Žyma: universitetas

Šokiai universitete

Regis minėjau anksčiau, kad pradėjau lankyti vieną universitetinį klubą, kurį lanko daugiau nei aštuoniasdešimt studentų. Čia susirenkam šokti du vakarus per savaitę. Veikla yra atvira visiems norintiems, todėl nariai suplūdę iš skirtingų fakultetų, skirtingų kursų, bet dar geriau, kad pats klubas neapsiriboja vienu žanru – turim septynis, o mes su Migle prisijungėm prie hip-hop. Šiandienos įrašas apie tai,  kaip viskas prasidėjo ir einasi dabar.

Prie kurios nors universitetinių veiklų norėjau prisijungti jau seniai, bet neužtekdavo ar tai laiko, ar drąsos (užsienio studentai nė viename klubų nėra dauguma). Vis dėlto norėjau save įstumti kažkur, kur nepabėgčiau nuo japonų kalbos, o ir šokiai, kaip visada, labai viliojo, todėl, kai sužinojau apie „Real Jam” egzistenciją (čia klubo pavadinimas), nusprendžiau parašyti jiems e-mailą ir išsiaiškinti, ar jie priima naujus narius. Pakapsčiusi internete aptikau ir daugiau informacijos. Jų puslapyje buvo parašyta, kad klubas turi apie aštuoniasdešimt žmonių, iš kurių maždaug penki asmenys yra užsienio studentai. PENKI. Galvoju, čia kaip tik man.

Atsakymą gavau greit, trumpą ir aiškų – maždaug: „žinoma, galit prisijungt (rašiau už mus abi su Migle), tik dabar universitete daug laisvadienių, todėl repeticija bus tik po dviejų savaičių. Bet, visi tvarkaraščiai būna paskelbti internete, tad patikrinusios tiesiog ateikit laiku į sutartą vietą.”

Taip ir padarėm. Kai atėjom į pastatą, kuriame vyksta repeticijos, iškart išgirdom muziką ir daug balsų. Pakilusios į trečią aukštą pamatėme prigužėjusį koridorių, kuriame, bent iš pradžių, nebuvo matyti nė vieno ne tik užsieniečio, bet ir tiesiog pažįstamo veido. Vėliau, visgi, pastebėjom Katią, merginą iš Rusijos su kuria neplanuotai susipažinom vos dieną prieš tai – sėkmė! Kai persirengusios norėjom rasti atsakingą žmogų, su kuriuo galėtume pasikalbėti, repeticija jau buvo prasidėjusi. Koridoriuje namų darbus ruošė du vaikinai, kol visi kiti šoko didelėje auditorijoje. Ką daryti – nelabai susigaudėme. Ar galim tiesiog kaip niekur nieko prisiplakti prie šokančių, ar turim kažkam pasisakyti? Jokių išankstinių instrukcijų negavom, tad patarimo klausėme jau minėtų vaikinų. Vienas jų nuvedė mus prie auditorijos ir nubėgo pakviesti klubo „lyderio”, kuris tuo metu šoko priekyje, rodydamas judesius kitiems. Visai pasimetėme, kad jį taip išplėšė, bet vėliau pasirodė, jog be jo dar du žmonės turėjo mokytojų rolę.

Greitai paaiškinusios, jog mes čia pirmą kartą, klausėm, ką daryti, nuo ko pradėti. Vaikinas nurodė tiesiog jungtis prie kitų šokančių ir „imituoti” esančius priekyje. Kaip sužinojom tik vėliau, visi toje auditorijoje taip apšyla prieš tikrąsias repeticijas ir apšilimo choreografiją žino visų žanrų nariai – čia lyg koks visus apjungiantis ritualas, atliekamas kaskart repeticijos pradžioje iki išsiskirstant į mažesnes grupeles.

Lyderis dar paklausė, iš kur atvykome, ir išgirdęs, kad iš Lietuvos, labai nustebo. Visų pirma, tai aiškiai nežinojo, kur tokia šalis yra, tad prireikė šiek tiek papildomos informacijos, o antra, tai pasirodo dar neturėjo narių iš Lietuvos, sakė, labai smagu. Ir mums smagu.

Po pokalbio nurodęs jungtis prie apšilimo, pats vaikinas nušuoliavo į priekinę eilę ir mus paliko koridoriuj. Mes su Migle nelabai susigaudėm, kur čia turėtume įsitrinti, nes visai nebuvo matyti vietos. Kai galų gale kažkaip įsispraudėm, po kelių minučių supratom, jog esam vien vaikinų pusėje. Arčiausiai esanti mergina buvo grynai už kokių 6-7 vaikinų, jei bandytume brėžti tiesią trajektoriją (net ir universitete, kaip pradinukai, žmonės natūraliai pasidalija į vyrų ir moterų grupes). Tada sugavom minėtos Katios žvilgsnį ir perbėgom netoli jos, jau į merginų pusę. Puiki pradžia.

Kitų užsieniečių sutikimas suteikė komforto jausmą, kad mes visgi ne vienos (šalia šoko dar dvi merginos iš Rusijos, su kuriomis turiu pora bendrų paskaitų, nors iki susitikimo šokiuose nebendravome). Po apšilimo skirstėmės pagal žanrus, ir paaiškėjo, kad ta pati Katia irgi šoka hip-hop grupėje, kas jau visai nuramino. Pirmoji repeticija buvo smagi, nors ir šiek tiek išgąsdino labai japoniškas mokymo būdas: tos dienos mokytoja į aiškinimus per daug nesileido – parodydavo judesių seką, mes bandydavome pakartoti, minutė ir einam toliau. Jokių pastabų „dabar dešinė ranka, o dabar kairė koja”, metodas maždaug stebėk-atkartok-pats. Įdomi patirtis, reikėjo prie šito priprasti. (Nors aišku visada galime tikslintis, kaip atlikti judesius ir prašyti pakartojimų, bet jei atrodo jog visiems kitiems viskas išeina, klausti nebesinori.)

Po repeticijų visada vyksta susirinkimai-aptarimai, kur vadovai pristato artėjančius renginius, planus, tada visi nariai gali pasisakyti, kažką pareklamuoti, padalyti kokių anketų savo rašto darbams paremti ir panašiai. Kaip ir apšilimas, šitie susirinkimai primena ritualą, sujungiantį visų žanrų atstovus į vieną bendruomenę. Taip repeticiją pradėję visi kartu, ją kartu ir užbaigiame.

Pirmą kartą tame susitikime su Migle, kaip įprasta, radom ko raudonuoti. Nežinojom, kad teks, bet pasirodo visi naujokai susirinkimo metu turi prisistatyti, ką mes supratome tada, kai lyderis jau žvelgė tiesiai į mus, aiškiai rodydamas, kad dabar mūsų eilė pasisakyti. Visi aplink šurmuliavo, o ir sėdėjom pačiame auditorijos gale, todėl buvo sunku išgirsti, ko jis klausė, dar, žinoma, viskas japoniškai, žodžiu.. daug neprigirdėjimo, juoko ir įraudusių skruostų, bet susikalbėjom.

*

Repeticijos trunka po dvi su puse valandos (įskaitant apšilimą ir susirinkimą). Antradieniais šokam išsiskirstę pagal žanrus, o ketvirtadieniais atvyksta tikras sensei, hip-hop profesionalas. Dalyvavimas nėra būtinas ir yra mokamas, todėl čia susirenka šiek tiek mažiau žmonių nei antradieniais, bet energija dar geresnė, nes visą repeticiją šokam dideliame būryje ir dar su rimtu (įgūdžių, ne charakterio prasme) mokytoju priešaky.

Labai malonus dalykas jaustis kažkokios bendruomenės dalimi, ypač kai esi svečioje šalyje ir toje bendruomenėje, galima sakyti, vien vietiniai. Šito patvirtinimui turiu istoriją: dar buvusi tik poroje repeticijų, universitete nuėjau nusipirkti kavos. Jau kaip maldą išbėrusi užsakymą ir ieškodama monetų, išgirdau lyg ir neįprastą klausimą iš baristos, bet neatkreipusi dėmesio (kuris buvo sutelktas į monetas) tiesiog numykiau „taip”, kai išgirdau kitą klausimą: „kokiame žanre?”. Pasimetusi pakėliau akis ir supratau, kad mergina klausė, ar aš tik nešoku „Real jam”. Sakau, hip-hop, o ji „oo, kaip faina, vakar mokytojas pakankino, ar ne?”, nusijuokiau, „aha, žiauriai pavargau, dar ir šiandien šonus skauda”. Va taip pasijaučiau pripažinta, ypač kai užkalbino ne koks užsienietis, o japonė.

Dar keli įdomūs dalykai:

¤ per susipažinimą su kitais hip-hop grupės nariais, lyderė paklausė mūsų amžiaus. Kai paaiškėjo, jog abi su Migle esam metais vyresnės už ją, pastaroji pavadino mus senpai, kas privertė kažkaip susinepatoginti (japonams svarbu hierarchija bendruomenėse; bendras skirstymas į viršesnius (senpai) ir žemesnius (kohai) pagal poziciją, amžių ir pan.);

¤ žemiausiam ranke grupėje yra ne naujokai (mes), kaip tikėjomės, o pirmakursiai. Todėl prieš kiekvieną repeticiją jie šluoja grindis, kol visi kiti laukia, šnekučiuojasi;

¤ beveik kiekvieną repeticiją mokomės naujo šokio, kurį dažniausiai paruošia kažkas iš grupės narių. Išmokę pasidalijame į mažesnes grupes ir filmuojame galutinį rezultatą, kuriuo po to pasidalijama LINE appse, kur kiekvienas turi prieigą prie vaizdinės medžiagos;

¤ kai artėja kurio nors grupės nario gimtadienis, jam yra paruošiama dovana (prieš tai surenkami pinigai iš tos grupės narių) ir jis pasveikinamas per susirinkimą, visiems dainuojant „Happy birthday to you”. Bendruomeniškumas čia yra vinis.

Na.. o jūs kaip, šokat? 🙂

Linkėjimai,
Agnė

 

Nauja pradžia: rudens semestras

Jau pralėkė pora savaičių, kai vėl žingsniuojam į universitetą. Būdamas reguliariu studentu gal ir gali nesitikėti didelių pokyčių, bet kaip užsienio studentei viskas prasideda nuo pradžių: kiti dėstytojai, kiti studentai, net draugų ratas, ir tas pasikeitė. Taip buvau labai greit išspirta iš komforto zonos, bet tikriausiai sunkiausiai slinko pirmoji diena, o toliau nusistovėjo tas malonus jaudulys, kai lauki, kas naujo nutiks. Šiandien apie naujoves.

 

Universiteto režimas

Tvarkaraštį jau susidėliojau, paskaitų nemažai. Pliusai/ įdomūs dalykai:

1) visą savaitę paskaitos prasideda nuo 12:15, tad turiu laiko ryte padoriems pusryčiams ir jogai, o kai labai reikia, ir namų darbus užbaigti įmanoma;

2) loterijos būdu (ne juokas) patekau į skulptūros paskaitą, lipdysim žmogaus galvą. Turim gyvą modelį, šiandien eskizavom, kitą savaitę jau ruošim molį ir pradėsim lipdyti;

3) įsirašiau į intensyvų akademinio rašymo kursą, kuris vyks keturis sekmadienius, po 5 paskaitas į dieną. Jau pirmą dieną atsėdėjom – dėstytojas nerealus, susirinkom linksma kompanija, tad tos penkios paskaitos praskrido, nė nepajutom.

Kita naujovė – visur pilna nematytų žmonių. Pirmą dieną atėjus į universitetą net supanikavau, vasarą pripratom prie visiškai tuščios teritorijos, kuri dabar vėl prisipildžiusi kaip skruzdėlynas. Negana to, daug pirmakursių, o ir iš užsienio studentų dauguma visai šviežiai atvykę, žodžiu, pamatyt pažįstamą veidą prilygsta anomalijai.

Japonų paskaitose sėdim visiškai šviežias būrys, iš praeito semestro grupės likome tik dviese su Anna iš Vokietijos. Kiti ~15 žmonių – naujokai, atvykę į Japoniją rugsėjo pabaigoj. Pirmą dieną panikavus, antrąją pasijaučiau daug geriau, kai susitikau naujus grupės bendražygius, su keliais iškart susibendravau ir kaip senbuvė galėjau pagelbėti susigaudant tvarkaraščiuose ir auditorijose.

Japonų paskaitas atsveriant, turiu ir tokių, kur netikėtai susitikau su draugais ar keliais iš tų ypatingų pažįstamų, kurie po praeito semestro neišvažiavo, kaip dauguma. Taip dabar universitete visai neliūdna.

Fejerverkų festivalis Tsuchiuroj

Draugų ratas

Kaip minėjau, ir čia yra pokyčių. Jau praeitam įraše užsiminiau, kad atvyko Miglė su Vaida – jos jau sėkmingai integravosi į mūsų ratą, kuo esu labai patenkinta. Taip dabar grupės šerdį sudaro ukrainietės, lietuvės ir kai kada prisijungiantys kazachstaniečiai. Visai neretai susitinkam ir su japonu Shiba, kuris pasirūpino mumis fejerverkų festivaly, iniciavo barščių vakarėlį, o po to suorganizavo ir vakarienę rusų virtuvės restorane. Labai smagu turėti tokį aktyvų vietinį draugą.

Kalbant apie drauges, praeitą savaitę kartu su Nastya, egiptiete Alaa ir uzbekistaniete Gulmira keliavom į Yokohamą, miestelį, esantį tarp Tokijo ir Kamakuros. Niekur per daug nelakstėm, bet aplankėm kinų miestelį, kur daug mažų parduotuvių ir kinų maisto užeigų, apžiūrėjom porą šventyklų..

Dieną dar turėjom daug laiko, tai naršėm aplinką. Yokohama – uostamiestis, prie pat vanduo, gražu. Vakarop, kai jau visai sutemo, šokom į apžvalgos ratą pasidžiaugt miesto šviesom, o po tokio atsipūtimo leidomės amerikietiškais kalneliais.

Juokėmės su Nastya, kad nors ir prasidėjo mokslai vėl, vis bandom suplakti vasaros ir mokymosi režimą į vieną, kas nelabai gaunasi. Dabar jau labiau į mokslus įsivažiavom, tuo labiau, kad Nastya ir dirbti pradėjo (ji turi daug mažiau paskaitų nei aš, prašyčiau neprikaišiot), todėl naktinėjimams laiko maža, bet savaitgaliais stengiamės ilgiau pabūti kartu.

Ai, be to, pas mus jau kiek atvėso, kai praeitą savaitę temperatūra nuo 27°C per parą šoko į 17°C. Galit juoktis, bet aš jau su pirštinėm vaikštau. Va ką Japonija daro su europiečiais…

Linkėjimai,
sušalusi Agnė

Pirmas semestras baigtas!

Jau ir aš galiu džiaugtis atostogomis — vakar turėjau paskutinį šio semestro egzaminą. Paskutinė savaitė buvo visiškai kritinė: turėjau laikyti keturis egzaminus ir parašyti du rašto darbus. Atsiskaitymų buvo ir prieš tai, bet šitas finalas visai nuvarė nuo kojų, užtat labai džiaugiuosi, kad vargai pagaliau baigės.

Dabar atrodo, kad semestras pralėkė visai greit. Man rodos, didelis kiekis paskaitų ir dažni atsiskaitymai kažkaip pagreitina tempą, nes nebuvo tokių savaičių, kad niekuo nereiktų rūpintis, ypač antroj semestro pusėj, kai prasidėjo trumpesnių kursų viduriniai egzaminai, tada ilgesnių, tada jau trumpesnių tikrieji, tada jau ilgesnių tikrieji.. egzaminai egzaminai egzaminai. O kur dar prezentacijos, rašiniai ir kitos smulkesnės užduotys. Patys dalykai, kurių mokiausi, tikrai nebuvo raketų mokslas, bet tas kiekis pasijaučia. Rezultatų dar nežinau, bet jau nelabai ir rūpi.. Tačiau paskaitos buvo nenuobodžios, pats dėstymas čia toks nevisai japoniškas  studentai nėra tik tylūs klausytojai. Didžioji dauguma dėstytojų linksmi, kviečiantys diskutuoti ir šiaip tokie, iš kurių matosi, jog darbas universitete jiems patinka.

Taip pat turėjau labai smagius grupiokus. Susirinkom iš visiškai skirtingų šalių, japonų kalbos paskaitose buvom iš: Rusijos, Kazachstano, Azerbaidžano, Kanados, JAV, Tailando, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Indonezijos, Prancūzijos, Lietuvos ir kitų, kurių tiksliai nepamenu, nes ne su visais žmonėmis teko daugiau pabendrauti. Taip vos ne kiekvienoje paskaitoje kildavo diskusijos, kaip skiriasi mūsų kultūros, kas ir mums patiems, ir dėstytojams buvo įdomu. Po šio semestro daugelis grupės draugų vyks namo, tad nuo spalio vėl susidarys naujas kultūrų rinkinys.

Geras dalykas tas, kad kai (su draugais) daug laiko praleisdavom besimokydami, jautėmės nusipelnę kelionių ar šiaip susibūrimų, tai maždaug work hard — play hard studentų versija. Pagal šitą sistemą šiandien po paskutinių paskaitų skrendame į pietines Japonijos salas, Japonijos Havajus — Okinavą, kur praleisim savaitę. Taip tikimės atsigauti po įtemptų mokslų besivartydami paplūdimiuos.

Na, o dabar laukiam oro uoste, po kelių valandų būsim tropikuos. Apie nuotykius būtinai parašysiu!

Linkėjimai,
Agnė

Ką veikiam paskaitose?

Iki šiol apie mokymąsi daug nerašiau, tai pagalvojau, kodėl nepapasakojus jums, kaip atrodo įprastas antradienis universitete? Kodėl antradienis, klausiat? Na, jis tiesiog išsiskiria didžiausiu paskaitų kiekiu ir šiaip turi įdomesnių užsiėmimų.

Tai pradedam. Pirmos dvi paskaitos – lingvistikos antropologija. Prasideda anksti, studentų maždaug šimtas. Visi dar apsimiegoję, kažkas priekiniam suole valgo pusryčių sumuštinį, kažkas plepa su šalia sėdinčiais, dauguma paskandinę dėmesį telefonuose. Pasigirdus skambučiui dėstytoja visus išjudina pranešdama, jog turi mums užduotį. Greitai sumetusi, kiek yra japonų studentų, ir kiek užsieniečių, pareiškė, jog visi turim susiskirstyti į mišrias poras: po užsienietį ir japoną. Mano akys iškart susitiko su azijietiškos išvaizdos mergina, pradėjom nedrąsiai kalbėtis, bet jai pasakius, kad yra iš Korėjos, greitai atsakiau „na, tai tikriausiai šiandien netinkam“ ir jau sukausi ieškot kito likimo draugo, kai ji mane sustabdė ir pasakė gyvenanti Japonijoj nuo gimimo. „Tai tu japonų pusėj, taip?“ – abi pradėjom juoktis ir atsisėdom kartu.

Taip ir susipažinom, kelias minutes pabendravom, tada dėstytoja dar kiek papildė užduotį – dar porą minučių pakalbėję grįžom į vietas ir pradėjom teorinę paskaitos dalį. Užduotis pasitarnavo kaip įvadinė dalis: kadangi paskaitos tema buvo kalbėjimo etnografija, analizavom skirtingų kultūrų susipažinimų, pasisveikinimų papročius ir pan. Šita dėstytoja man labai patinka, nes ji nuolat mus kažkaip išjudina, verčia išeit iš komforto zonos (visada tokių užduočių taisyklė būna „kalbėkit su kažkuo, su kuo dar niekad nekalbėjot“). Puiki terpė plėsti draugų ratui.

Per pietų pertrauką su Kayla kaip įprastai nueinam pavalgyti sriubos, tada dar lekiu į biblioteką atspausdint rašinio ir kulniuoju į kitą užsiėmimą – populiacija ir istorija iš japonų perspektyvos. Ten sutinku draugą amerikietį, spėjam dar šiek tiek pakikenti ir ateina dėstytojas. Kaip visada – daug skaičių, lentelių, diagramų ir formulių. Šiek tiek nuobodoka (gal per daug terminų), bet kaip matematikos mėgėjai visai neblogai. Kalbėjom apie mirtingumo tendencijų skaičiavimus, po to ir patys skaičiavom. Smagu, kad ne vien Japonijos atvejus analizuojam, dėstytojas visada įtraukia statistikos ir apie studentų gimtąsias šalis, tad lyginti situacijas įdomu.

Ketvirta – japonų gramatika. Dėstytojas keistokas (pas jį pusę pirmosios paskaitos teko praverkti, na žinot), bet su laiku atrodo vis geresnis. Taip pat, regis, ne visai jam rūpim. Per pirmą užsiėmimą labai griežtai į mus žiūrėjo, o dabar nelabai ir dėmesio kreipia. Pateikia kokį uždavinį, visi prie jo dirbam, jei turim klausimų – galim kreiptis, bet pats jis per daug nesikiša. Taigi ruošėm skaidres kitos savaitės prezentacijai; žinoma, pasakosiu apie Telšius.

Ir pagaliau, taip ilgai laukta paskutinioji paskaita – šiuolaikinės Japonijos visuomenės formavimasis ir transformacijos. Aha, skamba sudėtingai, bet iš esmės tai kaip ir istorija, kur pagrindinis dėmesys teikiamas visuomenei. Dėstytojas labai smagus, vietoj skaidrių naudoja popieriaus lapus su užrašais, kuriuos su magnetais klijuoja prie lentos. Pats save vadina „senamadišku“ (nors visai nesenas), mat nenori draugauti su technologijomis. O šiaip jo paskaitos lyg nuolatinės diskusijos – jis visada mūsų paklausia, ką manom, kokia situacija mūsų šalyse, tad neturim kada nuobodžiauti.

Po tokios dienos greit žingsniuoju į bendrabutį pietauti, nes jau jaučiuosi peralkusi. Vėliau rimtiems darbams valios atrasti sunkoka, todėl stengiuosi pailsėti, arba susitelkiu ties kokiais nors mažiau protinės galios reikalaujančiais dalykais.

Manau neskambėjo čia per daug sudėtingai, bet tikriausiai kaip ir visur, paskaitos ne tik kad pakenčiamos, bet ir daugiausia įdomios, užtat pasiruošimas joms būna skausmingesnis – namų darbų tikrai netrūksta. Šiuo metu kiek sunkiau, nes kitą savaitę laukia pirmieji vidursemestriniai egzaminai, prezentacija.. jau nusiteikiau, kad savaitgalį teks paaukoti, bet per daug nesigraužiu, nes žinau, kad toks intensyvus laikotarpis ilgai nesitęs. Na, tai šita linksma gaida einu mokytis.

Iki susirašymo!
Agnė