Žyma: kelionė

Nežiemiški vaizdai vasarį

Jau kurį laiką gyvenu pasiruošus tiek žiemiškam, tiek pavasariškam orui — šalia durų kabo storas paltas, plonytė pavasarinė striukė, o į sieną atsisukę laukia lengvi kedai kartu su rimtesniais kerzais. Vieną dieną einu vienaip, kitą kitaip: kai penktadienį 9 laipsniai šilumos, o šeštadienį 20, kliautis tik viena apranga nepavyksta.

Kai aplanko šiltos, giedros dienos, jaučiu pareigą palikti bendrabučio kambarį bent porai valandų ir pasivaikščioti, ką nors naujo apžiūrėti. Šiandien daugiau vaizdų, nei teksto; gal sugundysiu Japonijoj pasižvalgyti ir jus, kai jau bus įmanoma keliaut.

Nagoya

Paskutiniu metu ypač laukan traukia pradėjusios žydėt slyvos, kurias jau tuoj tuoj turėtų pradėti vytis sakuros. Jų, žinoma, būna parkuose, bet labai dažnai galima pamatyti žydinčius medžius prie maldyklų, tad kol kas tolesni vaizdai ir pasakojimai — iš jų.

Mane vis dar labai stebina matyti apelsinmedžius, apkibusius dideliais vaisiais. Šį radom už šintoistinės maldyklos, nors esu mačiusi didelius medžius augant tiesiog šalia kelio. Pasivaišint taip nė karto ir nedrįsau, nors tikrai vilioja.

Nagoyoj, kaip ir tikriausiai bet kuriame kitame mieste Japonijoje, gausu maldyklų ir šventyklų kiekviename rajonėlyje. Nakamura rajone užtikom Toyokuni maldyklą, kuri buvo pastatyta Toyotomi Hideyoshi garbei, mat manoma, jog šešioliktam amžiuj gyvenęs Japonijos vienytojas gimė būtent šiose apylinkėse.

Dar, neseniai aplankėme Yamada Tenmangū maldyklą, kurioj garbinamas mokslą globojantis Sugawara no Michizane — poetas ir mokslininkas iš aštunto amžiaus Japonijos. Prieš kelias savaites maldykloje buvom paprašiusios pagalbos moksluose, o kadangi draugei pavyko įstoti į magistrą, palydėjau ją čia padėkot dievams.. Japonijoj elkis kaip japonas.

Šalia maldyklos buvo pilna karvės statulų, kurios, pasirodo, yra labai įprastos Tenmangū maldyklose. Daug legendų byloja apie Sugawara no Michizane asociacijas su karvėmis: teigiama, jog jis gimė karvės metais ir mirė karvės mėnesį bei karvės dieną, taip pat tikima, jog jis buvo perkeltas į kitą regioną, kur keliavo ant karvės, ir kad galiausiai jo laidojimo vietą taip pat išrinko karvė.

Tos pačios maldyklos kieme įtaisyta ir pinigų maldykla Kogane. Nuotraukų nepadariau, tai turit pasitikėti mano žodžiu, bet atrodo ji kaip kioskas/balta palapinė, kurios vidus išpuoštas aukso spalvos dekoracijom, o centre stovi mažytis altorius su čiurlenančiu vandeniu. Tuo vandeniu plaudami pinigus ar loterijos bilietus vietiniai dievų prašo sėkmės, ko efektyvumą mena kamštinė lenta palapinės dešinėje, nusagstyta lankytojų atneštų sėkmės įrodymų: pilna loterijoje išloštų pinigų čekių ir panašių sėkmės istorijų.

Inuyama

Praėjusį savaitgalį su Anna nusprendėme aplankyti mums dar neregėtą miestelį Inuyama. Gyvenvietė čia pakankamai nedidelė — įsikūrę maždaug 70 tūkst. žmonių, bet tikrai yra ko pamatyti: daug muziejų, parkų, šventyklų, kalnų aplink, ir gal didžiausias traukos taškas — Inuyama pilis.

Tai, ką šiandien vadina Inuyama pilimi, išties yra tik dalis kažkada stovėjusios tvirtovės — bokštas, naudotas gynybai ir žvalgybai. Šis statinys yra viena seniausių „pilių“ Japonijoje. Originalių pilių (tokių, kurios nebuvo sugriautos gamtos nelaimių ar pan. ir po to vėl atstatytos) likę tik dvylika ir Inuyama puikuojasi vieta tame sąraše. Pilis statyta penkiolikto amžiaus vidury, nors šis bokštas, toks, koks atrodo dabar, buvo sukonstruotas šešiolikto amžiaus pirmoj pusėj, vadinasi, stovi jau beveik penkis šimtus metų.

Vaizdas iš bokšto balkono.

Budistines šventyklas sutinkame rečiau, nei šintoistines maldyklas, tad kai pamatėme ant kalvos stūksančią ryškiai oranžinę Naritasan, susigundėme apžiūrėti ir ją.

Po to palei upę žingsniavome link kiek neįprastai atrodančios, vaikams skirtos Momotarō maldyklos (pavadintos pagal japonų pasaką „Berniukas persikiukas“), kur netrūko spalvotų pasakos veikėjų. Priešais pagrindinius vartus stovėjo paties Momotarō skulptūra, vaizduojanti jį tik ką gimusį iš persiko vaisiaus.

Galiausiai traukėme link Tsugao kalno, kuris iš tiesų yra kalva (vos 273 metrų aukščio) — norėjome ten stebėti saulėlydį. Vieta mums nepažįstama, žygiavimo keliai taip pat, tad iš pradžių natūraliai bandėme vadovautis maps’ų nurodytu maršrutu, bet pakeliui atradom nuorodas, kad galima kilti į kalvą ir iš kitos, mums artimesnės pusės. Kildamos aukštyn aplankėme dar kelias maldyklas ir įveikusios netrumpą ruožą laiptų toliau kopėm akmenim ir medžių šaknim nusėtu siauru taku.

Galiausiai užsikabarojus vaizdas nenuvylė. Čia buvom vienos, tad galėjom ramiai pailsėti ir grožėtis vaizdu niekieno netrukdomos. Sulaukėm, kol nusileis saulė — o pasislėpė ji už kalno, kurio horizonte net nesimatė (įdomus vaizdas, rodės, tiesiog sutirpo ore) ir susiruošėm grįžti į miestelį. Leistis buvo kur kas sudėtingiau: šlaitas status, akmenys slydo iš po kojų, tai visą kelią atsargiai, bet gana guviai (kiek „guviai“ galima judėti susikibus rankom) leidomės, nes baiminomės, jog sutems ir taip einant mišku nieko nebematysim. Šlaito apačioje teko trauktis ir telefonų šviesas, bet kelias buvo pasidaręs daug nuožulnesnis, tad iš medžių tankmės išlindom be nemalonių nuotykių.

Šiandien tiek. Kol neprasidėjo pavasario semestras, toliau su Anna planuojam naudotis progomis apžiūrinėti apylinkes, bet artėja ir didysis kraustymasis — butą atradau ir kelsiuosi ten jau už poros savaičių. Toliau galit laukt detalesnio pasakojimo apie tai.:)

Linkėjimai,
Agnė

Pirma metų kelionė: Nagano

Jei jums kyla klausimas: „kaip suprast kelionė?“, tai taip, covid egzistuoja ir Japonijoj, paskutiniu metu skelbiama trečia banga, bet kol kas tai atrodo kaip menki skaičiai: ketvirtadienį pasiekti rekordiniai 7 568 atvejų per dieną (tik primenu — Japonijoje 126 mln. gyventojų), dėl ko sostinėje ir aplink planuojama paskelbti nepaprastąją padėtį, kai žmonės bus skatinami neiti iš namų, o vietiniai verslai turės bent jau trumpinti darbo laiką ir nerengti susibūrimų.

Prefektūroj, kurioj studijuoju aš, gyvena beveik 8 milijonai žmonių, iš kurių vakar užregistruoti 405 atvejai. Nagano, kur keliavom — gyvena du milijonai žmonių, vakar užregistruoti 67 nauji atvejai. Visi vaikščioja su kaukėmis, trina rankas kur tik pamato dezinfekcinį skystį, kavinėse sėdi dideliais atstumais vieni nuo kitų; japonai saugosi, derinasi prie esamos situacijos, bet kasdienybė čia daugmaž įprasta.

Taigi, Naujųjų proga turėjau dvi savaites atostogų, kurias daugiausia praleidau sėdėdama bendrabutyje, tik kartais išlįsdama į miestą apžiūrėti šventyklų ar kalėdinių/naujametinių papuošimų. Atostogų pabaigai kartu su Lela, drauge iš Tsukubos laikų, nutarėm pakeliauti, o kadangi gyvenam pakankamai toli viena nuo kitos, pasirinkom saugų, geografiškai tarpinį variantą. Konkrečių planų neturėjom, nes visgi kelionei buvo ne pats tinkamiausias laikas — ir net ne dėl covid — Japonijoje įprasta, kad kelias dienas prieš ir po Naujųjų išvakarių daugelis kavinių, restoranų, muziejų, galerijų ir panašių lankytinų vietų tiesiog nedirba arba sutrumpina darbo laiką. Net bankomatai (!!) tris dienas neveikia visoj šaly, kuri vis dar pilnai pripažįsta tik grynus pinigus. Žinojom, kad su tuo šiek tiek rizikuojam, bet vis tiek nutarėm vykti. Kelionės išvakarėse Urasą, kur gyvena Lela, užpustė taip, kad iš ten nebevažiavo vietiniai traukiniai, bet ir tai planų nesugriovė.

Ueda

Bendrai, Nagano prefektūros kraštovaizdis labiausiai nuo Nagoyos skiriasi kalnais — atrodo, kur bepasisuksi, ten gali pamatyt miškais padengtus kalnus, kai kur apsnigtus, o kai kur matyti ir ant jų viršūnių tupintys debesys. Nors ne visur buvo sniego, drėgmė ore siekė 80%, kas labai jautėsi nuolat nešiojant kaukę.

Pirmiausia vykom į Uedą: ieškant, ką galima aplankyti Nagano prefektūroje, susidarė įspūdis, jog būtent Ueda miestelis turi turtingą samurajų istoriją, ją menančią pilį, senovinių pastatų ir šventyklų, bet nepasakyčiau, kad radom grynai tai, ko tikėjomės. Pilies tenai jau nebėra, likę tik pora pastatų, į kuriuos negalima patekti (galimai reikėjo labiau atkreipti dėmesį į tai, kad lankytina vieta buvo įvardinta būtent kaip „Ueda pilies parkas“, o ne pilis), tad liko vaikštinėti po parką.

Po aptarimo, kas įvyko per tą laiką, kai nebuvome susitikusios ir vietinių šuniukų stebėjimo parke, ėjom apžiūrėti miestelio. Aplankėm architektūra žymią Yanagimachi gatvelę, kurios abiejose pusėse pilna mažų parduotuvėlių ir restoranėlių (beveik viskas buvo uždaryta), pakeliui apžiūrėjom porą šventyklų ir traukėm papietauti. Po pietų jau pradėjo temti — saulė čia leidžiasi apie 17 val. — bet norėjom aplankyti dar vieną šventyklą, iki kurios reikėjo važiuot traukiniu.

Stoty nusipirkom bilietus, bet niekaip neradom platformos, iš kurios važiuoja traukinys. Prasimaišiusios kelioliką minučių nuėjom užkalbinti darbuotojos, kuri mums mandagiai paaiškino, jog pirma turėsim važiuoti autobusu, o tada persėsti į traukinį. Kai galiausiai pasiekėm autobuso stotelę lauke buvo taip tamsu, kad pradėjom abejoti, ar yra prasmės keliauti iki šventyklos, kurios galbūt net neįmatysime, bet kadangi jau turėjom bilietus ir ketinom nakvoti kitame mieste, likom prie pirminio plano. Išlipus persėdimui nesimatė, kur gi čia reiktų laukti traukinio (nebuvo stoties), bet mūsų pasimetusius veidus pastebėjusi japonė greitai viską paaiškino ir lydėjo iki pat traukinio. Patikrinusi bilietus parodė, kur reikės išlipti, kur juos atiduoti — tokiame mažame miestelyje tvarka šiek tiek skyrėsi nuo tos, prie kurios esam pripratusios, tad labai pasisekė sutikti draugišką vietinę.

Nuo stoties iki Ikushimatarushima (čia tikras pavadinimas, neišgalvojau) maldyklos pėsčiomis tik penkios minutės, bet jokių apšviestų gatvių ar parduotuvių šviečiančiomis vitrinomis, todėl šaligatvį matėm tik pravažiuojant mašinoms. Maldykla įsikūrusi nedideliame parkelyje, mūsų laimei, apšviesta, tad atvykusios galėjom apžiūrėti aplinką, o ir kitų žmonių beveik nebuvo.

Nagano

Į Nagano miestą atvykusios pirmos dienos vakare jau nieko apžiūrinėti nebenorėjome, todėl žingsniavome tiesiai į hostelį. Dėl Naujųjų metų darbuotojai čia dirbo trumpesnes valandas, dėl ko turėjome prisiregistruoti pačios — ant registratūros stalo buvo paliktos formos, kur reikėjo nurodyti asmeninę informaciją, ir kadangi rezervuodamos nakvynę nurodėme, jog sumokėsime vietoje, užmokestį su savo registracijos lapeliu turėjome palikti vokeliuose, tam skirtoje dėžutėje. Tokios procedūros dar nebuvau patyrusi, man tai tik dar kartą patvirtino, kad japonų pasitikėjimas klientais begalinis.

Nagano pirmiausia norėjome aplankyti budistinę Zenkōji šventyklą, įsitaisiusią ant kalvos. Pakeliui nuo hostelio iki jos matėm dar bent penkias mažesnes šventyklas/maldyklas, tad tą dieną šventomis laikomų vietų prisižiūrėjome nemažai. Zenkōji, atrodė, vyko kažkoks renginys — aplink vaikštinėjo daug žmonių, matėme ir televizijos kamerų. Dėmesį traukė būgnų aidas iš vieno šalia buvusių pastatų, bet dėl žmonių kiekio nedrįsome eiti patikrinti, kas ten vyko.

Priešais šventyklą stovi masyvūs vartai — iš tolo matėme, jog ten yra balkonas, kur vaikštinėja žmonės, tad ir pačios panorome iš ten pasižvalgyti. Susimokėjusios įėjimo mokestį, prie vieno laipsnio „šilumos“ turėjome nusiauti batus, ir aukštyn kopti basomis — mat balkonas ir aũkštas, kuriame įrengta mini parodėlė, buvo iškloti tatamiais (šiaudiniais dembliais), ant kurių jokiu būdu negalima vaikščioti su batais, nesvarbu, koks oras. Apėjusi pusę balkono neiškenčiau ir iš kuprinės traukiau antrą porą kojinių, bet ir jos nelabai padėjo. Ilgai ten nestoviniavom: padarėm kelias nuotraukas ir ledinėm pėdom žingsniavom toliau.

Pagal planą ketinome aplankyti tapytojo Higashiyama Kaii galeriją (pavyko), papietauti ir važiuoti į sniego beždžionių parką kalnuose. Pavalgiusios lėkėme į stotį, kad spėtume į autobusą, kursuojantį tarp Nagano stoties ir to parko — buvome paskaičiavusios, jog suspėjus į jį galėtume praleisti dar maždaug pusantros valandos su beždžionėmis iki parko užsidarymo. Visgi, pasiekus stotelę, kurioje jau laukė autobusas ir jo „personalas,“ mums paaiškino, jog išvykdamos dabar su beždžionėmis turėtume gal tik dvidešimt minučių, mat atvykus, nuo stotelės iki parko reikia dar gerokai paėjėti. Vaikinai mandagiai pasiūlė sugrįžti rytoj, nebent, kaip jų klientai dieną prieš, būtume nusiteikusios parką pasiekti bėgte. Iškart supratome, jog į parką važiuoti nebėra prasmės, bet už nakvynę buvome sumokėjusios vėl visai kitam mieste. Galų gale nutarėme dėl beždžionių sugrįžti kitą dieną.

Taip susijaukus dienos planams, ne iškart sugalvojome, ką reikėtų veikti. Buvo dar šviesu, oras geras, tad nesinorėjo laiko iššvaistyti, bet keliauti į paskutinį miestą kelionės plane, Matsumoto, irgi dar nesinorėjo — kelias trunka virš valandos, tad manėm, spės ir sutemti. Prisėdom panaršyti, ką galėtume apžiūrėti aplink ir atradom, jog už penkiasdešimties kilometrų į pietus besą Matsushiro pilies griuvėsiai, taip pat ir kažkoks parkas, muziejus. Radom iki ten važiuojantį autobusą ir iškeliavom.

Kadangi Uedoje su pilim nepasisekė (o ir jokio muziejaus nematėm), šįkart turėjom vilties. Internete buvo nurodyta, jog muziejus dirba iki penktos, o pagal autobuso tvarkaraštį turėjome jį pasiekti maždaug 16:15. Važiavom ilgai, apie keturiasdešimt minučių, ir buvo matyti, jog atsidūrėme visiškame užmiestyje, netoli kalnų, po truputį pradėjo leistis saulė. Autobusas kiek vėlavo ir prie įėjimo į muziejų stovėjome 16:30, būtent tada, kai jis užsidarė. Palydėtos darbuotojų „sumimasen,“ ėjome apžiūrėti netoliese buvusio parko, kuris pasirodė besąs žaidimų aikštelė vaikams, mat netoliese veikia mokykla. Viltys apie pilies griuvėsius jau irgi buvo sumenkusios, ir išties, kaip ir Uedoje, jokios pilies ten nebuvo — du pastatėliai, viskas aptverta nepereinama tvora (gal būt kokiomis darbo valandomis ir pereinama), tad viskas, ką galėjome padaryti, buvo apeiti ratelį aplink ir pafotografuoti.

Negalėdamos atsižiūrėti į kalnus fone ir besileidžiančią saulę sulaukėme visiškos tamsos. Po truputį ėjome link stotelės, bet tikrinant maršrutus internete nebuvo matyti jokio būdo grįžti į Nagano stotį, kas pradžioje kiek išgąsdino — greta esančiame į stotį panašiame pastate nebuvo nė vieno darbuotojo, tad neturėjome su kuo pasikonsultuoti. Pavaikštinėjusios aplink visgi radom tinkamą stotelę ir autobusų tvarkaraštį, o pusvalandį palaukusios grįžom į Nagano. Iš ten važiavom į Matsumoto, miestelį, kur turėjom pernakvoti, su jau „tikra,“ lankoma pilimi. Planavome anksti ryte apžiūrėti pilį ir važiuoti atgal į Nagano, kad iš ten nusigabentume į sniego beždžionių parką.

Matsumoto

Kad jūs žinotumėt, kaip mes džiaugėmės, kai eidamos link hostelio matėme pilį iš tolo. Šiaip jau, miegojom juokingai arti pilies — ji aiškiai matėsi nuo įėjimo, o iki jos pėsčiomis truko vos kelias minutes. Apsistojome tradiciniame japoniškame name, kur grindys išklotos tatamiais, bendras erdves skiria stumdomos durys ir koridoriuose, kur neįjungti šildytuvai, baisiai šalta. Pradžioje patekome į svetainę, kur mus pasitiko trys vyrukai — šeimininkas ir du svečiai. Šeimininkas ramiai aprodė visas namo erdves, ką ir kaip galime naudoti, ir dėl mažo svečių skaičiaus leido pasirinkti labiau patinkantį kambarį. Įsikūrusios ėjome į virtuvę pavakarieniauti, kur susipažinom su taip pat keliaujančiu amerikiečiu Victor. Buvome jau visai pavargusios, tad idėją dar vakare apžiūrėti pilį buvome atmetusios, bet pamačiusios jo darytą nuotrauką su pilies atspindžiu vandeny persigalvojom ir trise išėjom pavaikštinėti.

Grįžę plepėjom iki antros valandos nakties, kol visuotinai nutarėme, jog laikas miegoti. Mūsų naujas draugas kitai dienai turėjo identišką planą — aplankyti pilį ir beždžiones, todėl nusprendėm keliauti kartu. Ryte papusryčiavę sparčiai žingsniavome link pilies — neturėjome jai daug laiko, kadangi planavome anksčiau išvažiuoti į parką, iki kurio nusigauti truko daugiau nei dvi valandas. Pilies vidų, kur vėlgi teko eiti be batų, apžiūrėjome labai sparčiai, nors ir reikėjo atsargiai lipti laiptais, nes tarpai tarp pakopų buvo labaai dideli. Tiesą pasakius, viduje nebuvo nei daug eksponatų, nei užrašytos istorijos, bet tuo per daug nenusivylėme, nes pagal savo naivų planą čia galėjome praleisti maždaug pusvalandį. Po tokios greitos ekskursijos bėgome į stotį, bet į traukinį nesuspėjus atsilaisvino dar pusantros valandos. Per tą laiką nuėjome iki Matsumoto miesto muziejaus, kur eksponuojami Yayoi Kusamos darbai — skulptūros, instaliacijos ir paveikslai. Juos apžiūrėję vėl skubėjome į stotį ir galiausiai į traukinį suspėjome.

Ta pati pilis, iš kitos pusės.

Atvykę į Nagano pasilikom kuprines stoty, užbėgom į konbinį pietų ir ėjome laukti autobuso. Kelionė autobusu truko netoli valandos, o nuo stotelės kalnų papėdėj iki paties parko turėjom įkalne eiti maždaug du kilometrus. Visur pilna sniego, vietomis slidu, tad tempas tikrai nebuvo greitas — kaip ir ženkluose nurodyta, krypavome apie keturiasdešimt minučių. Kalnus tankiai dengė apsnigti medžiai, kelias, kuriuo ėjome, buvo pusantro – dviejų metrų pločio, bet nuo šlaito jo neskyrė jokia tvora, tad stengėmės laikytis arčiau kalno. Aplink ir virš mūsų kartais sudrebėdavo sniegu padengtos medžių šakos ir nors stengėmės sniego išvengti, ne visada pavyko.

Priėjus parką mus pasitiko ženklai, kad toliau negalime neštis plastikinių maišelių, maisto, tad visus nepageidaujamus daiktus pasilikom spintutėse prie įėjimo. Parko viduje beždžionėlės vaikšto kur nori, o žmonėms rekomenduojama laukinius gyvūnus gerbti, jų neišgąsdinti; negalima vietiniams nešti bananų ar kitokių užkandžių, o taip pat nepatartina fotografuoti/filmuoti iš arti, nes jei beždžionė atims telefoną, policijai nepasiskųsi.

Jų čia buvo labai daug, ir suaugusių, ir visai mažyčių. Parko dalis, kurią gali pasiekti lankytojai, yra pakankamai nedidelė, bet pasižvalgyti užtenka. Didžiausia traukos vieta yra karštoji versmė, kurioje beždžionės šildosi ir viena kitą kasinėja.

Kaip jau tapo įprasta šioj kelionėj, apžiūrėję parką ir jo gyventojus į autobusą turėjom bėgti (tikiuosi nesekat, kelintą kartą). Kai buvo likusios dar kelios minutės iki stotelės, pasidavėm ir susitaikėm, kad grįžti teks vėliau, bet vos priėjus stotelę privažiavo autobusas, kuris, mūsų sėkmei, šiek tiek vėlavo. Grįžę į Nagano stotį norėjom pavalgyti jau nekonbinišką vakarienę, bet Lela nebeturėjo daug laiko iki traukinio. Nutarėm, kad geriau bent kiek užkąsti nei išvykti nepavalgius, tad nuėjom į itališko maisto kavinukę. Lelai teko išbėgti įveikus tik pusę porcijos, o netrukus po to pabaigusi vakarienę ir aš turėjau išvykti.

Bendrai, kelionė labai pasiteisino. Visiškai atsitraukėm nuo mokslų ir kasdienių rūpesčių, aplankėm vietų, kuriose dar neteko būti, susiradom naują draugą. Nors daug kur vėlavom ir ne viską, ko tikėjomės, pamatėm, būtent dėl to spontaniškai galėjom aplankyti daug vietų, apie kurias prieš tai nieko nežinojom.

Dabar bent mėnesį sėdėsiu bendrabuty (reikia užbaigt pirmą semestrą), bet gal kada papasakosiu, kas įdomaus pačioj Nagoyoj.

Linkėjimai,
Agnė

Okinawa

Šiandien apie tai, kaip su draugais praleidom savaitę rojuj.

Antradienio vakarą išskridom į pietines Japonijos salas, Okinawa. Ar tam buvo geriausias laikas, sunku pasakyti — rugpjūtis Japonijoje yra karščiausias, o pietuose, kurie pagal klimato juostą laikomi subtropikais, temperatūra visą parą nekrito žemiau +30°C. Penktadienį buvo paskelbta apie prasidedantį taifūnų sezoną, kuris turėtų atnešti stiprų lietų. Gąsdino pranešimai apie atšaukiamus skrydžius, draudimai maudytis net ir įlankose, ne tik atvirame vandenyne.. bet taifūno ženklų kaip ir nematėme.

***

Tik išėjus iš oro uosto, atrodė, jog esame saunoje. Pas mus ir Tsukuboj drėgmės netrūksta, bet čia buvo kitas lygis. Apskritai išeiti į lauką vienuoliktą valandą vakaro, kai temperatūra siekia +30°C, yra labai keistas jausmas. Bet pripratom. O per savaitę nuveikėm daug. Kadangi turėjom tokį ribotą laiką, planavom kiek išėjo daugiau veiklų, kad ir miego sąskaita. Tad kad lengviau skaitytųsi, įspūdžius šiek tiek išskaidysiu.

Apgyvendinimas

Verta aprašyti, nes išėjo geriau, nei studentės galėtų tikėtis. Pirmas tris dienas gyvenome baro stiliaus airBnB (privatus namas/butas, kuriame savininkai apgyvendina keliaujančius; Japonijoj dar ne visai įteisinta, bet egzistuoja). Ten anksčiau ir buvo baras, tai viskas atrodo taip, lyg stalai su kėdėmis buvo išgabenti, o jų vietose pastatytos keturios lovos. Daug erdvės, barui būdingų dekoracijų, veikiantis kondicionierius, patogioje vietoje prefektūros centre Nahoje, žodžiu, viskas čiki.

Kitą atostogų dalį gyvenome mažesniame bute prie pat įlankos-uosto kranto, tad išėjus į balkoną apačioje matėsi palmės, toliau akmeninė siena ir vanduo iki pat horizonto linijos. Galėjom stebėti kruizinius laivus, po to atradom, kad koraluose gyvena mažytis koralų ryklys (didesnės žuvies dydžio), kurį iš devinto aukšto galėjom sekti. Butas nebuvo super erdvus, bet tilpom, ir, aišku, vaizdas viską atpirko.

Vanduo ir maudynės

Jau trečiadienį plaukėm į Tokashiki salą, garsėjančią gražiais vaizdais, švariais paplūdimiais. Vanduo atrodė kaip nudažytas, visai lyg amerikietiškuose filmuose apie Havajus. Toje saloje daugiau nieko ir neveikėme, nes pirmąją dieną norėjome ilsėtis, tad visą laiką praplaukiojome. Įdomu, bet kur tik nuvykdavom, visose maudynių vietose, vandenyje buvo aiškiai pažymėtos ribos, iki kur daugiausia galima plaukti. Net ir Tokashiki salos pagrindiniame paplūdimyje, kuris šiaip jau įlankoje, ne kur atviroje jūroje, taip pat buvo nustatytos ribos, ir visai mažokos, bet kadangi ten buvo gana gilu, per daug nenuliūdom. Vanduo buvo labai skaidrus, tai ir plaukiojant be jokių pagalbinių priemonių galėjai pastebėti žuvų, ypač prie koralų. Nors tepėmės kremais nuo saulės, rodės, reguliariai, tas visai neišgelbėjo. Pradžioje dar juokėmės iš Yasios, kad visa lyg pomidoras, o kai grįžom į pagrindinę salą, jau ir kitos panašiai atrodėm, po to oda ir luptis pradėjo. Taip, miegot skaudėjo.. visai kaip vaikystėj.

Ketvirtadienį taip pat teko pabūt vandeny, bet tąkart jau su pirmais nesklandumais. Susiplanavom snorkelinti (plaukti su vamzdeliu kvėpavimui, kad galėtum stebėti, kas vyksta po vandeniu), užsirezervavom vietas, tad po pusryčių neskubėdami vykom į reikiamą paplūdimį, kuris buvo gal už pusantros valandos kelio autobusu. Pardavėjas autobusų stoty kalbėjo angliškai (nors mes kalbėjom japoniškai; čia toks universalus variantas, norisi padėti svetimšaliui, tai pradedi kalbėt ‘jam patogesne kalba’. NEDARYKIT TAIP, jei kalba su jumis lietuviškai, lietuviškai ir atsakykit), ir, kaip vėliau paaiškėjo, vietoj „išlipkit pirmoj stotelėj“ nurodė išlipt paskutinėj. Supratus, kad važiuojam kažkur jau ne ten, buvo ganėtinai vėlu, tad teko kviestis taksi papildomiems dvylikai kilometrų. Tada pasirodė, kad dar ir vėluojam, ir organizatorių skambutį sugebėjom praleisti, tai jau visai pergyvenom, kad tiek pinigų išleidom kelionei, už plaukiojimą sumokėta, tai kvepia visiška nesėkme. Aišku, kaip visada viskas išsisprendė, taksi vairuotojas telefonu išaiškino situaciją organizatoriams, visa grupė mūsų vėluojančių laukė, tai greitai persirengusios išplaukėm į atvirą jūrą, o instrukcijas gavom valty.

45 minutes praleidom sūriam vandeny. Žuvų matėm pulkais (turėjom ir maisto joms, kas padėjo), bet man pačiai buvo įdomiau apžiūrinėt patį dugną, koralus ir augalus, kas tuo pačiu buvo ir baisoka, nes rodės, negali žinoti, kas ten slepiasi. Tas laikas prabėgo greitai, bet spėjom labai ištrokšti, nes dėl didesnių bangų sūrus vanduo vis patekdavo į kvėpavimo vamzdelį, bet išgyvenom ir valtimi parplaukėm atgal.

Penktadienį maudėmės jau paskutinį kartą, paplūdimy netoli mūsų buto, prie kurio norint nueiti reikėjo kirsti striptizo klubais ir barais pripildytas gatves, kas irgi visai įdomiai atrodė. Nieko nepadoraus nematėm, nes žingsniavom dienos metu, nors atmosfera tvyrojo keistoka.

Šeštadienį nuo maudynių susilaikėm, nes buvom jau visai skrebučiai. Užtat sekmadienį ilgiausiai važiavom iki gražaus paplūdimio, tam, kad pabraidytume… Maudytis nebuvo galima dėl taifūno — apie tai sužinojom tik atvykę — tad įbridus į vandenį toliau metro jau atlėkdavo gelbėtojas pranešti, kad ne ne, šiandien tai jau nesimaudom, nelipkit. Didelių bangų toj įlankėlėj nė nebuvo, bet kaip vėliau pranešė per garsiakalbį, maudytis ar bristi giliau nesaugu dėl galinčių krantą pasiekti jūros gyvūnų. Vieninteliai gyvūnai kuriuos pastebėjom, buvo mažyčiai krabukai, bet prasmės ginčytis irgi nematėm, maža ką. Nusivylėm baisiausiai, tačiau bent jau diena buvo graži, tai pasitrynėm aplink, pasifotografavom ir papietavę grįžom atgal į Nahą.

Okinavietiški dalykai

Japonams labai svarbus maistas, pavyzdžiui, kiekviena prefektūra turi kažkokį jai specialų patiekalą/ produktą, vaisių/ daržovę, ar gėrimą. Sakoma, kad jei Japonijoje kažkur nukeliavai ir neparagavai vietinių gėrybių ar patiekalų, tai tokia ir kelionė. Okinava populiari jūros vynuogėm (sea grapes), kurios atrodo kaip žali ikrai, sake habushu ir citrusiniu vaisiumi shiikuwāsā. Vakarieniavome keliuose okinavietiško maisto restoranuose, tai tos vynuogės tikrai neblogos, nors tekstūra keistoka — kramtant pokši. Sakę, kurios sudedamoji dalis yra nuodinga gyvatė, lenkiau iš tolo. Daugelyje parduotuvių galėjai rasti stiklainių, butelių su šita substancija, kur dugne surangyta išsižiojusi gyvatė. Shiikuwāsā vaisius neblogas, primena žalią citriną, su juo radom žėlė ir džemų, patiko.

Parduotuvėse pilna stiklo dirbinių ir papuošalų su įvairiais akmenėliais, kriauklėmis, ryklio dantimis. Iš stiklo dirbinių daugiausia matėme stiklinių ir puodelių, visokių spalvų ir raštų, o tradiciniame muziejaus komplekse Okinawa World („Okinavos pasaulis“) lankytojai ir patys galėjo juos gaminti. Tarp papuošalų populiariausi turintys akmenėlius kurie šviečia tamsoje, šitais ir mes apsirūpinome.

Dar vienas, nežmoniškai populiarus simbolis (populiaresnis nei gėlėti marškiniai, kurie galbūt labiau Havajus reprezentuoja, nors ir čia jų buvo pilna), tai shīsā statulos. Tai yra mitinė būtybė, šuns ir liūto mišinys, statulos visada porinės — vienas shīsā išsižiojęs, o kitas susičiaupęs. Ne tik kad miestuose juos pastebėsi ant kiekvieno kampo, bet ir kiekviena save gerbianti parduotuvė turės bent lentyną nukrautą įvairaus dydžio, nuotaikų ir spalvų statulėlėmis.

Pabaigai

Pati nustebau, kokį gerą įspūdį man paliko šitas kraštas. Iš tiesų tai nė neplanavau čia vykti — dauguma žino, kad labiausiai noriu aplankyti Hokaidą, kuris yra gryna priešingybė Okinawai — tai pati šiauriausia sala, kurioje šalta, iškrenta daug sniego. Tačiau kai draugės pasakė norinčios į pietus, sutikau, na, nes man tinka visos vietos, kuriose nebuvau, nors nemaniau, kad rasiu čia kažką tokio ypatingo. Ir ohoho, kaip klydau. Dar neįsivaizduoju, ką dėl to reikės padaryti, bet norėčiau bent vieną vasarą čia gyventi. Esu užtikrinta, kad sugrįšiu.

Likusius įspūdžius pasilieku pasakojimams, ir taip jau išsiplėčiau… o dabar ilsėsiuos nuo ilsėjimosi. Iki!

Pasiilgusi,
Agnė

Draugės

Kayla, Olia, Yasya, aš ir Nastya

Trys mėnesiai svečioj šaly buvo lygiai tiek, kiek truko suprasti, jog jau tikrai pasiilgau žmonių Lietuvoj. Jei susirūpinot, o kodėl gi ne Lietuvos, tai galiu pasakyt, kad miestas, kuriam gyvenu čia, Japonijoj, yra labai panašus į miestelius gimtinėj. Na taip, Tsukuba yra beveik septyniolika kartų didesnis miestas, nei Telšiai, turi universitetą, įvairių tyrimų centrus, bet čia neįtikėtinai daug gamtos. O man to ir tereikia – medžių, vandens, ir aš jau rami, jau namie. Taip kad per daug pačios Lietuvos kaip gyvenimo vietos (bent kol kas) neilgu – gyvenu labai panašioje aplinkoje.

Bet. Draugai – kitas dalykas. Vasara visada buvo metas atsigriebti su draugais, nors gal greit jau nebebus, suaugusių gyvenimas gi laukia, o gal jau ir prasidėjo, nebesuseku. Kol Lietuvoje vasara ir bent kiek galit pasidžiaugti išvykomis, draugų susibūrimais prie ežerų, šašlykais ir pan., mes čia dar einame į paskaitas. Jau tas skirtumas kažkaip įžiebė mintį, kad tikrai esu kitam pasaulio gale, toli nuo jūsų. Pirmieji įspūdžiai nuslūgę, atsirado šiokia tokia rutina, tad ilgesio jausmas lygiagrečiai pasidarė daug aiškesnis.

Visgi, ne dėl skundimosi pradėjau šį įrašą. 🙂 Jūsų, žinoma, be galo pasiilgau, bet draugės čia – taip pat nuostabios. Apie tai ir papasakosiu.

Iš ankstesnių įrašų tikriausiai aišku, kad su draugėmis mėgstam kartu keliauti. Dažniausiai kuri viena turi aiškią viziją, kur norėtų nuvykti ir ką nuveikti, visos kitos prisijungia ir sukuriam bendrą planą. Dažnai tie planai būna labai abstraktūs ir pradeda trukdyti kelionės metu, bet viskas galų gale kažkaip išsisprendžia.

Kelionėse Nastya yra mūsų navigatorė, sekanti, kokiu transportu, kiek turime važiuoti. Visos kitos nesikišam. Kol kas šita strategija puikiai veikė, įlipom į ne tuos traukinius tik gal 2-3 kartus. Vieno jų metu užstrigau su kuprine tarpdury bandydama iššokti laukan (paskutinę sekundę susigriebėm, kad ne ten važiuojam). Pakibau. Galvojau, kad dabar tai jau prisilaksčiau, bet traukinio durys prasivėrė, ir už manęs dar likusi Yasya spėjo išbėgti. Būčiau neužstrigus, būtų Yasya vienintelė iš grupės likus klaidinga kryptim važiuojančiam traukiny… Taip ir sprendžiasi dalykai.

Kelionių metu ir valgom, žinoma, kartu. Čia kartais kyla sunkumų, nes paprastai negalim eiti bet kur – yra daug vietų, kur ne tik kad veganiško maisto nerasi, bet vegetariško taip pat. Šiaip jau aš stengiuosi keblumų nekelti, tai visad sakau, kad viskas gerai, jei kas,  galiu ir ko nors atskirai nusipirkti, bet draugės visada pirmiausia meniu apieško, ar yra ko nors valgomo man (beveik visi restoranai/ kavinės Japonijoj turi bent dalį meniu stende prie įėjimo, tad gali rinktis dar neįėjęs į vidų, labai patogu). Žodžiu, stengiamės viena kita rūpintis.

Vis neaugu

Draugės, aišku, esame ne tik keliaujant. Susitinkame vos ne kiekvieną dieną – dažniausiai susimatome universitete, nors bendrų paskaitų daug neturim, ar po paskaitų, einant pasivaikščioti/ apsipirkti/ pavakarieniauti. Su Nastya kartu kas antrą vakarą bėgiojame. Su Kayla kartais lekiam pavažinėti dviračiais (dažniausiai iki parduotuvės, *khehem*).

Susitinkam ir bendrabutyje (su Kayla ir Nastya gyvename tame pačiame), kai turime kažką suplanuoti, mokytis, ar tiesiog norime pasikalbėti. Būna ir ekstremalių situacijų, kaip kad pavyzdžiui prieš pora savaičių, kai kambary aptikau didelį vabalą. Sugavau jį indelyje, užvožiau aplanku, jau prisiruošiau išmesti pro balkoną (teko ilgai morališkai ruoštis), kai jis paspruko. Sugavau vėl, ir jau verkiau, nes jis toks greitas, o augintinių kambary laikyt negalima, žodžiu, padėtis be išeities. Ir tada herojė Nastya atlėkė manęs gelbėti: beveik pavyko, nes planavom jį išmesti už balkono, bet balkone kalinys vėl pabėgo užšokdamas Nastyai ant rankos, abi klykėm, bet vabalas bent jau liko už durų. Taip ir gyvenam.

Dar, turim labai smagią bendrą veiklą – kalbų mokymąsi. Aš mokausi ukrainietiškai, ukrainietės draugės – lietuviškai, amerikiečiams sunkiausia, nes tenka mokytis ir vienos, ir kitos kalbos. Kaip galit įsivaizduoti, mūsų pokalbiai labai keistai skamba iš šono, nes įprastai kalbam penkiomis kalbomis vienu metu (anglų – dominuojanti, bet dažnai vartojam ir japonų, ukrainiečių, rusų bei lietuvių). Taip su manim draugės sveikinasi ‚labas rytas‘, o aš savo ruoštu tariu ‚dobryi ranok‘. Kiekvieną dieną stengiamės žodynus pildyti, tai taip ir išeina, kad įprastam pokalby įsimeta vis kitos kalbos žodžių – ką pirma atsimeni, tą ir sakai. „Aš noriu lietus. Labai karšta. Lietus makes didelė pelkė ir maža pelkytė“, aiškina man Yasya, o aš linksiu „Tak, tak“. Man atrodo kalbos atskiro įrašo vertos, tai per daug nesiplėsiu, bet, žinokit, gyvenam smagiai.

Šiam kartui tiek.

Linkėjimai,
Agnė

Savaitgalis dviese: Chiba

Labas!

Pakeliavau šiek tiek savaitgalį, tai galvoju papasakosiu, kol dar neprasidėjo auksinės savaitės smagybės (trumpai: Golden Week – prasideda rytoj, tęsis iki sekmadienio, nereikia į paskaitas, visi atostogauja). Tai buvo pirmas kartas, kai išvykus kažkur Japonijoje dar ir pasilikom nakčiai. Keliavome dviese su Nastya, iš esmės neturėdamos jokių vizijų, ką turėtume veikti, tik žinodamos, kad nereiks nakvot kur lauke – buvom rezervavusios vietas japoniško stiliaus viešbutyje.

Tai nuo pradžių. Išvykom ryte, pirma į Tokiją, tada į Chibą. Visa kelionė truko gal dvi valandas. Išlipusios iš traukinio pasiėmėm žemėlapį, pamatėm, kad netoliese parkas – ten ir patraukėm. Taip maždaug abi dienas ir leidom, vaikštinėdamos su žemėlapiu rankose, be jokių grandiozinių planų. Vienintelis mūsų tikslus noras buvo pamatyti vandenį – Chiba prefektūra ribojasi su Ramiuoju vandenynu, o miestas Chiba, kurį ir lankėme, yra ant įlankos kranto, tai kaip ir nevisai vandenynas, bet vis vanduo su bangomis, kriauklėmis ir jūrų dumbliais.

Paplūdimį pasiekėm jau gerai įsidienojus. Pasidžiaugusios ramybe, jūros kvapu ir pailsinusios kojas keliavom pietauti. Tiesa, vieta, kurioje tiekiamas veganiškas maistas buvo už kelių kilometrų, tai einant valgyti dar turėjom nusipirkti šio to užkąsti, kas, vėliau paaiškėjo, nebuvo pati geriausia idėja. Vis dėlto maistas buvo vertas nuodėmės, o ir galimybė prisėsti ir palikti ramybėje degančias pėdas gerai nuteikė. Visa tai vyko miesto pakraštyje, ganėtinai atokiai. Kai išėjom, saulė jau buvo nusileidusi, tad nusprendėm, kad geriau būtų nusigauti į miesto centrą. Žingsniavom vėl.

Pasiekusios miesto centrą dar klajojom po parduotuvių nušviestus skersgatvius ir šiek tiek po pačias parduotuves, po to pasiėmėm kavos (žinau žinau, vėlus vakaras, na bet taip išėjo) ir nusprendėm važiuoti į viešbutį. Galiu paminėti, kad iki šio momento dar nesinaudojome jokiu viešuoju transportu, tad tądien mūsų vaikščiojimo sąskaitoje buvo apie dvidešimt penkis kilometrus.

Abi buvom mažai miegojusios (apie tai gal kada vėliau), daug žingsniavusios, tad nekantravom pagaliau išsitiesti. Turėjome atskirus, bet šalia esančius kambarius, čia gal per daug neaptarinėsiu – pažiūrėkit į nuotraukas. Gerdamos arbatą sprendėme, ką reikėtų nuveikti kitą dieną ir pradėjom ruoštis miegoti. Kambary buvo ir japoniška vonia (nedidelė, į kurią lendi pamirkt jau nusiprausęs po dušu), tai žinoma, ir ja pasinaudojau, nes kada gi dar turėsiu tokių progų.. Ir ant to japoniško čiužinio labai gerai miegojosi, tai kitą dieną pradėjau jau pailsėjusi.

Antrą dieną važiavom vienbėgiu traukiniu, iš esmės ore. Susidomėję, pagooglinkit „urban monorail chiba“, suprasit. Nelabai žinojom, kur juo nuvažiuosim, bet pasirinkom paskutinę galimą stotelę, kuri (netikėtai) buvo toli. Atvykom prie didelio prekybos centro – ten pavalgėm, pavaikštinėjom aplink, šiek tiek apsipirkom ir grįžom atgal į traukinių stotį. Tada jau ėjom apžiūrėti poros šventyklų ir pilies-muziejaus, į kurio vidų nepatekom, nes buvo per vėlu, tačiau galėjom bent pavaikštinėti aplink. Taip taip, vėl vaikščiojom, bet jau ne taip ištvermingai, per visą dieną gal tik kokius penkiolika kilometrų. Grįžusios į miesto centrą dar pasidžiaugėm nežinoma vieta ir keliavom namo, į Tsukubą.

Išties, tokiam atotrūkiui buvo pats metas. Su Nastya dar juokėmės, kad užsimiršom jog ir į paskaitas reikės pirmadienį, kad studijuojam.. Na, pailsėjom smagiai. Abi nutarėm, kad toks keliavimo būdas, kur daugiau vaikščiojimo-eksplorinimo yra mielesnis, nei važinėjimas po lankomiausias vietas užmirštant visa, kas tarp jų. Daugiau pamatėm miesto, pasislėpusių skersgatvių, įdomių namų ir kitų smulkmenų.

Šiandien tiek – reikia ruoštis auksinės savaitės kelionėms 🙂

Dar parašysiu!
Agnė