Žyma: sniegas

Pirma metų kelionė: Nagano

Jei jums kyla klausimas: „kaip suprast kelionė?“, tai taip, covid egzistuoja ir Japonijoj, paskutiniu metu skelbiama trečia banga, bet kol kas tai atrodo kaip menki skaičiai: ketvirtadienį pasiekti rekordiniai 7 568 atvejų per dieną (tik primenu — Japonijoje 126 mln. gyventojų), dėl ko sostinėje ir aplink planuojama paskelbti nepaprastąją padėtį, kai žmonės bus skatinami neiti iš namų, o vietiniai verslai turės bent jau trumpinti darbo laiką ir nerengti susibūrimų.

Prefektūroj, kurioj studijuoju aš, gyvena beveik 8 milijonai žmonių, iš kurių vakar užregistruoti 405 atvejai. Nagano, kur keliavom — gyvena du milijonai žmonių, vakar užregistruoti 67 nauji atvejai. Visi vaikščioja su kaukėmis, trina rankas kur tik pamato dezinfekcinį skystį, kavinėse sėdi dideliais atstumais vieni nuo kitų; japonai saugosi, derinasi prie esamos situacijos, bet kasdienybė čia daugmaž įprasta.

Taigi, Naujųjų proga turėjau dvi savaites atostogų, kurias daugiausia praleidau sėdėdama bendrabutyje, tik kartais išlįsdama į miestą apžiūrėti šventyklų ar kalėdinių/naujametinių papuošimų. Atostogų pabaigai kartu su Lela, drauge iš Tsukubos laikų, nutarėm pakeliauti, o kadangi gyvenam pakankamai toli viena nuo kitos, pasirinkom saugų, geografiškai tarpinį variantą. Konkrečių planų neturėjom, nes visgi kelionei buvo ne pats tinkamiausias laikas — ir net ne dėl covid — Japonijoje įprasta, kad kelias dienas prieš ir po Naujųjų išvakarių daugelis kavinių, restoranų, muziejų, galerijų ir panašių lankytinų vietų tiesiog nedirba arba sutrumpina darbo laiką. Net bankomatai (!!) tris dienas neveikia visoj šaly, kuri vis dar pilnai pripažįsta tik grynus pinigus. Žinojom, kad su tuo šiek tiek rizikuojam, bet vis tiek nutarėm vykti. Kelionės išvakarėse Urasą, kur gyvena Lela, užpustė taip, kad iš ten nebevažiavo vietiniai traukiniai, bet ir tai planų nesugriovė.

Ueda

Bendrai, Nagano prefektūros kraštovaizdis labiausiai nuo Nagoyos skiriasi kalnais — atrodo, kur bepasisuksi, ten gali pamatyt miškais padengtus kalnus, kai kur apsnigtus, o kai kur matyti ir ant jų viršūnių tupintys debesys. Nors ne visur buvo sniego, drėgmė ore siekė 80%, kas labai jautėsi nuolat nešiojant kaukę.

Pirmiausia vykom į Uedą: ieškant, ką galima aplankyti Nagano prefektūroje, susidarė įspūdis, jog būtent Ueda miestelis turi turtingą samurajų istoriją, ją menančią pilį, senovinių pastatų ir šventyklų, bet nepasakyčiau, kad radom grynai tai, ko tikėjomės. Pilies tenai jau nebėra, likę tik pora pastatų, į kuriuos negalima patekti (galimai reikėjo labiau atkreipti dėmesį į tai, kad lankytina vieta buvo įvardinta būtent kaip „Ueda pilies parkas“, o ne pilis), tad liko vaikštinėti po parką.

Po aptarimo, kas įvyko per tą laiką, kai nebuvome susitikusios ir vietinių šuniukų stebėjimo parke, ėjom apžiūrėti miestelio. Aplankėm architektūra žymią Yanagimachi gatvelę, kurios abiejose pusėse pilna mažų parduotuvėlių ir restoranėlių (beveik viskas buvo uždaryta), pakeliui apžiūrėjom porą šventyklų ir traukėm papietauti. Po pietų jau pradėjo temti — saulė čia leidžiasi apie 17 val. — bet norėjom aplankyti dar vieną šventyklą, iki kurios reikėjo važiuot traukiniu.

Stoty nusipirkom bilietus, bet niekaip neradom platformos, iš kurios važiuoja traukinys. Prasimaišiusios kelioliką minučių nuėjom užkalbinti darbuotojos, kuri mums mandagiai paaiškino, jog pirma turėsim važiuoti autobusu, o tada persėsti į traukinį. Kai galiausiai pasiekėm autobuso stotelę lauke buvo taip tamsu, kad pradėjom abejoti, ar yra prasmės keliauti iki šventyklos, kurios galbūt net neįmatysime, bet kadangi jau turėjom bilietus ir ketinom nakvoti kitame mieste, likom prie pirminio plano. Išlipus persėdimui nesimatė, kur gi čia reiktų laukti traukinio (nebuvo stoties), bet mūsų pasimetusius veidus pastebėjusi japonė greitai viską paaiškino ir lydėjo iki pat traukinio. Patikrinusi bilietus parodė, kur reikės išlipti, kur juos atiduoti — tokiame mažame miestelyje tvarka šiek tiek skyrėsi nuo tos, prie kurios esam pripratusios, tad labai pasisekė sutikti draugišką vietinę.

Nuo stoties iki Ikushimatarushima (čia tikras pavadinimas, neišgalvojau) maldyklos pėsčiomis tik penkios minutės, bet jokių apšviestų gatvių ar parduotuvių šviečiančiomis vitrinomis, todėl šaligatvį matėm tik pravažiuojant mašinoms. Maldykla įsikūrusi nedideliame parkelyje, mūsų laimei, apšviesta, tad atvykusios galėjom apžiūrėti aplinką, o ir kitų žmonių beveik nebuvo.

Nagano

Į Nagano miestą atvykusios pirmos dienos vakare jau nieko apžiūrinėti nebenorėjome, todėl žingsniavome tiesiai į hostelį. Dėl Naujųjų metų darbuotojai čia dirbo trumpesnes valandas, dėl ko turėjome prisiregistruoti pačios — ant registratūros stalo buvo paliktos formos, kur reikėjo nurodyti asmeninę informaciją, ir kadangi rezervuodamos nakvynę nurodėme, jog sumokėsime vietoje, užmokestį su savo registracijos lapeliu turėjome palikti vokeliuose, tam skirtoje dėžutėje. Tokios procedūros dar nebuvau patyrusi, man tai tik dar kartą patvirtino, kad japonų pasitikėjimas klientais begalinis.

Nagano pirmiausia norėjome aplankyti budistinę Zenkōji šventyklą, įsitaisiusią ant kalvos. Pakeliui nuo hostelio iki jos matėm dar bent penkias mažesnes šventyklas/maldyklas, tad tą dieną šventomis laikomų vietų prisižiūrėjome nemažai. Zenkōji, atrodė, vyko kažkoks renginys — aplink vaikštinėjo daug žmonių, matėme ir televizijos kamerų. Dėmesį traukė būgnų aidas iš vieno šalia buvusių pastatų, bet dėl žmonių kiekio nedrįsome eiti patikrinti, kas ten vyko.

Priešais šventyklą stovi masyvūs vartai — iš tolo matėme, jog ten yra balkonas, kur vaikštinėja žmonės, tad ir pačios panorome iš ten pasižvalgyti. Susimokėjusios įėjimo mokestį, prie vieno laipsnio „šilumos“ turėjome nusiauti batus, ir aukštyn kopti basomis — mat balkonas ir aũkštas, kuriame įrengta mini parodėlė, buvo iškloti tatamiais (šiaudiniais dembliais), ant kurių jokiu būdu negalima vaikščioti su batais, nesvarbu, koks oras. Apėjusi pusę balkono neiškenčiau ir iš kuprinės traukiau antrą porą kojinių, bet ir jos nelabai padėjo. Ilgai ten nestoviniavom: padarėm kelias nuotraukas ir ledinėm pėdom žingsniavom toliau.

Pagal planą ketinome aplankyti tapytojo Higashiyama Kaii galeriją (pavyko), papietauti ir važiuoti į sniego beždžionių parką kalnuose. Pavalgiusios lėkėme į stotį, kad spėtume į autobusą, kursuojantį tarp Nagano stoties ir to parko — buvome paskaičiavusios, jog suspėjus į jį galėtume praleisti dar maždaug pusantros valandos su beždžionėmis iki parko užsidarymo. Visgi, pasiekus stotelę, kurioje jau laukė autobusas ir jo „personalas,“ mums paaiškino, jog išvykdamos dabar su beždžionėmis turėtume gal tik dvidešimt minučių, mat atvykus, nuo stotelės iki parko reikia dar gerokai paėjėti. Vaikinai mandagiai pasiūlė sugrįžti rytoj, nebent, kaip jų klientai dieną prieš, būtume nusiteikusios parką pasiekti bėgte. Iškart supratome, jog į parką važiuoti nebėra prasmės, bet už nakvynę buvome sumokėjusios vėl visai kitam mieste. Galų gale nutarėme dėl beždžionių sugrįžti kitą dieną.

Taip susijaukus dienos planams, ne iškart sugalvojome, ką reikėtų veikti. Buvo dar šviesu, oras geras, tad nesinorėjo laiko iššvaistyti, bet keliauti į paskutinį miestą kelionės plane, Matsumoto, irgi dar nesinorėjo — kelias trunka virš valandos, tad manėm, spės ir sutemti. Prisėdom panaršyti, ką galėtume apžiūrėti aplink ir atradom, jog už penkiasdešimties kilometrų į pietus besą Matsushiro pilies griuvėsiai, taip pat ir kažkoks parkas, muziejus. Radom iki ten važiuojantį autobusą ir iškeliavom.

Kadangi Uedoje su pilim nepasisekė (o ir jokio muziejaus nematėm), šįkart turėjom vilties. Internete buvo nurodyta, jog muziejus dirba iki penktos, o pagal autobuso tvarkaraštį turėjome jį pasiekti maždaug 16:15. Važiavom ilgai, apie keturiasdešimt minučių, ir buvo matyti, jog atsidūrėme visiškame užmiestyje, netoli kalnų, po truputį pradėjo leistis saulė. Autobusas kiek vėlavo ir prie įėjimo į muziejų stovėjome 16:30, būtent tada, kai jis užsidarė. Palydėtos darbuotojų „sumimasen,“ ėjome apžiūrėti netoliese buvusio parko, kuris pasirodė besąs žaidimų aikštelė vaikams, mat netoliese veikia mokykla. Viltys apie pilies griuvėsius jau irgi buvo sumenkusios, ir išties, kaip ir Uedoje, jokios pilies ten nebuvo — du pastatėliai, viskas aptverta nepereinama tvora (gal būt kokiomis darbo valandomis ir pereinama), tad viskas, ką galėjome padaryti, buvo apeiti ratelį aplink ir pafotografuoti.

Negalėdamos atsižiūrėti į kalnus fone ir besileidžiančią saulę sulaukėme visiškos tamsos. Po truputį ėjome link stotelės, bet tikrinant maršrutus internete nebuvo matyti jokio būdo grįžti į Nagano stotį, kas pradžioje kiek išgąsdino — greta esančiame į stotį panašiame pastate nebuvo nė vieno darbuotojo, tad neturėjome su kuo pasikonsultuoti. Pavaikštinėjusios aplink visgi radom tinkamą stotelę ir autobusų tvarkaraštį, o pusvalandį palaukusios grįžom į Nagano. Iš ten važiavom į Matsumoto, miestelį, kur turėjom pernakvoti, su jau „tikra,“ lankoma pilimi. Planavome anksti ryte apžiūrėti pilį ir važiuoti atgal į Nagano, kad iš ten nusigabentume į sniego beždžionių parką.

Matsumoto

Kad jūs žinotumėt, kaip mes džiaugėmės, kai eidamos link hostelio matėme pilį iš tolo. Šiaip jau, miegojom juokingai arti pilies — ji aiškiai matėsi nuo įėjimo, o iki jos pėsčiomis truko vos kelias minutes. Apsistojome tradiciniame japoniškame name, kur grindys išklotos tatamiais, bendras erdves skiria stumdomos durys ir koridoriuose, kur neįjungti šildytuvai, baisiai šalta. Pradžioje patekome į svetainę, kur mus pasitiko trys vyrukai — šeimininkas ir du svečiai. Šeimininkas ramiai aprodė visas namo erdves, ką ir kaip galime naudoti, ir dėl mažo svečių skaičiaus leido pasirinkti labiau patinkantį kambarį. Įsikūrusios ėjome į virtuvę pavakarieniauti, kur susipažinom su taip pat keliaujančiu amerikiečiu Victor. Buvome jau visai pavargusios, tad idėją dar vakare apžiūrėti pilį buvome atmetusios, bet pamačiusios jo darytą nuotrauką su pilies atspindžiu vandeny persigalvojom ir trise išėjom pavaikštinėti.

Grįžę plepėjom iki antros valandos nakties, kol visuotinai nutarėme, jog laikas miegoti. Mūsų naujas draugas kitai dienai turėjo identišką planą — aplankyti pilį ir beždžiones, todėl nusprendėm keliauti kartu. Ryte papusryčiavę sparčiai žingsniavome link pilies — neturėjome jai daug laiko, kadangi planavome anksčiau išvažiuoti į parką, iki kurio nusigauti truko daugiau nei dvi valandas. Pilies vidų, kur vėlgi teko eiti be batų, apžiūrėjome labai sparčiai, nors ir reikėjo atsargiai lipti laiptais, nes tarpai tarp pakopų buvo labaai dideli. Tiesą pasakius, viduje nebuvo nei daug eksponatų, nei užrašytos istorijos, bet tuo per daug nenusivylėme, nes pagal savo naivų planą čia galėjome praleisti maždaug pusvalandį. Po tokios greitos ekskursijos bėgome į stotį, bet į traukinį nesuspėjus atsilaisvino dar pusantros valandos. Per tą laiką nuėjome iki Matsumoto miesto muziejaus, kur eksponuojami Yayoi Kusamos darbai — skulptūros, instaliacijos ir paveikslai. Juos apžiūrėję vėl skubėjome į stotį ir galiausiai į traukinį suspėjome.

Ta pati pilis, iš kitos pusės.

Atvykę į Nagano pasilikom kuprines stoty, užbėgom į konbinį pietų ir ėjome laukti autobuso. Kelionė autobusu truko netoli valandos, o nuo stotelės kalnų papėdėj iki paties parko turėjom įkalne eiti maždaug du kilometrus. Visur pilna sniego, vietomis slidu, tad tempas tikrai nebuvo greitas — kaip ir ženkluose nurodyta, krypavome apie keturiasdešimt minučių. Kalnus tankiai dengė apsnigti medžiai, kelias, kuriuo ėjome, buvo pusantro – dviejų metrų pločio, bet nuo šlaito jo neskyrė jokia tvora, tad stengėmės laikytis arčiau kalno. Aplink ir virš mūsų kartais sudrebėdavo sniegu padengtos medžių šakos ir nors stengėmės sniego išvengti, ne visada pavyko.

Priėjus parką mus pasitiko ženklai, kad toliau negalime neštis plastikinių maišelių, maisto, tad visus nepageidaujamus daiktus pasilikom spintutėse prie įėjimo. Parko viduje beždžionėlės vaikšto kur nori, o žmonėms rekomenduojama laukinius gyvūnus gerbti, jų neišgąsdinti; negalima vietiniams nešti bananų ar kitokių užkandžių, o taip pat nepatartina fotografuoti/filmuoti iš arti, nes jei beždžionė atims telefoną, policijai nepasiskųsi.

Jų čia buvo labai daug, ir suaugusių, ir visai mažyčių. Parko dalis, kurią gali pasiekti lankytojai, yra pakankamai nedidelė, bet pasižvalgyti užtenka. Didžiausia traukos vieta yra karštoji versmė, kurioje beždžionės šildosi ir viena kitą kasinėja.

Kaip jau tapo įprasta šioj kelionėj, apžiūrėję parką ir jo gyventojus į autobusą turėjom bėgti (tikiuosi nesekat, kelintą kartą). Kai buvo likusios dar kelios minutės iki stotelės, pasidavėm ir susitaikėm, kad grįžti teks vėliau, bet vos priėjus stotelę privažiavo autobusas, kuris, mūsų sėkmei, šiek tiek vėlavo. Grįžę į Nagano stotį norėjom pavalgyti jau nekonbinišką vakarienę, bet Lela nebeturėjo daug laiko iki traukinio. Nutarėm, kad geriau bent kiek užkąsti nei išvykti nepavalgius, tad nuėjom į itališko maisto kavinukę. Lelai teko išbėgti įveikus tik pusę porcijos, o netrukus po to pabaigusi vakarienę ir aš turėjau išvykti.

Bendrai, kelionė labai pasiteisino. Visiškai atsitraukėm nuo mokslų ir kasdienių rūpesčių, aplankėm vietų, kuriose dar neteko būti, susiradom naują draugą. Nors daug kur vėlavom ir ne viską, ko tikėjomės, pamatėm, būtent dėl to spontaniškai galėjom aplankyti daug vietų, apie kurias prieš tai nieko nežinojom.

Dabar bent mėnesį sėdėsiu bendrabuty (reikia užbaigt pirmą semestrą), bet gal kada papasakosiu, kas įdomaus pačioj Nagoyoj.

Linkėjimai,
Agnė

Hokkaidō III

Trečią rytą Sapporo mus pasitiko pūga. Sniego kalnai, įrėminę gatves buvo gerokai aukštesni už mus, o tądien snigti taip ir nenustojo, tad pusnimis krypavom visus 18 kilometrų (kelionės rekordas!).

Labai detalaus plano ar veiklų prikimšto tvarkaraščio neturėjom, nes abi mėgstam naujose vietose apžiūrėti ne tik populiariausius taškus, bet ir smulkmenas tarp jų, kad maždaug susidarytumėme bendrą vaizdą (todėl ir išvaikščiojom tiek). Pagrindinės vietos, kurias norėjome aplankyti buvo Senasis Hokkaidō valdžios pastatas, kuris dabar veikia kaip muziejus; alaus muziejus ir Moiwa kalnas.

Valdžios pastatas gana europietiškos architektūros, viduje iškloti raudoni kilimai, ant sienų kabo didžiuliai paveikslai. Atskiros patalpos įrengtos pagal temas, o labiausiai nustebino kambarys, pašvęstas Japonijos ir Rusijos ginčui dėl šiaurinių Japonijos salų (kuriai šaliai jos priklauso, nėra nuspręsta). Stenduose aprašyta istorija tiek japoniškai, tiek angliškai, ir visur, žinoma, teigiama, jog salos šiaip jau Japonijos. Buvo ir dokumentas, kur lankytojai galėjo pasirašyti peticiją už salų pripažinimą Japonijos dalimi, o šalia jo stovėjo vitrina su matrioškomis ir kitais rusiškais suvenyrais, reprezentuojanti šiaurinių salų vietinių ir rusų kultūrų mainus ir ryšius.

Po to ruošėmės keliauti į alaus muziejų, bet pagalvojom, kad gal kiek ankstoka, tad pirmiausia išgėrėm kavos. Ilgai, aišku, netruko, bet iki muziejaus traukėm pėsčiomis, tad jį pasiekėm jau popiet. Kiek nusivylėm, nes pastatas visai mažytis, o ir pačiam muziejui pamatyti teko ne daug – mat buvo didžiulis katilas, kuriame kažkada virtas alus, ekspozicija su įvairiais dokumentais, pasakojanti apie Sapporo alaus istoriją ir plakatų siena. Žinoma, lankytojai gali išbandyti ir įvairių rūšių alaus, tad Nastya, kaip alaus mėgėja, šita galimybe pasinaudojo.

Nors muziejui neišbuvom nė valandos, kai išėjom, jau temo, todėl papietavusios keliavom link kalno (vėlgi, pusę kelio pėsčiomis, tad užtrukom). Pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viršūnės, nuo kurios, girdėjome, atsiveria įspūdinga panorama, o sutemus vaizdas dar geresnis.

Lankytojų nebuvo daug, bet vagonėlyje kabeliu kilome maždaug dešimtis. Moiwa kalnas lenkia pusę kilometro aukštį, todėl viršūnėje buvo nepadoriai šalta – visi, patrypčioję aplink maždaug penkiolika minučių, skubėjo šildytis vidun. Viršūnėje, beje, įrengta apžvalgos aikštelė su varpu viduryje, kurį norintys galėjo skambinti (kokiu tikslu, nenugirdau, bet turbūt sėkmei prišaukti ar panašiai), o pati stotis turėjo restoraną, kavinukę ir suvenyrų parduotuvę – viskas po ranka.

Keliavimas į kalną ir nuo jo užtruko, todėl galų gale vėlavom į paskutinį autobusą, tad teko dar kiek pavaikščioti (pamenat, 18 kilometrų).

***

Paskutiniąją pilną dieną, pirmadienį, praleidome miestelyje Otaru, įsikūrusiame pačiame salos krašte, prie Japonijos jūros, šiauriau nuo Sapporo. Čia ir sniego buvo daugiau (taip pat snigo kiaurą dieną), o ir temperatūra buvo dešimčia laipsnių žemesnė. Šiaip -10°C neskamba daug, bet saloje klimatas visai kitoks, todėl ir žvarba su lietuviškąja sunkiai palyginama – baisiai šalta, net man.

Miestelio tiek ir tematėme – nuo stoties gatvė vedė tiesiai link jūros kranto, tai tame ruože ir vaikštinėjom. Pirmiausia ėjom papietauti tradicinio japonų maisto restorane, bet ilgai užtrukom, nes kaip įprasta, reikėjo ir eilėje palūkėti, o ir maisto ruošimas užtruko. Žodžiu, kai išėjom jau tikrai apsižvalgyti, buvo kiek pritemę.

Fotografavom garsų kanalą (kartais prilyginamą Venecijos vaizdams), ėjom prie jūros, sniego ir šviesų gatvelę.. dėl šalčio vienu kartu lauke pabūdavom maždaug 15-20 minučių, ilgiau tverti neišėjo. Tad tokių pertraukų metu bėgdavom šiltos arbatos, radom ir barą, siūlantį karštą vyšnių alų (skonis kaip mūsų krieko, tik dar saldesnis), dar paieškojom sausainių savo airBnB šeimininkui ir taip pralėkė kelios valandos.

Vakarą praleidusios ‚namie‘ kėlėmės anksti, mat reikėjo išsikraustyti iki dešimtos ryto. Iki skrydžio dar turėjom kelias valandas, todėl mieste ieškojom vietinių populiarių saldumynų, kad grįžusios turėtume kuo pavaišinti draugus, ir užsukome į indų maisto restoraną pietų.

Čia mus pasitiko senukas japonas, pasodino prie šildytuvo, pašnekino; užsakymą priėmė indas, su kuriuo kalbėjom pusiau angliškai, pusiau japoniškai, paklausinėjo jis mūsų apie studijas ir kelionę, papasakojo savo istoriją apie japonų kalbą ir paragino kalbėti drąsiau, todėl vėliau kalbėjom jau tik japoniškai. Maistą atnešė dar kitas darbuotojas, žodžiu, turėjom progos pabendrauti su visa komanda, pasijuokėm, o po to jau teko atsisveikinti ne tik su svetingais šeimininkais, bet ir su Hokkaidō.

**Pabaigai**

Šita serija įrašų kaip niekada buvo tiek pat (o gal ir daugiau) skirta man pačiai, kaip ir jums. Mąstydama apie Okinavos pavyzdį, kai savaitę įspūdžių bandžiau sutalpinti į vieną įrašą, nusprendžiau, kad šįkart noriu išsaugoti daugiau. Hokkaidō tikrai buvo įsimintiniausia kelionė, jau vien dėl to, kad ją laikiau svajone, kurią galėčiau išpildyti kada nors ateityje, ir pažiūrėkit.. aš jau beveik metus negaliu priprasti prie to, ką vadinu savo gyvenimu dabar. Na o moralas toks: kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, nebijokit įsikibti svajonių, bet dar svarbiau, turėkit drąsos versti jas planais.

Linkėjimai!
Agnė

 

Hokkaidō I

Sveiki!

Tik ką baigėm antrąjį semestrą. Kol dauguma draugų Lietuvoj jau džiaugėsi po-sesijinėmis atostogomis, man teko lankyt paskaitas ir ruoštis egzaminams. Laiko nebuvo niekam – nei keliavom, nei pramogavom; visą sausį prasimokėm, o pramogomis virto pietūs ar vakarienė kavinėse. Dėl to naujos kelionės labai laukėm – bilietus, vietą nakvynei buvom užsitikrinusios dar prieš Naujuosius, todėl po paskutinės prezentacijos, kurioje pristačiau Hokkaidō Sniego festivalį, su Nastya išskridom to festivalio pamatyti pačios.

Pradėkim nuo to, kad Hokkaidas yra Lietuvos dydžio. Salos ‘sostinė’, Sapporo miestas, yra trečias pagal dydį ir penktas pagal gyventojų skaičių Japonijoje. Klimatas, aišku, atšiauriausias, nors sniegas laikosi ne visus metus.

Vis dėlto, kaip visada viską darančios atvirkščiai, kol dauguma japonų keliauja į Okinavą (kur vykom vasarą) pasidžiaugti šiluma, mes žiemos metu išlėkėm šiaurėn. Ir visai nesigailim! (Na, bent jau aš, Nastya šiek tiek skundėsi šalčiu..)

Aplankyti šį kraštą svajojau nuo pat studijų pradžios, ir visada, kai japonai klausdavo, ką gi norėčiau jų šaly aplankyti, drąsiai tardavau Hokkaidō pavadinimą. Pati gerai nežinau, iš kur tas noras, bet turiu nepaaiškinamą silpnybę sniegui, kurio čia apstu, o ir apie salos išskirtinę gamtą girdėjau sočiai… Taip nusprendžiau, kad tikrai čia atvyksiu, tik niekad nemaniau, kad tai įvyks taip greit. Sniego festivalis buvo labiau svajonė, nei realus noras, nes visai nesitikėjau, kad aplinkybės galėtų taip palankiai susidėlioti – čia atvyksta daug turistų ir iš pačios Japonijos, ir užsieniečių, pats festivalis vyksta beveik dvi savaites, tad maniau tiesiog sunku taip ‘pataikyti’, o ir šiaip, brangu. Ir va, pradžioje svarsčiusios galimybę Hokkaide sutikti Naujuosius, nusprendėme rizikuoti ir keliauti į išsvajotą festivalį iškart po egzaminų.

Kas mane sekate instagrame (nuoroda dešinėj), jau tikriausiai girdėjote apie nesklandumus, su kuriais susidūrėme dar nė neišskridusios. Paskutinę dieną prieš išvykstant, jau po atsiskaitymų, galvojom ramiai praleisim vakarą, susiplanuosim kelionę, išgūglinsim, ką reikėtų aplankyti.. ahaaaa. Tą pačią paskutinę dieną sužinojom, jog airBnB, kuriame planavome gyventi visos kelionės metu, buvo atšauktas.

Aiškinant trumpai: atrodo, kad čia buvo šeimininkės planas, kadangi užsisakiusios airBnB miestelyje Otaru (valanda traukiniu nuo salos ‘sostinės’), ji mums pasiūlė už tą pačią kainą apsistoti kitame jos nuomojamame bute Sapporo, nes patogiau, jei jau atvykstam dėl festivalio. Sutikom. Manėm, va, kaip čia gerai pasisekė, dar ta pati kaina, kuri tikrai nebuvo didelė – pasaka, kokių gerų žmonių yra. Ahaaaaaa. Tai va, ponia atšaukė viską, nieko nepranešė, o kai paskambinom išsiaiškinti, sakė, na gal galima bandyt rezervuoti vietą ir Sapporo, bet šiek tiek brangu būtų..
KĄ?
Na, suprantat. Festivalio metu viso viešbučių, motelių ir kitų apgyvendinimo vietų kainos padidėja žvėriškai, tad pagal mūsų teoriją, toji ponia norėjo šiek tiek užsidirbti, mat bandančių kur nors apsistoti paskutinę minutę visada atsiranda, bet tada ir mokėti reikia atitinkamai.

Tai va, tiek iš to ramaus vakaro po atsiskaitymų. Jau naktis, dieną turim išskrist į visiškai nepažįstamą, šaltą kraštą, ir neturim kur gyvent. Nusprendėm užsisakyt vieną naktį viešbutyje, o toliau jau suktis pagal situaciją, nes dar brangiau vis tiek nebus, tad jeigu kas, galėtume rezervuoti kitas vietas prieš pat ten atvykstant nakvoti.

Visgi, stovint prie bagažo patikros mūsų nuotaika greitai žymiai pagerėjo, nes sulaukėme žinutės iš vyro, kurio airBnB bandėme rezervuoti naktį. Rezervuoti tai užrezervavome, prieš tai aprašiusios savo situaciją, kad neturim kur apsistoti, nes prieš tai užsakytą vietą atšaukė, bet iškart po to sulaukėme jo atsakymo, kad sistemoje buvo klaida ir iš tiesų tų laisvų vietų nebuvo. Atsiprašė, nors mes visai nepykom.

Tai va, kitą dieną, jau stovint oro uoste, parašo mums tas pats vyras, klausdamas, ar nepridarė mums problemų, ar radom vietą, ar išvis dar atvykstam – rodės nuoširdžiai susirūpinęs. Viską papasakojom, ir jis užleido mums, kaip supratom, savo paties butą trims naktims, be to, už labai padorią kainą! Čia buvo išvis stebuklas, nes likom tik su viena naktimi nežinioje, visa kita jau susitvarkė. Su tokiu palengvėjimu į lėktuvą sėdom ramios ir aš jau tirtėjau iš jaudulio.

***

Atskridusios vakare lėkėm tiesiai į viešbutį. Jau pro lėktuvo langus pamačius sniegą, širdis ėmė virpėti – niekaip negalėjau priprasti prie minties, kad iš tiesų esu čia. Visgi, buvom visai pavargusios, tad visi planai vakarui apsiribojo laikinu įsikūrimu, kelione į parduotuvę maisto ir vonia, kuria pasidžiaugti čia, Japonijoje, tenka retai.

Anksti atsikėlusios, jau dešimtą ryte žingsniavome vykdyti dienos plano. Pirma, turėjome stoty palikti daiktus, nes nakvynės vietos neturėjome, o tampytis pilnos kuprinės ir lagamino visai nesinorėjo. Tiesiai po to traukėme į stiklo skulptūromis nusagstytą gatvę, mat labai knietėjo pamatyti, kaip šios atrodo, o didžiąsias sniego skulptūras norėjome pasilikti vakaro pusei, kad jas pamatytume ir apšviestas tamsoje.

Ko nepaskaičiavome, tai kad dienos metu nebuvo įmanoma prie ledo skulptūrų prieiti arčiau, mat iš abiejų pusių jas juosė gatvė, todėl teko grožėtis vaizdu nuo šaligatvio. Nustebino, kaip gi jos taip išsilaiko? Ir šiaip, man daug lengviau įsivaizduoti skulptūrų lipdymą iš sniego, nei skaptavimą (?) iš ledo, todėl pasižiūrėti buvo ko.

Po to pavaikštinėjusios Sapporo gatvėmis, papietavusios, ėjome jau į pagrindine laikomą Sniego festivalio vietą, Ōdōri parką, kuriame stovėjo sniego skulptūros. Buvo ir milžiniškų, pastatų dydžio kūrinių, ir mažesnių, nors rodos visos buvo didesnės už vidutinio ūgio žmogų. Vėpsojom išsižiojusios, vis kartojau, ‚o jėzau‘, ir negalėjau patikėt, kad čia realus gyvenimas ir taip, mes tikrai esame Sniego festivaly.

Šiame parke vaikštinėjom iki vėlaus vakaro, bet apie tai rytoj!

Linkėjimai,
Agnė