Žyma: draugai

Šventės draugų šeimynoj

Šios Kalėdos kėlė daugiausia streso iš visų dvidešimt vienerių, kurias teko sutikti, bet tuo pačiu buvo vienos smagiausių nuo paauglystės laikų. Taip jau išėjo, kad Kalėdos tapo paskutine proga kartu leisti laiką su trimis draugais, kuriuos iškart po šventės teko išlydėti namo. Taip pernakt juokęsi  ryte verkėm… bet nuo pradžių.

Paskutinės savaitės universitete darbo negailėjo – nors neturėjau egzaminų, sukrito rašto darbai ir prezentacijos, todėl, kaip ir įprasta studentams bene visur, šventinės nuotaikos buvo maža. Praeitą savaitę dar ir susirgau (pirmą kartą Japonijoj per visus devynis mėnesius), maždaug tuo metu, kai prasidėjo lakstymas dėl dovanų, todėl atsipūsti laiko kaip ir neliko.

Dovanos šiemet buvo labaai sudėtingas klausimas. Ką dovanoti merginoms – aišku, jas pažįstu gerai ir po tiek laiko žinojau ne tik, kas turėtų patikti, bet ir apie tai, ko pačios norėtų (man pačiai nepatinka gauti visai nepanaudojamų dalykų, todėl ir draugams stengiuosi dovanas rinkti bent kiek praktiškesnes, ar bent jau pralinksminančias). Užtat su tais trimis jaunuoliais, kurie dar po Kalėdų ir namo turėjo išvykti, išvis nežinojau ką daryti. Taip visą savaitgalį (nes iki to paskutinio savaitgalio laiko neatsirado) laužėm galvas slankiodamos po prekybos centrus, ieškodamos jiems kažko, ko pastarieji bent nenorėtų išmesti.

Kadangi per Kalėdas turėjom eiti į paskaitas, o ir Nastya dirbo iki vėlaus vakaro, susitikimą su vaikinais teko atidėti iki vidurnakčio. Su Nastya labai šventiškai susitikom ryte ir apsikeitusios dovanomis kartu gėrėm kakavą. Su kitomis merginomis susimatėm dieną, nes iki vėlumos laukti tiesiog nesinorėjo, o jau vėlai vakare apsikeitėm dovanomis su likusiais draugais.

Su tom vaikinų dovanom, dėl kurių labiausiai pergyvenom, rodos, pataikėm (ar bent jau jie leido mums taip manyti), ir visą Kalėdų naktį prasėdėjom kartu. Išpakavę ir išžiūrėję, kas ką gavo, susėdom paskutinėms partijoms durniaus, kurį žaidėm į delną netelpančiomis kortomis, o pavargę jau tiesiog kalbėjomės ir darėmės paskutines bendras nuotraukas.

Kai jau ruošėmės skirstytis, Berik pasiūlė dar užsukti pas jį, paskutinį kartą paklausyti jau pamėgtos kazachstaniškos dainos. Taip į kambarius sugrįžom tik apie penktą ryte, bet miegui laiko beveik neliko, nes jau aštuntą turėjom sėsti į autobusą, kad išlydėtume į oro uostą keliaujančius draugus. Jie visai nemiegojo, o mes, lydinčios, sugebėjom pasnausti po valandą.

Kai susitikom ryte, šventinė nuotaika jau buvo persimainiusi į bandymą užgniaužti liūdesį. Anksčiausiai turėjo išvykti Diar. Su juo kartu važiavome iki autobusų stoties miesto centre, dar pasiėmėm po puodelį kavos, ir kai reikėjo atsisveikinti, su Nastya jau visai nebesitvardėm – verkėm dar valandą. Netrukus į stotį atvažiavo Berik, prie kurio tiek atverkusios jau bandėm laikytis, na, bet galit nuspėti, ar pavyko, ar ne. Taip išvyko mūsų draugai iš Kazachstano.

Suprantu, kad tai iš šono galbūt skamba keistai, bet su tais žmonėmis jau tikrai buvome sulipę į tokį „nuolatinių draugų ratą“. Su jais bendrauti pradėjome po kelionės į Okinavą, rugpjūtį, o rugsėjį ėmėm susitikinėti dažniau, ypač kai išvyko Kayla, Brayden, o galiausiai ir Yasya. Tad išeina, kad bendravom maždaug keturis mėnesius – skamba neilgai, bet išties prisiminimų netrūksta. Tai buvo žmonės, su kuriais susitikdavom be jokių išankstinių planų, ir ne tik tada, kai visiems buvo gera.

Kitą dieną, vėlgi anksti ryte, teko išlydėti Ormon, draugą iš Kirgizijos. Su Nastya jau tarėmės, kad reiktų bandyti neverkti, vakar visą dieną pravaikščiojus sutinusiais veidais. Ormon visada linksmas, tad juokėmės iki pat jo įsėdimo į autobusą, bet vykstančių į oro uostą buvo labai daug, bagažo pilna, todėl prie autobuso stovėjom dar gal dešimt minučių, kol viskas buvo paruošta. Galit įtarti, kad dešimt minučių žiūrėti į draugą, kuris jau tuoj tuoj išvyks iš šalies, yra daugiau nei pakankamai, tad pažado neverkti išlaikyti vėlgi nepavyko.

Liūdnas suvokimas tas, kad iš būrio draugų, su kuriais nuolat leisdavom laiką, liekam dviese su Nastya (po poros savaičių išvyksta ir Olya). Prisideda dar ir šventės, kurias įprastai leidžiam su šeimomis, taip ir subėga viskas į tokį depresinį gumulą, kai atrodo, jog tikrai norim namo.

Dabar jau viskas kiek apsistovėję, su išvykusiais susirašom ir susiskambinam, nors pratintis prie minties, kad greit nesusitiksim, sunku. Visgi čia, Japonijoj, liko dar trys mėnesiai, dabar atostogos ir tuoj Naujieji – manau, suveiks kaip atgaivinantis startas: leis atitolti nuo nesmagių minčių ir nusiteikti naujiems nuotykiams.

Su artėjančiais Naujaisiais ir iki greito susirašymo,
Agnė

 

 

 

Projektas su mokyklinukais

Praeitą savaitgalį buvom labai užsiėmę. Nemaža dalis mūsų rato – Miglė, Nastya, Olya ir Shiba, dalyvavom kalbų ir prezentacijų projekte, kur užsienio studentai turėjo ruošti septintokus/ aštuntokus japonus konkursui. Taip su jais praleidome ir šeštadienį, ir sekmadienį, todėl įspūdžių netrūksta.

Viskas, jau nestebinančiai, buvo labai aiškiai organizuota: kiekvienas dalyvis turėjo vardo kortelę, renginio tvarkaraštį, pagal kurį visi dirbo minučių tikslumu. Šeštadienį, po įvadinio organizatorių žodžio, susipažinom su savo mokiniais spausdami vieni kitiems rankas, kas kai kuriems tapo sudėtinga užduotimi, tad visi lankstėsi ir tiesė rankas vienu metu, buvo smagu stebėti (kiekviena mokytojo-mokinių grupelė arba pora ėjo prieš visus atlikti susipažinimo ceremonijos, paeiliui).

Po to susiradom vietas įsikurti ir pradėjom dirbti. Problemėlė – niekas nedavė tikslių nurodymų; buvo pasakyta, kad studentai turėtų kažkaip patarti mokiniams, pagelbėti ir tiek. Man teko dvi aštuntokės mergaitės, kurių viena tik prisėdus pranešė, „英語が全然話せません“ (visiškai nekalbu angliškai). Na, galvoju, nusimato įdomus savaitgalis.

Yuka ir Mirai buvo pasiruošusios planą, ką norėtų savo kalba pristatyti (kalbėjo apie pramogas ir lankytinas vietas Tsukuboj), bet beveik jokio teksto, todėl viską turėjom parašyti kartu. Iš esmės, kalbą jos turėjo rašyti pačios, o aš, reikalui atsiradus, patarti, bet išėjo kiek kitaip. Pačioms kurti tekstą visai neišėjo, nežinau, ar iš drovumo, ar iš nepakankamų žinių. Todėl daug kalbėjom apie tai, ką jos nori papasakoti, išsiaiškindavom ir angliškai, ir japoniškai, o tada jau kurdavom  sakinį. Tokie aptarimai vyko grynai prieš kiekvieną naują frazę, todėl kalbos kurpimas užtruko.

Pirmą dieną dirbome iki 16:30 ir kalbą užbaigėme. Ji neturėjo būti ilga, vos trijų minučių, bet tekstas atrodė trumpokas. Dar kelis kartus paskaičiusios, šį tą pakoregavusios, išsiskyrėme su mintimi sekmadienį viską išmokti.

Tam turėjome apie 3 valandas, po kurių vyko pats konkursas. Trys valandos skambėjo užtektinai, todėl neabejojau, kad pasiruošti pavyks. Tačiau jau po pirmo bandymo paaiškėjo, kad kalbos laikas sutrumpėjo visa minute, mat merginos kartojosi dar ir namie, tad tempas natūraliai pagreitėjo.

Greitai sumetėm, kad reikia pridėti papildomą pastraipą, nes ne viską iš plano įterpėme į kalbą. Sukurti trumpą, vos 5 sakinių pastraipėlę truko gal valandą. Tada vėl repetavome, bandėme kalbėti ir ant scenos, kol galiausiai atėjo pietų metas, po kurio prasidėjo tikrasis konkursas.

Mano akimis, mokinės buvo tikrai gerai pasiruošusios. Vienintelis dalykas, dėl kurio nerimavau – tai , kad jos pradės per daug jaudintis ir pasimes (kas ir įvyko). Nors vedėjas stengėsi išlaikyti kuo draugiškesnę, neformalią atmosferą, su trimis anglakalbiais (ne japonais) teisėjais priekyje tai pasidarė sunku, ypač tokio amžiaus mokiniams, kurių retas kalba angliškai net anglų pamokų metu.

Mokiniai galėjo skaityti iš paruoštukų, kas šiek tiek gelbėjo situaciją. Nors repetuojantis Yuka ir Mirai šypsojosi, pakeldavo akis nuo kalbos apžvelgti auditoriją, turėjo net priderintų judesių.. atėjus jų eilei, abi labai išsigando, perskaitė viską robotiška maniera, o iš susijaudinimo dar ir paskutinę pastraipą pamiršo. Aišku, aš vis tiek jomis didžiavausi, nes nuo „nekalbu angliškai“ priėjome prie kalbos, pasakytos anglų kalba priešais salę žmonių ir užsieniečius teisėjus; bijojau vien to, kad savimi nenusiviltų, ko, manau, pavyko išvengti.

Kol teisėjai sprendė rezultatus, turėjome žaidimų sesiją, pravestą Shibos. Taip grupelėse su savo mokiniais buvome užimti gal valandą – dar turėjome laiko pabendrauti ir jau atispalaiduoti.

Diplomų įteikimo ceremonija buvo viena įdomesnių dalių. Visi  dalyviai iki vieno gavo diplomus ta pačia tvarka, kuria sakė kalbas ir darė prezentacijas. Mokinių gauti diplomai: „Excellent Effort” (už puikias pastangas), „Encouragement Award” (padrąsinimo apdovanojimas), „Best Speech” (geriausia kalba), „Best Presentation” (geriausia prezentacija)… Buvo keista vidury ceremonijos lyg niekur nieko išgirsti „Best Speech” ar „Best Presentation“, kai mokiniai gavo lygiai tiek pat plojimų ir tokias pačias dovanas, kaip ir visi kiti. Netgi mokinukas, kuris iš streso pravirko ir nutraukė prezentaciją, o po to ir atsisakė bandyti vėl, gavo diplomą „Good Effort” (už geras pastangas). Kartu su diplomais konkurso dalyviai gavo dovanas ir iš savo globėjų-studentų, o tada fotografavosi, ir taip visi iš eilės – visiems teko vienoda dalis dėmesio.

Ceremonijoms pasibaigus atvyko daugelio vaikų tėvai, kurie taip pat mums dėkojo už pagalbą, fotografavo kartu su mokiniais… Taip paprastai, bet šiltai išsiskyrėme.

Labai džiaugiuosi, kad vis dažniau gaunu galimybių bendrauti su japonais ir kalbėti jų kalba. Kartu su Migle neseniai prisijungėme prie vieno universiteto klubo, kur taip pat tenka išbandyti savo komunikavimo galimybes japoniškai, bet apie tai papasakosiu kitąkart.

Linkėjimai iš vis dar besniegės Tsukubos,
Agnė

Seni draugai ir klaidžiojimai Tokijuje

Penktadienis buvo neeilinis. Su Migle vykome į Tokiją praleisti vakarą su japonais draugais, su kuriais susipažinome Lietuvoje. Tuomet jie buvo mainų studentai VU, ir, rodos, pirmieji, kuriuos mums pristatė japonų dėstytojas, kad galėtume bendrauti su japonų gimtakalbiais. O dabar, po dviejų metų, susitikome Japonijoje.

Tad nuo pradžių.

Kažkodėl, lyg kokio prakeiksmo genamos, kaip visada, turėjom keblumų. Susitikimas turėjo vykt picos kavinukėje-bare Shibuya rajone, ir nors atvykom valanda anksčiau, galų gale vis tiek sugebėjom smarkiai vėluoti. Pradinis planas buvo šiek tiek pasivaikščioti (nes kur gi skubėsi, kai valanda likusi), o tada jau eiti į susitikimo vietą. Ko neapgalvojom, tai kad nebūtinai iškart pagausim wi-fi (abi be interneto), ir kad tądien vykę Black Friday išpardavimai pritrauks minias žmonių.

Taigi. Atlekiam į vietą jau vėluodamos, bet nepajėgiam rasti reikiamo baro. Iki čia atėjom įtartinų naktinių klubų prigrūstais skersgatviais, tai jau ir neaišku, galbūt neteisingas adresas, nes pastatas, prieš kurį stovim, išvis primena gyvenamąjį namą su mažomis kavinukėmis pirmame aukšte. Jau šiek tiek panikuojam, neturim kaip susisiekti su draugais, tad pasidavusios einam atgal ieškot kokios parduotuvės, prie kurios bent gautume interneto ryšį.

Vėluojam pusvalandį. Prisijungusios prie interneto rašom draugams, kurie žinučių nepastebi dar penkiolika minučių. Žinant japonus ir jų pagarbą laikui, taikomės su sužlugdytos reputacijos mintimi. Bet, lyg koks stebuklas, atrašo Miho, aiškindamasi, jog atsiprašo, „visi žiauriai vėluoja, tuoj būsim, parašykit Kanako ir susitikit su ja“. Nuotaika iškart pasitaisė, susitikusios Kanako kartu nuėjom į barą (kuris, tarp kitko,  buvo mums po nosimis, kai pirmą kartą ten nuklydom) ir ten laukėm kitų.

Žmonių susirinko daug daugiau nei tikėjomės. Šalia trijų mums jau pažįstamų, atvyko ir dar 3 japonai, kurie studijavo MRU. Dar buvo Miho vaikinas iš Prancūzijos ir jos draugė, tad pilnai užėmėm nemažą stalą.

Šiaip jausmas sutikti tokius pažįstamus buvo visiškai ne-realus. Jie jau nebe studentai, o dirbantys/ ieškantys darbo, draugas Shinya išvis atėjo tiesiai iš ofiso, vis dar su kostiumu ir lagaminėliu rankoje. Kompanija dalijosi savo lietuvių kalbos žiniomis ir prisiminimais apie Lietuvą, domėjosi mūsų patirtimis čia.. toks labai japoniškas, smagus vakaras.

Dauguma kavinių, restoranų Japonijoje užsidaro labai anksti, tad ir iš čia turėjome išeiti jau devintą. Išėjus pro duris, padavėjas/barmenas (o gal ir savininkas?) nusekė mus iš paskos dar kartą padėkoti, kad atvykome ir pakviesti apsilankyti vėl. Visi besilankstydami dėkojom atgal ir atsisveikinę ėjom link kito baro. Ten jau tapęs vakaro globėju Shinya pastatė kiekvienam po bokalą alaus, tad toliau šnekučiuodamiesi praleidom gal porą valandų.

Draugija buvo smagi ir tas laikas visai neprailgo, nors visi pamažu darėsi pavargę ir po truputį pradėjo skirstytis. Shinya, įtikinęs mus su Migle atvykti į Tokiją ir šeštadienį ekskursinei dienai (žadėjo būti gidu), priminė, kad tikriausiai ir mums jau reikia važiuoti į Tsukubą, kad spėtume išsimiegoti prieš rytojų. Taip dar prisidariusios šimtą nuotraukų, pasikeitusios kontaktais, apsikabinusios su visais atsiskyrėme ir ėjome į stotį.

Važiavusios dviem traukiniais galiausiai atisdūrėme Kita-senju stoty, iš kurios turėjome keliauti tiesiai į Tsukubą. Kaip niekur nieko ateinam į stotį, Miglė bando nusipirkti bilietą, ir žiūrim, kad nebėra pasirinkimo bilietui į Tsukubą. Keista. Žvalgomės aplink, švieslentėje rodoma kryptis – Moriya, miestelis, kuris yra maždaug ruožo tarp Tokijo ir Tsukubos vidury. Nieko daugiau. Jau juokiamės. Dar nueinu pasitikslint informacijoje, kur dirbęs vaikinas pranešė, jog į Tsukubą va ką tik išvažiavo traukinys, dabar jau tik į Moriyą. Tvarkaraščius buvome susitikrinusios dar bare, bet prailgę atsisveikinimai, o po to ir klaidžiojimai stoty baigėsi tuo, kad teko praleist naktį Tokijuj.

 

Buvo jau vidurnaktis, kur dėtis, dar nelabai žinojom. Pirma ėjom nusipirkti užpilamų makaronų vakarienei ir prisijungusios prie interneto prasinešėm japonams draugams, kad tikriausiai prie šeštadienio ekskursijos nebeprisijungsim, nes netyčia užstrigom čia. Tada reikėjo rasti vietą valgymui – suolelis prie stotelės buvo pats tas (Japonijoj šiukšlinės ir suoleliai yra mitiniai dalykai, retai tokius pamatysi). Mąstėm, kad lauke sėdėti per naktį tikriausiai būtų kiek per šalta, tad reikia kažkur nueit. Bėda tame, kad kaip minėjau, Japonijoj tikrai anksti viskas užsidaro, o rajonas aplink Kita-senju stotį atrodo vienas ramesnių, su Shibuya nė nepalyginsi, žmonių beveik išvis nebuvo (o tokioj situacijoj geriau jau daugiau, nei vos vienas kitas praeivis), nors matėm vis dar dirbančių barų.

Valgydamos kūrėm planus, ką gi čia daryti, o po to vėl ėjom gaudyt interneto. Susisiekus su draugais gavom pasiūlymą susirasti interneto kavinę ir naktį praleisti ten, kadangi jos dirba visą parą. Nei viena mūsų dar nebuvo tokios aplankiusi, ir šiaip, šitas variantas atrodė realiausias. Susiradom maršrutą navigacijoje ir jau už kelių minučių buvom ten.

Kavinė įsikūrus šeštam aukšte, į kurį užkilom senesniu liftu. Už prekystalio pasitiko jaunas vaikinas, pirma davęs užpildyti popierius, kur reikėjo nurodyti vardus, adresus, kontaktinius duomenis, prašė pateikti ir tapatybės korteles. Toks formalumas kiek nustebino, bet viską supildžius niekas mūsų ilgai nekankino ir nuvedė į atskirą kambarėlį kitame aukšto gale. Kavinė kai kur atrodė ir kaip parduotuvė – turėjo visą sieną nukrautą įvairių užkandžių, ir kaip biblioteka, kur visos stovinčios lentynos buvo nukrautos manga (japoniškais komiksais). Daugiausia laiko prasėdėjom kambary, nors ėjom ir apsižvalgyti aplink.

Po trijų valandų praleistų čia, grįžinėjome link stoties. Buvo ketvirta ryto, o pirmas traukinys turėjo išvažiuoti 5:18. Pasiėmėm karštos arbatos ir vaikštinėjom aplink, matėme ir vis dar besilinksminančių, skersgatviuose klegančių kompanijų, ir galimai įtartinų motyvų turinčių merginų, stoviniuojančių prie sankryžų. Mūsų niekas neužkliuvo, tad taip besibastydamos ir praleidom paskutinę valandą, kol penktą ryto atsidarė stotis ir galiausiai keliavom namo.

Nors buvom žiauriai pavargusios ir šeštadienio planus teko atšaukti, nuotykių nesigailim – tikrai, vienas įdomesnių penktadienių Japonijoje.

Linkėjimai,
Agnė

Japoniškas ruduo

Ne be priežasties nuo paskutinio susirašymo pralėkė jau trys savaitės, tad šis įrašas bus toks neapsunkinantis. Per daug nesiteisinant: dėmesį buvau susitelkus ties mokslais ir veiklos, kurios, maniau, pasitarnautų kaip geros istorijos, nuplaukė. Todėl šiandien lengvas tekstas ir rudeniškos nuotraukos.

Oras keitėsi, tikriausiai, keisčiausiai iš viso Japonijoj praleisto laiko. Sulaukėm dviejų taifūnų, kurie atnešė baisų lietų ir šiaip rodės pavojingi – kai kuriuose rajonuose žmonės gavo pranešimus ruoštis galimai evakuacijai, o kitą dieną universitete ir pirmos paskaitos buvo atšauktos. Viskas tvino ir šansų iš universiteto grįžti sausomis pėdomis kaip ir nelikdavo. Bet, dar keisčiau, po taifūnų atėjo labai gražios dienos. Panašiai kaip ir šiandien, kai džiaugėmės saule ir +21°C.

Medžiai visi jau spalvoti, japonai lapkritį lankosi įvairiuose parkuose ir žinomose vietose pasigrožėti gamta, panašiai kaip ir pavasarį sakuromis. Tikrai labai gražu! O man vis labiau Lietuvą primena, kad tiek čia laiko teliko, ir nors laukiu grįžimo, žinau, kad bus labaai sunku palikt Japoniją.

Kalbant apie Lietuvą, su manimi netikėtai susisiekė japonas, bandantis mokytis lietuvių kalbos. Jis taip pat studijuoja Tsukubos universitete, lingvistiką ir rusų kalbą. Prieš tris metus kelias dienas praleidęs Lietuvoj susidomėjo kalba, bet sakė, buvo labai sunku, tad po kiek laiko metė, o dabar vėl pasiryžęs kankintis. Kol kas susitikom tik vieną kartą, parodė lietuvių gramatikos vadovėlį, kurį rado bibliotekoj:

Taip susitarėm kartas nuo karto susitikus keistis kalbų žiniomis, mat jis ketina vėl į Lietuvą atvykti (į Dainų šventę, apie kurią irgi turiu ko papasakoti), o man, aišku, japonų kalbos praktika taip pat labai naudinga. Tokios tat naujos pažintys.

Tiesa, draugų ratas pasipildė studentais iš Pietų Amerikos – praeitą semestrą tokių sutikti neteko, o dabar pabendraujam su merginomis iš Kolumbijos, Peru, dar turiu tris grupiokus iš Brazilijos, kurie visi japoniškų šaknų, žodžiu, kultūrų įvairovė Tsukuboj žydi.

Tarp kitko, kas neturit instagramo (dešinėj yra nuoroda, galit patikrinti), su rudeniniais lapais keičiasi ir mano plaukų spalva, ir greitai keisis vėl, tai galiu pasakyt tik tiek, kad čia vienas smagesnių dalykų, ir net kažkaip gaila, kad taip ilgai ‚saugojau‘ natūralius plaukus. O dabar pas mus vos ne visa kompanija spalvotom galvom.. lyg neužtektų užsienietiškiems veidams vietinių žvilgsnių. 🙂 Mes savo ruožtu tokiais pačiais žvilgsniais nulydim kalėdines dekoracijas ir eglutes, kurių pristatė visur iškart po Helovyno.

Šiandienai taip trumpai, bet artimuose planuose laukia įdomūs susidūrimai su japonais, tad įspūdžiais būtinai pasidalinsiu.

Linkėjimai iš spalvotos Japonijos,
Agnė

 

Apie nieką (ir viską)

Pastebėjot ar ne, paskutiniu metu turėjau šiokį tokį rašytojo bloką – negalėjau prisiversti sudėti minčių ar įspūdžių į naują įrašą. Sakyčiau, kaltos atostogos be realios veiklos, bet nežinau, ar čia visiška tiesa. Atostogos tęsiasi, bet nuotykiai kiek sustoję vietoje – mat bandom su draugais šiek tiek taupyti po paskutinių kelionių, kurios atsiėjo tiek, kiek gėda pasakyt garsiai. Užtat daugiausia laiko praleidžiam Tsukuboj, ypatingai bendrabučio kambariuose, atskirai.

Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pliusai: būti vienai su savimi man yra palaima, turiu laiko labai atostoginiams dalykams (knygoms, filmams, anime, muzikai, jogai ir pan.). Pagrindinis minusas: tiesiog užknisa, pradeda kilt egzistenciniai klausimai, bet visa tai veda iki kito pliuso – kiekvienas išėjimas *kažkur* pasidaro daug smagesnis. Taip pat, kadangi nenorim išlaidauti, randam dalykų, kuriais galim pasidžiaugt pačioj Tsukuboj, ko nebandėm anksčiau – ėjom pasivaikščioti į dar nelankytą parką, pagaliau nuvykom į mokslo muziejų, apsilankėm nuotraukų parodoje, žiūrėjom filmą kino teatre, valgėm, gėrėm kavą naujose vietose.

Sunku tame atostoginiame ritme išlikt produktyviai, bet stengiuosi išlaikyti bent šiek tiek rutinos, kad visai nepamirščiau apie realų pasaulį Youtubo ir Spotify platybėse. Taip kasryt turiu jogos sesiją, po to bent kažkiek laiko bandau skirti japonų kalbai (žodžių, hieroglifų kartojimui ir naujos gramatikos mokymuisi), kas antrą vakarą bėgioju. Paskutinę savaitę su kalbos mokymusi sekėsi prastai, nes buvau visiškai paskendusi muzikoje, kurios klausydavau visą laisvą laiką. Čia mano toks prisipažinimas, kad po kelių metų gyvenimo po akmeniu, supratau, jog Twenty One Pilots turi daugiau nei porą dainų, o ir tokio nerealumo, kad keturis kartus per dieną išklausyt to paties albumo neužtenka.. per daug neišsiplėsiu (o galėčiau, patikėkit), bet esmę suprantat. Taip pajaučiau, kad tikrai atostogos.

Visą chaosą šiek tiek pristabdė gimtadienis, kurio kaip niekad laukiau, nors neturėjau jokių planų. Man labai patinka ta naujos pradžios idėja, kažkoks atskirties taškas – visada smagu prieš pat naują mėnesį ar savaitę, o gimtadienis, aišku, daug rimčiau, čia kaip nauji metai. Man gimtadieniai yra laikas dar daugiau savo galvoje kapstytis, dar daugiau dienoraščio puslapių pripildyt, kuo labai mėgaujuosi. Aišku, buvo ir įprastesnių džiaugsmų – dėmesio iš jūsų ir iš draugų čia.

Dieną pradėjus su joga ir knyga, kartu su Nastya vykom pietauti į veganišką kavinukę, kur dar nebuvom, pavaikštinėjom po miestą. Vakarop susitikom su kitais draugais ir ėjom vakarieniauti indiško maisto restorane. Taip netikėtai pagrindiniu gimtadienio elementu tapo geras maistas, kuo visi likom patenkinti.

Manau, gimtadienis pavyko, jaučiu pareigą sau sąmoningiau leisti atostogas, kuriasi nauji planai šiam mėnesiui, naujos kelionės – yra ko laukti iki prasidedant naujam semestrui. Apie tai sulauksit kitų įrašų, o šiandienai tiek. 🙂

Labaai pasiilgusi,
Agnė

Naktiniai pasivažinėjimai

Paskutinę savaitę daugiau mažiau praleidau bendrabutyje. Draugai išvykę keliauti, tad turėjau šansą pabūti viena, kas šiaip jau niekad nekėlė per daug problemų. Išėjimai iš kambario apsiribojo biblioteka, maisto parduotuvėmis ir važinėjimu dviračiu. Tiesa, dar ir bėgiojau, bet tik kartą, nes be kompanionės buvo baisoka, ypač kai pastebėjau, jog kažkas mane nusekė nuo stadiono iki bendrabučio (galbūt tai paranoja, bet tikrai taip atrodė, tad paklausiusi draugės patarimo viena jau nebebėgiojau).

Kadangi nieko labai ypatingo ar neįprasto per tą savaitę tūnojimo kambaryje neįvyko, pagalvojau, kad reikia aprašyti naktinius pasivažinėjimus dviračiais. Dviratį turiu beveik nuo pat atvykimo į Japoniją pradžios, bet daug nevažinėjau – spūstys universiteto teritorijoje gąsdino, pats universitetas arti, tad kaip ir nebuvo didelio reikalo. Kartais dviračiais važiuodavom iki parduotuvės, bet tada iškildavo kita problema – Nastya, su kuria praleidžiu daugiausia laiko, dviračio neturėjo, tai kaip ir reikėjo rinktis prioritetus.. Šitaip mano dviratis stovėjo po stogu prie bendrabučio, apgyvendindamas vis daugiau vorų šeimų, kol prasidėjo atostogos ir radom progų važinėtis dažniau. Be to, prieš išvykdama iš Japonijos, Kayla savo dviratį perleido Nastyai, tad situacija žymiai pagerėjo.

Nežinau, ar reikia aiškinti, kodėl būtent naktiniai pasivažinėjimai, o ne dieniniai yra mūsų įprastas pasirinkimas. Žinoma, naktį viskas įdomiau, kitokia atmosfera ir, svarbu paminėti, ne taip karšta. Tačiau yra ir kita priežastis: Nastya anksčiau yra įsimintinai skausmingai kritus nuo dviračio ant geležinkelio bėgių, užtat dabar važinėjimosi kiek prisibijo – tiek dėl savo saugumo, tiek dėl praktikos stokos, sako, „nenoriu sužalot kitų“. Todėl natūraliai renkamės vėlų vakarą ar naktį, kai žmonių ir mašinų kiekis minimalus.

Dažniausiai važinėjame trise su Nastya ir Brayden. Paprastai neturim jokio maršruto, tad vienas po kito perimam vedlio atsakomybę ir stengiamės važiuoti kur nors, kur dar nebuvom. Pasitaiko ir įvairių atradimų, kaip kad neaišku kam skirti grioviai tarp kelio ir šaligatvio ar medžių šaknų raizgalynės lyg iš niekur. Kitą kartą sustoję pailsėti (iš tikrųjų, tai nusifotografuoti.. žinot, tūkstantmečio karta), matėm baisiai didelį vorą, ėdantį už save didesnę cikadą… Tokie tat atradimai.

Kol buvau viena, irgi važinėjau. Dažniausiai iki parduotuvės, bet kadangi ji nėra labai arti, prasivažinėjimui pats tas, ir šiaip tada pramoga virsta į praktišką kelionę. Paskutinį kartą dviračiu važiavau vakar, ir tai tikriausiai buvo keisčiausias iš tokių važiavimų. Tik išėjus iš bendrabučio suklusau pastebėjus, kaip stipriai žaibuoja. Retai kada ir per audrą tiek žaibų pasirodo tokiu dažniu. Griaustinis irgi girdėjosi, bet pagal dangaus blyksėjimą tikėtumeis garsesnio – iš kambario visai nebuvo girdėti. Lietaus nė lašo, bet drėgmė jautėsi. Kiek padvejojau, važiuoti, ar palaukti rytojaus, kažkaip lyg ir nesaugu atrodo, ką čia žinosi. Nusprendžiau nuvažiuot bent dalį kelio: galvojau, jei nepamatysiu nė vieno dviračiu važiuojančio žmogaus, laikysiu ženklu, kad visi slepiasi nuo galimos audros ar žaibų ir suksiu atgal. Bet jau per pirmąsias kelias minutes kelionės sutikau kitų dviratininkų, tad aprimus važiavau toliau, nors visą kelią sąmoningai neskubėjau.

Taip gamta priminė, kokia visgi maža esu ir kokia ji graži yra. Šiek tiek įbauginta, bet susižavėjusi grįžau – ir patenkinta, ir su maistu. Išbandykit ir jūs naktinius pasivažinėjimus, gal taip pat ką įdomaus atrasit. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Kai draugai keliauja namo

Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )

Su Kayla „susitikti paskutinį kartą“ vykom į Tokiją sekmadienį. Kaylos tėtis atvyko į Japoniją prieš savaitę, kad kartu su dukra pakeliavę galėtų parskristi namo, į Indianos valstiją, tad buvom penkiese – Kayla su tėčiu, Nastya, Brayden ir aš. Vaikštinėjom po Tokiją, nuėjom pietų, aplankėm keletą parduotuvių (išvykstantieji norėjo nusipirkti suvenyrų) ir apie 16:30 kilom į televizijos ir apžvalgos bokštą Tokyo Skytree, kuris yra aukščiausias statinys Japonijoje (634 metrų), antras pagal aukštį pasaulyje. Tiesa, Kayla paniškai bijo aukščio, o Nastya buvo prisižadėjusi čia nuvykti kitai draugei, tad likom trise.

Visi lankytojai, nusipirkę bilietus kyla į 350 metrų aukštį. Kad lifte užgulė ausis, jau nenustebino. Vaizdas tikrai atrodė įspūdingai..

Už papildomą mokestį galima pakilti dar šimtu metrų aukščiau. Kilom. Jau prie pat aukščiausios ribos nuo lifto atsiveria miesto panorama, viskas matosi per stiklą dar kylant. Nors aukščio nebijau nė kiek, tas momentas privertė kiek suklusti.

Po to tęsėm vaikštinėjimą mieste. Apėjom porą įžymesnių rajonų, vėlgi Kayla su tėčiu turėjo progą paieškoti suvenyrų, ir jau vėlai vakare tsukubiečiai patraukėm namo. Buvo pakankamai vėlu, kad nuo miesto centro iki bendrabučių autobusai nebekursuotų, tad teko pareiti pėsčiomis.

***

Pirmadienį Tokijuj susitikom su Aušra. Ji išvyksta mėnesio gale, bet kadangi dar keliaus po Japoniją, čia buvo paskutinis šansas susimatyti. Kartu praleidom vos kelias valandas, pavaikštinėjom po Akihabarą, papietavom, netikėtai užklydom ir į anksčiau nematytą maldyklą. Buvo gera tiesiog vaikščioti, kad ir be konkretaus tikslo, ir kalbėt lietuviškai… Kiek liūdna, kad dabar nematysim viena kitos daugiau nei pusmetį, bet Lietuvoje galėsim atsigriebti.

Čia, šalia maldyklos, matėm vėžliuką:

Pirmadienio vakare vėl susitikom su Kayla ir jos tėčiu. Planas buvo apsilankyti izakaya, japoniškame bare, bet užsimiršom, jog dėl švenčių daugelis vietų uždaryta. Kadangi tą supratom tik atvykę, pasirinkom arčiausiai buvusį japoniško maisto restoranėlį ir vakarą praleidome ten.

Antradienis buvo skrydžio diena, bet spėjom susitikti ir vėl. Ta pati kompanija, padėjom išgabenti krūvą lagaminų iš bendrabučio, su visa manta pasiekę miesto centrą dar nuėjome paskutinių lauktuvių ir galiausiai išlydėjom draugę. Šitas atsisveikinimas nebuvo liūdnas, bet vis tiek kiek kitoks, nei su Aušra. Nėra abejonės, kad su Aušra susitiksiu ir vėl, o su Kayla.. na, pamatysim. Tiesa, ji norėtų aplankyti ir Lietuvą, ir Ukrainą, o mes, žinoma, norėtume nukeliauti į JAV, tad gal  dar susikirs keliai. 🙂

Tai va, tokiom nuotaikom ir gyvenam. Oras kiek pasitaisė, nebėra taip kepinančiai karšta, tad ir bėgioti, ir dviračiu važinėti daug maloniau. Tiesa, draugai kelioms dienoms išvyksta į Kansai regioną, tai liksiu viena (vengiu didelių karščių, vis dar neriuosi iš odos, todėl nusprendžiau šitą kelionę atidėti).  Kitą savaitę pranešiu, ką nuveikiau.

Linkėjimai,
Agnė

Okinawa

Šiandien apie tai, kaip su draugais praleidom savaitę rojuj.

Antradienio vakarą išskridom į pietines Japonijos salas, Okinawa. Ar tam buvo geriausias laikas, sunku pasakyti — rugpjūtis Japonijoje yra karščiausias, o pietuose, kurie pagal klimato juostą laikomi subtropikais, temperatūra visą parą nekrito žemiau +30°C. Penktadienį buvo paskelbta apie prasidedantį taifūnų sezoną, kuris turėtų atnešti stiprų lietų. Gąsdino pranešimai apie atšaukiamus skrydžius, draudimai maudytis net ir įlankose, ne tik atvirame vandenyne.. bet taifūno ženklų kaip ir nematėme.

***

Tik išėjus iš oro uosto, atrodė, jog esame saunoje. Pas mus ir Tsukuboj drėgmės netrūksta, bet čia buvo kitas lygis. Apskritai išeiti į lauką vienuoliktą valandą vakaro, kai temperatūra siekia +30°C, yra labai keistas jausmas. Bet pripratom. O per savaitę nuveikėm daug. Kadangi turėjom tokį ribotą laiką, planavom kiek išėjo daugiau veiklų, kad ir miego sąskaita. Tad kad lengviau skaitytųsi, įspūdžius šiek tiek išskaidysiu.

Apgyvendinimas

Verta aprašyti, nes išėjo geriau, nei studentės galėtų tikėtis. Pirmas tris dienas gyvenome baro stiliaus airBnB (privatus namas/butas, kuriame savininkai apgyvendina keliaujančius; Japonijoj dar ne visai įteisinta, bet egzistuoja). Ten anksčiau ir buvo baras, tai viskas atrodo taip, lyg stalai su kėdėmis buvo išgabenti, o jų vietose pastatytos keturios lovos. Daug erdvės, barui būdingų dekoracijų, veikiantis kondicionierius, patogioje vietoje prefektūros centre Nahoje, žodžiu, viskas čiki.

Kitą atostogų dalį gyvenome mažesniame bute prie pat įlankos-uosto kranto, tad išėjus į balkoną apačioje matėsi palmės, toliau akmeninė siena ir vanduo iki pat horizonto linijos. Galėjom stebėti kruizinius laivus, po to atradom, kad koraluose gyvena mažytis koralų ryklys (didesnės žuvies dydžio), kurį iš devinto aukšto galėjom sekti. Butas nebuvo super erdvus, bet tilpom, ir, aišku, vaizdas viską atpirko.

Vanduo ir maudynės

Jau trečiadienį plaukėm į Tokashiki salą, garsėjančią gražiais vaizdais, švariais paplūdimiais. Vanduo atrodė kaip nudažytas, visai lyg amerikietiškuose filmuose apie Havajus. Toje saloje daugiau nieko ir neveikėme, nes pirmąją dieną norėjome ilsėtis, tad visą laiką praplaukiojome. Įdomu, bet kur tik nuvykdavom, visose maudynių vietose, vandenyje buvo aiškiai pažymėtos ribos, iki kur daugiausia galima plaukti. Net ir Tokashiki salos pagrindiniame paplūdimyje, kuris šiaip jau įlankoje, ne kur atviroje jūroje, taip pat buvo nustatytos ribos, ir visai mažokos, bet kadangi ten buvo gana gilu, per daug nenuliūdom. Vanduo buvo labai skaidrus, tai ir plaukiojant be jokių pagalbinių priemonių galėjai pastebėti žuvų, ypač prie koralų. Nors tepėmės kremais nuo saulės, rodės, reguliariai, tas visai neišgelbėjo. Pradžioje dar juokėmės iš Yasios, kad visa lyg pomidoras, o kai grįžom į pagrindinę salą, jau ir kitos panašiai atrodėm, po to oda ir luptis pradėjo. Taip, miegot skaudėjo.. visai kaip vaikystėj.

Ketvirtadienį taip pat teko pabūt vandeny, bet tąkart jau su pirmais nesklandumais. Susiplanavom snorkelinti (plaukti su vamzdeliu kvėpavimui, kad galėtum stebėti, kas vyksta po vandeniu), užsirezervavom vietas, tad po pusryčių neskubėdami vykom į reikiamą paplūdimį, kuris buvo gal už pusantros valandos kelio autobusu. Pardavėjas autobusų stoty kalbėjo angliškai (nors mes kalbėjom japoniškai; čia toks universalus variantas, norisi padėti svetimšaliui, tai pradedi kalbėt ‘jam patogesne kalba’. NEDARYKIT TAIP, jei kalba su jumis lietuviškai, lietuviškai ir atsakykit), ir, kaip vėliau paaiškėjo, vietoj „išlipkit pirmoj stotelėj“ nurodė išlipt paskutinėj. Supratus, kad važiuojam kažkur jau ne ten, buvo ganėtinai vėlu, tad teko kviestis taksi papildomiems dvylikai kilometrų. Tada pasirodė, kad dar ir vėluojam, ir organizatorių skambutį sugebėjom praleisti, tai jau visai pergyvenom, kad tiek pinigų išleidom kelionei, už plaukiojimą sumokėta, tai kvepia visiška nesėkme. Aišku, kaip visada viskas išsisprendė, taksi vairuotojas telefonu išaiškino situaciją organizatoriams, visa grupė mūsų vėluojančių laukė, tai greitai persirengusios išplaukėm į atvirą jūrą, o instrukcijas gavom valty.

45 minutes praleidom sūriam vandeny. Žuvų matėm pulkais (turėjom ir maisto joms, kas padėjo), bet man pačiai buvo įdomiau apžiūrinėt patį dugną, koralus ir augalus, kas tuo pačiu buvo ir baisoka, nes rodės, negali žinoti, kas ten slepiasi. Tas laikas prabėgo greitai, bet spėjom labai ištrokšti, nes dėl didesnių bangų sūrus vanduo vis patekdavo į kvėpavimo vamzdelį, bet išgyvenom ir valtimi parplaukėm atgal.

Penktadienį maudėmės jau paskutinį kartą, paplūdimy netoli mūsų buto, prie kurio norint nueiti reikėjo kirsti striptizo klubais ir barais pripildytas gatves, kas irgi visai įdomiai atrodė. Nieko nepadoraus nematėm, nes žingsniavom dienos metu, nors atmosfera tvyrojo keistoka.

Šeštadienį nuo maudynių susilaikėm, nes buvom jau visai skrebučiai. Užtat sekmadienį ilgiausiai važiavom iki gražaus paplūdimio, tam, kad pabraidytume… Maudytis nebuvo galima dėl taifūno — apie tai sužinojom tik atvykę — tad įbridus į vandenį toliau metro jau atlėkdavo gelbėtojas pranešti, kad ne ne, šiandien tai jau nesimaudom, nelipkit. Didelių bangų toj įlankėlėj nė nebuvo, bet kaip vėliau pranešė per garsiakalbį, maudytis ar bristi giliau nesaugu dėl galinčių krantą pasiekti jūros gyvūnų. Vieninteliai gyvūnai kuriuos pastebėjom, buvo mažyčiai krabukai, bet prasmės ginčytis irgi nematėm, maža ką. Nusivylėm baisiausiai, tačiau bent jau diena buvo graži, tai pasitrynėm aplink, pasifotografavom ir papietavę grįžom atgal į Nahą.

Okinavietiški dalykai

Japonams labai svarbus maistas, pavyzdžiui, kiekviena prefektūra turi kažkokį jai specialų patiekalą/ produktą, vaisių/ daržovę, ar gėrimą. Sakoma, kad jei Japonijoje kažkur nukeliavai ir neparagavai vietinių gėrybių ar patiekalų, tai tokia ir kelionė. Okinava populiari jūros vynuogėm (sea grapes), kurios atrodo kaip žali ikrai, sake habushu ir citrusiniu vaisiumi shiikuwāsā. Vakarieniavome keliuose okinavietiško maisto restoranuose, tai tos vynuogės tikrai neblogos, nors tekstūra keistoka — kramtant pokši. Sakę, kurios sudedamoji dalis yra nuodinga gyvatė, lenkiau iš tolo. Daugelyje parduotuvių galėjai rasti stiklainių, butelių su šita substancija, kur dugne surangyta išsižiojusi gyvatė. Shiikuwāsā vaisius neblogas, primena žalią citriną, su juo radom žėlė ir džemų, patiko.

Parduotuvėse pilna stiklo dirbinių ir papuošalų su įvairiais akmenėliais, kriauklėmis, ryklio dantimis. Iš stiklo dirbinių daugiausia matėme stiklinių ir puodelių, visokių spalvų ir raštų, o tradiciniame muziejaus komplekse Okinawa World („Okinavos pasaulis“) lankytojai ir patys galėjo juos gaminti. Tarp papuošalų populiariausi turintys akmenėlius kurie šviečia tamsoje, šitais ir mes apsirūpinome.

Dar vienas, nežmoniškai populiarus simbolis (populiaresnis nei gėlėti marškiniai, kurie galbūt labiau Havajus reprezentuoja, nors ir čia jų buvo pilna), tai shīsā statulos. Tai yra mitinė būtybė, šuns ir liūto mišinys, statulos visada porinės — vienas shīsā išsižiojęs, o kitas susičiaupęs. Ne tik kad miestuose juos pastebėsi ant kiekvieno kampo, bet ir kiekviena save gerbianti parduotuvė turės bent lentyną nukrautą įvairaus dydžio, nuotaikų ir spalvų statulėlėmis.

Pabaigai

Pati nustebau, kokį gerą įspūdį man paliko šitas kraštas. Iš tiesų tai nė neplanavau čia vykti — dauguma žino, kad labiausiai noriu aplankyti Hokaidą, kuris yra gryna priešingybė Okinawai — tai pati šiauriausia sala, kurioje šalta, iškrenta daug sniego. Tačiau kai draugės pasakė norinčios į pietus, sutikau, na, nes man tinka visos vietos, kuriose nebuvau, nors nemaniau, kad rasiu čia kažką tokio ypatingo. Ir ohoho, kaip klydau. Dar neįsivaizduoju, ką dėl to reikės padaryti, bet norėčiau bent vieną vasarą čia gyventi. Esu užtikrinta, kad sugrįšiu.

Likusius įspūdžius pasilieku pasakojimams, ir taip jau išsiplėčiau… o dabar ilsėsiuos nuo ilsėjimosi. Iki!

Pasiilgusi,
Agnė

Pirmas semestras baigtas!

Jau ir aš galiu džiaugtis atostogomis — vakar turėjau paskutinį šio semestro egzaminą. Paskutinė savaitė buvo visiškai kritinė: turėjau laikyti keturis egzaminus ir parašyti du rašto darbus. Atsiskaitymų buvo ir prieš tai, bet šitas finalas visai nuvarė nuo kojų, užtat labai džiaugiuosi, kad vargai pagaliau baigės.

Dabar atrodo, kad semestras pralėkė visai greit. Man rodos, didelis kiekis paskaitų ir dažni atsiskaitymai kažkaip pagreitina tempą, nes nebuvo tokių savaičių, kad niekuo nereiktų rūpintis, ypač antroj semestro pusėj, kai prasidėjo trumpesnių kursų viduriniai egzaminai, tada ilgesnių, tada jau trumpesnių tikrieji, tada jau ilgesnių tikrieji.. egzaminai egzaminai egzaminai. O kur dar prezentacijos, rašiniai ir kitos smulkesnės užduotys. Patys dalykai, kurių mokiausi, tikrai nebuvo raketų mokslas, bet tas kiekis pasijaučia. Rezultatų dar nežinau, bet jau nelabai ir rūpi.. Tačiau paskaitos buvo nenuobodžios, pats dėstymas čia toks nevisai japoniškas  studentai nėra tik tylūs klausytojai. Didžioji dauguma dėstytojų linksmi, kviečiantys diskutuoti ir šiaip tokie, iš kurių matosi, jog darbas universitete jiems patinka.

Taip pat turėjau labai smagius grupiokus. Susirinkom iš visiškai skirtingų šalių, japonų kalbos paskaitose buvom iš: Rusijos, Kazachstano, Azerbaidžano, Kanados, JAV, Tailando, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Indonezijos, Prancūzijos, Lietuvos ir kitų, kurių tiksliai nepamenu, nes ne su visais žmonėmis teko daugiau pabendrauti. Taip vos ne kiekvienoje paskaitoje kildavo diskusijos, kaip skiriasi mūsų kultūros, kas ir mums patiems, ir dėstytojams buvo įdomu. Po šio semestro daugelis grupės draugų vyks namo, tad nuo spalio vėl susidarys naujas kultūrų rinkinys.

Geras dalykas tas, kad kai (su draugais) daug laiko praleisdavom besimokydami, jautėmės nusipelnę kelionių ar šiaip susibūrimų, tai maždaug work hard — play hard studentų versija. Pagal šitą sistemą šiandien po paskutinių paskaitų skrendame į pietines Japonijos salas, Japonijos Havajus — Okinavą, kur praleisim savaitę. Taip tikimės atsigauti po įtemptų mokslų besivartydami paplūdimiuos.

Na, o dabar laukiam oro uoste, po kelių valandų būsim tropikuos. Apie nuotykius būtinai parašysiu!

Linkėjimai,
Agnė

Tempas

Ilgai nesusirašėm!

Čia, aišku, mano kaltė, bet turiu tam rimtą priežastį – mokslai ganėtinai stipriai prispaudė mane prie rašomojo stalo. Ir visai ne rašymui dėl malonumo, o dėl mokymosi ir namų darbų. Penktadienį turėjau paskutinį vidur-semestrinį-egzaminą, bet poilsiu vis dar nekvepia. Po poros savaičių turėsiu egzaminus iš dviejų dalykų, per tą patį laikotarpį dar reikia atlikti eksperimentą (kuriam kol kas nesugalvojau temos..) ir jį aprašyti rašto darbe, ir žinoma, įprasti namų darbai niekur nedingsta. Taip ir sukuosi.

Galvoju, vis tiek reikia jums kažkaip pranešti, kaip laikausi, kas vyksta, tuo labiau, kad tylėjau daugiau nei dvi savaites.. tai papasakosiu, kas maždaug įvyko per šitą trumpą laikotarpį:

1) turėjom net du gimtadienius. Abiejų amerikiečių mūsų kompanijoje, tad Brayden jau suaugęs – 21-erių, o Kayla pasiekė 22. Abiem gimtadieniams rengėm staigmenas, bet nebuvo jokių triukšmingų vakarėlių, pagrindine misija laikėm nustebinimą. Taip Brayden atsiviliojome į bendruomenės centrą „padėti nusinešti šaldytuvą į bendrabutį“, kur jo iš tiesų laukė ne šaldytuvas, o trys merginos su picomis, sausainiais ir dovanomis. Po savaitės atėjo Kaylos gimimo diena, kurią ji praleido Tokijuje, tai per daug neplanavom, ir sulaukę, kol ji grįš, vėlgi surengėm pasisėdėjimą su vaišėmis ir dovanomis. Abu liko patenkinti.

2) pradėjau piešti. Bloknotą eskizams buvau nusipirkusi jau seniai, kartas nuo karto prie jo prisėsdavau, bet po to visai apleidau. Ir kažkokį vakarą, norėdama pailsinti smegenis nuo informacijos, ėmiausi pieštuko vėl. Piešiau kelias dienas iš eilės, bandydama kopijuoti žmones iš nuotraukų. Veikia kaip kokia meditacijos forma ir šiaip smagu pastebėti, kad va, ir šitas, ir anas geriau nei anksčiau išeina. Kažkuo tas atvaizdo kopijavimas primena matematiką, ir nuo to, aišku, patinka tik labiau.

3) apsilankiau indiško maisto restorane (et.. šiaip jau tris kartus, bet vienas buvo ypatingai geras). O, dievai… Likau tikrai patenkinta. Tądien susirinkom beveik visas draugų ratas, tai čia jau didelis pliusas. Bet ir atmosfera, ir aptarnavimas, ir, žinoma, svarbiausia – maistas – taip nuoširdžiai džiugino, kad tikriausiai sugrįšim čia ne kartą.

4) dalyvavau arbatos ceremonijoje. Pirmąkart gyvenime. Kaip buvo smagu! Nežinojau ko tikėtis, nes šią ceremoniją organizavo kultūros paskaitų dėstytoja, o mūsų, studentų, pas ją yra gal dvidešimt. Tai nelabai supratom, ar mes tiesiog stebėsim, ar dalyvausim, kaip išvis viskas vyks.. Bet išėjo puikiai: kiekvienas pagal taisykles įėjom į arbatos kambarį (gal skamba juokingai, bet taip, tam yra taisyklės; čia viskam egzistuoja taisyklės), kiekvienas gavom arbatos, kurią taip pat gėrėm pagal visus ritualus, po to dar ir patys turėjom progos pasimokyti, kaip tai daroma. Meistrė labai sužavėjo – buvo labai draugiška, ir spinduliavo tokią ramybę.. visiškai Zen. Net pasigailėjau, kad neprisijungiau prie arbatos ceremonijos klubo semestro pradžioje, bet gal prisiruošiu tam kitam semestrui.

5) apsilankiau gėlėmis plūstančiame Ashikaga parke. Keliavom ten vakar, visai nebloga grupė žmonių – aštuoni, iš kurių pusės prieš kelionę nepažinojau, bet dabar pažįstamų ratas pasipildė ir jais – keturiais prancūzais. Diena buvo karšta, parkas – didelis (nors nauji draugai pasakojo, kad Versalio rūmų parkas gal penkiskart didesnis, bet muzika jiems priminė gimtąją šalį), gėlių, žinoma, jūros. Ten visą dieną ir praleidom, vaikščiodami, apžiūrinėdami gėles ir kalbėdamiesi. Kelionė atgal truko labai ilgai (gal tris valandas), tad jau buvom išbadėję ir kartu nusigavom į indiško maisto restoraną (čia ir buvo trečiasis kartas), po to dar pasisėdėjom lauke ir išsiskirstėm.

Tai va, taip ir gyvenu. Po tokios poilsio dienos vakar, vėl kimbu į mokslus, na, bent jau iki kito savaitgalio (apie tai dar išgirsit). Iki!

Jūsų pasiilgusi,
Agnė