Žyma: atsisveikinimas

Šventės draugų šeimynoj

Šios Kalėdos kėlė daugiausia streso iš visų dvidešimt vienerių, kurias teko sutikti, bet tuo pačiu buvo vienos smagiausių nuo paauglystės laikų. Taip jau išėjo, kad Kalėdos tapo paskutine proga kartu leisti laiką su trimis draugais, kuriuos iškart po šventės teko išlydėti namo. Taip pernakt juokęsi  ryte verkėm… bet nuo pradžių.

Paskutinės savaitės universitete darbo negailėjo – nors neturėjau egzaminų, sukrito rašto darbai ir prezentacijos, todėl, kaip ir įprasta studentams bene visur, šventinės nuotaikos buvo maža. Praeitą savaitę dar ir susirgau (pirmą kartą Japonijoj per visus devynis mėnesius), maždaug tuo metu, kai prasidėjo lakstymas dėl dovanų, todėl atsipūsti laiko kaip ir neliko.

Dovanos šiemet buvo labaai sudėtingas klausimas. Ką dovanoti merginoms – aišku, jas pažįstu gerai ir po tiek laiko žinojau ne tik, kas turėtų patikti, bet ir apie tai, ko pačios norėtų (man pačiai nepatinka gauti visai nepanaudojamų dalykų, todėl ir draugams stengiuosi dovanas rinkti bent kiek praktiškesnes, ar bent jau pralinksminančias). Užtat su tais trimis jaunuoliais, kurie dar po Kalėdų ir namo turėjo išvykti, išvis nežinojau ką daryti. Taip visą savaitgalį (nes iki to paskutinio savaitgalio laiko neatsirado) laužėm galvas slankiodamos po prekybos centrus, ieškodamos jiems kažko, ko pastarieji bent nenorėtų išmesti.

Kadangi per Kalėdas turėjom eiti į paskaitas, o ir Nastya dirbo iki vėlaus vakaro, susitikimą su vaikinais teko atidėti iki vidurnakčio. Su Nastya labai šventiškai susitikom ryte ir apsikeitusios dovanomis kartu gėrėm kakavą. Su kitomis merginomis susimatėm dieną, nes iki vėlumos laukti tiesiog nesinorėjo, o jau vėlai vakare apsikeitėm dovanomis su likusiais draugais.

Su tom vaikinų dovanom, dėl kurių labiausiai pergyvenom, rodos, pataikėm (ar bent jau jie leido mums taip manyti), ir visą Kalėdų naktį prasėdėjom kartu. Išpakavę ir išžiūrėję, kas ką gavo, susėdom paskutinėms partijoms durniaus, kurį žaidėm į delną netelpančiomis kortomis, o pavargę jau tiesiog kalbėjomės ir darėmės paskutines bendras nuotraukas.

Kai jau ruošėmės skirstytis, Berik pasiūlė dar užsukti pas jį, paskutinį kartą paklausyti jau pamėgtos kazachstaniškos dainos. Taip į kambarius sugrįžom tik apie penktą ryte, bet miegui laiko beveik neliko, nes jau aštuntą turėjom sėsti į autobusą, kad išlydėtume į oro uostą keliaujančius draugus. Jie visai nemiegojo, o mes, lydinčios, sugebėjom pasnausti po valandą.

Kai susitikom ryte, šventinė nuotaika jau buvo persimainiusi į bandymą užgniaužti liūdesį. Anksčiausiai turėjo išvykti Diar. Su juo kartu važiavome iki autobusų stoties miesto centre, dar pasiėmėm po puodelį kavos, ir kai reikėjo atsisveikinti, su Nastya jau visai nebesitvardėm – verkėm dar valandą. Netrukus į stotį atvažiavo Berik, prie kurio tiek atverkusios jau bandėm laikytis, na, bet galit nuspėti, ar pavyko, ar ne. Taip išvyko mūsų draugai iš Kazachstano.

Suprantu, kad tai iš šono galbūt skamba keistai, bet su tais žmonėmis jau tikrai buvome sulipę į tokį „nuolatinių draugų ratą“. Su jais bendrauti pradėjome po kelionės į Okinavą, rugpjūtį, o rugsėjį ėmėm susitikinėti dažniau, ypač kai išvyko Kayla, Brayden, o galiausiai ir Yasya. Tad išeina, kad bendravom maždaug keturis mėnesius – skamba neilgai, bet išties prisiminimų netrūksta. Tai buvo žmonės, su kuriais susitikdavom be jokių išankstinių planų, ir ne tik tada, kai visiems buvo gera.

Kitą dieną, vėlgi anksti ryte, teko išlydėti Ormon, draugą iš Kirgizijos. Su Nastya jau tarėmės, kad reiktų bandyti neverkti, vakar visą dieną pravaikščiojus sutinusiais veidais. Ormon visada linksmas, tad juokėmės iki pat jo įsėdimo į autobusą, bet vykstančių į oro uostą buvo labai daug, bagažo pilna, todėl prie autobuso stovėjom dar gal dešimt minučių, kol viskas buvo paruošta. Galit įtarti, kad dešimt minučių žiūrėti į draugą, kuris jau tuoj tuoj išvyks iš šalies, yra daugiau nei pakankamai, tad pažado neverkti išlaikyti vėlgi nepavyko.

Liūdnas suvokimas tas, kad iš būrio draugų, su kuriais nuolat leisdavom laiką, liekam dviese su Nastya (po poros savaičių išvyksta ir Olya). Prisideda dar ir šventės, kurias įprastai leidžiam su šeimomis, taip ir subėga viskas į tokį depresinį gumulą, kai atrodo, jog tikrai norim namo.

Dabar jau viskas kiek apsistovėję, su išvykusiais susirašom ir susiskambinam, nors pratintis prie minties, kad greit nesusitiksim, sunku. Visgi čia, Japonijoj, liko dar trys mėnesiai, dabar atostogos ir tuoj Naujieji – manau, suveiks kaip atgaivinantis startas: leis atitolti nuo nesmagių minčių ir nusiteikti naujiems nuotykiams.

Su artėjančiais Naujaisiais ir iki greito susirašymo,
Agnė

 

 

 

Kai draugai keliauja namo

Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )

Su Kayla „susitikti paskutinį kartą“ vykom į Tokiją sekmadienį. Kaylos tėtis atvyko į Japoniją prieš savaitę, kad kartu su dukra pakeliavę galėtų parskristi namo, į Indianos valstiją, tad buvom penkiese – Kayla su tėčiu, Nastya, Brayden ir aš. Vaikštinėjom po Tokiją, nuėjom pietų, aplankėm keletą parduotuvių (išvykstantieji norėjo nusipirkti suvenyrų) ir apie 16:30 kilom į televizijos ir apžvalgos bokštą Tokyo Skytree, kuris yra aukščiausias statinys Japonijoje (634 metrų), antras pagal aukštį pasaulyje. Tiesa, Kayla paniškai bijo aukščio, o Nastya buvo prisižadėjusi čia nuvykti kitai draugei, tad likom trise.

Visi lankytojai, nusipirkę bilietus kyla į 350 metrų aukštį. Kad lifte užgulė ausis, jau nenustebino. Vaizdas tikrai atrodė įspūdingai..

Už papildomą mokestį galima pakilti dar šimtu metrų aukščiau. Kilom. Jau prie pat aukščiausios ribos nuo lifto atsiveria miesto panorama, viskas matosi per stiklą dar kylant. Nors aukščio nebijau nė kiek, tas momentas privertė kiek suklusti.

Po to tęsėm vaikštinėjimą mieste. Apėjom porą įžymesnių rajonų, vėlgi Kayla su tėčiu turėjo progą paieškoti suvenyrų, ir jau vėlai vakare tsukubiečiai patraukėm namo. Buvo pakankamai vėlu, kad nuo miesto centro iki bendrabučių autobusai nebekursuotų, tad teko pareiti pėsčiomis.

***

Pirmadienį Tokijuj susitikom su Aušra. Ji išvyksta mėnesio gale, bet kadangi dar keliaus po Japoniją, čia buvo paskutinis šansas susimatyti. Kartu praleidom vos kelias valandas, pavaikštinėjom po Akihabarą, papietavom, netikėtai užklydom ir į anksčiau nematytą maldyklą. Buvo gera tiesiog vaikščioti, kad ir be konkretaus tikslo, ir kalbėt lietuviškai… Kiek liūdna, kad dabar nematysim viena kitos daugiau nei pusmetį, bet Lietuvoje galėsim atsigriebti.

Čia, šalia maldyklos, matėm vėžliuką:

Pirmadienio vakare vėl susitikom su Kayla ir jos tėčiu. Planas buvo apsilankyti izakaya, japoniškame bare, bet užsimiršom, jog dėl švenčių daugelis vietų uždaryta. Kadangi tą supratom tik atvykę, pasirinkom arčiausiai buvusį japoniško maisto restoranėlį ir vakarą praleidome ten.

Antradienis buvo skrydžio diena, bet spėjom susitikti ir vėl. Ta pati kompanija, padėjom išgabenti krūvą lagaminų iš bendrabučio, su visa manta pasiekę miesto centrą dar nuėjome paskutinių lauktuvių ir galiausiai išlydėjom draugę. Šitas atsisveikinimas nebuvo liūdnas, bet vis tiek kiek kitoks, nei su Aušra. Nėra abejonės, kad su Aušra susitiksiu ir vėl, o su Kayla.. na, pamatysim. Tiesa, ji norėtų aplankyti ir Lietuvą, ir Ukrainą, o mes, žinoma, norėtume nukeliauti į JAV, tad gal  dar susikirs keliai. 🙂

Tai va, tokiom nuotaikom ir gyvenam. Oras kiek pasitaisė, nebėra taip kepinančiai karšta, tad ir bėgioti, ir dviračiu važinėti daug maloniau. Tiesa, draugai kelioms dienoms išvyksta į Kansai regioną, tai liksiu viena (vengiu didelių karščių, vis dar neriuosi iš odos, todėl nusprendžiau šitą kelionę atidėti).  Kitą savaitę pranešiu, ką nuveikiau.

Linkėjimai,
Agnė