Žyma: maldykla

Nežiemiški vaizdai vasarį

Jau kurį laiką gyvenu pasiruošus tiek žiemiškam, tiek pavasariškam orui — šalia durų kabo storas paltas, plonytė pavasarinė striukė, o į sieną atsisukę laukia lengvi kedai kartu su rimtesniais kerzais. Vieną dieną einu vienaip, kitą kitaip: kai penktadienį 9 laipsniai šilumos, o šeštadienį 20, kliautis tik viena apranga nepavyksta.

Kai aplanko šiltos, giedros dienos, jaučiu pareigą palikti bendrabučio kambarį bent porai valandų ir pasivaikščioti, ką nors naujo apžiūrėti. Šiandien daugiau vaizdų, nei teksto; gal sugundysiu Japonijoj pasižvalgyti ir jus, kai jau bus įmanoma keliaut.

Nagoya

Paskutiniu metu ypač laukan traukia pradėjusios žydėt slyvos, kurias jau tuoj tuoj turėtų pradėti vytis sakuros. Jų, žinoma, būna parkuose, bet labai dažnai galima pamatyti žydinčius medžius prie maldyklų, tad kol kas tolesni vaizdai ir pasakojimai — iš jų.

Mane vis dar labai stebina matyti apelsinmedžius, apkibusius dideliais vaisiais. Šį radom už šintoistinės maldyklos, nors esu mačiusi didelius medžius augant tiesiog šalia kelio. Pasivaišint taip nė karto ir nedrįsau, nors tikrai vilioja.

Nagoyoj, kaip ir tikriausiai bet kuriame kitame mieste Japonijoje, gausu maldyklų ir šventyklų kiekviename rajonėlyje. Nakamura rajone užtikom Toyokuni maldyklą, kuri buvo pastatyta Toyotomi Hideyoshi garbei, mat manoma, jog šešioliktam amžiuj gyvenęs Japonijos vienytojas gimė būtent šiose apylinkėse.

Dar, neseniai aplankėme Yamada Tenmangū maldyklą, kurioj garbinamas mokslą globojantis Sugawara no Michizane — poetas ir mokslininkas iš aštunto amžiaus Japonijos. Prieš kelias savaites maldykloje buvom paprašiusios pagalbos moksluose, o kadangi draugei pavyko įstoti į magistrą, palydėjau ją čia padėkot dievams.. Japonijoj elkis kaip japonas.

Šalia maldyklos buvo pilna karvės statulų, kurios, pasirodo, yra labai įprastos Tenmangū maldyklose. Daug legendų byloja apie Sugawara no Michizane asociacijas su karvėmis: teigiama, jog jis gimė karvės metais ir mirė karvės mėnesį bei karvės dieną, taip pat tikima, jog jis buvo perkeltas į kitą regioną, kur keliavo ant karvės, ir kad galiausiai jo laidojimo vietą taip pat išrinko karvė.

Tos pačios maldyklos kieme įtaisyta ir pinigų maldykla Kogane. Nuotraukų nepadariau, tai turit pasitikėti mano žodžiu, bet atrodo ji kaip kioskas/balta palapinė, kurios vidus išpuoštas aukso spalvos dekoracijom, o centre stovi mažytis altorius su čiurlenančiu vandeniu. Tuo vandeniu plaudami pinigus ar loterijos bilietus vietiniai dievų prašo sėkmės, ko efektyvumą mena kamštinė lenta palapinės dešinėje, nusagstyta lankytojų atneštų sėkmės įrodymų: pilna loterijoje išloštų pinigų čekių ir panašių sėkmės istorijų.

Inuyama

Praėjusį savaitgalį su Anna nusprendėme aplankyti mums dar neregėtą miestelį Inuyama. Gyvenvietė čia pakankamai nedidelė — įsikūrę maždaug 70 tūkst. žmonių, bet tikrai yra ko pamatyti: daug muziejų, parkų, šventyklų, kalnų aplink, ir gal didžiausias traukos taškas — Inuyama pilis.

Tai, ką šiandien vadina Inuyama pilimi, išties yra tik dalis kažkada stovėjusios tvirtovės — bokštas, naudotas gynybai ir žvalgybai. Šis statinys yra viena seniausių „pilių“ Japonijoje. Originalių pilių (tokių, kurios nebuvo sugriautos gamtos nelaimių ar pan. ir po to vėl atstatytos) likę tik dvylika ir Inuyama puikuojasi vieta tame sąraše. Pilis statyta penkiolikto amžiaus vidury, nors šis bokštas, toks, koks atrodo dabar, buvo sukonstruotas šešiolikto amžiaus pirmoj pusėj, vadinasi, stovi jau beveik penkis šimtus metų.

Vaizdas iš bokšto balkono.

Budistines šventyklas sutinkame rečiau, nei šintoistines maldyklas, tad kai pamatėme ant kalvos stūksančią ryškiai oranžinę Naritasan, susigundėme apžiūrėti ir ją.

Po to palei upę žingsniavome link kiek neįprastai atrodančios, vaikams skirtos Momotarō maldyklos (pavadintos pagal japonų pasaką „Berniukas persikiukas“), kur netrūko spalvotų pasakos veikėjų. Priešais pagrindinius vartus stovėjo paties Momotarō skulptūra, vaizduojanti jį tik ką gimusį iš persiko vaisiaus.

Galiausiai traukėme link Tsugao kalno, kuris iš tiesų yra kalva (vos 273 metrų aukščio) — norėjome ten stebėti saulėlydį. Vieta mums nepažįstama, žygiavimo keliai taip pat, tad iš pradžių natūraliai bandėme vadovautis maps’ų nurodytu maršrutu, bet pakeliui atradom nuorodas, kad galima kilti į kalvą ir iš kitos, mums artimesnės pusės. Kildamos aukštyn aplankėme dar kelias maldyklas ir įveikusios netrumpą ruožą laiptų toliau kopėm akmenim ir medžių šaknim nusėtu siauru taku.

Galiausiai užsikabarojus vaizdas nenuvylė. Čia buvom vienos, tad galėjom ramiai pailsėti ir grožėtis vaizdu niekieno netrukdomos. Sulaukėm, kol nusileis saulė — o pasislėpė ji už kalno, kurio horizonte net nesimatė (įdomus vaizdas, rodės, tiesiog sutirpo ore) ir susiruošėm grįžti į miestelį. Leistis buvo kur kas sudėtingiau: šlaitas status, akmenys slydo iš po kojų, tai visą kelią atsargiai, bet gana guviai (kiek „guviai“ galima judėti susikibus rankom) leidomės, nes baiminomės, jog sutems ir taip einant mišku nieko nebematysim. Šlaito apačioje teko trauktis ir telefonų šviesas, bet kelias buvo pasidaręs daug nuožulnesnis, tad iš medžių tankmės išlindom be nemalonių nuotykių.

Šiandien tiek. Kol neprasidėjo pavasario semestras, toliau su Anna planuojam naudotis progomis apžiūrinėti apylinkes, bet artėja ir didysis kraustymasis — butą atradau ir kelsiuosi ten jau už poros savaičių. Toliau galit laukt detalesnio pasakojimo apie tai.:)

Linkėjimai,
Agnė

Pirma metų kelionė: Nagano

Jei jums kyla klausimas: „kaip suprast kelionė?“, tai taip, covid egzistuoja ir Japonijoj, paskutiniu metu skelbiama trečia banga, bet kol kas tai atrodo kaip menki skaičiai: ketvirtadienį pasiekti rekordiniai 7 568 atvejų per dieną (tik primenu — Japonijoje 126 mln. gyventojų), dėl ko sostinėje ir aplink planuojama paskelbti nepaprastąją padėtį, kai žmonės bus skatinami neiti iš namų, o vietiniai verslai turės bent jau trumpinti darbo laiką ir nerengti susibūrimų.

Prefektūroj, kurioj studijuoju aš, gyvena beveik 8 milijonai žmonių, iš kurių vakar užregistruoti 405 atvejai. Nagano, kur keliavom — gyvena du milijonai žmonių, vakar užregistruoti 67 nauji atvejai. Visi vaikščioja su kaukėmis, trina rankas kur tik pamato dezinfekcinį skystį, kavinėse sėdi dideliais atstumais vieni nuo kitų; japonai saugosi, derinasi prie esamos situacijos, bet kasdienybė čia daugmaž įprasta.

Taigi, Naujųjų proga turėjau dvi savaites atostogų, kurias daugiausia praleidau sėdėdama bendrabutyje, tik kartais išlįsdama į miestą apžiūrėti šventyklų ar kalėdinių/naujametinių papuošimų. Atostogų pabaigai kartu su Lela, drauge iš Tsukubos laikų, nutarėm pakeliauti, o kadangi gyvenam pakankamai toli viena nuo kitos, pasirinkom saugų, geografiškai tarpinį variantą. Konkrečių planų neturėjom, nes visgi kelionei buvo ne pats tinkamiausias laikas — ir net ne dėl covid — Japonijoje įprasta, kad kelias dienas prieš ir po Naujųjų išvakarių daugelis kavinių, restoranų, muziejų, galerijų ir panašių lankytinų vietų tiesiog nedirba arba sutrumpina darbo laiką. Net bankomatai (!!) tris dienas neveikia visoj šaly, kuri vis dar pilnai pripažįsta tik grynus pinigus. Žinojom, kad su tuo šiek tiek rizikuojam, bet vis tiek nutarėm vykti. Kelionės išvakarėse Urasą, kur gyvena Lela, užpustė taip, kad iš ten nebevažiavo vietiniai traukiniai, bet ir tai planų nesugriovė.

Ueda

Bendrai, Nagano prefektūros kraštovaizdis labiausiai nuo Nagoyos skiriasi kalnais — atrodo, kur bepasisuksi, ten gali pamatyt miškais padengtus kalnus, kai kur apsnigtus, o kai kur matyti ir ant jų viršūnių tupintys debesys. Nors ne visur buvo sniego, drėgmė ore siekė 80%, kas labai jautėsi nuolat nešiojant kaukę.

Pirmiausia vykom į Uedą: ieškant, ką galima aplankyti Nagano prefektūroje, susidarė įspūdis, jog būtent Ueda miestelis turi turtingą samurajų istoriją, ją menančią pilį, senovinių pastatų ir šventyklų, bet nepasakyčiau, kad radom grynai tai, ko tikėjomės. Pilies tenai jau nebėra, likę tik pora pastatų, į kuriuos negalima patekti (galimai reikėjo labiau atkreipti dėmesį į tai, kad lankytina vieta buvo įvardinta būtent kaip „Ueda pilies parkas“, o ne pilis), tad liko vaikštinėti po parką.

Po aptarimo, kas įvyko per tą laiką, kai nebuvome susitikusios ir vietinių šuniukų stebėjimo parke, ėjom apžiūrėti miestelio. Aplankėm architektūra žymią Yanagimachi gatvelę, kurios abiejose pusėse pilna mažų parduotuvėlių ir restoranėlių (beveik viskas buvo uždaryta), pakeliui apžiūrėjom porą šventyklų ir traukėm papietauti. Po pietų jau pradėjo temti — saulė čia leidžiasi apie 17 val. — bet norėjom aplankyti dar vieną šventyklą, iki kurios reikėjo važiuot traukiniu.

Stoty nusipirkom bilietus, bet niekaip neradom platformos, iš kurios važiuoja traukinys. Prasimaišiusios kelioliką minučių nuėjom užkalbinti darbuotojos, kuri mums mandagiai paaiškino, jog pirma turėsim važiuoti autobusu, o tada persėsti į traukinį. Kai galiausiai pasiekėm autobuso stotelę lauke buvo taip tamsu, kad pradėjom abejoti, ar yra prasmės keliauti iki šventyklos, kurios galbūt net neįmatysime, bet kadangi jau turėjom bilietus ir ketinom nakvoti kitame mieste, likom prie pirminio plano. Išlipus persėdimui nesimatė, kur gi čia reiktų laukti traukinio (nebuvo stoties), bet mūsų pasimetusius veidus pastebėjusi japonė greitai viską paaiškino ir lydėjo iki pat traukinio. Patikrinusi bilietus parodė, kur reikės išlipti, kur juos atiduoti — tokiame mažame miestelyje tvarka šiek tiek skyrėsi nuo tos, prie kurios esam pripratusios, tad labai pasisekė sutikti draugišką vietinę.

Nuo stoties iki Ikushimatarushima (čia tikras pavadinimas, neišgalvojau) maldyklos pėsčiomis tik penkios minutės, bet jokių apšviestų gatvių ar parduotuvių šviečiančiomis vitrinomis, todėl šaligatvį matėm tik pravažiuojant mašinoms. Maldykla įsikūrusi nedideliame parkelyje, mūsų laimei, apšviesta, tad atvykusios galėjom apžiūrėti aplinką, o ir kitų žmonių beveik nebuvo.

Nagano

Į Nagano miestą atvykusios pirmos dienos vakare jau nieko apžiūrinėti nebenorėjome, todėl žingsniavome tiesiai į hostelį. Dėl Naujųjų metų darbuotojai čia dirbo trumpesnes valandas, dėl ko turėjome prisiregistruoti pačios — ant registratūros stalo buvo paliktos formos, kur reikėjo nurodyti asmeninę informaciją, ir kadangi rezervuodamos nakvynę nurodėme, jog sumokėsime vietoje, užmokestį su savo registracijos lapeliu turėjome palikti vokeliuose, tam skirtoje dėžutėje. Tokios procedūros dar nebuvau patyrusi, man tai tik dar kartą patvirtino, kad japonų pasitikėjimas klientais begalinis.

Nagano pirmiausia norėjome aplankyti budistinę Zenkōji šventyklą, įsitaisiusią ant kalvos. Pakeliui nuo hostelio iki jos matėm dar bent penkias mažesnes šventyklas/maldyklas, tad tą dieną šventomis laikomų vietų prisižiūrėjome nemažai. Zenkōji, atrodė, vyko kažkoks renginys — aplink vaikštinėjo daug žmonių, matėme ir televizijos kamerų. Dėmesį traukė būgnų aidas iš vieno šalia buvusių pastatų, bet dėl žmonių kiekio nedrįsome eiti patikrinti, kas ten vyko.

Priešais šventyklą stovi masyvūs vartai — iš tolo matėme, jog ten yra balkonas, kur vaikštinėja žmonės, tad ir pačios panorome iš ten pasižvalgyti. Susimokėjusios įėjimo mokestį, prie vieno laipsnio „šilumos“ turėjome nusiauti batus, ir aukštyn kopti basomis — mat balkonas ir aũkštas, kuriame įrengta mini parodėlė, buvo iškloti tatamiais (šiaudiniais dembliais), ant kurių jokiu būdu negalima vaikščioti su batais, nesvarbu, koks oras. Apėjusi pusę balkono neiškenčiau ir iš kuprinės traukiau antrą porą kojinių, bet ir jos nelabai padėjo. Ilgai ten nestoviniavom: padarėm kelias nuotraukas ir ledinėm pėdom žingsniavom toliau.

Pagal planą ketinome aplankyti tapytojo Higashiyama Kaii galeriją (pavyko), papietauti ir važiuoti į sniego beždžionių parką kalnuose. Pavalgiusios lėkėme į stotį, kad spėtume į autobusą, kursuojantį tarp Nagano stoties ir to parko — buvome paskaičiavusios, jog suspėjus į jį galėtume praleisti dar maždaug pusantros valandos su beždžionėmis iki parko užsidarymo. Visgi, pasiekus stotelę, kurioje jau laukė autobusas ir jo „personalas,“ mums paaiškino, jog išvykdamos dabar su beždžionėmis turėtume gal tik dvidešimt minučių, mat atvykus, nuo stotelės iki parko reikia dar gerokai paėjėti. Vaikinai mandagiai pasiūlė sugrįžti rytoj, nebent, kaip jų klientai dieną prieš, būtume nusiteikusios parką pasiekti bėgte. Iškart supratome, jog į parką važiuoti nebėra prasmės, bet už nakvynę buvome sumokėjusios vėl visai kitam mieste. Galų gale nutarėme dėl beždžionių sugrįžti kitą dieną.

Taip susijaukus dienos planams, ne iškart sugalvojome, ką reikėtų veikti. Buvo dar šviesu, oras geras, tad nesinorėjo laiko iššvaistyti, bet keliauti į paskutinį miestą kelionės plane, Matsumoto, irgi dar nesinorėjo — kelias trunka virš valandos, tad manėm, spės ir sutemti. Prisėdom panaršyti, ką galėtume apžiūrėti aplink ir atradom, jog už penkiasdešimties kilometrų į pietus besą Matsushiro pilies griuvėsiai, taip pat ir kažkoks parkas, muziejus. Radom iki ten važiuojantį autobusą ir iškeliavom.

Kadangi Uedoje su pilim nepasisekė (o ir jokio muziejaus nematėm), šįkart turėjom vilties. Internete buvo nurodyta, jog muziejus dirba iki penktos, o pagal autobuso tvarkaraštį turėjome jį pasiekti maždaug 16:15. Važiavom ilgai, apie keturiasdešimt minučių, ir buvo matyti, jog atsidūrėme visiškame užmiestyje, netoli kalnų, po truputį pradėjo leistis saulė. Autobusas kiek vėlavo ir prie įėjimo į muziejų stovėjome 16:30, būtent tada, kai jis užsidarė. Palydėtos darbuotojų „sumimasen,“ ėjome apžiūrėti netoliese buvusio parko, kuris pasirodė besąs žaidimų aikštelė vaikams, mat netoliese veikia mokykla. Viltys apie pilies griuvėsius jau irgi buvo sumenkusios, ir išties, kaip ir Uedoje, jokios pilies ten nebuvo — du pastatėliai, viskas aptverta nepereinama tvora (gal būt kokiomis darbo valandomis ir pereinama), tad viskas, ką galėjome padaryti, buvo apeiti ratelį aplink ir pafotografuoti.

Negalėdamos atsižiūrėti į kalnus fone ir besileidžiančią saulę sulaukėme visiškos tamsos. Po truputį ėjome link stotelės, bet tikrinant maršrutus internete nebuvo matyti jokio būdo grįžti į Nagano stotį, kas pradžioje kiek išgąsdino — greta esančiame į stotį panašiame pastate nebuvo nė vieno darbuotojo, tad neturėjome su kuo pasikonsultuoti. Pavaikštinėjusios aplink visgi radom tinkamą stotelę ir autobusų tvarkaraštį, o pusvalandį palaukusios grįžom į Nagano. Iš ten važiavom į Matsumoto, miestelį, kur turėjom pernakvoti, su jau „tikra,“ lankoma pilimi. Planavome anksti ryte apžiūrėti pilį ir važiuoti atgal į Nagano, kad iš ten nusigabentume į sniego beždžionių parką.

Matsumoto

Kad jūs žinotumėt, kaip mes džiaugėmės, kai eidamos link hostelio matėme pilį iš tolo. Šiaip jau, miegojom juokingai arti pilies — ji aiškiai matėsi nuo įėjimo, o iki jos pėsčiomis truko vos kelias minutes. Apsistojome tradiciniame japoniškame name, kur grindys išklotos tatamiais, bendras erdves skiria stumdomos durys ir koridoriuose, kur neįjungti šildytuvai, baisiai šalta. Pradžioje patekome į svetainę, kur mus pasitiko trys vyrukai — šeimininkas ir du svečiai. Šeimininkas ramiai aprodė visas namo erdves, ką ir kaip galime naudoti, ir dėl mažo svečių skaičiaus leido pasirinkti labiau patinkantį kambarį. Įsikūrusios ėjome į virtuvę pavakarieniauti, kur susipažinom su taip pat keliaujančiu amerikiečiu Victor. Buvome jau visai pavargusios, tad idėją dar vakare apžiūrėti pilį buvome atmetusios, bet pamačiusios jo darytą nuotrauką su pilies atspindžiu vandeny persigalvojom ir trise išėjom pavaikštinėti.

Grįžę plepėjom iki antros valandos nakties, kol visuotinai nutarėme, jog laikas miegoti. Mūsų naujas draugas kitai dienai turėjo identišką planą — aplankyti pilį ir beždžiones, todėl nusprendėm keliauti kartu. Ryte papusryčiavę sparčiai žingsniavome link pilies — neturėjome jai daug laiko, kadangi planavome anksčiau išvažiuoti į parką, iki kurio nusigauti truko daugiau nei dvi valandas. Pilies vidų, kur vėlgi teko eiti be batų, apžiūrėjome labai sparčiai, nors ir reikėjo atsargiai lipti laiptais, nes tarpai tarp pakopų buvo labaai dideli. Tiesą pasakius, viduje nebuvo nei daug eksponatų, nei užrašytos istorijos, bet tuo per daug nenusivylėme, nes pagal savo naivų planą čia galėjome praleisti maždaug pusvalandį. Po tokios greitos ekskursijos bėgome į stotį, bet į traukinį nesuspėjus atsilaisvino dar pusantros valandos. Per tą laiką nuėjome iki Matsumoto miesto muziejaus, kur eksponuojami Yayoi Kusamos darbai — skulptūros, instaliacijos ir paveikslai. Juos apžiūrėję vėl skubėjome į stotį ir galiausiai į traukinį suspėjome.

Ta pati pilis, iš kitos pusės.

Atvykę į Nagano pasilikom kuprines stoty, užbėgom į konbinį pietų ir ėjome laukti autobuso. Kelionė autobusu truko netoli valandos, o nuo stotelės kalnų papėdėj iki paties parko turėjom įkalne eiti maždaug du kilometrus. Visur pilna sniego, vietomis slidu, tad tempas tikrai nebuvo greitas — kaip ir ženkluose nurodyta, krypavome apie keturiasdešimt minučių. Kalnus tankiai dengė apsnigti medžiai, kelias, kuriuo ėjome, buvo pusantro – dviejų metrų pločio, bet nuo šlaito jo neskyrė jokia tvora, tad stengėmės laikytis arčiau kalno. Aplink ir virš mūsų kartais sudrebėdavo sniegu padengtos medžių šakos ir nors stengėmės sniego išvengti, ne visada pavyko.

Priėjus parką mus pasitiko ženklai, kad toliau negalime neštis plastikinių maišelių, maisto, tad visus nepageidaujamus daiktus pasilikom spintutėse prie įėjimo. Parko viduje beždžionėlės vaikšto kur nori, o žmonėms rekomenduojama laukinius gyvūnus gerbti, jų neišgąsdinti; negalima vietiniams nešti bananų ar kitokių užkandžių, o taip pat nepatartina fotografuoti/filmuoti iš arti, nes jei beždžionė atims telefoną, policijai nepasiskųsi.

Jų čia buvo labai daug, ir suaugusių, ir visai mažyčių. Parko dalis, kurią gali pasiekti lankytojai, yra pakankamai nedidelė, bet pasižvalgyti užtenka. Didžiausia traukos vieta yra karštoji versmė, kurioje beždžionės šildosi ir viena kitą kasinėja.

Kaip jau tapo įprasta šioj kelionėj, apžiūrėję parką ir jo gyventojus į autobusą turėjom bėgti (tikiuosi nesekat, kelintą kartą). Kai buvo likusios dar kelios minutės iki stotelės, pasidavėm ir susitaikėm, kad grįžti teks vėliau, bet vos priėjus stotelę privažiavo autobusas, kuris, mūsų sėkmei, šiek tiek vėlavo. Grįžę į Nagano stotį norėjom pavalgyti jau nekonbinišką vakarienę, bet Lela nebeturėjo daug laiko iki traukinio. Nutarėm, kad geriau bent kiek užkąsti nei išvykti nepavalgius, tad nuėjom į itališko maisto kavinukę. Lelai teko išbėgti įveikus tik pusę porcijos, o netrukus po to pabaigusi vakarienę ir aš turėjau išvykti.

Bendrai, kelionė labai pasiteisino. Visiškai atsitraukėm nuo mokslų ir kasdienių rūpesčių, aplankėm vietų, kuriose dar neteko būti, susiradom naują draugą. Nors daug kur vėlavom ir ne viską, ko tikėjomės, pamatėm, būtent dėl to spontaniškai galėjom aplankyti daug vietų, apie kurias prieš tai nieko nežinojom.

Dabar bent mėnesį sėdėsiu bendrabuty (reikia užbaigt pirmą semestrą), bet gal kada papasakosiu, kas įdomaus pačioj Nagoyoj.

Linkėjimai,
Agnė

Hokkaidō II

Tęsiam Ōdōri parko ir Sniego festivalio temą.

Milžiniškų sniego skulptūrų buvo gal šešios ar septynios. Kadangi viena festivalio dalių yra tarptautinis sniego skulptūrų konkursas, kuriame kasmet dalyvauja keletas užsienio šalių (2016, pavyzdžiui, konkursą laimėjo Latvijos komanda, nuotrauka čia), dalyvių skulptūros, nors ne tokios milžinės, taip pat stovi tame pačiame parke. Buvo ir konkursui nepriklausančių mažesnių skulptūrų.. o be viso šito stovėjo ir ledo pilis, atstojusi foną scenai, kurioje vakare prasidėjo įvairių dainininkų ir grupių pasirodymai. Kaip suprantat, visko daug.

Labai šalta tądien nebuvo, laikėsi apie 0°C, bet vis tiek vis užsukdavom į parduotuvę šiltos arbatos, ar dar kokio karšto gėrimo. Jau vakarojant stabtelėjom prie minėtos ledo pilies, kur nejučia prastovėjom dvi valandas. Iš pradžių gitara grojusį ir dainavusį vaikiną pakeitė dešimtmetė mergaitė, pradainavusi gera pusvalandį, tad visi vis aikčiojo, vis plojo, o ji drąsiai dar ir su publika pakalbėdavo tarp dainų..

Po to sekė šokių pasirodymas ir keturių vaikinų grupė. Įdomu buvo stebėti, kaip atlikėjai drąsiai šnekučiuojasi ant scenos, kalbina žiūrovus, rodos, nepaisydami, kiek laiko tai trunka, nebandydami tiesiog pristatyti kito kūrinio. Vaikinai nurodę judesius, kuriais turėjome prisidėti, atliko keletą dainų, bet mes jau visai sustirusios ėjom žvalgytis į kitą parko pusę.

Žmonių buvo daug. Einant per perėjas tai ypač pasijausdavo, bet ir be jų daugiau mažiau nuolat reikėjo stoviniuoti kas kelis žingsnius. Toli nespėjom nulėkti, kai pastebėjom, jog einam visai šalia būrio įtartinai aukštų vaikinų spalvotais plaukais. Susižvalgėm, dar pastebėjom juos, ir priėjom išvados, kad čia tai tikrai turi būti grupė, o ir atrodo, kad korėjiečiai. K-popu (korėjiečių pop muzika) nesu fanatiškai apsėsta, bet man patinka ir laikas nuo laiko vis pasiklausau, nors, tiesą sakant, labiausiai mane žavi jų choreografija. Patys vaikinai filmavo aplinką, prie jų nebuvo jokių apsauginių, todėl rodės truputį keista, bet kai išgirdom juos kalbant korėjietiškai, jau buvom visiškai įsitikinusios.

Dar pora minučių ir pasiekėme kitą sceną, prie kurios jau buvo prigužėję žmonių. Apsižvalgiusios pamatėm didžiulį plakatą su K-pop grupės PENTAGON nuotrauka, kur atpažinom tuos pačius veidus. To jau mažiausiai tikėjomės.. o po valandos stebėjom jų pasirodymą (nors iš labai toli, nes ten žiūrovai ir bilietus buvo rezervavę, kad galėtų šalia scenos stovėti). Taip Sapporas negailėjo mums staigmenų.

Po ilgos dienos vaikščiojimų traukėm pavakarieniauti. Jau buvome nusprendusios, kad naktį praleisime interneto kavinėje, todėl skubėti nebuvo kur. Ten nuėjome apie vienuoliktą (jau buvome išsirinkusios, kurioje norime praleisti naktį) ir sutvarkiusios visus dokumentus įsikūrėme savo „kambarėly“.

Per daug neišsiplečiant, tai šioje kavinėje, kaip ir daugumoje, buvo komiksų biblioteka, parduotuvė, nemokamų gėrimų aparatai, ir aišku, pilna kompiuterių. Už papildomą mokestį buvo galima pasinaudoti ir dušu. Kambarėliai – tiesiog atskiros erdvės, be lubų, bet su sienomis ir stumdomomis durimis. Mūsų pagrindinis tikslas, aišku, buvo bandymas bent kiek pamiegoti, bet sunkiai sekėsi. Tiesiai virš mūsų kabinos švietė dvi lempos, o netoliese  karštą orą pūtė kondicionierius, todėl net išsirengus negalėjom užmigti, rodės, kad tvyrojo maždaug 30°C. Užmigom gal ketvirtą ryte, kai pripratom prie tokio klimato, o septintą jau kėlėmės.. tai kitą dieną trykštančia energija nepasižymėjom.

***

Aštuntą ryte išėjusios laukan buvom pasitiktos pūgos, kuri kažkaip smagiai nuteikė. Dienos planas buvo labai paprastas – aplankyti Hokkaidō universitetą, nusigauti iki Fushimi Inari maldyklos ir įsikurti airBnB. Prieš tai keliavome kavos ir pusryčių, kur pakaitomis užmigome prie stalo, bet po tokio „pietų miego“ abi jautėmės geriau.

Universitete daug nematėme, na, daugiausia sniego kalnus. Pati teritorija labai didelė, primenanti Tsukubos universitetą, mat čia taip pat važinėja autobusai, kuriais galima nusigauti iš vieno galo į kitą. Ilgai nestoviniavusios apėjom ratą ir keliavom pietų.

Maldykla, link kurios važiavome iškart po to, įsikūrusi ant kalno, tad teko kiek pažingsniuoti. Žmonių ne daug, vos viena grupelė besifotografuojančių užsieniečių, dėvinčių kimono. Visos šintoistinės maldyklos yra panašios, bet tai buvo pirmas kartas, kai mačiau maldyklą apsuptą sniego, kartu su apsnigta eile vartų – žiema pridėjo tokio šarmo, tikrai.

Energijos visai neturėjom, tad kai išmušė lauktoji ketvirta valanda, nuo kurios jau galėjome įsikurti airBnB, tiesiai ten ir patraukėme. Butas nedidelis, bet dviem merginoms sočiai – svetainė su televizoriumi, stebuklinguoju kotatsu (stalas su pritvirtinta antklode ir šildytuvu po stalviršiu – įsijungi ir gali šildytis kojas, ar pusę kūno, kaip jau išeina), miegamasis su dvigule lova, dušas, mini virtuvėlė ir panašiai. Visko sočiai. Palindusios po tuo stalu užmigome porai valandų; atsikėlusios ėjom nusipirkti maisto, o likusį vakarą praleidom laikinuosiuose namuose. Ir patikėkit, kaip gerai miegojosi toje lovoje, prieš tai vos pasnaudus interneto kavinėje ant grindų…

Ryt laukia paskutinioji dalis: apie alų, sniege paskendusį Otaru miestelį ant jūros kranto, Moiwa kalną ir miesto panoramą naktį. Na, paskaitysit patys :).

Linkėjimai,
Agnė

Kai draugai keliauja namo

Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )

Su Kayla „susitikti paskutinį kartą“ vykom į Tokiją sekmadienį. Kaylos tėtis atvyko į Japoniją prieš savaitę, kad kartu su dukra pakeliavę galėtų parskristi namo, į Indianos valstiją, tad buvom penkiese – Kayla su tėčiu, Nastya, Brayden ir aš. Vaikštinėjom po Tokiją, nuėjom pietų, aplankėm keletą parduotuvių (išvykstantieji norėjo nusipirkti suvenyrų) ir apie 16:30 kilom į televizijos ir apžvalgos bokštą Tokyo Skytree, kuris yra aukščiausias statinys Japonijoje (634 metrų), antras pagal aukštį pasaulyje. Tiesa, Kayla paniškai bijo aukščio, o Nastya buvo prisižadėjusi čia nuvykti kitai draugei, tad likom trise.

Visi lankytojai, nusipirkę bilietus kyla į 350 metrų aukštį. Kad lifte užgulė ausis, jau nenustebino. Vaizdas tikrai atrodė įspūdingai..

Už papildomą mokestį galima pakilti dar šimtu metrų aukščiau. Kilom. Jau prie pat aukščiausios ribos nuo lifto atsiveria miesto panorama, viskas matosi per stiklą dar kylant. Nors aukščio nebijau nė kiek, tas momentas privertė kiek suklusti.

Po to tęsėm vaikštinėjimą mieste. Apėjom porą įžymesnių rajonų, vėlgi Kayla su tėčiu turėjo progą paieškoti suvenyrų, ir jau vėlai vakare tsukubiečiai patraukėm namo. Buvo pakankamai vėlu, kad nuo miesto centro iki bendrabučių autobusai nebekursuotų, tad teko pareiti pėsčiomis.

***

Pirmadienį Tokijuj susitikom su Aušra. Ji išvyksta mėnesio gale, bet kadangi dar keliaus po Japoniją, čia buvo paskutinis šansas susimatyti. Kartu praleidom vos kelias valandas, pavaikštinėjom po Akihabarą, papietavom, netikėtai užklydom ir į anksčiau nematytą maldyklą. Buvo gera tiesiog vaikščioti, kad ir be konkretaus tikslo, ir kalbėt lietuviškai… Kiek liūdna, kad dabar nematysim viena kitos daugiau nei pusmetį, bet Lietuvoje galėsim atsigriebti.

Čia, šalia maldyklos, matėm vėžliuką:

Pirmadienio vakare vėl susitikom su Kayla ir jos tėčiu. Planas buvo apsilankyti izakaya, japoniškame bare, bet užsimiršom, jog dėl švenčių daugelis vietų uždaryta. Kadangi tą supratom tik atvykę, pasirinkom arčiausiai buvusį japoniško maisto restoranėlį ir vakarą praleidome ten.

Antradienis buvo skrydžio diena, bet spėjom susitikti ir vėl. Ta pati kompanija, padėjom išgabenti krūvą lagaminų iš bendrabučio, su visa manta pasiekę miesto centrą dar nuėjome paskutinių lauktuvių ir galiausiai išlydėjom draugę. Šitas atsisveikinimas nebuvo liūdnas, bet vis tiek kiek kitoks, nei su Aušra. Nėra abejonės, kad su Aušra susitiksiu ir vėl, o su Kayla.. na, pamatysim. Tiesa, ji norėtų aplankyti ir Lietuvą, ir Ukrainą, o mes, žinoma, norėtume nukeliauti į JAV, tad gal  dar susikirs keliai. 🙂

Tai va, tokiom nuotaikom ir gyvenam. Oras kiek pasitaisė, nebėra taip kepinančiai karšta, tad ir bėgioti, ir dviračiu važinėti daug maloniau. Tiesa, draugai kelioms dienoms išvyksta į Kansai regioną, tai liksiu viena (vengiu didelių karščių, vis dar neriuosi iš odos, todėl nusprendžiau šitą kelionę atidėti).  Kitą savaitę pranešiu, ką nuveikiau.

Linkėjimai,
Agnė

Ant kalno!

 

Labas!

Žinau, skambės juokingai, bet pagaliau, po beveik dviejų mėnesių praleistų šaly, kurios 70 procentų kraštovaizdžio sudaro kalnai, ir aš nuvykau ant vieno pasidairyti. Prieš tai mačiau kelis horizonte, bet niekad neteko iš tikrųjų ant kurio užsiropšt. Tiesa, kai lankiau mamą Airijoje, buvom prie kalnų, bet ten jie visiškai kitokie – iš esmės, vieni akmenys, kai tuo tarpu Japonijoj kalnus dengia miškai, žaluma ir kitos gamtos grožybės. Užtat labai nekantravau pagaliau juos aplankyti – apie tai ir papasakosiu.

Išvykom ankstų šeštadienio rytą (8:35; šiaip jau per anksti: penktadienį leidom kartu iki vėlaus vakaro, tad nei vienam neužteko miego), ant paties kalno atsiradom 9:40. Oras buvo geras, šiek tiek debesėlių, bet šilta. Autobusas atvežė mus ne į pačią papėdę, kurioj matėm įsikūrusią gyvenvietę, bet kiek aukščiau, kur apsidairęs akių lygy ir nepagalvotum, kad esi ant kalno – driekiasi dviejų eismo juostų gatvė, yra daug suvenyrų parduotuvių, mažų japoniško maisto kavinių ir panašiai. Netrukus pakilom laiptais ir atsidūrėm netoli šventyklos.

Mažiausia ką galiu pasakyt, tai kad viskas atrodė pasakiška, tiesiogine ta žodžio prasme. Norėjosi kiekvieną kampą fotografuoti, bet buvo aišku, kad nesutalpinsi to grožio į nuotraukas. Rytas, oras gaivus, žmonių ne minios, didžiuliai medžiai, visur žalia, o tolumoj matai kalną supantį rūką… Tokioj vietoj gali ir ramus numirti.

Aišku, knietėjo nusigauti į kalno viršūnę. Daugiau nei pusantro kilometro važiavome nediduku vagonu, kelionė truko tik aštuonias minutes. Kai išlipom, aiškiai jautėsi supanti drėgmė ir visur tvyrąs rūkas, o ir šilumos kažkaip neliko. Išėję iš stoties supratom atsidūrę tarp kalno viršūnių, bet priėjus prie krašto paaiškėjo, jog nieko aplink nesimato… Apėmė jausmas, kad stovim debesyje (gal taip ir buvo?), nes pasirėmus į kalno kraštą juosiančią tvorelę nesimatė nieko – neperregima baltuma. Nėra čia ko meluot, šiek tiek nusivylėm. Šiek tiek pasisukioję po suvenyrų parduotuves patraukėm aukščiau.

Aplink supo aukšti, storų kamienų medžiai, na o takeliai čia ne kaip lietuviškuos miškuos. Pirma, tai buvo labai slidu, vietomis ir pelkėta; kopėm netvarkingai išsibarsčiusiais akmenimis. Teko ramstytis rankomis, bendrai prisižiūrėti (taip pat prižvelgti ir draugus), kad kur nenudardėtume žemyn, dar ir numatyti, kaip prasilenkti su keliaujančiais iš priešingos pusės.

Šiaip ne taip atkakom iki viršūnės (vienos iš dviejų), kur pastatyta maža šventyklėlė. Ten vėlgi, šiaip jau turėtų driektis nuostabūs vaizdai, bet rodės, jog esam danguje. Labai drėgname, vėsiame danguje. Čia rūkas (ar debesis?:) buvo toks tirštas, kad po kelių minučių plaukai tapo visiškai šlapi. Pastoviniavom, pasifotografavom ir tada jau pėsčiomis leidomės kalnu žemyn, kas buvo sudėtingiau, nei tikėjomės.

Čia turėtų driektis nuostabūs vaizdai..

Įsivaizduoju, kad atrodėm klaikiai juokingai – užsieniečių būrelis, šviesiais NE-sportiniais rūbais, NE-laipiojimui skirta avalyne, merginos (iš pradžių) dar ir palaidais plaukais… Tikri バカ外人. (Japonai, tuo tarpu, su žygiavimo batais, lazdomis, derama apranga.) Bet atmosfera buvo labai smagi, visi prasilenkdami sveikinosi (čia pasirodo visur toks dalykas egzistuoja laipiojant kalnais; aš, laipiojimo patirties neturinti, net nežinojau, užtat labai žavėjausi), kartais jaunesni sveikindavosi angliškai, o mes, žinoma, atliepdavom japoniškai, tad jie iš karto pasipuošdavo šypsenomis ir lyg atsiprašydami pasisveikindavo vėl, jau sava kalba. Dėlto ir buvo taip jauku – nors aiškiai matėsi, kad mes nevietiniai, jautėmės visai ne svetimi.

Dėl ekstremalių sąlygų (slidumo) tuos 2,5 km leidomės tikrai ilgai, maždaug pusantros valandos. Draugams juokiausi, kad džiaugsiuosi, jei grįšiu su visais dantimis, drabužius galiu ir išsitepti. Šiaip jau kelionę baigėm be didesnių nuostolių, tik Yasya paslydus ant šlapios žemės pasigražino rūbus. Kai parsigavom į papėdę, buvo jau įsidienoję, net kiek karšta; nuvargę, drebančiom kojom skubėjom susirasti kokią vietelę pietums, o pavalgę skubėjom į autobusą ir parvykom namo.

Japonijoj kažkaip dažnai tokio klausimo sulaukiu, „ar patinka laipioti kalnais?“ – dabar jau turėsiu atsakymą – tikrai taip. Vaikystėj buvo sunku iš medžių iškrapštyti, o dabar, kol esu čia, stengsiuos atsidžiaugti nauja pramoga. Jei rimtai, tai su draugais jau aptarėm, kada čia reiktų kartot tokią kelionę. 🙂

Linkėjimai,
vis dar maudžiančiomis kojomis,
Agnė

Diena Tokijuje

Pagaliau ir man teko garbė pamatyt Tokiją. Vykau ten su draugėmis Nastya (iš Ukrainos) ir Kayla (iš JAV). Šiaip jau, kaip galima įtarti, turėjome sėdėti paskaitose, bet čia buvo svarbus reikalas – reikėjo nuvykti į susitikimą su fondo, iš kurio gauname stipendiją, administracija. Tai kaip nepasinaudosi tokia proga ir nepabandysi bent kažkiek išnaršyt garsiosios sostinės..? Taip ir pasilikom čia visai dienai.

Kelionė iki Tokijo traukiniu netruko nė valandos. Kadangi važiavome ryte, apie pusę dešimtos, žmonių nebuvo daug, žodžiu, patogu. Tokijuje, šiaip ne taip atradusios metro stotį, vykome į Roppongi* kvartalą, kur įsikūręs fondo ofisas. Pagal išankstinius skaičiavimus, planavome dar apžiūrėti šventyklą, esančią netoli Asakusa stoties, tačiau ir be to vos spėjome į susitikimą… Kaip nevietinėms iškilo smulkių nesusipratimų, pavyzdžiui: kur pereiti gatvę, kai perėjų nematyti, o eismo juostas skiria tvorelės? Kuris pastatas yra tas, kurio ieškome (pavadinimai nematyti iš tolo; taip taip, pavadinimai, ne numeriai), kai aplink daug labai panašių?

Per stebuklą nepavėlavom, bet atėjom lygiai 12:00, kada ir turėjo prasidėti susitikimas. Fondo ofisas – trisdešimt trečiam aukšte. Liftu pakilom, neperdedu, gal per tris–keturias sekundes, iš esmės net nesusigaudžiau, kad judame. Tarp kitko, leidžiantis žemyn užgulė ausis. Na suprantu, kad aš kaimietė, bet jūs kada leidžiantis liftu, ne lėktuvu, patyrėt tai?

Nuo pat pradžių viskas atrodė neįprastai, bet smagiai. Žmonės čia su mumis kalbėjo tik japoniškai, bet lėtai ir aiškiai, tad suprasti nebuvo sunku. Po greito dokumentų aptarimo valgėme pietus ir šnekučiavomės jau ne su dviem darbuotojomis, bet su dešimčia. Kartu pietavo ir fondo direktorius, kuris mus, studentes, kalbino, klausinėjo apie šalis, iš kurių atvykome, apie pomėgius, įspūdžius, planus Japonijoje ir panašiai. Jautėsi draugiška atmosfera, tad po truputį ir stresas dėl murmėjimo svetima kalba atlėgo. Vadovas paaiškino, kad jam, kaip fondo atstovui svarbiausia ne mūsų pažymiai, o kad mes gebėtume patirti kuo daugiau įspūdžių čia, Japonijoje – tą išgirsti iš tiesų buvo labai malonu – ir šiaip, protingai dėdė dėstė mintis, tad nenuobodžiavom.

Po susitikimo patraukėme į Meiji jingu maldyklą. Ėjome beveik valandą, bet kelionę pėstute pasirinkome sąmoningai, norėdamos kuo daugiau pamatyti. Vaikščiojome įvairiais skersgatviais, kai kur ir užsimiršome, kad esame Tokijuje – ramu, jokio triukšmo ar mašinų gausmo. Kai pasiekėme maldyklą, jau buvo įsidienoję, šilta, pats metas pakliūti į mišką, kuriame daug aukštų medžių, saugančių nuo tiesioginės saulės šviesos. Pati maldykla restauruojama, tad nepamatėm visko, bet bent galėjom kuriam laikui pasijausti šintoistėmis, pasimėgauti gamtos apsuptimi (nors kaip tikros turistės, fotografavom kiekvieną kampą).

Po to radome laisvą pusvalandį pailsėti kačių kavinėje. Tai čia daug nėra ko pasakoti, bet galiu paminėti, kad nors nebuvo vėlu, katinėliai atrodė visai pavargę, tad nesinorėjo labai prie jų lįsti. Tačiau vieta pabėgimui nuo šurmulio ir saulės kaitros – puiki.

Tada jau keliavome į išsvajotąjį Harajuku kvartalą. Šiaip jau prieš atvykstant to neplanavome, bet negavus bilietų į muziejų nusprendėm, kad tai visai gera proga ir kaip tik pakeliui. Žmonių čia netrūko, bet buvo smagu įsilieti į minią ir pajausti bendrą kreizi atmosferą. Aišku, ir šiek tiek drabužių įsigijom, kaipgi kitaip. Visgi labai ilgai neklaidžiojom, tačiau likom su realiais planais dar užsukti, tikriausiai, netolimoje ateityje.

Paskutinė stotelė prieš grįžtant į Tsukubą buvo veganiška kavinė. Jau pradėjo temti, kojos sunkėti – pats metas gauti šilto maisto ir arbatos. Jaukiai pavakarieniavusios, labai nenoriai vėl stojomės ir jau traukėm namų pusėn.

Metro, su kuriuo važiavome iki traukinių stoties, nebuvo pilnas, bet traukinys, kuriuo turėjome parvykti… Na, sakykim taip: laikytis nieko nereikėjo, nes mus, keleivius, palaikė draugystė. Visgi vėliau žmonių šiek tiek apmažo, deguonies padaugėjo, galiausiai galėjome net prisėsti. Taip parvažiavome į Tsukubą, tada – autobusu iki bendrabučio ir beveik iš karto miegot. Atrodo, per dieną nužingsniavome apie dvidešimt kilometrų, dar daugiau suvažinėjome, tad jau kamavo nuovargis ir degančios pėdos. Užtat miegojau kaip kūdikis.

Šiam kartui tiek. Kitą savaitę, ko gero, papasakosiu apie kasdieniškesnius dalykus – paskaitas, važinėjimą dviračiu, miesto naršymą ar kažką panašaus. Pasiilgau!

Linkėjimai,
Agnė

*Negalvokit, kad labai čia įsivaizdinu rašydama japoniškus pavadinimus, tiesiog man pačiai tiek apie juos girdėjus ir skaičius buvo labai smagu suvokti, kad keliauju tomis pačiomis vietomis, kaip pavyzdžiui herojai Murakami romanuose.. gal ir jums taip suveiks. 🙂