau prisiskaičiusi internete, todėl nusprendžiau vos radusi patrauklesnę vietą pirmiausia siųsti užklausą brokeriui ir klausti, ar šeimininkas nėra prieš gyventoją iš užsienio. Nežinojau, kiek reali yra ta užsieniečių atmetimo situacija, bet ilgai įrodymų laukti nereikėjo. Jau į pačią pirmą užklausą apie labaaai patikusį butą sulaukiau apgailestaujančio „ne“ — tikrai nusivyliau ir nusiteikiau sudėtingai medžioklei. Ir išties, net kai jau lankiausi salonuose ir brokeriai bandydavo perkalbėti priešiškai nusistačiusius šeimininkus telefonu, jokie komplimentai mano japonų kalbos sugebėjimams ar argumentai, kad studijavau japonologiją ir toliau studijuoju vietiniam universitete nepadėjo.

Vis dėlto, jeigu atsakymas į užklausą pasitaikydavo teigiamas, paprastai vos pasidomėjus skelbimu sulaukdavau skambučio, kviečiančio atvykti į saloną aptarti detalių ir apžiūrėti patį butą. Pakankamai paplitusi praktika yra lankytis pas kelis brokerius: skirtingos kompanijos neretai atsakingos už skirtingus butus, jų paslaugų mokesčiai skiriasi, o ir derėtis lengviau, kai pašonėje turi „kalbu ir su kitais brokeriais“ argumentą. Be to, visos brokerių paslaugos iki sprendimo nuomotis konkretų butą yra nemokamos, tad net galų gale nesudarius nuomos kontrakto, kažkokie papildomi apmokestinimai nėra taikomi, kuo ir naudojasi dauguma klientų.

Tokiu formatu brokeriai pateikia savo siūlymus. Buto aprašymai pakankamai detalūs: šalia nuotraukų ir erdvės išplanavimo paprastai išvardijami visi esami patogumai, mokesčiai, atstumas iki artimiausios metro stoties, parduotuvės ir pan.

Variantų, ypač sausio-kovo mėnesiais, apstu, nes tai yra kraustymosi sezonas visoje Japonijoje: nuo balandžio pradedamos studijos ir nauji darbai, užtat gyvenamąją vietą keisti tenka daugeliui žmonių. Natūraliai, kovas tampa pačiu užimčiausiu, dėl ko ir kainos būna didesnės, o ir skelbimai labai greit išnyksta. Dėl šios priežasties dauguma brokerių bando klientus įtikinti apsispręsti kuo greičiau, nelaukiant, kol ieškančiųjų smarkiai padaugės. Taip mane bandė spausti pirmas sutiktas brokeris, bet kadangi jo siūlytas butas man visai nepatiko, greit pabėgau ir į tą saloną daugiau negrįžau.

Bendrai laikoma, kad butą galima susirasti ir aplikuoti jam per porą savaičių. Mano atvejis tuo nebuvo išskirtinis, nors prieš pradėdama tartis su brokeriais apie porą savaičių skyriau „namų darbams“ — žiūrinėjau skelbimus bandydama susidaryti bendrą vaizdą, ko iš vietinių gyvenviečių ir butų tikėtis, kokios kainos, kokie mokesčiai taikomi ir panašiai. Šis tyrimas buvo pakankamai intensyvus — po kiek laiko jau vien pamačius skelbimo aprašymą galėjau nesunkiai nuspėti, kuri brokerių kompanija jį patalpino, o patikėkit, jų tikrai nemažai.

Netikėti dalykai, kurių Japonijoje reikėtų tikėtis

Man ir Lietuvoj neteko ieškoti buto per brokerius ir bendrai negyvenau viena, tad daugelis šitos paieškos aspektų man buvo visiškai nauji. Visgi, pasitaikė ir dalykų, kuriems, atrodo, nebūtų paruošusios panašios patirtys svetur. Tai yra:

🌸 tušti butai: nuomojamų kai kada pasitaiko ir su baldais, bet bent mano matytų visiška dauguma buvo nuogutėliai — ne tik be šaldytuvo ar skalbimo mašinos, bet be jokių baldų ir net be šviestuvų (ar lempučių). Butą apsistatyti turi pats nuomininkas, o išsikraustant vėlgi būtina erdvę visiškai ištuštinti, kitam nuomininkui paliekant „švarią drobę“.

Labai džiaugiausi, kad bent virtuvinis buvo įrengtas.

🌸 žvėriška pirminė suma: įsikraustant įprasta sumokėti sumą, prilygstančią keturių-šešių mėnesių nuomai. Kad į tą sumą įeina pirmų dviejų mėnesių nuoma ir mokestis brokeriui, atrodo visiškai natūralu, bet šalia skaičiuojami įvairių rūšių papildomi mokestėliai. Pavyzdžiui, „mandagumo mokesčiu“ (お礼 orei) vadinama vieno ar dviejų mėnesio nuomos vertės „dovana šeimininkui“, būsto draudimas, valymo mokestis, dezinfekavimo mokestis, spynų ir raktų keitimo mokestis… šie yra formaliai apibrėžti, po išsikraustymo negrąžinami pinigai, o kartais pridedamas ir depozitas, kuris bent kaip ir mūsuose įprasta, grąžinamas išsikraustant.

🌸 kontraktas: gyventojo sutartis Japonijoje tikrai nėra supaprastinta. Įsikraustydamas sudarai susitarimą ne tik su buto šeimininku, bet ir su butą prižiūrinčia įmone, garantuojančia ir draudimo kompanijomis. Kontraktai dėl vandens, dujų ir interneto taip pat pririšami prie paties gyventojo, tad tokie mokesčiai apmokami tiesiogiai, o ne per šeimininką. Dargi, kad išvis galėtum aplikuoti butui turi turėti bent jau „kontaktą nenumatytiems atvejams“ (緊急連絡先 kinkyū renrakusaki), kas būtinai turi būti Japonijoje gyvenantis ir dirbantis japonas, bet vis dar dažnai prašoma „garantuojančio asmens“ (保証人 hoshōnin; taip pat, žinoma, dirbančio ir gryno japono), kuris būtų atsakingas, jeigu nuspręstum iš buto pabėgti nesumokėjęs mokesčių. Šiais laikais egzistuoja garantuojančios įmonės, kurios atlieka tą garantuojančio asmens vaidmenį už papildomą mokestį, bet vis dar yra šeimininkų, kurių tokia moderni sistema neįtikina — jiems įmonė jokiu būdu netinka ir būtinas konkretus asmuo. Patys japonai dažnai tokioms pareigoms registruoja šeimos narius, bet natūralu, užsienio studentams su tuo gerokai sunkiau.

Pagrindinės sutarties dalis. Dėl kažkokios priežasties iš pradžių gavau skenuotą failą, kuriame nieko negalėjau įskaityti — taip atrodo krūva sąlygų, pateiktų viename popieriaus lape 3.5pt dydžio šriftu. Hieroglifais.

Savo sutartį skaičiau kelias dienas — ją sudarė šeši skirtingi dokumentai, pripildyti sausa japonų kalba aprašytų sąlygų. Aprašymai tikrai išsamūs: nuo to, už kokį buto dėvėjimą ir atnaujinimą atsakingas pats gyventojas, o kur atsakomybė krenta šeimininkui, iki to, kad „draudžiamas priklausymas nusikalstomoms organizacijoms ir šeimininkas turi teisę be įspėjimo nutraukti šią sutartį, sužinojęs, jog tokią taisyklę gyventojas pažeidžia“.

Daiktų nešimo iki vėlumos pliusas — proga pasidairyt po naktinį miestą.

Įsikūrimas

Gavusi raktus kaip skruzdė tempiau dėžes, maišus ir vis iš naujo pripildomą kuprinę iš bendrabučio į butą. Daiktų neturėjau daug, tai atrodė, kad tiek ir tetruksiu, bet per tas penkias dienas net ir naudodamasi autobusu nužingsniavau 54 kilometrus — dabar kai pagalvoju, aiškiai nevertėjo, bet vaikščiojimas bent jau ištraukė kūną iš karantiniško sąstingio.

Jaučiuosi labiau „suaugusi“ nei bet kada anksčiau, nes pirmąkart gyvenime gyvenu bute viena, pati turėjau susirinkti baldus, įsitaisyti šviestuvus ir panašiai. Iš vienos pusės, pradžioje labai nervinausi ir skundžiausi visiems, kas tik netingėjo klausytis, kokia nesąmonė tie tušti butai, bet susidėlioti viską savaip nesant pririštam prie šeimininko baldų/norų, pasirodo, nėra jau toks blogas variantas.

Išsipildė mano japonologiška svajonė namie turėti kotatsu 炬燵 — stalą su antklode, prie kurio pritaisytas šildytuvas.

Su kaimynais beveik nesusitinku, manau, labiausiai dėl mūsų prasilenkiančių grafikų: paskaitos vis dar vyksta online, todėl iš ryto kažkur skubėti, taip, kaip kaimynai išsiruošia į darbus, man būtinybės nėra. Visgi, Japonijoj įprasta praktika šviežiai atsikrausčius prisistatyti šalia gyvenantiems, tiek iš mandagumo, tiek kad senbuviai žinotų, jog jei kas nutiktų ar turėtų kokių pastabų, gali į naująjį gyventoją kreiptis tiesiogiai. Vis mąsčiau, ar man reikėtų šito imtis, bet jau po antros dienos tokia galimybė pati prisistatė. Ketvirtą valandą ryto. Ir labai garsiai.

Pabudau iš miego išgirdusi rėžiantį, pastovų čirškimą. Apsimiegojusi nesupratau, kas darosi, bet buvau pakankamai sąmoninga, kad patikrinčiau visas rozetes ir įsitikinčiau, jog nieko nepalikau įjungto, kas galėjo sukelti gaisrą. Bute — viskas tvarkoj, bet tada supratau, jog aliarmas kaukia iš už durų. Pirma mintis: sugedo mano durų skambutis, ir jis dabar taip baisiai čirškia. Greit apsirengiau, jau galvojau, kaip reikės pasiaiškinti kaimynams ir atsiprašyti už tokį baisų pažadinimą, o išlėkus iš kambario supratau, kad visai ne skambutyje problema, nes raudona šviesa blyksėjo gaisro aliarmo lemputė ir iš namų lauk varantis garsas aidėjo visam name. Koridoriuje sutikau kaimyną (pirmąkart!), greit persimetėm pora žodžių ir buvo aišku, kad nei jis, nei aš nežinom, kas įvyko ir kaip tą čirškimą išjungti. Nusileidau į pirmą aukštą, kur gaisro aliarmo skydelyje raudonai žybėjo „gaisras pirmam aukšte“. Prabėgau koridorių ieškodama dūmų, bet nieko neužtikau ir toliau laukiau lauke. Prie manęs prisijungė tas pats kaimynas, tad turėjom progą susipažinti ir pasikalbėti, kol atvyko gaisrinė. Priminsiu, ketvirta valanda ryto. Mes buvom vieninteliai žmonės, išėję laukan. Kaimynas pastebėjo, kad „daugelis japonų nekreipia dėmesio į tokius aliarmus, o jei gaisras tikras, taip ir uždūsta dūmuose“.

Gaisrinė atvyko per kelias minutes, viską apžiūrėjo ir nustatė, kad aliarmas įsijungė pirmo aukšto koridoriuje, tad mes buvom „paleisti“ grįžti į savo butus. Sutiktas kaimynas yra iš gretimo buto, tad prieš grįždamas pristatė ir savo šeimą — pakvietė į koridorių išeiti žmoną su kūdikiu rankose, susipažinom, apsikeitėm mandagybėm ir grįžom miegot.

Na, ir atsikvėpimui — ko visi laukė:

Sakuros

Šiemet prisižiūrėjom skirtingų rūšių, spalvų ir dydžių sakurų, dėl ko padaugėjo paprastų pasivaikščiojimų lauke — japonai sakuromis nubarstę daugelį vietovių, o tą gali suprasti tik joms pradėjus žydėt. Po dviejų savaičių tie medžiai tarytum vėl pasislepia iki kito pavasario. Daug ko pasakot nėra, bet turiu nuotraukų.

Kaip pridera, pirma apsižvalgyti keliavom iki Nagojos pilies, kurią supančiame parke sakurų apstu. Susirinko minios žmonių, dėl ko žadėtos naktinės iliuminacijos, leidžiančios žiedais grožėtis ir vėlų vakarą, daugumoje parkų buvo atšauktos.

Kaukes nusiimam tik nuotraukom.:)

Su Anna nuvykusios į Nagojos pietus netyčia užtikom parką. Internete rašė, kad bus sakurų, bet nebuvo paminėtas šis virš žemės kybantis takas. Mynėm pedalus ir atrodė, jog iriamės virš rožinių debesų.

Kad žydinčios sakuros — gražu, niekas nesiginčija, bet japonai labiausiai džiaugiasi keliomis dienomis, kai jų žiedlapiai pradeda byrėti. Tomis dienomis su kiekvienu vėjo gūsiu pradeda snigti rožiniais ir baltais lapeliais, kuriais galiausiai pasidengia šaligatviai, pasivaikščiojimo takeliai ir šalia augantys krūmai.

Sekmadienio lietus, plūdęs nuo ryto iki vakaro, gerokai apnuogino medžius — šiemet sakurų sezonas, bent jau Nagojoje, pasibaigė. Užtat mačiau, kaip šviežiai pradėjo žydėti krūmai, tad priežastis vaikščioti ir tyrinėti apylinkėmis kartu su sakuromis nedingo.

Linkėjimai,
Agnė

Nežiemiški vaizdai vasarį

Jau kurį laiką gyvenu pasiruošus tiek žiemiškam, tiek pavasariškam orui — šalia durų kabo storas paltas, plonytė pavasarinė striukė, o į sieną atsisukę laukia lengvi kedai kartu su rimtesniais kerzais. Vieną dieną einu vienaip, kitą kitaip: kai penktadienį 9 laipsniai šilumos, o šeštadienį 20, kliautis tik viena apranga nepavyksta.

Kai aplanko šiltos, giedros dienos, jaučiu pareigą palikti bendrabučio kambarį bent porai valandų ir pasivaikščioti, ką nors naujo apžiūrėti. Šiandien daugiau vaizdų, nei teksto; gal sugundysiu Japonijoj pasižvalgyti ir jus, kai jau bus įmanoma keliaut.

Nagoya

Paskutiniu metu ypač laukan traukia pradėjusios žydėt slyvos, kurias jau tuoj tuoj turėtų pradėti vytis sakuros. Jų, žinoma, būna parkuose, bet labai dažnai galima pamatyti žydinčius medžius prie maldyklų, tad kol kas tolesni vaizdai ir pasakojimai — iš jų.

Mane vis dar labai stebina matyti apelsinmedžius, apkibusius dideliais vaisiais. Šį radom už šintoistinės maldyklos, nors esu mačiusi didelius medžius augant tiesiog šalia kelio. Pasivaišint taip nė karto ir nedrįsau, nors tikrai vilioja.

Nagoyoj, kaip ir tikriausiai bet kuriame kitame mieste Japonijoje, gausu maldyklų ir šventyklų kiekviename rajonėlyje. Nakamura rajone užtikom Toyokuni maldyklą, kuri buvo pastatyta Toyotomi Hideyoshi garbei, mat manoma, jog šešioliktam amžiuj gyvenęs Japonijos vienytojas gimė būtent šiose apylinkėse.

Dar, neseniai aplankėme Yamada Tenmangū maldyklą, kurioj garbinamas mokslą globojantis Sugawara no Michizane — poetas ir mokslininkas iš aštunto amžiaus Japonijos. Prieš kelias savaites maldykloje buvom paprašiusios pagalbos moksluose, o kadangi draugei pavyko įstoti į magistrą, palydėjau ją čia padėkot dievams.. Japonijoj elkis kaip japonas.

Šalia maldyklos buvo pilna karvės statulų, kurios, pasirodo, yra labai įprastos Tenmangū maldyklose. Daug legendų byloja apie Sugawara no Michizane asociacijas su karvėmis: teigiama, jog jis gimė karvės metais ir mirė karvės mėnesį bei karvės dieną, taip pat tikima, jog jis buvo perkeltas į kitą regioną, kur keliavo ant karvės, ir kad galiausiai jo laidojimo vietą taip pat išrinko karvė.

Tos pačios maldyklos kieme įtaisyta ir pinigų maldykla Kogane. Nuotraukų nepadariau, tai turit pasitikėti mano žodžiu, bet atrodo ji kaip kioskas/balta palapinė, kurios vidus išpuoštas aukso spalvos dekoracijom, o centre stovi mažytis altorius su čiurlenančiu vandeniu. Tuo vandeniu plaudami pinigus ar loterijos bilietus vietiniai dievų prašo sėkmės, ko efektyvumą mena kamštinė lenta palapinės dešinėje, nusagstyta lankytojų atneštų sėkmės įrodymų: pilna loterijoje išloštų pinigų čekių ir panašių sėkmės istorijų.

Inuyama

Praėjusį savaitgalį su Anna nusprendėme aplankyti mums dar neregėtą miestelį Inuyama. Gyvenvietė čia pakankamai nedidelė — įsikūrę maždaug 70 tūkst. žmonių, bet tikrai yra ko pamatyti: daug muziejų, parkų, šventyklų, kalnų aplink, ir gal didžiausias traukos taškas — Inuyama pilis.

Tai, ką šiandien vadina Inuyama pilimi, išties yra tik dalis kažkada stovėjusios tvirtovės — bokštas, naudotas gynybai ir žvalgybai. Šis statinys yra viena seniausių „pilių“ Japonijoje. Originalių pilių (tokių, kurios nebuvo sugriautos gamtos nelaimių ar pan. ir po to vėl atstatytos) likę tik dvylika ir Inuyama puikuojasi vieta tame sąraše. Pilis statyta penkiolikto amžiaus vidury, nors šis bokštas, toks, koks atrodo dabar, buvo sukonstruotas šešiolikto amžiaus pirmoj pusėj, vadinasi, stovi jau beveik penkis šimtus metų.

Vaizdas iš bokšto balkono.

Budistines šventyklas sutinkame rečiau, nei šintoistines maldyklas, tad kai pamatėme ant kalvos stūksančią ryškiai oranžinę Naritasan, susigundėme apžiūrėti ir ją.

Po to palei upę žingsniavome link kiek neįprastai atrodančios, vaikams skirtos Momotarō maldyklos (pavadintos pagal japonų pasaką „Berniukas persikiukas“), kur netrūko spalvotų pasakos veikėjų. Priešais pagrindinius vartus stovėjo paties Momotarō skulptūra, vaizduojanti jį tik ką gimusį iš persiko vaisiaus.

Galiausiai traukėme link Tsugao kalno, kuris iš tiesų yra kalva (vos 273 metrų aukščio) — norėjome ten stebėti saulėlydį. Vieta mums nepažįstama, žygiavimo keliai taip pat, tad iš pradžių natūraliai bandėme vadovautis maps’ų nurodytu maršrutu, bet pakeliui atradom nuorodas, kad galima kilti į kalvą ir iš kitos, mums artimesnės pusės. Kildamos aukštyn aplankėme dar kelias maldyklas ir įveikusios netrumpą ruožą laiptų toliau kopėm akmenim ir medžių šaknim nusėtu siauru taku.

Galiausiai užsikabarojus vaizdas nenuvylė. Čia buvom vienos, tad galėjom ramiai pailsėti ir grožėtis vaizdu niekieno netrukdomos. Sulaukėm, kol nusileis saulė — o pasislėpė ji už kalno, kurio horizonte net nesimatė (įdomus vaizdas, rodės, tiesiog sutirpo ore) ir susiruošėm grįžti į miestelį. Leistis buvo kur kas sudėtingiau: šlaitas status, akmenys slydo iš po kojų, tai visą kelią atsargiai, bet gana guviai (kiek „guviai“ galima judėti susikibus rankom) leidomės, nes baiminomės, jog sutems ir taip einant mišku nieko nebematysim. Šlaito apačioje teko trauktis ir telefonų šviesas, bet kelias buvo pasidaręs daug nuožulnesnis, tad iš medžių tankmės išlindom be nemalonių nuotykių.

Šiandien tiek. Kol neprasidėjo pavasario semestras, toliau su Anna planuojam naudotis progomis apžiūrinėti apylinkes, bet artėja ir didysis kraustymasis — butą atradau ir kelsiuosi ten jau už poros savaičių. Toliau galit laukt detalesnio pasakojimo apie tai.:)

Linkėjimai,
Agnė

Pirma metų kelionė: Nagano

Jei jums kyla klausimas: „kaip suprast kelionė?“, tai taip, covid egzistuoja ir Japonijoj, paskutiniu metu skelbiama trečia banga, bet kol kas tai atrodo kaip menki skaičiai: ketvirtadienį pasiekti rekordiniai 7 568 atvejų per dieną (tik primenu — Japonijoje 126 mln. gyventojų), dėl ko sostinėje ir aplink planuojama paskelbti nepaprastąją padėtį, kai žmonės bus skatinami neiti iš namų, o vietiniai verslai turės bent jau trumpinti darbo laiką ir nerengti susibūrimų.

Prefektūroj, kurioj studijuoju aš, gyvena beveik 8 milijonai žmonių, iš kurių vakar užregistruoti 405 atvejai. Nagano, kur keliavom — gyvena du milijonai žmonių, vakar užregistruoti 67 nauji atvejai. Visi vaikščioja su kaukėmis, trina rankas kur tik pamato dezinfekcinį skystį, kavinėse sėdi dideliais atstumais vieni nuo kitų; japonai saugosi, derinasi prie esamos situacijos, bet kasdienybė čia daugmaž įprasta.

Taigi, Naujųjų proga turėjau dvi savaites atostogų, kurias daugiausia praleidau sėdėdama bendrabutyje, tik kartais išlįsdama į miestą apžiūrėti šventyklų ar kalėdinių/naujametinių papuošimų. Atostogų pabaigai kartu su Lela, drauge iš Tsukubos laikų, nutarėm pakeliauti, o kadangi gyvenam pakankamai toli viena nuo kitos, pasirinkom saugų, geografiškai tarpinį variantą. Konkrečių planų neturėjom, nes visgi kelionei buvo ne pats tinkamiausias laikas — ir net ne dėl covid — Japonijoje įprasta, kad kelias dienas prieš ir po Naujųjų išvakarių daugelis kavinių, restoranų, muziejų, galerijų ir panašių lankytinų vietų tiesiog nedirba arba sutrumpina darbo laiką. Net bankomatai (!!) tris dienas neveikia visoj šaly, kuri vis dar pilnai pripažįsta tik grynus pinigus. Žinojom, kad su tuo šiek tiek rizikuojam, bet vis tiek nutarėm vykti. Kelionės išvakarėse Urasą, kur gyvena Lela, užpustė taip, kad iš ten nebevažiavo vietiniai traukiniai, bet ir tai planų nesugriovė.

Ueda

Bendrai, Nagano prefektūros kraštovaizdis labiausiai nuo Nagoyos skiriasi kalnais — atrodo, kur bepasisuksi, ten gali pamatyt miškais padengtus kalnus, kai kur apsnigtus, o kai kur matyti ir ant jų viršūnių tupintys debesys. Nors ne visur buvo sniego, drėgmė ore siekė 80%, kas labai jautėsi nuolat nešiojant kaukę.

Pirmiausia vykom į Uedą: ieškant, ką galima aplankyti Nagano prefektūroje, susidarė įspūdis, jog būtent Ueda miestelis turi turtingą samurajų istoriją, ją menančią pilį, senovinių pastatų ir šventyklų, bet nepasakyčiau, kad radom grynai tai, ko tikėjomės. Pilies tenai jau nebėra, likę tik pora pastatų, į kuriuos negalima patekti (galimai reikėjo labiau atkreipti dėmesį į tai, kad lankytina vieta buvo įvardinta būtent kaip „Ueda pilies parkas“, o ne pilis), tad liko vaikštinėti po parką.

Po aptarimo, kas įvyko per tą laiką, kai nebuvome susitikusios ir vietinių šuniukų stebėjimo parke, ėjom apžiūrėti miestelio. Aplankėm architektūra žymią Yanagimachi gatvelę, kurios abiejose pusėse pilna mažų parduotuvėlių ir restoranėlių (beveik viskas buvo uždaryta), pakeliui apžiūrėjom porą šventyklų ir traukėm papietauti. Po pietų jau pradėjo temti — saulė čia leidžiasi apie 17 val. — bet norėjom aplankyti dar vieną šventyklą, iki kurios reikėjo važiuot traukiniu.

Stoty nusipirkom bilietus, bet niekaip neradom platformos, iš kurios važiuoja traukinys. Prasimaišiusios kelioliką minučių nuėjom užkalbinti darbuotojos, kuri mums mandagiai paaiškino, jog pirma turėsim važiuoti autobusu, o tada persėsti į traukinį. Kai galiausiai pasiekėm autobuso stotelę lauke buvo taip tamsu, kad pradėjom abejoti, ar yra prasmės keliauti iki šventyklos, kurios galbūt net neįmatysime, bet kadangi jau turėjom bilietus ir ketinom nakvoti kitame mieste, likom prie pirminio plano. Išlipus persėdimui nesimatė, kur gi čia reiktų laukti traukinio (nebuvo stoties), bet mūsų pasimetusius veidus pastebėjusi japonė greitai viską paaiškino ir lydėjo iki pat traukinio. Patikrinusi bilietus parodė, kur reikės išlipti, kur juos atiduoti — tokiame mažame miestelyje tvarka šiek tiek skyrėsi nuo tos, prie kurios esam pripratusios, tad labai pasisekė sutikti draugišką vietinę.

Nuo stoties iki Ikushimatarushima (čia tikras pavadinimas, neišgalvojau) maldyklos pėsčiomis tik penkios minutės, bet jokių apšviestų gatvių ar parduotuvių šviečiančiomis vitrinomis, todėl šaligatvį matėm tik pravažiuojant mašinoms. Maldykla įsikūrusi nedideliame parkelyje, mūsų laimei, apšviesta, tad atvykusios galėjom apžiūrėti aplinką, o ir kitų žmonių beveik nebuvo.

Nagano

Į Nagano miestą atvykusios pirmos dienos vakare jau nieko apžiūrinėti nebenorėjome, todėl žingsniavome tiesiai į hostelį. Dėl Naujųjų metų darbuotojai čia dirbo trumpesnes valandas, dėl ko turėjome prisiregistruoti pačios — ant registratūros stalo buvo paliktos formos, kur reikėjo nurodyti asmeninę informaciją, ir kadangi rezervuodamos nakvynę nurodėme, jog sumokėsime vietoje, užmokestį su savo registracijos lapeliu turėjome palikti vokeliuose, tam skirtoje dėžutėje. Tokios procedūros dar nebuvau patyrusi, man tai tik dar kartą patvirtino, kad japonų pasitikėjimas klientais begalinis.

Nagano pirmiausia norėjome aplankyti budistinę Zenkōji šventyklą, įsitaisiusią ant kalvos. Pakeliui nuo hostelio iki jos matėm dar bent penkias mažesnes šventyklas/maldyklas, tad tą dieną šventomis laikomų vietų prisižiūrėjome nemažai. Zenkōji, atrodė, vyko kažkoks renginys — aplink vaikštinėjo daug žmonių, matėme ir televizijos kamerų. Dėmesį traukė būgnų aidas iš vieno šalia buvusių pastatų, bet dėl žmonių kiekio nedrįsome eiti patikrinti, kas ten vyko.

Priešais šventyklą stovi masyvūs vartai — iš tolo matėme, jog ten yra balkonas, kur vaikštinėja žmonės, tad ir pačios panorome iš ten pasižvalgyti. Susimokėjusios įėjimo mokestį, prie vieno laipsnio „šilumos“ turėjome nusiauti batus, ir aukštyn kopti basomis — mat balkonas ir aũkštas, kuriame įrengta mini parodėlė, buvo iškloti tatamiais (šiaudiniais dembliais), ant kurių jokiu būdu negalima vaikščioti su batais, nesvarbu, koks oras. Apėjusi pusę balkono neiškenčiau ir iš kuprinės traukiau antrą porą kojinių, bet ir jos nelabai padėjo. Ilgai ten nestoviniavom: padarėm kelias nuotraukas ir ledinėm pėdom žingsniavom toliau.

Pagal planą ketinome aplankyti tapytojo Higashiyama Kaii galeriją (pavyko), papietauti ir važiuoti į sniego beždžionių parką kalnuose. Pavalgiusios lėkėme į stotį, kad spėtume į autobusą, kursuojantį tarp Nagano stoties ir to parko — buvome paskaičiavusios, jog suspėjus į jį galėtume praleisti dar maždaug pusantros valandos su beždžionėmis iki parko užsidarymo. Visgi, pasiekus stotelę, kurioje jau laukė autobusas ir jo „personalas,“ mums paaiškino, jog išvykdamos dabar su beždžionėmis turėtume gal tik dvidešimt minučių, mat atvykus, nuo stotelės iki parko reikia dar gerokai paėjėti. Vaikinai mandagiai pasiūlė sugrįžti rytoj, nebent, kaip jų klientai dieną prieš, būtume nusiteikusios parką pasiekti bėgte. Iškart supratome, jog į parką važiuoti nebėra prasmės, bet už nakvynę buvome sumokėjusios vėl visai kitam mieste. Galų gale nutarėme dėl beždžionių sugrįžti kitą dieną.

Taip susijaukus dienos planams, ne iškart sugalvojome, ką reikėtų veikti. Buvo dar šviesu, oras geras, tad nesinorėjo laiko iššvaistyti, bet keliauti į paskutinį miestą kelionės plane, Matsumoto, irgi dar nesinorėjo — kelias trunka virš valandos, tad manėm, spės ir sutemti. Prisėdom panaršyti, ką galėtume apžiūrėti aplink ir atradom, jog už penkiasdešimties kilometrų į pietus besą Matsushiro pilies griuvėsiai, taip pat ir kažkoks parkas, muziejus. Radom iki ten važiuojantį autobusą ir iškeliavom.

Kadangi Uedoje su pilim nepasisekė (o ir jokio muziejaus nematėm), šįkart turėjom vilties. Internete buvo nurodyta, jog muziejus dirba iki penktos, o pagal autobuso tvarkaraštį turėjome jį pasiekti maždaug 16:15. Važiavom ilgai, apie keturiasdešimt minučių, ir buvo matyti, jog atsidūrėme visiškame užmiestyje, netoli kalnų, po truputį pradėjo leistis saulė. Autobusas kiek vėlavo ir prie įėjimo į muziejų stovėjome 16:30, būtent tada, kai jis užsidarė. Palydėtos darbuotojų „sumimasen,“ ėjome apžiūrėti netoliese buvusio parko, kuris pasirodė besąs žaidimų aikštelė vaikams, mat netoliese veikia mokykla. Viltys apie pilies griuvėsius jau irgi buvo sumenkusios, ir išties, kaip ir Uedoje, jokios pilies ten nebuvo — du pastatėliai, viskas aptverta nepereinama tvora (gal būt kokiomis darbo valandomis ir pereinama), tad viskas, ką galėjome padaryti, buvo apeiti ratelį aplink ir pafotografuoti.

Negalėdamos atsižiūrėti į kalnus fone ir besileidžiančią saulę sulaukėme visiškos tamsos. Po truputį ėjome link stotelės, bet tikrinant maršrutus internete nebuvo matyti jokio būdo grįžti į Nagano stotį, kas pradžioje kiek išgąsdino — greta esančiame į stotį panašiame pastate nebuvo nė vieno darbuotojo, tad neturėjome su kuo pasikonsultuoti. Pavaikštinėjusios aplink visgi radom tinkamą stotelę ir autobusų tvarkaraštį, o pusvalandį palaukusios grįžom į Nagano. Iš ten važiavom į Matsumoto, miestelį, kur turėjom pernakvoti, su jau „tikra,“ lankoma pilimi. Planavome anksti ryte apžiūrėti pilį ir važiuoti atgal į Nagano, kad iš ten nusigabentume į sniego beždžionių parką.

Matsumoto

Kad jūs žinotumėt, kaip mes džiaugėmės, kai eidamos link hostelio matėme pilį iš tolo. Šiaip jau, miegojom juokingai arti pilies — ji aiškiai matėsi nuo įėjimo, o iki jos pėsčiomis truko vos kelias minutes. Apsistojome tradiciniame japoniškame name, kur grindys išklotos tatamiais, bendras erdves skiria stumdomos durys ir koridoriuose, kur neįjungti šildytuvai, baisiai šalta. Pradžioje patekome į svetainę, kur mus pasitiko trys vyrukai — šeimininkas ir du svečiai. Šeimininkas ramiai aprodė visas namo erdves, ką ir kaip galime naudoti, ir dėl mažo svečių skaičiaus leido pasirinkti labiau patinkantį kambarį. Įsikūrusios ėjome į virtuvę pavakarieniauti, kur susipažinom su taip pat keliaujančiu amerikiečiu Victor. Buvome jau visai pavargusios, tad idėją dar vakare apžiūrėti pilį buvome atmetusios, bet pamačiusios jo darytą nuotrauką su pilies atspindžiu vandeny persigalvojom ir trise išėjom pavaikštinėti.

Grįžę plepėjom iki antros valandos nakties, kol visuotinai nutarėme, jog laikas miegoti. Mūsų naujas draugas kitai dienai turėjo identišką planą — aplankyti pilį ir beždžiones, todėl nusprendėm keliauti kartu. Ryte papusryčiavę sparčiai žingsniavome link pilies — neturėjome jai daug laiko, kadangi planavome anksčiau išvažiuoti į parką, iki kurio nusigauti truko daugiau nei dvi valandas. Pilies vidų, kur vėlgi teko eiti be batų, apžiūrėjome labai sparčiai, nors ir reikėjo atsargiai lipti laiptais, nes tarpai tarp pakopų buvo labaai dideli. Tiesą pasakius, viduje nebuvo nei daug eksponatų, nei užrašytos istorijos, bet tuo per daug nenusivylėme, nes pagal savo naivų planą čia galėjome praleisti maždaug pusvalandį. Po tokios greitos ekskursijos bėgome į stotį, bet į traukinį nesuspėjus atsilaisvino dar pusantros valandos. Per tą laiką nuėjome iki Matsumoto miesto muziejaus, kur eksponuojami Yayoi Kusamos darbai — skulptūros, instaliacijos ir paveikslai. Juos apžiūrėję vėl skubėjome į stotį ir galiausiai į traukinį suspėjome.

Ta pati pilis, iš kitos pusės.

Atvykę į Nagano pasilikom kuprines stoty, užbėgom į konbinį pietų ir ėjome laukti autobuso. Kelionė autobusu truko netoli valandos, o nuo stotelės kalnų papėdėj iki paties parko turėjom įkalne eiti maždaug du kilometrus. Visur pilna sniego, vietomis slidu, tad tempas tikrai nebuvo greitas — kaip ir ženkluose nurodyta, krypavome apie keturiasdešimt minučių. Kalnus tankiai dengė apsnigti medžiai, kelias, kuriuo ėjome, buvo pusantro – dviejų metrų pločio, bet nuo šlaito jo neskyrė jokia tvora, tad stengėmės laikytis arčiau kalno. Aplink ir virš mūsų kartais sudrebėdavo sniegu padengtos medžių šakos ir nors stengėmės sniego išvengti, ne visada pavyko.

Priėjus parką mus pasitiko ženklai, kad toliau negalime neštis plastikinių maišelių, maisto, tad visus nepageidaujamus daiktus pasilikom spintutėse prie įėjimo. Parko viduje beždžionėlės vaikšto kur nori, o žmonėms rekomenduojama laukinius gyvūnus gerbti, jų neišgąsdinti; negalima vietiniams nešti bananų ar kitokių užkandžių, o taip pat nepatartina fotografuoti/filmuoti iš arti, nes jei beždžionė atims telefoną, policijai nepasiskųsi.

Jų čia buvo labai daug, ir suaugusių, ir visai mažyčių. Parko dalis, kurią gali pasiekti lankytojai, yra pakankamai nedidelė, bet pasižvalgyti užtenka. Didžiausia traukos vieta yra karštoji versmė, kurioje beždžionės šildosi ir viena kitą kasinėja.

Kaip jau tapo įprasta šioj kelionėj, apžiūrėję parką ir jo gyventojus į autobusą turėjom bėgti (tikiuosi nesekat, kelintą kartą). Kai buvo likusios dar kelios minutės iki stotelės, pasidavėm ir susitaikėm, kad grįžti teks vėliau, bet vos priėjus stotelę privažiavo autobusas, kuris, mūsų sėkmei, šiek tiek vėlavo. Grįžę į Nagano stotį norėjom pavalgyti jau nekonbinišką vakarienę, bet Lela nebeturėjo daug laiko iki traukinio. Nutarėm, kad geriau bent kiek užkąsti nei išvykti nepavalgius, tad nuėjom į itališko maisto kavinukę. Lelai teko išbėgti įveikus tik pusę porcijos, o netrukus po to pabaigusi vakarienę ir aš turėjau išvykti.

Bendrai, kelionė labai pasiteisino. Visiškai atsitraukėm nuo mokslų ir kasdienių rūpesčių, aplankėm vietų, kuriose dar neteko būti, susiradom naują draugą. Nors daug kur vėlavom ir ne viską, ko tikėjomės, pamatėm, būtent dėl to spontaniškai galėjom aplankyti daug vietų, apie kurias prieš tai nieko nežinojom.

Dabar bent mėnesį sėdėsiu bendrabuty (reikia užbaigt pirmą semestrą), bet gal kada papasakosiu, kas įdomaus pačioj Nagoyoj.

Linkėjimai,
Agnė

Skrydis, karantinas ir studijų pradžia

SVEIKI!

Esu Japonijoj, vėl, valio! Nuo balandžio ruošiausi čia atvykti, bet aišku, pagal planus nepavyko, o atėjus rugsėjui maniau, kad dar bent pusmetį nepavyks. Tad jeigu jūs stebitės, patikėkit, kaip aš stebėjausi, kai jau reikėjo lagaminus krautis. Šįkart atskridau ilgesniam laikui — mokysiuosi bent jau pusantrų metų, o jei pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus magistrui, pagyvensiu čia gal ir kokius trejus. Atvykau kaip studentė-tyrėja (research student), tad šį semestrą mokausi japonų kalbos, o šalia to ruošdamasi stojamiesiems egzaminams lankau kelias sociologijos paskaitas, po truputį nagrinėju aktualią literatūrą savo tyrimui. Kol kas visos paskaitos online, tad šiek tiek baiminuosi, kad nebus lengvo kelio socializuotis, bet atsikėlus į bendrabutį šitas nerimas kiek priblėso.

Žodžiu, nuo pradžių.

Skrydis/ patekimas į Japoniją

13 valandų filmų, skaitymo, pokaičių, užkandžiavimo ir jaudinimosi.

Dabartinėj situacijoj keliavimas lėktuvais jaučiasi ir atrodo labai keistai. Vilniaus oro uostas buvo pustuštis, įleidžiami tik keliaujantys (dėl ko atsibučiuot su lydinčiais reikia lauke arba prie įėjimo), o nuskridus į Amsterdamą, atrodo, persikėliau į ankstesnį, „normalų“ pasaulį — stumdytis pečiais nereikėjo, bet (kaukėtų) žmonių buvo pilna. Tiesa, keliavau ne viena, o su dar viena japonologe (linkėjimaai, Lina!), todėl kelionė dviese buvo daug malonesnė ir ramesnė. Bendrai pergyvenau dėl visko, apie ką tik spėjau susimąstyti: ar visi dokumentai tvarkingi, ar užteks jų įrodymui, kodėl trenkiuosi į kitą pasaulio galą, ar elektroninis parašas ant neigiamo covid-19 testo sertifikato tiks japonams, ar testas, kurį reiks darytis oro uoste Japonijoj bus neigiamas, … — tikriausiai, maždaug įsivaizduojat. Todėl buvo labai juokinga, kai laukdama, kol pradės laipint į lėktuvą Amsterdame, gavau žinutę iš oro linijų: „Mums reikia patvirtinti kai kurias detales dėl jūsų skrydžio. Prieš laipinimą kreipkitės į personalą prie vartų.“ Susigriebiau visus dokumentus ir žygiavau prie vartų jausdama, kaip kaista smilkiniai, bet nerimas greit pradingo — mane pasitiko žilagalvis vyriškis, kuris labai ramiai, su šypsena tikrino mano vizą, testo sertifikatą, vis paklausdamas kokio nesusijusio klausimo, pakikendamas su kolega už stiklo pertvaros. Tikrindamas testo formą, kurioj nemažai hieroglifų, pajuokavo, kad jo japonų jau kiek atšipusi, bet greit pastebėjo, jog visgi buvo ir anglų kalbos. Taip neskubėdamas, atsilošęs kėdėj jis sistemoje viską supildė, abu pasijuokėm ir grįžau toliau laukti skrydžio.

Aišku, smagumas buvo dar tik priešaky, nes nežinojau, ko tikėtis iš Naritos oro uosto. Iš lėktuvo ten išlipom jau trise — skrydžio metu susipažinau su mergina iš Vengrijos, taip pat atvykusios studijuoti, tad per procedūras kartu ir keliavome. Oro uostas atrodė visiškai tuščias, kitų keleivių, atskridusių ne tuo pačiu lėktuvu, rodės, nematėme (o skrido mūsų labai mažai — per kokį šimtą vietų, kurias galėjau aprėpti akimis salone, mačiau gal penkis žmones). Per pastatą sudėliotas maršrutas, iš kurio negali išsukti, mat kas 50 metrų stovėjo personalo darbuotojas, kuris linksėdamas tiesiog rodė kryptį, kur eiti toliau. Užpildžiusios dokumentus apie tai, kur karantinuosimės, kur vyksime toliau, ėjome darytis testo. Viruso pėdsakų ieškojo seilių mėginiuose, o rezultatus gavome maždaug po pusvalandžio — pasiėmėm neigiamą rezultatą patvirtinančius lapelius ir ėjome toliau.

Reikėjo užpildyti likusius dokumentus ir pasidaryti gyventojo kortelę, kuriai reikalinga nuotrauka ir pirštų atspaudai. Tam, kad šis procesas būtų sklandesnis, buvo pastatyti papildomi pirštų atspaudų/ nuotraukų aparatai, prie kurių ir aš bandžiau prieiti, bet mašina vis negalėjo nuskaityti mano atspaudų. Darbuotojas šalia energingai ragino spausti smilius stipriau, net rodydamas, į kokias vietas reikėtų dėti daugiau jėgos, bet nieko nesigavo ir jis nusiuntė mane tolyn. Jau jaučiaus kaip nelegalė, nes draugėms viskas pavyko iškart, o aš neprisiregistravusi tiesiog žygiavau tolyn. Bet aišku, prie kito posto, kur tikrino dokumentus, šiaip ne taip pavyko palikti atspaudus ir man. Po to beliko susirinkti lagaminus ir traukti į atvykimo salę, kur mūsų jau laukė kelionių agentūrų atstovės. Išsiaiškinome, kuri atstovė kuriai iš mūsų reikalinga ir ėjome palaukti kitų studentų, kad visi vienu ypu galėtume nuvykti į viešbutį.

Karantinas ir studijos

Dvejus su puse metų gyvenau be onigirių, užtai per dvi karantino savaites suvalgiau jų virš 30…

Visi šiuo metu atvykstantys į Japoniją, išskyrus sportininkus, besiruošiančius olimpinėms, turi dvi savaites karantinuotis. Aš, kaip ir daugelis kitų studentų, karantinavausi viešbuty netoli oro uosto, o ne mieste, kuriame studijuosiu, nes mes tas porą savaičių negalėjome naudotis viešuoju transportu. Iš viešbučio siūlomų paslaugų (sporto salės, baseino, restorano), buvo galima naudotis tik viena — mažu konbiniu (parduotuve) pirmame aukšte, kur yra maisto, gėrimų, būtiniausių higienos priemonių. Du kartus per dieną nustatytu laiku nusileisdavome į pirmą aukštą, prisistatę numeriu (nieko neprimena?) pasimatuodavome temperatūrą, kurią darbuotoja kaskart užregistruodavo. Tie duomenys kažkur keliavo, o iš darbuotojos girdėjau, kad iš mano universiteto dar ir paskambindavo pasiteirauti, kaip ten studentų sveikata. Gerai, kad jokie simptomai neapsireiškė.

Dar geriau, kad prie to temperatūros stalelio buvo du termometrai. Vienas, kurį gal buvote sutikę kokioje klinikoje — į iPadą panašus prietaisas su priekine kamera, kurio ekrane apibrėžtas kontūras, žymintis, kur reikėtų atsistoti. Atsistojus priešais jį ekrane pasirodo, kokia temperatūra ir pasigirsta ramus balsas, japoniškai pranešantis ar ji yra ‘normali,’ ar ‘nenormali.’ Vos atvykus į viešbutį mus pasitiko darbuotoja, kuri papasakojo apie tvarką, taisykles ir panašias aktualijas, po ko paprašė, kad tuo pačiu pasimatuotume temperatūrą. Buvau arčiausiai to aparato, tad ir žengiau pirma, o šis šviesdamas raudonai pranešė, jog temperatūros pas mane visi trisdešimt aštuoni. Mane ir šaltas prakaitas išpylė, pagalvojau, gal čia dėl to, kad prisirengus, visgi lauke buvo vėsu, o įėjom į pakankamai šiltą viešbutį, o darbuotoja tuo metu trypčiojo aplink kartodama ‘šitaip negali būti’ ir galiausiai kažkur kone bėgte nukaukšėjo aukštakulniais — patikėkit, vaizdelis neblogas. Parlėkė nešina kitu termometru (tuo, kurį per atstumą laiko prie kaktos), greit pamatavo ir išties — buvo įprasti trisdešimt šeši su trupučiu. Vėliau raudonai šviečiantis ekranas jau nieko nestebino, po sinchroniško „oho“ darbuotoja prikišdavo kitą termometrą prie kaktos ir popieriuose pasižymėdavo mažesnį skaičių.

Teoriškai, į lauką išeiti negalėjome, bet ta pati darbuotoja mums dar pradžioje paminėjo, jog supranta, kad dvi savaites išsėdėti kambary išties *kitsui* (‘ankšta’, ‘nepatogu’), užtat jei kartais išsėlintume laukan, ji apsimestų mūsų nematanti. Atrodo, kad niekas šita išimtimi per daug nepiktnaudžiavo (šiaip jau, nelabai yra kur eiti), bet kai norisi sienom laipioti, į gryną orą išlįsti visai padeda. Dienos čia kliuvo dar labai pavasariškos — pirmą savaitę buvo net kelios, kai temperatūra siekė 24, o lauke prie žydinčių krūmų teko didžiulių vorų ir šimtakojų pamatyti.

Mano delno dydžio gražuolis, rodos, pietums turėjęs laumžirgį.

Nepaisant bent dviejų onigirių per dieną, karantinuojantis dar nelabai jautėsi, jog jau esu Japonijoje. Didelis pokytis į gerą — pradėjau dalyvauti japonų paskaitose. Šiaip semestras prasidėjo spalio pradžioje, bet Lietuvos laiku tos paskaitos vykdavo paryčiais, todėl jose nedalyvaudavau, tik pateikdavau namų darbus. Viešbuty pirmąkart jungiausi į paskaitas ir netikėtai nesijaudinau: gal todėl, kad jos vyksta per nuotolį, ar todėl, kad jau el. laiškais kurį laiką bendravau su dėstytojomis ir jos visos mane skatino pailsėti po „tokios kelionės“, o ruošimusi paskaitoms rūpintis po to. Aš aišku, vis tiek bandžiau, ir kai po kelionės susimaišiusio miego rėžimo penktadienį prabudau dar prieš aušrą ir nebegalėdama užmigti kėliausi jau penktą ryto, nudžiugau — tiek laiko paskaitai pasiruošt. Ir ruošiausi stropiai: skaičiau tekstą, žymėjausi nežinomus žodžius, pasidariau sekusias užduotis. Kai prasidėjo paskaita, pasipasakojau dėstytojai, kad „absurdiškai anksti atsikėliau, bet bent namų darbus padariau,“ ir paaiškėjo, kad pasiruošiau tekstui, kurio niekas nežada per visą semestrą nagrinėti, žodžiu, visai kitai temai. Aišku, raudonu veidu prisidaviau iškart, bet dėstytoja pakikenusi patikino, jog vis tiek galiu dalyvauti, nes pirma perskaitysime tekstą kartu ir tik tada eisime prie užduočių. Nors „namų darbams“ tąryt buvau skyrusi apie dvi valandas, naudinga buvo pamatyt, kad ir be pasiruošimo paskaitoje dalyvauti įmanoma, ir dar visai neblogai pavyko.

Tokių kliurkų turėjau ir daugiau, kai pavyzdžiui neradusi prisijungimo duomenų pusę paskaitos nedalyvavau bendrame pokalbyje, bet pildžiau skaidres kartu su grupiokais, kurie tuo metu be manęs paskaitoje tarėsi, ką kur įrašyti (vadinasi, viena grupelė stebėjo, kaip jų skaidrėje magiškai užsipildo tušti laukeliai, į kuriuos atsakymus rašiau aš), ar kitąkart, kai prieš pat paskaitą neradusi prisijungimo duomenų parašiau dėstytojai, o po pusvalandžio atėjusio atsakymo su prisijungimo nuorodomis ir „mes tavęs laukiam!“ nepastebėjau ir paskaitoje likau nesudalyvavusi. Nežinau, kokį įspūdį bendrakursiai ir dėstytojos galėjo susidaryti per tą pirmą savaitę, bet buvo labai smagu galiausiai juos pamatyti, su visais pabendrauti, dingo „aš viena šitoj jūroj“ jausmas. Dar ne visi grupiokai yra Japonijoje, o ir šiaip, net ir esant čia paskaitos toliau bus vedamos online, todėl kitų žmonių veidus galiausiai pamatyt kad ir per ekraną jau yra neblogai.

Atvykimas į Nagoyą

Bendrabučio apylinkėse.

Naktį prieš išvykimą iš viešbučio labaai nekantravau. Į Nagoyą keliavau greituoju traukiniu, bet iki jo važiavau dviem autobusais, o po jo — dviem traukiniais, tad visai teko pasiblaškyt. Tądien jaučiausi tik ką atvykus į Japoniją: kiekvienoje stotyje kalbinau darbuotojus, klausdama, kaip reikia nusigauti ten, kur planuoju; stebėjau praeivius ir aplinką; visi garsai ir kvapai, rodės, rėkė pabrėždami, kur esu. Atvykau į bendrabutį su šypsena, dar buvo šviesu, tad jau mėgavausi mintimis, kaip dar eisiu pasivaikščioti po apylinkes, nes nenujaučiau, jog įsikraustymas gali užtrukti dvi valandas. Bendrabučio administratorė pateikė pluoštą dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti, aprodė visas bendras erdves, kaip naudotis pašto dėžutėmis (aha), kaip veikia oro kondicionieriaus pulteliai kambaryje ir panašiai, bet man svarbiausia buvo turėti prieigą prie interneto — kadangi atvykau penktadienį popiet, norėjau susitvarkyti interneto reikalus, kad galėčiau juo naudotis savaitgalį. Užtat daugiausia laiko praleidau bandydama prisijungti prie bendrabučio wifi, arba tiksliau, japoniškai telefonu tardamasi su IT guy, kol galiausiai išmušė darbo pabaigą menanti penkta valanda ir jis man mandagiai pranešė, jog jei nepavyks prisijungt, galiu kreiptis pirmadienį. Laimei, tą patį vakarą šita problema išsisprendė.

Iki pavasario gyvensiu čia (nuotraukoj matosi tik pusė kambario, nenusigąskit, Japonijoj standartiniai 13 m^2).

Šiuo metu po truputį įsikūrinėju, bandau organizuoti erdvę ir susipirkti reikalingiausius daiktus, įsisavinti, kaip čia veikia šiukšlių rūšiavimas septyniomis skirtingomis kategorijomis, o nuo pirmadienio teks keliauti į vietinę savivaldybę, universitetą, banką.. dar daug su atsikraustymu susijusių reikalų. Tad šiandien tiek, eisiu pildyt dokumentų.

Linkėjimai iš visai pavasariškos Japonijos,
Agnė

2 savaitės Ukrainoj

Vasara, kitaip nei įprastai, nepralėkė nepastebėta. Birželio pradžioj dar ruošiau paskutinius rašto darbus, mokiausi egzaminams, o netrukus pradėjau universitetinę praktiką. Ten kas antrą savaitę buvau mokytoja vaikų stovykloje, kur iš pradžių mokiau dalyvius apie Japonijos kultūrą, o po to ir pačios japonų kalbos (nors, žinoma, ir kitų veiklų stovykloje buvo apstu). Laisvadieniais, atsiradus progai, padirbėdavau, o likusį laiką leidau skaitydama ir susitikinėdama su draugais. Vasara tapo kaip niekada užkišta veiklomis, tad ir neprabėgo.

Rugpjūtį intensyviau padirbėjus paskutinėje stovyklos pamainoje susiruošiau jau ilgai lauktoms atostogoms – į Ukrainą pas geriausias drauges, su kuriomis susipažinau Japonijoje. Šitą susitikimą planavom dar ten, bet nebuvo aišku, kada tai išties įvyks (mat Nastya ir Yasya šiemet baigė bakalauro studijas, užtat turėjo egzaminų, baigiamąjį darbą ir magistro stojamuosius egzaminus). Visgi, ilgai nelaukusios suderinom detales, savus grafikus, ir nusprendėm, jog kartu paatostogausim rugpjūtį, jau po jų egzaminų ir po mano stovyklos. Na, man čia labiau išėjo atostogos, nei joms, bet vis tiek :). Tad šiandien apie tai, kaip įsišliejau į ukrainietišką kasdienybę dvejoms savaitėms, ir ką pastebėjau.

Kijevas

Kijevą, kuriame praleidau didžiąją atostogų dalį, kone per vidurį tekanti Dnipro upė dalija pusiau. Rytuose plyti gyvenamieji rajonai, o senamiestis, visas didmiesčio veiksmas susitelkęs vakarinėje pusėje. Kaip aiškino vietinės draugės (kurios, kaip tyčia, gyvena skirtingose pusėse), rytinėje pusėje gyventi not cool, nes ten nieko nėra, o dar ir deginamos šiukšlės, dėl ko vakarais pasklinda nekoks kvapelis („ir išvis jokios pagarbos mums, gyvenantiems rytinėj pusėj, nors mes ir jų šiukšles apsiimam tvarkyti!“, – akis vartydama nepasitenkinimą liejo draugė). Vakarinėje pusėje žmonės ir dirba, ir mokosi, ir pramogauja. Visgi, Yasyai iš rytų vakarinė pusė atrodo per triukšminga, sakė, gyventi ten ir nenorėtų.

Pačiai apylygiai teko pagyventi ir vienoje, ir kitoje pusėje. Kaip atvykusiai pakeliauti, patogiau, visgi, senamiesčio pusėje, nes čia visos lankytinos vietos, kavinės, mažiau tenka naudotis viešuoju transportu – galima tiesiog vaikščioti. Bet kadangi visą laiką leidau su Nastya ir Yasya, kurios gyvena skirtingose pusėse, vis tiek nelabai ką ir išlošiau, gyvendama judresnėje miesto dalyje.

Kijevas nemažas, žmonių ten gyvena panašiai, kiek Lietuvoj (apie 2,9 mln.), bet nesijauti esantis kaži kokiam didmiesty. Nepastebėjau super aukštų dangoraižių ar krūvomis susispietusių žmonių aplink parduotuves ar kavines, bet čia labai plačios gatvės, daug nuostabių pastatų senamiestyje, kurie nestojo stebinti savo spalvomis, daug parkų, pilnų istoriją žyminčių skulptūrų (tiesa, dažnai jos susijusios su karais). Trims dienoms vykom į Lvovą, iš kur kilusi Nastya, tai nuoširdžiai – didelio skirtumo tarp šio miesto ir sostinės nepajutau, nors Lvovas ir yra daugiau nei keturis kartus mažesnis tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Tik tiek, kad pats Lvovas atrodo kaip vienas didelis senamiestis su senoviniais pastatais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis gatvėmis, senučiais tramvajais, kol Kijevas taip pat turi įmantrių pastatų, tik jį vagoja daug platesnės gatvės, ir gal jis neturi tokio senam miestui būdingo mistiškumo.

Lvovas

 

Pirmi įspūdžiai

Akys, aišku, nepratusios visur matyti kirilicos rašmenų, o ukrainietiškame variante dar yra papildomų garsų (kaip „і“ ir „Ї“). Be to, nepasakyčiau, kad kažkas šokiravo – nėra čia taip blogai, kaip dažnai girdėti, ar toks jau grįžimas į praeitį. Aš ir iš pačių draugių prisiklausiau, kad Ukraina skurdi, atlyginimai labai menki, „nieko čia labai įdomaus“, tai gal todėl nelaukiau kažko įspūdingo. Na, bet šalis kaip šalis – draugės gyvena gerai įrengtuose butuose, gatvės nešiukšlinos, ir išvis, nėra kažkokios skurdo atmosferos (ko šiek tiek gal tikėjausi pagal pasakojimus), tik tokių pavargusių tramvajų, senų mašinų, prie kurių stojo fotografuotis kas antras turistas, buvo nemažai, kai kur dar likę sovietinių skulptūrų, „sovietinio dizaino“ elementų (pvz. auksinių žvaigždžių) metro stotyse.

Ant tėvynę simbolizuojančios moters skydo likęs Sovietų Sąjungos simbolis

Keli dalykai, patraukę dėmesį:

Baisiai aukšti daugiaaukščiai. Patys nebūtinai sovietinės statybos, yra ir naujų; jų čia pilna, bet tokių rimtų – dvidešimt penkių aukštų ir daugiau. Lietuvoj tokių nemačiau, gal studentų bendrabučiai yra vieni aukštesnių, bet ir pas mus Saulėteky jie siekia 16 aukštų. Ta aukštuma, ypač kai kiti pastatai užstoja horizontą, tikrai tokia liūdnoka.

Vaizdas pro 8-to aukšto langą

Tatuiruotės. Man beveik atrodo, kad žmonių su tatuiruotėmis mačiau daugiau, nei be jų. Čia jos visiškai normalus dalykas, paplitęs ne tik tarp jaunuolių, bet ir tarp vyresnių; darbuotojai kavinėse, parduotuvėse taip pat jų nė kiek neslepia (sakysit, neslepia ir Lietuvoj – tiesa, bet, pavyzdžiui, Japonijoj besimatančios tatuiruotės darbo vietoj vis dar yra neįmanomas dalykas). Mačiau nemažai laikinų tatuiruočių stendų miestuose, kur puošiasi vaikai, o draugės pasakojo, kad čia labai paplitęs ir tatuiravimas butuose – kiek nelegalus, bet labai pigus, palyginus su tokiomis pačiomis paslaugomis salonuose.

Žmonių draugiškumas. Kelis kartus aplinkiniai priėjo prie mūsų ko nors paklausti, be jokių formalumų, paprastai, ir kiekvienas toks trumpas pokalbis palikdavo tokį bendruomeniškumo jausmą, kai rodos, bet kada gali kreiptis į kitą, nesvarbu, jog nepažįstamas. Kitąsyk eidamos pro šalį išgirdom netoliese stovinčias merginas kalbant apie kažkokį muziejų, tai Yasya kaip niekur nieko praeidama įsiterpė į pokalbį „žinokit, dabar jis restauruojamas, tad uždaryta“. Merginos padėkojo, taip ir nuėjom. Man tai labiau pažįstama mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kaip Telšiai, tad toks paprastumas Kijeve buvo maloniai netikėtas.

Pasitaikė, kad ir pačioms prireikė pagalbos. Vieną dieną Nastya norėjo mane nusivežti prie ežero už Kijevo, sakė, maždaug 100 km kelio, bet labai gražu, o dar karšta, žodžiu, pasimaudysim, turėsim pikniką prie ežero, ko gi ne. Dar pasiėmėm katę, kad būtų smagiau, ir trise išvažiavom. Tai ne tik, kad keliavom apie 3 valandas vietoj planuotos pusantros, nes važiavom visai ne tuo keliu, bet dar ir mašina nebeužsikūrė, kai norėjom išvažiuot. Nastya spėjo, kad čia tikriausiai akumuliatorius, mat tokia problema buvo iškilus anksčiau, bet kur dabar rast ką nors, kas galėtų tą akumuliatorių pakrauti?

Aštunta valanda vakaro, pasirinkimo nelabai turėjom, tai ėjom klausinėti prie ežero besiilsėjusių žmonių. Iš trečio karto pataikėm – du vyrukai, iš pradžių nelabai norėję, visgi sutiko pagelbėti, nes mes jau visai desperatiškai neturėjom kur dėtis. Rado kažkokį laidą, bandė kraut tą akumuliatorių, o mašina vis tiek nesiveda. Tai sako, „merginos, žinokit, visai čia ne akumuliatorius“. OK. Pasirodo, tiesiog baigėsi benzinas, o kadangi rodyklė neberodo nuo tada, kai jis nusenka iki pusės bako, iš karto ir nebuvo aišku. Degalinė buvo netoli, tai sakom jau ačiū labai, nueisim, parsinešim ir išvažiuosim. Taip mūsų nepaleido, jau buvo tamsu, tai nuvežė ir iki degalinės, ir kanistrą surado, o po to ir į baką patys supylė.

Tą vakarą dar išmokau, kad pas ukrainiečius gajus reikalas atsidėkoti už pagalbą buteliu, ką Nastya būdama degalinėje mūsų dienos herojams ir nupirko, bet jie labai priešinosi, nepriėmė padėkos, aiškindamiesi, jog jiems ir patiems tokių situacijų būna, „ką jūs čia, būtų gi kokio snickerso užtekę“. Nastya dar bandė juos įtikint ir palikt butelį jų mašinoj, bet prieš atsisveikinant jie parnešė jį ir padėjo pas mus ant galinės sėdynės. Pridėkojom už vargus iki begalybės ir taip gražiai išsiskyrę išvažiavom namo.

 

Pasakojimai apie karą

Karas, vis dar besitęsiantis Ukrainos rytuose, labai jaučiamas. Miestuose apstu plakatų, primenančių apie neteisingai įkalintus ukrainiečius (pvz. Oleg Sentsov atvejis), kariuomenę propaguojančių antraščių, ir pats kamufliažas visai neretas aprangos elementas, bet ir pačių kareivių mačiau (saugant administracinius pastatus ir per pasirengimą Nepriklausomybės dienos paradui). Parkuose daug monumentų, menančių Antrą Pasaulinį karą, bet aišku, juos jau nustelbia dabartiniai įvykiai.

Karo memorialo muziejuje, kuris originaliai buvo dedikuotas Antrojo Pasaulinių karo ekspozicijoms, pirmas aukštas jau skirtas dabartiniam karui su Rusija. Eksponuojamos uniformos, medaliai, daug ryškių karių nuotraukų su jų istorijomis, plakatų. Man visi plaukai šiaušėsi ten vaikštant, o Yasya vis pasakojo ir pasakojo, kas vaizduojama nuotraukose, kokie žmonės, kokie įvykiai. Labai sunku suvokti, kad taip, kaip mano tėvų kartos žmonės prisimena Sausio 13-ąją, tokio baisumo įvykius jau ketvirti metai išgyvena bendraamžiai Ukrainoje.

Man nauja buvo ir tai, kaip tame pačiame muziejuje kaip didžioji Antrojo Pasaulio blogybė vaizduoti vokiečiai, o Sovietų Sąjungos veiksmai kažkaip visai neakcentuoti, „buvom sąjungos dalis“, – aiškino Yasya. Mes irgi buvom, bet pas mus istorijos pamokose nei sovietai, nei vokiečiai nebuvo laikomi draugais, bet nors ir Sovietų Sąjungos dalis, į ją nežiūrėjom, kaip į savus. Ar ne? Na, bent jau to mus mokė mokykloj. Man tokie niuansai labai įdomūs, nes iš šalies pažiūrėjus, mūsų ir Ukrainos istorija yra gana panaši, bet visgi požiūris susiformavęs skirtingas.

Lvove dar aplankėm žymias kapines, kur laidoti istoriškai ar politiškai svarbūs žmonės, tai ten nemažas plotas skirtas kariams ir iš Antrojo Pasaulinio karo laikų, ir dabartinio karo – spalvotos nuotraukos ant antkapių vertė jaustis labai nejaukiai.

Kijeve, vaikštant pagrindinėmis aikštėmis, lankant cerkves, natūraliai iškildavo pasakojimų iš revoliucijos meto, ne tik viduramžių istorijos. Pavyzdžiui Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) žmonės rinkosi dar revoliucijos pradžioje, o į Kijevo patriarchato Šv. Mykolo auksinių-kupolų-cerkvę buvo priimti revoliucijos dalyviai, besiginantys nuo saugumo pajėgų, kai Maskvos ortodoksų cerkvė jų vidun neįleido.

 

Maistas

Jau turėtumėt būti girdėję, kad tradicinis ukrainiečių patiekalas yra barščiai. Ir jeigu sakysit, kad ir Lietuvoj turim tokius, ir pas rusus tokie gaminami, tai būsit greitai nutildyti tirados argumentų, ar bent jau įtikinėjimų, kad barščiai tikraaaai yra ukrainiečių dalykas, ir niekieno kito. Natūraliai, juos galit rast kiekvienoj kavinėj. Kas yra šaltibarščiai, Lietuvoj nesilankę ukrainiečiai nežino, ir jiems labai įdomiai skamba, ko mes kefyrą pilna į sriubą, o dar virti kiaušiniai, ir išvis šalta? Nežinau, kiek juos tai sužavėjo, bet sakė, kai atvyks į Lietuvą, ragaus.

Ir Kijeve, ir Lvove yra daug įvairių pasaulio virtuvių restoranų ir kavinių, o kas man, žinoma, buvo svarbiausia, tai veganiško maisto gausa. Aplankėm nemažai grynai veganiškų kavinukių, bet daugelyje vietų tiesiog atrasti gyvulinių produktų neturinčių patiekalų nebuvo sunki užduotis (ypač kai turi vietinių draugų, kurie visko gali išklausinėti personalo :)).

Draugės nusivedė mane ir į garsiąja Kryivka kavinę Lvove, įsikūrusią požemy. Tai ta pati vieta, kur prieš įeinant reikia pateikti slaptažodį „Слава Україні!“ (šlovė Ukrainai!), kur akcentuojamas ukrainiečių nacionalizmas (interjeras – karo metų tematika), meniu pilnas ukrainietiškų patiekalų, skamba vietinė muzika, o neduok dieve pasitaikys lankytojas iš Rusijos, ar prakalbėsi rusiškai, tai tuoj išvadins maskoliu ir daug ramybės neturėsi. Aišku, nėra viskas taip griežtai, ir daugiau tai daroma juokais, draugiškai, atmosfera tikrai įdomi. O dar gryna ukrainiečių kalba aplink (ne visi, gyvenantys Lvove, moka rusų kalbą – čia labai aiškiai pasijaučia atskirtis), ir дякуй (ačiū) – прошу (prašom) mane visai kaip namie vertė jaustis.

 

Pabaigai

Aplankykit Ukrainą ir jūs. Lietuviškai kišenei tai nėra brangu (ukrainiečių minimalus atlyginimas yra ~€114), vietiniai tikrai draugiški, o nors pradinuko lygiu gebėdami susikalbėti rusiškai, nepražūsit (anglų kalba, tiesa, irgi galima susikalbėti, nors ir ne visur). Man labai pasisekė, kad turėjau vietines drauges, kurios dalijosi lovomis, maistu ir savo laiku, ir dabar suprantu, kam reikalingi gidai, tad turint galimybių, ieškokit tokių ir jūs. 🙂

Tik vandens iš čiaupo negerkit ir nepamirškit patikrint pranašysčių ant čekių parduotuvėje.

Linkėjimai,
Agnė

 

 

Hokkaidō III

Trečią rytą Sapporo mus pasitiko pūga. Sniego kalnai, įrėminę gatves buvo gerokai aukštesni už mus, o tądien snigti taip ir nenustojo, tad pusnimis krypavom visus 18 kilometrų (kelionės rekordas!).

Labai detalaus plano ar veiklų prikimšto tvarkaraščio neturėjom, nes abi mėgstam naujose vietose apžiūrėti ne tik populiariausius taškus, bet ir smulkmenas tarp jų, kad maždaug susidarytumėme bendrą vaizdą (todėl ir išvaikščiojom tiek). Pagrindinės vietos, kurias norėjome aplankyti buvo Senasis Hokkaidō valdžios pastatas, kuris dabar veikia kaip muziejus; alaus muziejus ir Moiwa kalnas.

Valdžios pastatas gana europietiškos architektūros, viduje iškloti raudoni kilimai, ant sienų kabo didžiuliai paveikslai. Atskiros patalpos įrengtos pagal temas, o labiausiai nustebino kambarys, pašvęstas Japonijos ir Rusijos ginčui dėl šiaurinių Japonijos salų (kuriai šaliai jos priklauso, nėra nuspręsta). Stenduose aprašyta istorija tiek japoniškai, tiek angliškai, ir visur, žinoma, teigiama, jog salos šiaip jau Japonijos. Buvo ir dokumentas, kur lankytojai galėjo pasirašyti peticiją už salų pripažinimą Japonijos dalimi, o šalia jo stovėjo vitrina su matrioškomis ir kitais rusiškais suvenyrais, reprezentuojanti šiaurinių salų vietinių ir rusų kultūrų mainus ir ryšius.

Po to ruošėmės keliauti į alaus muziejų, bet pagalvojom, kad gal kiek ankstoka, tad pirmiausia išgėrėm kavos. Ilgai, aišku, netruko, bet iki muziejaus traukėm pėsčiomis, tad jį pasiekėm jau popiet. Kiek nusivylėm, nes pastatas visai mažytis, o ir pačiam muziejui pamatyti teko ne daug – mat buvo didžiulis katilas, kuriame kažkada virtas alus, ekspozicija su įvairiais dokumentais, pasakojanti apie Sapporo alaus istoriją ir plakatų siena. Žinoma, lankytojai gali išbandyti ir įvairių rūšių alaus, tad Nastya, kaip alaus mėgėja, šita galimybe pasinaudojo.

Nors muziejui neišbuvom nė valandos, kai išėjom, jau temo, todėl papietavusios keliavom link kalno (vėlgi, pusę kelio pėsčiomis, tad užtrukom). Pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viršūnės, nuo kurios, girdėjome, atsiveria įspūdinga panorama, o sutemus vaizdas dar geresnis.

Lankytojų nebuvo daug, bet vagonėlyje kabeliu kilome maždaug dešimtis. Moiwa kalnas lenkia pusę kilometro aukštį, todėl viršūnėje buvo nepadoriai šalta – visi, patrypčioję aplink maždaug penkiolika minučių, skubėjo šildytis vidun. Viršūnėje, beje, įrengta apžvalgos aikštelė su varpu viduryje, kurį norintys galėjo skambinti (kokiu tikslu, nenugirdau, bet turbūt sėkmei prišaukti ar panašiai), o pati stotis turėjo restoraną, kavinukę ir suvenyrų parduotuvę – viskas po ranka.

Keliavimas į kalną ir nuo jo užtruko, todėl galų gale vėlavom į paskutinį autobusą, tad teko dar kiek pavaikščioti (pamenat, 18 kilometrų).

***

Paskutiniąją pilną dieną, pirmadienį, praleidome miestelyje Otaru, įsikūrusiame pačiame salos krašte, prie Japonijos jūros, šiauriau nuo Sapporo. Čia ir sniego buvo daugiau (taip pat snigo kiaurą dieną), o ir temperatūra buvo dešimčia laipsnių žemesnė. Šiaip -10°C neskamba daug, bet saloje klimatas visai kitoks, todėl ir žvarba su lietuviškąja sunkiai palyginama – baisiai šalta, net man.

Miestelio tiek ir tematėme – nuo stoties gatvė vedė tiesiai link jūros kranto, tai tame ruože ir vaikštinėjom. Pirmiausia ėjom papietauti tradicinio japonų maisto restorane, bet ilgai užtrukom, nes kaip įprasta, reikėjo ir eilėje palūkėti, o ir maisto ruošimas užtruko. Žodžiu, kai išėjom jau tikrai apsižvalgyti, buvo kiek pritemę.

Fotografavom garsų kanalą (kartais prilyginamą Venecijos vaizdams), ėjom prie jūros, sniego ir šviesų gatvelę.. dėl šalčio vienu kartu lauke pabūdavom maždaug 15-20 minučių, ilgiau tverti neišėjo. Tad tokių pertraukų metu bėgdavom šiltos arbatos, radom ir barą, siūlantį karštą vyšnių alų (skonis kaip mūsų krieko, tik dar saldesnis), dar paieškojom sausainių savo airBnB šeimininkui ir taip pralėkė kelios valandos.

Vakarą praleidusios ‚namie‘ kėlėmės anksti, mat reikėjo išsikraustyti iki dešimtos ryto. Iki skrydžio dar turėjom kelias valandas, todėl mieste ieškojom vietinių populiarių saldumynų, kad grįžusios turėtume kuo pavaišinti draugus, ir užsukome į indų maisto restoraną pietų.

Čia mus pasitiko senukas japonas, pasodino prie šildytuvo, pašnekino; užsakymą priėmė indas, su kuriuo kalbėjom pusiau angliškai, pusiau japoniškai, paklausinėjo jis mūsų apie studijas ir kelionę, papasakojo savo istoriją apie japonų kalbą ir paragino kalbėti drąsiau, todėl vėliau kalbėjom jau tik japoniškai. Maistą atnešė dar kitas darbuotojas, žodžiu, turėjom progos pabendrauti su visa komanda, pasijuokėm, o po to jau teko atsisveikinti ne tik su svetingais šeimininkais, bet ir su Hokkaidō.

**Pabaigai**

Šita serija įrašų kaip niekada buvo tiek pat (o gal ir daugiau) skirta man pačiai, kaip ir jums. Mąstydama apie Okinavos pavyzdį, kai savaitę įspūdžių bandžiau sutalpinti į vieną įrašą, nusprendžiau, kad šįkart noriu išsaugoti daugiau. Hokkaidō tikrai buvo įsimintiniausia kelionė, jau vien dėl to, kad ją laikiau svajone, kurią galėčiau išpildyti kada nors ateityje, ir pažiūrėkit.. aš jau beveik metus negaliu priprasti prie to, ką vadinu savo gyvenimu dabar. Na o moralas toks: kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, nebijokit įsikibti svajonių, bet dar svarbiau, turėkit drąsos versti jas planais.

Linkėjimai!
Agnė

 

Hokkaidō II

Tęsiam Ōdōri parko ir Sniego festivalio temą.

Milžiniškų sniego skulptūrų buvo gal šešios ar septynios. Kadangi viena festivalio dalių yra tarptautinis sniego skulptūrų konkursas, kuriame kasmet dalyvauja keletas užsienio šalių (2016, pavyzdžiui, konkursą laimėjo Latvijos komanda, nuotrauka čia), dalyvių skulptūros, nors ne tokios milžinės, taip pat stovi tame pačiame parke. Buvo ir konkursui nepriklausančių mažesnių skulptūrų.. o be viso šito stovėjo ir ledo pilis, atstojusi foną scenai, kurioje vakare prasidėjo įvairių dainininkų ir grupių pasirodymai. Kaip suprantat, visko daug.

Labai šalta tądien nebuvo, laikėsi apie 0°C, bet vis tiek vis užsukdavom į parduotuvę šiltos arbatos, ar dar kokio karšto gėrimo. Jau vakarojant stabtelėjom prie minėtos ledo pilies, kur nejučia prastovėjom dvi valandas. Iš pradžių gitara grojusį ir dainavusį vaikiną pakeitė dešimtmetė mergaitė, pradainavusi gera pusvalandį, tad visi vis aikčiojo, vis plojo, o ji drąsiai dar ir su publika pakalbėdavo tarp dainų..

Po to sekė šokių pasirodymas ir keturių vaikinų grupė. Įdomu buvo stebėti, kaip atlikėjai drąsiai šnekučiuojasi ant scenos, kalbina žiūrovus, rodos, nepaisydami, kiek laiko tai trunka, nebandydami tiesiog pristatyti kito kūrinio. Vaikinai nurodę judesius, kuriais turėjome prisidėti, atliko keletą dainų, bet mes jau visai sustirusios ėjom žvalgytis į kitą parko pusę.

Žmonių buvo daug. Einant per perėjas tai ypač pasijausdavo, bet ir be jų daugiau mažiau nuolat reikėjo stoviniuoti kas kelis žingsnius. Toli nespėjom nulėkti, kai pastebėjom, jog einam visai šalia būrio įtartinai aukštų vaikinų spalvotais plaukais. Susižvalgėm, dar pastebėjom juos, ir priėjom išvados, kad čia tai tikrai turi būti grupė, o ir atrodo, kad korėjiečiai. K-popu (korėjiečių pop muzika) nesu fanatiškai apsėsta, bet man patinka ir laikas nuo laiko vis pasiklausau, nors, tiesą sakant, labiausiai mane žavi jų choreografija. Patys vaikinai filmavo aplinką, prie jų nebuvo jokių apsauginių, todėl rodės truputį keista, bet kai išgirdom juos kalbant korėjietiškai, jau buvom visiškai įsitikinusios.

Dar pora minučių ir pasiekėme kitą sceną, prie kurios jau buvo prigužėję žmonių. Apsižvalgiusios pamatėm didžiulį plakatą su K-pop grupės PENTAGON nuotrauka, kur atpažinom tuos pačius veidus. To jau mažiausiai tikėjomės.. o po valandos stebėjom jų pasirodymą (nors iš labai toli, nes ten žiūrovai ir bilietus buvo rezervavę, kad galėtų šalia scenos stovėti). Taip Sapporas negailėjo mums staigmenų.

Po ilgos dienos vaikščiojimų traukėm pavakarieniauti. Jau buvome nusprendusios, kad naktį praleisime interneto kavinėje, todėl skubėti nebuvo kur. Ten nuėjome apie vienuoliktą (jau buvome išsirinkusios, kurioje norime praleisti naktį) ir sutvarkiusios visus dokumentus įsikūrėme savo „kambarėly“.

Per daug neišsiplečiant, tai šioje kavinėje, kaip ir daugumoje, buvo komiksų biblioteka, parduotuvė, nemokamų gėrimų aparatai, ir aišku, pilna kompiuterių. Už papildomą mokestį buvo galima pasinaudoti ir dušu. Kambarėliai – tiesiog atskiros erdvės, be lubų, bet su sienomis ir stumdomomis durimis. Mūsų pagrindinis tikslas, aišku, buvo bandymas bent kiek pamiegoti, bet sunkiai sekėsi. Tiesiai virš mūsų kabinos švietė dvi lempos, o netoliese  karštą orą pūtė kondicionierius, todėl net išsirengus negalėjom užmigti, rodės, kad tvyrojo maždaug 30°C. Užmigom gal ketvirtą ryte, kai pripratom prie tokio klimato, o septintą jau kėlėmės.. tai kitą dieną trykštančia energija nepasižymėjom.

***

Aštuntą ryte išėjusios laukan buvom pasitiktos pūgos, kuri kažkaip smagiai nuteikė. Dienos planas buvo labai paprastas – aplankyti Hokkaidō universitetą, nusigauti iki Fushimi Inari maldyklos ir įsikurti airBnB. Prieš tai keliavome kavos ir pusryčių, kur pakaitomis užmigome prie stalo, bet po tokio „pietų miego“ abi jautėmės geriau.

Universitete daug nematėme, na, daugiausia sniego kalnus. Pati teritorija labai didelė, primenanti Tsukubos universitetą, mat čia taip pat važinėja autobusai, kuriais galima nusigauti iš vieno galo į kitą. Ilgai nestoviniavusios apėjom ratą ir keliavom pietų.

Maldykla, link kurios važiavome iškart po to, įsikūrusi ant kalno, tad teko kiek pažingsniuoti. Žmonių ne daug, vos viena grupelė besifotografuojančių užsieniečių, dėvinčių kimono. Visos šintoistinės maldyklos yra panašios, bet tai buvo pirmas kartas, kai mačiau maldyklą apsuptą sniego, kartu su apsnigta eile vartų – žiema pridėjo tokio šarmo, tikrai.

Energijos visai neturėjom, tad kai išmušė lauktoji ketvirta valanda, nuo kurios jau galėjome įsikurti airBnB, tiesiai ten ir patraukėme. Butas nedidelis, bet dviem merginoms sočiai – svetainė su televizoriumi, stebuklinguoju kotatsu (stalas su pritvirtinta antklode ir šildytuvu po stalviršiu – įsijungi ir gali šildytis kojas, ar pusę kūno, kaip jau išeina), miegamasis su dvigule lova, dušas, mini virtuvėlė ir panašiai. Visko sočiai. Palindusios po tuo stalu užmigome porai valandų; atsikėlusios ėjom nusipirkti maisto, o likusį vakarą praleidom laikinuosiuose namuose. Ir patikėkit, kaip gerai miegojosi toje lovoje, prieš tai vos pasnaudus interneto kavinėje ant grindų…

Ryt laukia paskutinioji dalis: apie alų, sniege paskendusį Otaru miestelį ant jūros kranto, Moiwa kalną ir miesto panoramą naktį. Na, paskaitysit patys :).

Linkėjimai,
Agnė

Hokkaidō I

Sveiki!

Tik ką baigėm antrąjį semestrą. Kol dauguma draugų Lietuvoj jau džiaugėsi po-sesijinėmis atostogomis, man teko lankyt paskaitas ir ruoštis egzaminams. Laiko nebuvo niekam – nei keliavom, nei pramogavom; visą sausį prasimokėm, o pramogomis virto pietūs ar vakarienė kavinėse. Dėl to naujos kelionės labai laukėm – bilietus, vietą nakvynei buvom užsitikrinusios dar prieš Naujuosius, todėl po paskutinės prezentacijos, kurioje pristačiau Hokkaidō Sniego festivalį, su Nastya išskridom to festivalio pamatyti pačios.

Pradėkim nuo to, kad Hokkaidas yra Lietuvos dydžio. Salos ‘sostinė’, Sapporo miestas, yra trečias pagal dydį ir penktas pagal gyventojų skaičių Japonijoje. Klimatas, aišku, atšiauriausias, nors sniegas laikosi ne visus metus.

Vis dėlto, kaip visada viską darančios atvirkščiai, kol dauguma japonų keliauja į Okinavą (kur vykom vasarą) pasidžiaugti šiluma, mes žiemos metu išlėkėm šiaurėn. Ir visai nesigailim! (Na, bent jau aš, Nastya šiek tiek skundėsi šalčiu..)

Aplankyti šį kraštą svajojau nuo pat studijų pradžios, ir visada, kai japonai klausdavo, ką gi norėčiau jų šaly aplankyti, drąsiai tardavau Hokkaidō pavadinimą. Pati gerai nežinau, iš kur tas noras, bet turiu nepaaiškinamą silpnybę sniegui, kurio čia apstu, o ir apie salos išskirtinę gamtą girdėjau sočiai… Taip nusprendžiau, kad tikrai čia atvyksiu, tik niekad nemaniau, kad tai įvyks taip greit. Sniego festivalis buvo labiau svajonė, nei realus noras, nes visai nesitikėjau, kad aplinkybės galėtų taip palankiai susidėlioti – čia atvyksta daug turistų ir iš pačios Japonijos, ir užsieniečių, pats festivalis vyksta beveik dvi savaites, tad maniau tiesiog sunku taip ‘pataikyti’, o ir šiaip, brangu. Ir va, pradžioje svarsčiusios galimybę Hokkaide sutikti Naujuosius, nusprendėme rizikuoti ir keliauti į išsvajotą festivalį iškart po egzaminų.

Kas mane sekate instagrame (nuoroda dešinėj), jau tikriausiai girdėjote apie nesklandumus, su kuriais susidūrėme dar nė neišskridusios. Paskutinę dieną prieš išvykstant, jau po atsiskaitymų, galvojom ramiai praleisim vakarą, susiplanuosim kelionę, išgūglinsim, ką reikėtų aplankyti.. ahaaaa. Tą pačią paskutinę dieną sužinojom, jog airBnB, kuriame planavome gyventi visos kelionės metu, buvo atšauktas.

Aiškinant trumpai: atrodo, kad čia buvo šeimininkės planas, kadangi užsisakiusios airBnB miestelyje Otaru (valanda traukiniu nuo salos ‘sostinės’), ji mums pasiūlė už tą pačią kainą apsistoti kitame jos nuomojamame bute Sapporo, nes patogiau, jei jau atvykstam dėl festivalio. Sutikom. Manėm, va, kaip čia gerai pasisekė, dar ta pati kaina, kuri tikrai nebuvo didelė – pasaka, kokių gerų žmonių yra. Ahaaaaaa. Tai va, ponia atšaukė viską, nieko nepranešė, o kai paskambinom išsiaiškinti, sakė, na gal galima bandyt rezervuoti vietą ir Sapporo, bet šiek tiek brangu būtų..
KĄ?
Na, suprantat. Festivalio metu viso viešbučių, motelių ir kitų apgyvendinimo vietų kainos padidėja žvėriškai, tad pagal mūsų teoriją, toji ponia norėjo šiek tiek užsidirbti, mat bandančių kur nors apsistoti paskutinę minutę visada atsiranda, bet tada ir mokėti reikia atitinkamai.

Tai va, tiek iš to ramaus vakaro po atsiskaitymų. Jau naktis, dieną turim išskrist į visiškai nepažįstamą, šaltą kraštą, ir neturim kur gyvent. Nusprendėm užsisakyt vieną naktį viešbutyje, o toliau jau suktis pagal situaciją, nes dar brangiau vis tiek nebus, tad jeigu kas, galėtume rezervuoti kitas vietas prieš pat ten atvykstant nakvoti.

Visgi, stovint prie bagažo patikros mūsų nuotaika greitai žymiai pagerėjo, nes sulaukėme žinutės iš vyro, kurio airBnB bandėme rezervuoti naktį. Rezervuoti tai užrezervavome, prieš tai aprašiusios savo situaciją, kad neturim kur apsistoti, nes prieš tai užsakytą vietą atšaukė, bet iškart po to sulaukėme jo atsakymo, kad sistemoje buvo klaida ir iš tiesų tų laisvų vietų nebuvo. Atsiprašė, nors mes visai nepykom.

Tai va, kitą dieną, jau stovint oro uoste, parašo mums tas pats vyras, klausdamas, ar nepridarė mums problemų, ar radom vietą, ar išvis dar atvykstam – rodės nuoširdžiai susirūpinęs. Viską papasakojom, ir jis užleido mums, kaip supratom, savo paties butą trims naktims, be to, už labai padorią kainą! Čia buvo išvis stebuklas, nes likom tik su viena naktimi nežinioje, visa kita jau susitvarkė. Su tokiu palengvėjimu į lėktuvą sėdom ramios ir aš jau tirtėjau iš jaudulio.

***

Atskridusios vakare lėkėm tiesiai į viešbutį. Jau pro lėktuvo langus pamačius sniegą, širdis ėmė virpėti – niekaip negalėjau priprasti prie minties, kad iš tiesų esu čia. Visgi, buvom visai pavargusios, tad visi planai vakarui apsiribojo laikinu įsikūrimu, kelione į parduotuvę maisto ir vonia, kuria pasidžiaugti čia, Japonijoje, tenka retai.

Anksti atsikėlusios, jau dešimtą ryte žingsniavome vykdyti dienos plano. Pirma, turėjome stoty palikti daiktus, nes nakvynės vietos neturėjome, o tampytis pilnos kuprinės ir lagamino visai nesinorėjo. Tiesiai po to traukėme į stiklo skulptūromis nusagstytą gatvę, mat labai knietėjo pamatyti, kaip šios atrodo, o didžiąsias sniego skulptūras norėjome pasilikti vakaro pusei, kad jas pamatytume ir apšviestas tamsoje.

Ko nepaskaičiavome, tai kad dienos metu nebuvo įmanoma prie ledo skulptūrų prieiti arčiau, mat iš abiejų pusių jas juosė gatvė, todėl teko grožėtis vaizdu nuo šaligatvio. Nustebino, kaip gi jos taip išsilaiko? Ir šiaip, man daug lengviau įsivaizduoti skulptūrų lipdymą iš sniego, nei skaptavimą (?) iš ledo, todėl pasižiūrėti buvo ko.

Po to pavaikštinėjusios Sapporo gatvėmis, papietavusios, ėjome jau į pagrindine laikomą Sniego festivalio vietą, Ōdōri parką, kuriame stovėjo sniego skulptūros. Buvo ir milžiniškų, pastatų dydžio kūrinių, ir mažesnių, nors rodos visos buvo didesnės už vidutinio ūgio žmogų. Vėpsojom išsižiojusios, vis kartojau, ‚o jėzau‘, ir negalėjau patikėt, kad čia realus gyvenimas ir taip, mes tikrai esame Sniego festivaly.

Šiame parke vaikštinėjom iki vėlaus vakaro, bet apie tai rytoj!

Linkėjimai,
Agnė