Žyma: japoniška tvarka

Namų paieškos ir rožinis sniegas

Paskutines kelias savaites visas mano dėmesys buvo skirtas naujiems namams ir grožėjimuisi pavasariniais peizažais, bet daugiausia naujiems namams. Sausio vidury jau pradėjau žvalgytis buto, į kurį galėčiau persikelti — ne dėl to, kad bendrabutis būtų kažkuo prastas (čia labai patogu gyventi, tiek dėl vietos, tiek dėl pastato šviežumo), o dėl universiteto taisyklių. Jeigu labai norisi, bendrabutyje galima apsistoti vieneriems metams, bet bendrai tikimasi, jog tokiame patogiame lizdelyje studentas neužsibus ir išsikraustys jau po pusmečio. Po mėnesio trukusių paieškų, lankymosi brokerių salonuose ir kone kasdienio skelbimų skenavimo išsirinkau naujus namus ir dar po mėnesio persikėliau. Buvo ganėtinai sunku, kartais net baisu, bet nauja ir įdomu, tad šiandien pabandysiu nupasakoti, kaip maždaug atrodo šitas procesas Japonijoj. O kadangi kraustymasis sutapo su žydinčiom magnolijom ir sakurom, sulauksit ir jų.

Tai pradedam.

Brokeriai arba heya sagashi 部屋探し

Japonijoje, panašu, didžioji dauguma žmonių naujų gyvenviečių ieško per brokerius — butų, kuriems gyventojų ieškotų pats šeimininkas, visai nemačiau (tikriausiai yra, bet spėčiau, kad tai labai maža dalis). Butų paieškos kompanijos veikia kaip tarpininkai tarp gyventojų, šeimininkų ir visų kitų susijusių kompanijų, ir dirba taip, kad per visą procesą naujasis gyventojas bendrauja tik su jų darbuotojais: netgi derėjimasis dėl nuomos ar kitų papildomų mokesčių vyksta per brokerį, o ne tiesiogiai su šeimininku. Pati iki pat šiol šeimininko balso negirdėjau ir iškilus problemai, su kuria nežinau kaip tvarkytis, vis dar pirma kreipiuosi būtent į brokerį.

Taigi, be brokerių išsiversti būtų labai sunku, tad pagrindiniai du variantai naujo būsto paieškos pradžioje yra tokie: a) pasirinkus brokerių kompaniją (ar kelias) eiti tiesiai į jų saloną, konsultantams išdėstyti savo norus ir sulaukti juos daugmaž atitinkančių pasiūlymų, arba b) pačiam tikrinti skelbimus internete ir radus patinkantį variantą, susisiekti su kompanija, kuri tą butą siūlo. Aš ėmiausi antro metodo, nes taip nebuvau pririšta prie konkrečios kompanijos turimų skelbimų ir galėjau matyti visus variantus.

Daugelis butų paieškos platformų internete yra labai patogios, nes gali pažymėti galybę sąlygų, kurias turėtų atitikti naujieji namai.

Išsirinkus kandidatus

Buto paieškose užsieniečiams kliūva šiek tiek sudėtingesnės sąlygos, nes dauguma šeimininkų atmeta užklausas vien dėl to, kad aplikuoja ne japonas. Apie tai buvau prisiskaičiusi internete, todėl nusprendžiau vos radusi patrauklesnę vietą pirmiausia siųsti užklausą brokeriui ir klausti, ar šeimininkas nėra prieš gyventoją iš užsienio. Nežinojau, kiek reali yra ta užsieniečių atmetimo situacija, bet ilgai įrodymų laukti nereikėjo. Jau į pačią pirmą užklausą apie labaaai patikusį butą sulaukiau apgailestaujančio „ne“ — tikrai nusivyliau ir nusiteikiau sudėtingai medžioklei. Ir išties, net kai jau lankiausi salonuose ir brokeriai bandydavo perkalbėti priešiškai nusistačiusius šeimininkus telefonu, jokie komplimentai mano japonų kalbos sugebėjimams ar argumentai, kad studijavau japonologiją ir toliau studijuoju vietiniam universitete nepadėjo.

Vis dėlto, jeigu atsakymas į užklausą pasitaikydavo teigiamas, paprastai vos pasidomėjus skelbimu sulaukdavau skambučio, kviečiančio atvykti į saloną aptarti detalių ir apžiūrėti patį butą. Pakankamai paplitusi praktika yra lankytis pas kelis brokerius: skirtingos kompanijos neretai atsakingos už skirtingus butus, jų paslaugų mokesčiai skiriasi, o ir derėtis lengviau, kai pašonėje turi „kalbu ir su kitais brokeriais“ argumentą. Be to, visos brokerių paslaugos iki sprendimo nuomotis konkretų butą yra nemokamos, tad net galų gale nesudarius nuomos kontrakto, kažkokie papildomi apmokestinimai nėra taikomi, kuo ir naudojasi dauguma klientų.

Tokiu formatu brokeriai pateikia savo siūlymus. Buto aprašymai pakankamai detalūs: šalia nuotraukų ir erdvės išplanavimo paprastai išvardijami visi esami patogumai, mokesčiai, atstumas iki artimiausios metro stoties, parduotuvės ir pan.

Variantų, ypač sausio-kovo mėnesiais, apstu, nes tai yra kraustymosi sezonas visoje Japonijoje: nuo balandžio pradedamos studijos ir nauji darbai, užtat gyvenamąją vietą keisti tenka daugeliui žmonių. Natūraliai, kovas tampa pačiu užimčiausiu, dėl ko ir kainos būna didesnės, o ir skelbimai labai greit išnyksta. Dėl šios priežasties dauguma brokerių bando klientus įtikinti apsispręsti kuo greičiau, nelaukiant, kol ieškančiųjų smarkiai padaugės. Taip mane bandė spausti pirmas sutiktas brokeris, bet kadangi jo siūlytas butas man visai nepatiko, greit pabėgau ir į tą saloną daugiau negrįžau.

Bendrai laikoma, kad butą galima susirasti ir aplikuoti jam per porą savaičių. Mano atvejis tuo nebuvo išskirtinis, nors prieš pradėdama tartis su brokeriais apie porą savaičių skyriau „namų darbams“ — žiūrinėjau skelbimus bandydama susidaryti bendrą vaizdą, ko iš vietinių gyvenviečių ir butų tikėtis, kokios kainos, kokie mokesčiai taikomi ir panašiai. Šis tyrimas buvo pakankamai intensyvus — po kiek laiko jau vien pamačius skelbimo aprašymą galėjau nesunkiai nuspėti, kuri brokerių kompanija jį patalpino, o patikėkit, jų tikrai nemažai.

Netikėti dalykai, kurių Japonijoje reikėtų tikėtis

Man ir Lietuvoj neteko ieškoti buto per brokerius ir bendrai negyvenau viena, tad daugelis šitos paieškos aspektų man buvo visiškai nauji. Visgi, pasitaikė ir dalykų, kuriems, atrodo, nebūtų paruošusios panašios patirtys svetur. Tai yra:

🌸 tušti butai: nuomojamų kai kada pasitaiko ir su baldais, bet bent mano matytų visiška dauguma buvo nuogutėliai — ne tik be šaldytuvo ar skalbimo mašinos, bet be jokių baldų ir net be šviestuvų (ar lempučių). Butą apsistatyti turi pats nuomininkas, o išsikraustant vėlgi būtina erdvę visiškai ištuštinti, kitam nuomininkui paliekant „švarią drobę“.

Labai džiaugiausi, kad bent virtuvinis buvo įrengtas.

🌸 žvėriška pirminė suma: įsikraustant įprasta sumokėti sumą, prilygstančią keturių-šešių mėnesių nuomai. Kad į tą sumą įeina pirmų dviejų mėnesių nuoma ir mokestis brokeriui, atrodo visiškai natūralu, bet šalia skaičiuojami įvairių rūšių papildomi mokestėliai. Pavyzdžiui, „mandagumo mokesčiu“ (お礼 orei) vadinama vieno ar dviejų mėnesio nuomos vertės „dovana šeimininkui“, būsto draudimas, valymo mokestis, dezinfekavimo mokestis, spynų ir raktų keitimo mokestis… šie yra formaliai apibrėžti, po išsikraustymo negrąžinami pinigai, o kartais pridedamas ir depozitas, kuris bent kaip ir mūsuose įprasta, grąžinamas išsikraustant.

🌸 kontraktas: gyventojo sutartis Japonijoje tikrai nėra supaprastinta. Įsikraustydamas sudarai susitarimą ne tik su buto šeimininku, bet ir su butą prižiūrinčia įmone, garantuojančia ir draudimo kompanijomis. Kontraktai dėl vandens, dujų ir interneto taip pat pririšami prie paties gyventojo, tad tokie mokesčiai apmokami tiesiogiai, o ne per šeimininką. Dargi, kad išvis galėtum aplikuoti butui turi turėti bent jau „kontaktą nenumatytiems atvejams“ (緊急連絡先 kinkyū renrakusaki), kas būtinai turi būti Japonijoje gyvenantis ir dirbantis japonas, bet vis dar dažnai prašoma „garantuojančio asmens“ (保証人 hoshōnin; taip pat, žinoma, dirbančio ir gryno japono), kuris būtų atsakingas, jeigu nuspręstum iš buto pabėgti nesumokėjęs mokesčių. Šiais laikais egzistuoja garantuojančios įmonės, kurios atlieka tą garantuojančio asmens vaidmenį už papildomą mokestį, bet vis dar yra šeimininkų, kurių tokia moderni sistema neįtikina — jiems įmonė jokiu būdu netinka ir būtinas konkretus asmuo. Patys japonai dažnai tokioms pareigoms registruoja šeimos narius, bet natūralu, užsienio studentams su tuo gerokai sunkiau.

Pagrindinės sutarties dalis. Dėl kažkokios priežasties iš pradžių gavau skenuotą failą, kuriame nieko negalėjau įskaityti — taip atrodo krūva sąlygų, pateiktų viename popieriaus lape 3.5pt dydžio šriftu. Hieroglifais.

Savo sutartį skaičiau kelias dienas — ją sudarė šeši skirtingi dokumentai, pripildyti sausa japonų kalba aprašytų sąlygų. Aprašymai tikrai išsamūs: nuo to, už kokį buto dėvėjimą ir atnaujinimą atsakingas pats gyventojas, o kur atsakomybė krenta šeimininkui, iki to, kad „draudžiamas priklausymas nusikalstomoms organizacijoms ir šeimininkas turi teisę be įspėjimo nutraukti šią sutartį, sužinojęs, jog tokią taisyklę gyventojas pažeidžia“.

Daiktų nešimo iki vėlumos pliusas — proga pasidairyt po naktinį miestą.

Įsikūrimas

Gavusi raktus kaip skruzdė tempiau dėžes, maišus ir vis iš naujo pripildomą kuprinę iš bendrabučio į butą. Daiktų neturėjau daug, tai atrodė, kad tiek ir tetruksiu, bet per tas penkias dienas net ir naudodamasi autobusu nužingsniavau 54 kilometrus — dabar kai pagalvoju, aiškiai nevertėjo, bet vaikščiojimas bent jau ištraukė kūną iš karantiniško sąstingio.

Jaučiuosi labiau „suaugusi“ nei bet kada anksčiau, nes pirmąkart gyvenime gyvenu bute viena, pati turėjau susirinkti baldus, įsitaisyti šviestuvus ir panašiai. Iš vienos pusės, pradžioje labai nervinausi ir skundžiausi visiems, kas tik netingėjo klausytis, kokia nesąmonė tie tušti butai, bet susidėlioti viską savaip nesant pririštam prie šeimininko baldų/norų, pasirodo, nėra jau toks blogas variantas.

Išsipildė mano japonologiška svajonė namie turėti kotatsu 炬燵 — stalą su antklode, prie kurio pritaisytas šildytuvas.

Su kaimynais beveik nesusitinku, manau, labiausiai dėl mūsų prasilenkiančių grafikų: paskaitos vis dar vyksta online, todėl iš ryto kažkur skubėti, taip, kaip kaimynai išsiruošia į darbus, man būtinybės nėra. Visgi, Japonijoj įprasta praktika šviežiai atsikrausčius prisistatyti šalia gyvenantiems, tiek iš mandagumo, tiek kad senbuviai žinotų, jog jei kas nutiktų ar turėtų kokių pastabų, gali į naująjį gyventoją kreiptis tiesiogiai. Vis mąsčiau, ar man reikėtų šito imtis, bet jau po antros dienos tokia galimybė pati prisistatė. Ketvirtą valandą ryto. Ir labai garsiai.

Pabudau iš miego išgirdusi rėžiantį, pastovų čirškimą. Apsimiegojusi nesupratau, kas darosi, bet buvau pakankamai sąmoninga, kad patikrinčiau visas rozetes ir įsitikinčiau, jog nieko nepalikau įjungto, kas galėjo sukelti gaisrą. Bute — viskas tvarkoj, bet tada supratau, jog aliarmas kaukia iš už durų. Pirma mintis: sugedo mano durų skambutis, ir jis dabar taip baisiai čirškia. Greit apsirengiau, jau galvojau, kaip reikės pasiaiškinti kaimynams ir atsiprašyti už tokį baisų pažadinimą, o išlėkus iš kambario supratau, kad visai ne skambutyje problema, nes raudona šviesa blyksėjo gaisro aliarmo lemputė ir iš namų lauk varantis garsas aidėjo visam name. Koridoriuje sutikau kaimyną (pirmąkart!), greit persimetėm pora žodžių ir buvo aišku, kad nei jis, nei aš nežinom, kas įvyko ir kaip tą čirškimą išjungti. Nusileidau į pirmą aukštą, kur gaisro aliarmo skydelyje raudonai žybėjo „gaisras pirmam aukšte“. Prabėgau koridorių ieškodama dūmų, bet nieko neužtikau ir toliau laukiau lauke. Prie manęs prisijungė tas pats kaimynas, tad turėjom progą susipažinti ir pasikalbėti, kol atvyko gaisrinė. Priminsiu, ketvirta valanda ryto. Mes buvom vieninteliai žmonės, išėję laukan. Kaimynas pastebėjo, kad „daugelis japonų nekreipia dėmesio į tokius aliarmus, o jei gaisras tikras, taip ir uždūsta dūmuose“.

Gaisrinė atvyko per kelias minutes, viską apžiūrėjo ir nustatė, kad aliarmas įsijungė pirmo aukšto koridoriuje, tad mes buvom „paleisti“ grįžti į savo butus. Sutiktas kaimynas yra iš gretimo buto, tad prieš grįždamas pristatė ir savo šeimą — pakvietė į koridorių išeiti žmoną su kūdikiu rankose, susipažinom, apsikeitėm mandagybėm ir grįžom miegot.

Na, ir atsikvėpimui — ko visi laukė:

Sakuros

Šiemet prisižiūrėjom skirtingų rūšių, spalvų ir dydžių sakurų, dėl ko padaugėjo paprastų pasivaikščiojimų lauke — japonai sakuromis nubarstę daugelį vietovių, o tą gali suprasti tik joms pradėjus žydėt. Po dviejų savaičių tie medžiai tarytum vėl pasislepia iki kito pavasario. Daug ko pasakot nėra, bet turiu nuotraukų.

Kaip pridera, pirma apsižvalgyti keliavom iki Nagojos pilies, kurią supančiame parke sakurų apstu. Susirinko minios žmonių, dėl ko žadėtos naktinės iliuminacijos, leidžiančios žiedais grožėtis ir vėlų vakarą, daugumoje parkų buvo atšauktos.

Kaukes nusiimam tik nuotraukom.:)

Su Anna nuvykusios į Nagojos pietus netyčia užtikom parką. Internete rašė, kad bus sakurų, bet nebuvo paminėtas šis virš žemės kybantis takas. Mynėm pedalus ir atrodė, jog iriamės virš rožinių debesų.

Kad žydinčios sakuros — gražu, niekas nesiginčija, bet japonai labiausiai džiaugiasi keliomis dienomis, kai jų žiedlapiai pradeda byrėti. Tomis dienomis su kiekvienu vėjo gūsiu pradeda snigti rožiniais ir baltais lapeliais, kuriais galiausiai pasidengia šaligatviai, pasivaikščiojimo takeliai ir šalia augantys krūmai.

Sekmadienio lietus, plūdęs nuo ryto iki vakaro, gerokai apnuogino medžius — šiemet sakurų sezonas, bent jau Nagojoje, pasibaigė. Užtat mačiau, kaip šviežiai pradėjo žydėti krūmai, tad priežastis vaikščioti ir tyrinėti apylinkėmis kartu su sakuromis nedingo.

Linkėjimai,
Agnė

Šokiai universitete

Regis minėjau anksčiau, kad pradėjau lankyti vieną universitetinį klubą, kurį lanko daugiau nei aštuoniasdešimt studentų. Čia susirenkam šokti du vakarus per savaitę. Veikla yra atvira visiems norintiems, todėl nariai suplūdę iš skirtingų fakultetų, skirtingų kursų, bet dar geriau, kad pats klubas neapsiriboja vienu žanru – turim septynis, o mes su Migle prisijungėm prie hip-hop. Šiandienos įrašas apie tai,  kaip viskas prasidėjo ir einasi dabar.

Prie kurios nors universitetinių veiklų norėjau prisijungti jau seniai, bet neužtekdavo ar tai laiko, ar drąsos (užsienio studentai nė viename klubų nėra dauguma). Vis dėlto norėjau save įstumti kažkur, kur nepabėgčiau nuo japonų kalbos, o ir šokiai, kaip visada, labai viliojo, todėl, kai sužinojau apie „Real Jam” egzistenciją (čia klubo pavadinimas), nusprendžiau parašyti jiems e-mailą ir išsiaiškinti, ar jie priima naujus narius. Pakapsčiusi internete aptikau ir daugiau informacijos. Jų puslapyje buvo parašyta, kad klubas turi apie aštuoniasdešimt žmonių, iš kurių maždaug penki asmenys yra užsienio studentai. PENKI. Galvoju, čia kaip tik man.

Atsakymą gavau greit, trumpą ir aiškų – maždaug: „žinoma, galit prisijungt (rašiau už mus abi su Migle), tik dabar universitete daug laisvadienių, todėl repeticija bus tik po dviejų savaičių. Bet, visi tvarkaraščiai būna paskelbti internete, tad patikrinusios tiesiog ateikit laiku į sutartą vietą.”

Taip ir padarėm. Kai atėjom į pastatą, kuriame vyksta repeticijos, iškart išgirdom muziką ir daug balsų. Pakilusios į trečią aukštą pamatėme prigužėjusį koridorių, kuriame, bent iš pradžių, nebuvo matyti nė vieno ne tik užsieniečio, bet ir tiesiog pažįstamo veido. Vėliau, visgi, pastebėjom Katią, merginą iš Rusijos su kuria neplanuotai susipažinom vos dieną prieš tai – sėkmė! Kai persirengusios norėjom rasti atsakingą žmogų, su kuriuo galėtume pasikalbėti, repeticija jau buvo prasidėjusi. Koridoriuje namų darbus ruošė du vaikinai, kol visi kiti šoko didelėje auditorijoje. Ką daryti – nelabai susigaudėme. Ar galim tiesiog kaip niekur nieko prisiplakti prie šokančių, ar turim kažkam pasisakyti? Jokių išankstinių instrukcijų negavom, tad patarimo klausėme jau minėtų vaikinų. Vienas jų nuvedė mus prie auditorijos ir nubėgo pakviesti klubo „lyderio”, kuris tuo metu šoko priekyje, rodydamas judesius kitiems. Visai pasimetėme, kad jį taip išplėšė, bet vėliau pasirodė, jog be jo dar du žmonės turėjo mokytojų rolę.

Greitai paaiškinusios, jog mes čia pirmą kartą, klausėm, ką daryti, nuo ko pradėti. Vaikinas nurodė tiesiog jungtis prie kitų šokančių ir „imituoti” esančius priekyje. Kaip sužinojom tik vėliau, visi toje auditorijoje taip apšyla prieš tikrąsias repeticijas ir apšilimo choreografiją žino visų žanrų nariai – čia lyg koks visus apjungiantis ritualas, atliekamas kaskart repeticijos pradžioje iki išsiskirstant į mažesnes grupeles.

Lyderis dar paklausė, iš kur atvykome, ir išgirdęs, kad iš Lietuvos, labai nustebo. Visų pirma, tai aiškiai nežinojo, kur tokia šalis yra, tad prireikė šiek tiek papildomos informacijos, o antra, tai pasirodo dar neturėjo narių iš Lietuvos, sakė, labai smagu. Ir mums smagu.

Po pokalbio nurodęs jungtis prie apšilimo, pats vaikinas nušuoliavo į priekinę eilę ir mus paliko koridoriuj. Mes su Migle nelabai susigaudėm, kur čia turėtume įsitrinti, nes visai nebuvo matyti vietos. Kai galų gale kažkaip įsispraudėm, po kelių minučių supratom, jog esam vien vaikinų pusėje. Arčiausiai esanti mergina buvo grynai už kokių 6-7 vaikinų, jei bandytume brėžti tiesią trajektoriją (net ir universitete, kaip pradinukai, žmonės natūraliai pasidalija į vyrų ir moterų grupes). Tada sugavom minėtos Katios žvilgsnį ir perbėgom netoli jos, jau į merginų pusę. Puiki pradžia.

Kitų užsieniečių sutikimas suteikė komforto jausmą, kad mes visgi ne vienos (šalia šoko dar dvi merginos iš Rusijos, su kuriomis turiu pora bendrų paskaitų, nors iki susitikimo šokiuose nebendravome). Po apšilimo skirstėmės pagal žanrus, ir paaiškėjo, kad ta pati Katia irgi šoka hip-hop grupėje, kas jau visai nuramino. Pirmoji repeticija buvo smagi, nors ir šiek tiek išgąsdino labai japoniškas mokymo būdas: tos dienos mokytoja į aiškinimus per daug nesileido – parodydavo judesių seką, mes bandydavome pakartoti, minutė ir einam toliau. Jokių pastabų „dabar dešinė ranka, o dabar kairė koja”, metodas maždaug stebėk-atkartok-pats. Įdomi patirtis, reikėjo prie šito priprasti. (Nors aišku visada galime tikslintis, kaip atlikti judesius ir prašyti pakartojimų, bet jei atrodo jog visiems kitiems viskas išeina, klausti nebesinori.)

Po repeticijų visada vyksta susirinkimai-aptarimai, kur vadovai pristato artėjančius renginius, planus, tada visi nariai gali pasisakyti, kažką pareklamuoti, padalyti kokių anketų savo rašto darbams paremti ir panašiai. Kaip ir apšilimas, šitie susirinkimai primena ritualą, sujungiantį visų žanrų atstovus į vieną bendruomenę. Taip repeticiją pradėję visi kartu, ją kartu ir užbaigiame.

Pirmą kartą tame susitikime su Migle, kaip įprasta, radom ko raudonuoti. Nežinojom, kad teks, bet pasirodo visi naujokai susirinkimo metu turi prisistatyti, ką mes supratome tada, kai lyderis jau žvelgė tiesiai į mus, aiškiai rodydamas, kad dabar mūsų eilė pasisakyti. Visi aplink šurmuliavo, o ir sėdėjom pačiame auditorijos gale, todėl buvo sunku išgirsti, ko jis klausė, dar, žinoma, viskas japoniškai, žodžiu.. daug neprigirdėjimo, juoko ir įraudusių skruostų, bet susikalbėjom.

*

Repeticijos trunka po dvi su puse valandos (įskaitant apšilimą ir susirinkimą). Antradieniais šokam išsiskirstę pagal žanrus, o ketvirtadieniais atvyksta tikras sensei, hip-hop profesionalas. Dalyvavimas nėra būtinas ir yra mokamas, todėl čia susirenka šiek tiek mažiau žmonių nei antradieniais, bet energija dar geresnė, nes visą repeticiją šokam dideliame būryje ir dar su rimtu (įgūdžių, ne charakterio prasme) mokytoju priešaky.

Labai malonus dalykas jaustis kažkokios bendruomenės dalimi, ypač kai esi svečioje šalyje ir toje bendruomenėje, galima sakyti, vien vietiniai. Šito patvirtinimui turiu istoriją: dar buvusi tik poroje repeticijų, universitete nuėjau nusipirkti kavos. Jau kaip maldą išbėrusi užsakymą ir ieškodama monetų, išgirdau lyg ir neįprastą klausimą iš baristos, bet neatkreipusi dėmesio (kuris buvo sutelktas į monetas) tiesiog numykiau „taip”, kai išgirdau kitą klausimą: „kokiame žanre?”. Pasimetusi pakėliau akis ir supratau, kad mergina klausė, ar aš tik nešoku „Real jam”. Sakau, hip-hop, o ji „oo, kaip faina, vakar mokytojas pakankino, ar ne?”, nusijuokiau, „aha, žiauriai pavargau, dar ir šiandien šonus skauda”. Va taip pasijaučiau pripažinta, ypač kai užkalbino ne koks užsienietis, o japonė.

Dar keli įdomūs dalykai:

¤ per susipažinimą su kitais hip-hop grupės nariais, lyderė paklausė mūsų amžiaus. Kai paaiškėjo, jog abi su Migle esam metais vyresnės už ją, pastaroji pavadino mus senpai, kas privertė kažkaip susinepatoginti (japonams svarbu hierarchija bendruomenėse; bendras skirstymas į viršesnius (senpai) ir žemesnius (kohai) pagal poziciją, amžių ir pan.);

¤ žemiausiam ranke grupėje yra ne naujokai (mes), kaip tikėjomės, o pirmakursiai. Todėl prieš kiekvieną repeticiją jie šluoja grindis, kol visi kiti laukia, šnekučiuojasi;

¤ beveik kiekvieną repeticiją mokomės naujo šokio, kurį dažniausiai paruošia kažkas iš grupės narių. Išmokę pasidalijame į mažesnes grupes ir filmuojame galutinį rezultatą, kuriuo po to pasidalijama LINE appse, kur kiekvienas turi prieigą prie vaizdinės medžiagos;

¤ kai artėja kurio nors grupės nario gimtadienis, jam yra paruošiama dovana (prieš tai surenkami pinigai iš tos grupės narių) ir jis pasveikinamas per susirinkimą, visiems dainuojant „Happy birthday to you”. Bendruomeniškumas čia yra vinis.

Na.. o jūs kaip, šokat? 🙂

Linkėjimai,
Agnė

 

Kai pasaulis subėga į krūvą

Nuoširdžiai, tikėjaus galėsianti daugiau papasakoti apie bendravimą su japonais, bet šito dar teks palaukti porą savaičių. Užtat nuo paskutinio įrašo sutikau žmonių iš daugiau nei keturiasdešimties skirtingų šalių, todėl šiandien apie naujas pažintis.

Jei spėjo praskriet mintis, kad „Agne, na čia jau perdedi, daugiau nei keturiasdešimt?“, tai pradėsiu nuo to, jog praeitą savaitgalį važiavau į Tokiją dalyvauti fondo, iš kurio gaunu stipendiją, rengiamame susitikime. Ten vykome kartu su Nastya, tai nebuvo taip baisu, bet vis tik nežinojom ko tikėtis – visa mūsų turima informacija susidėjo iš susitikimo laiko ir aprangos kodo („šiaip jau laisvas stilius, bet vaikinai turi atvykti su švarkais“ – kaip šitą suprasti dar ir dabar nežinau, tad ilgai teko sukt galvą, nors, rodės, savo pasirinkimu pataikiau).

Nuvykom, aišku, per anksti, todėl turėjom laiko dar labiau įsibauginti. Kai jau užkilom į 37-tą aukštą, pamatėm kitus atvykusius studentus ir buvom pasitiktos fondo darbuotojų, bėgti nebebuvo kur. Kiekvienas gavome po savo vardo kortelę ir pilną sąrašą dalyvaujančių žmonių, kuriame buvo nurodyti vardai, gimtosios šalys ir universitetai. Ilgai netruko suprasti, jog nebuvo dviejų žmonių iš tos pačios valstybės, o susirinkome keturiasdešimt du (*va ir nemelavau*). Šiaip jau, pasirodo, jokia čia paslaptis, bet pati nežinojau, kad šitas fondas mokslo metams pasirenka po vieną žmogų iš skirtingų valstybių, taip ir susidaro tokia įvairovė.

11:50. Atsidūrėme patalpoje su keletu kėdžių, stalais, prie kurių galima tik stovėti ir maisto kalnu, sukrautu ant vidury esančio ilgo stalo, kur visi, nežinodami kur dėtis, vaikščiojo iš kampo į kampą ir bandė ką nors užkalbinti. Kadangi mes su Nastya atvykom dviese, taip begėdiškai kartu ir sėdėjom, per daug nesidairydamos – galiu priminti, vis dar nežinojom, kas čia vyks. Pagal planą susitikimas turėjo prasidėti 12:00. Būtent tuo metu fondo vadovas griebė mikrofoną, su visais pasisveikino, ir po trumpos kalbos paskelbė: pilnai prisivalgykit, prisivaišinkit, ir pabendraukit su kolegom. Tam turėjom pusantros valandos.

Su Nastya ženklą supratom – dviese išsėdėti tiek laiko nepavyks, reikia socializuotis. Permetusi akimis sąrašą pastebėjau, kad čia yra mergina iš Latvijos, galvoju, jei su kažkuo ir pažindinsiuosi, turiu sutikti ją. Ji buvo pirmas žmogus, prie kurio netyčia priėjau. Perskaičius kortelę pareiškiau – aš tavęs ieškojau, o ji, pasižiūrėjusi į mano kortelę, sušuko – o, sese! Nejučia puolėm viena kitai į glėbį ir diena iškart prašviesėjo.

Taip pagal nurodymus ir valgėm, ir bendravom. Buvo ir pora netikėtų momentų, kai kalbėdami su nepažįstamaisiais supratom turintys bendrų draugų: sutikta mergina iš Kazachstano prieš atvykdama į Japoniją mokėsi tame pačiame universitete su mūsų draugais iš Tsukubos universiteto, o mergina iš Kroatijos kartu lankė paskaitas su mano dabartiniais grupiokais iš Slovėnijos.

Labai japoniškai, lygiai 13:30 vadovas vėl ėmėsi mikrofono paskelbti, kad susitikimas eina į pabaigą ir reikia ruoštis bendrai nuotraukai. Užtrauktos visos užuolaidos, atneštos kopėčios fotografui, visas pusšimtis žmonių spaudėmės, kol vyras už fotoaparato liko patenkintas kadru. Išnaudodami paskutines minutes dar patys pasifotografavom, keitėmės kontaktais ir traukėm į stotį.

Čia naujos pažintys nesibaigė. Penktadienį draugas iš Kanados pakvietė susitikti savaitgalį su jo draugais. Iš pradžių atsisakiau, ir dėl to, kad turėjau užbaigti rašto darbą, ir todėl, kad nebuvau visai tikra, ar noriu. Visgi po to labai blogai jaučiausi, kad taip be rimtos priežasties atmečiau draugišką pasiūlymą, tad galiausiai prisiruošiau prisijungti. Pabeldus, duris atidarė meksikietiškos išvaizdos vaikinas (tarp kitko, iš Kalifornijos). Pasisveikinom, pažvelgus toliau – susirinkusi kompanija rodėsi dar įvairesnė, nei Tokijuje: kinų šaknų amerikietis, japoniškų bruožų mergina (taip pat iš JAV), juodaodis, kalbantis prancūziškai. Po to dar prisijungė lotynų amerikietis, tai jau susidarė neblogas komplektas.

Juokingiausia, kad vieni kitų visai nepažinojom, išskyrus anksčiau minėtus du amerikiečius, toliau mus visus jungė tik bendras draugas iš Kanados ir, aišku, studijos Tsukubos universitete. Leidom vakarą daugiausia kalbėdami – apie kultūrinius skirtumus, kalbas, o po to dar ir sužaidėm kortomis, pasidalijom interneto gėrybėmis, na žinot, kaip įprasta.

Žinau, kad rašau tai jau ne pirmą kartą, bet grįžimo į Lietuvą idėja kvėpuoja į nugarą, ypač todėl, kad jau turiu bilietą (kovo 31 d., draugai). Toks priminimas veikia kaip gera motyvacija dar labiau stumti save į ne pačias patogiausias situacijas, dar daugiau išmokti – priimkit tai kaip užuominą įrašui, kuris atsiras po dviejų savaičių (nors nesu tikra, kad niekuo nepasidalysiu iki tol). Šiandienai tiek, iki susirašymo!

Linkėjimai,
Agnė