Žyma: tokyo

Naujieji, senieji ir dabartis

Naujieji man primena gimtadienius. Prieš ar jau per patį gimtadienį mėgstu įvertinti praėjusius metus – apžvelgti, kas įvyko, ką nuveikiau pati, kaip spėjau pasikeisti ir ką supratau.. taip prirašau kelis dienoraščio lapus. Dar, aišku, gimtadieniai yra puiki proga pabūti su draugais, bet tą galimybę pasikalbėti su savimi vertinu lygiai taip pat. Dėl to man Naujieji veikia labai panašiai – atradus laiko galvoje perkratau visus praėjusius metus, kartais ir apie ateinančius pamąstau, o tada jau švenčiu su draugais. Daug metų puoselėjom tradiciją su Deimante (iš Mažeikių, giminaičiai prisiminsit) Naujųjų naktį sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėm pasiekti/gauti ateinančiais, ir tuos sąrašus paslėpdavom. Vienintelė taisyklė buvo jokiu būdu netikrinti tų sąrašų, juos tiesiog užmiršti, o po metų jau skaičiuoti, kiek punktų išsipildė.

Šito nebedarau jau kelis metus, kažkaip mečiau nusistatymų kitiems metams filosofiją, pradėjau labiau vertinti realizacijas ir išmoktus dalykus. Dėl to juos stengiuosi detaliai aprašyti, kad įstrigtų galvoj ir galėčiau jais nuolat „naudotis“.  Ir jo, aš suprantu, kaip tai skamba, bet mano draugai sako, „tu visada galvoji apie gyvenimą“, tai čia gal teisybė – užtat viską užsirašinėju, kad apmąstymai tvarkingai galvoje sugultų.

Šiais metais dar neatradau laiko visko apmąstyti, tai tuo gali pavirsti šis įrašas. Bet pradėkim nuo Naujųjų sutiktuvių.

Naujųjų metų sutikimas tapo dideliu klausimu. Visų pirma, tai be visokių skaičiavimų iki vidurnakčio ir fejerverkų, niekas Japonijoje nevyksta. Atvirkščiai – dauguma restoranų, kavinių, parduotuvių visiškai užsidaro kelioms dienoms, pradedant gruodžio 31-ąja. Jei jau sulauki fejerverkų, tikriausiai įmanoma rasti dar veikiantį klubą ar barą, bet čia tikrai ne dažnas atvejis. Japonams Naujieji yra metas pabūti su šeima, todėl dažniausiai jie ir yra sutinkami namie. Tada po dvyliktos arba jau ryte šeimos tradiciškai eina pirmą kartą (tuose naujuose metuose) aplankyti šventyklos, kur, sako, įprastai susirenka minios žmonių.

Taip bandydamos atsižvelgti į japoniškas tradicijas ir tai, kad sausio pirmąją Oliai ir Nastiai reikėjo dirbti, nusprendėme dieną praleisti Tokijuj, o vakare grįžti į Tsukubą. Dienos metu su Nastia čiuožinėjom ant ledo, kol Miglė su Vaida klaidžiojo netoliese, o tada ilgai ieškojom vietos pavalgymui, nes kiekviena kavinė, į kurią bandėm užeiti, jau nebedirbo, nors buvo vos po penkių vakaro.

Po ilgo vaikščiojimo radom itališko maisto kavinę, kur pavakarieniavusios šokom į traukinį namo. Į Tsukubą sugrįžom po devintos. Su Nastia dar nuėjom į parduotuvę užkandžių ir gėrimų, todėl bendrabuty vėl susirinkom tik apie vienuoliktą. Buvom jau pavargusios, todėl tiesiog mėgavomės gera kompanija ir kalbėjom su jau išvykusiais iš Japonijos draugais (tais pačiais, dėl kurių tiek verkėm prieš kelias dienas). Išmušus dvyliktai fejerverkus tik girdėjom – iš balkono nieko nesimatė, o apie tai, kad savų fejerverkų turėjom, visai pamiršom… Iki keturių ryto sėdėjom, kalbėjom, juokėmės, taip tos naujų metų sutiktuvės išėjo neprastos.

*

2017-ieji, aišku, buvo išskirtiniai. Kol kas įsimintiniausi. Išvykau gyventi į kitą šalį visiškai viena. Ir dar į tokią, kur kalba kosminė, o ir nuo Lietuvos, nuo draugų, šeimos, pažįstamų.. nepadoriai toli. Sutikau daugiau skirtingų tautybių žmonių, nei kad galėjau parodyti šalių žemėlapyje. Jau nė nekalbant apie paprastas pažintis, pačių artimiausių draugų ratas pasipildė taip pat.

Taip, tikriausiai šiais metais svarbiausia buvo pažintys su skirtingų šalių, žemynų, kultūrų, religijų žmonėmis. Ką supratau, tai kad nesvarbu, kokiam pasaulio kampe esi, kaip atrodo aplinkiniai ar kokia kalba jų gimtoji, garantuotai, visur ir visada įmanoma rasti draugų. Nesame tokie skirtingi, kokie įsivaizduojame esantys.

Daugiau išsiplėsti nenoriu, nes tikėtina, kažką panašaus norėsiu aprašyti po trijų mėnesių, kai jau turėsiu pilną, išbaigtą gyvenimo Japonijoj vaizdą. Todėl šiandienai tiek. Su Naujaisiais! Tegu jums naujos patirtys, pastebėjimai neleidžia nuobodžiauti 2018-siais. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Seni draugai ir klaidžiojimai Tokijuje

Penktadienis buvo neeilinis. Su Migle vykome į Tokiją praleisti vakarą su japonais draugais, su kuriais susipažinome Lietuvoje. Tuomet jie buvo mainų studentai VU, ir, rodos, pirmieji, kuriuos mums pristatė japonų dėstytojas, kad galėtume bendrauti su japonų gimtakalbiais. O dabar, po dviejų metų, susitikome Japonijoje.

Tad nuo pradžių.

Kažkodėl, lyg kokio prakeiksmo genamos, kaip visada, turėjom keblumų. Susitikimas turėjo vykt picos kavinukėje-bare Shibuya rajone, ir nors atvykom valanda anksčiau, galų gale vis tiek sugebėjom smarkiai vėluoti. Pradinis planas buvo šiek tiek pasivaikščioti (nes kur gi skubėsi, kai valanda likusi), o tada jau eiti į susitikimo vietą. Ko neapgalvojom, tai kad nebūtinai iškart pagausim wi-fi (abi be interneto), ir kad tądien vykę Black Friday išpardavimai pritrauks minias žmonių.

Taigi. Atlekiam į vietą jau vėluodamos, bet nepajėgiam rasti reikiamo baro. Iki čia atėjom įtartinų naktinių klubų prigrūstais skersgatviais, tai jau ir neaišku, galbūt neteisingas adresas, nes pastatas, prieš kurį stovim, išvis primena gyvenamąjį namą su mažomis kavinukėmis pirmame aukšte. Jau šiek tiek panikuojam, neturim kaip susisiekti su draugais, tad pasidavusios einam atgal ieškot kokios parduotuvės, prie kurios bent gautume interneto ryšį.

Vėluojam pusvalandį. Prisijungusios prie interneto rašom draugams, kurie žinučių nepastebi dar penkiolika minučių. Žinant japonus ir jų pagarbą laikui, taikomės su sužlugdytos reputacijos mintimi. Bet, lyg koks stebuklas, atrašo Miho, aiškindamasi, jog atsiprašo, „visi žiauriai vėluoja, tuoj būsim, parašykit Kanako ir susitikit su ja“. Nuotaika iškart pasitaisė, susitikusios Kanako kartu nuėjom į barą (kuris, tarp kitko,  buvo mums po nosimis, kai pirmą kartą ten nuklydom) ir ten laukėm kitų.

Žmonių susirinko daug daugiau nei tikėjomės. Šalia trijų mums jau pažįstamų, atvyko ir dar 3 japonai, kurie studijavo MRU. Dar buvo Miho vaikinas iš Prancūzijos ir jos draugė, tad pilnai užėmėm nemažą stalą.

Šiaip jausmas sutikti tokius pažįstamus buvo visiškai ne-realus. Jie jau nebe studentai, o dirbantys/ ieškantys darbo, draugas Shinya išvis atėjo tiesiai iš ofiso, vis dar su kostiumu ir lagaminėliu rankoje. Kompanija dalijosi savo lietuvių kalbos žiniomis ir prisiminimais apie Lietuvą, domėjosi mūsų patirtimis čia.. toks labai japoniškas, smagus vakaras.

Dauguma kavinių, restoranų Japonijoje užsidaro labai anksti, tad ir iš čia turėjome išeiti jau devintą. Išėjus pro duris, padavėjas/barmenas (o gal ir savininkas?) nusekė mus iš paskos dar kartą padėkoti, kad atvykome ir pakviesti apsilankyti vėl. Visi besilankstydami dėkojom atgal ir atsisveikinę ėjom link kito baro. Ten jau tapęs vakaro globėju Shinya pastatė kiekvienam po bokalą alaus, tad toliau šnekučiuodamiesi praleidom gal porą valandų.

Draugija buvo smagi ir tas laikas visai neprailgo, nors visi pamažu darėsi pavargę ir po truputį pradėjo skirstytis. Shinya, įtikinęs mus su Migle atvykti į Tokiją ir šeštadienį ekskursinei dienai (žadėjo būti gidu), priminė, kad tikriausiai ir mums jau reikia važiuoti į Tsukubą, kad spėtume išsimiegoti prieš rytojų. Taip dar prisidariusios šimtą nuotraukų, pasikeitusios kontaktais, apsikabinusios su visais atsiskyrėme ir ėjome į stotį.

Važiavusios dviem traukiniais galiausiai atisdūrėme Kita-senju stoty, iš kurios turėjome keliauti tiesiai į Tsukubą. Kaip niekur nieko ateinam į stotį, Miglė bando nusipirkti bilietą, ir žiūrim, kad nebėra pasirinkimo bilietui į Tsukubą. Keista. Žvalgomės aplink, švieslentėje rodoma kryptis – Moriya, miestelis, kuris yra maždaug ruožo tarp Tokijo ir Tsukubos vidury. Nieko daugiau. Jau juokiamės. Dar nueinu pasitikslint informacijoje, kur dirbęs vaikinas pranešė, jog į Tsukubą va ką tik išvažiavo traukinys, dabar jau tik į Moriyą. Tvarkaraščius buvome susitikrinusios dar bare, bet prailgę atsisveikinimai, o po to ir klaidžiojimai stoty baigėsi tuo, kad teko praleist naktį Tokijuj.

 

Buvo jau vidurnaktis, kur dėtis, dar nelabai žinojom. Pirma ėjom nusipirkti užpilamų makaronų vakarienei ir prisijungusios prie interneto prasinešėm japonams draugams, kad tikriausiai prie šeštadienio ekskursijos nebeprisijungsim, nes netyčia užstrigom čia. Tada reikėjo rasti vietą valgymui – suolelis prie stotelės buvo pats tas (Japonijoj šiukšlinės ir suoleliai yra mitiniai dalykai, retai tokius pamatysi). Mąstėm, kad lauke sėdėti per naktį tikriausiai būtų kiek per šalta, tad reikia kažkur nueit. Bėda tame, kad kaip minėjau, Japonijoj tikrai anksti viskas užsidaro, o rajonas aplink Kita-senju stotį atrodo vienas ramesnių, su Shibuya nė nepalyginsi, žmonių beveik išvis nebuvo (o tokioj situacijoj geriau jau daugiau, nei vos vienas kitas praeivis), nors matėm vis dar dirbančių barų.

Valgydamos kūrėm planus, ką gi čia daryti, o po to vėl ėjom gaudyt interneto. Susisiekus su draugais gavom pasiūlymą susirasti interneto kavinę ir naktį praleisti ten, kadangi jos dirba visą parą. Nei viena mūsų dar nebuvo tokios aplankiusi, ir šiaip, šitas variantas atrodė realiausias. Susiradom maršrutą navigacijoje ir jau už kelių minučių buvom ten.

Kavinė įsikūrus šeštam aukšte, į kurį užkilom senesniu liftu. Už prekystalio pasitiko jaunas vaikinas, pirma davęs užpildyti popierius, kur reikėjo nurodyti vardus, adresus, kontaktinius duomenis, prašė pateikti ir tapatybės korteles. Toks formalumas kiek nustebino, bet viską supildžius niekas mūsų ilgai nekankino ir nuvedė į atskirą kambarėlį kitame aukšto gale. Kavinė kai kur atrodė ir kaip parduotuvė – turėjo visą sieną nukrautą įvairių užkandžių, ir kaip biblioteka, kur visos stovinčios lentynos buvo nukrautos manga (japoniškais komiksais). Daugiausia laiko prasėdėjom kambary, nors ėjom ir apsižvalgyti aplink.

Po trijų valandų praleistų čia, grįžinėjome link stoties. Buvo ketvirta ryto, o pirmas traukinys turėjo išvažiuoti 5:18. Pasiėmėm karštos arbatos ir vaikštinėjom aplink, matėme ir vis dar besilinksminančių, skersgatviuose klegančių kompanijų, ir galimai įtartinų motyvų turinčių merginų, stoviniuojančių prie sankryžų. Mūsų niekas neužkliuvo, tad taip besibastydamos ir praleidom paskutinę valandą, kol penktą ryto atsidarė stotis ir galiausiai keliavom namo.

Nors buvom žiauriai pavargusios ir šeštadienio planus teko atšaukti, nuotykių nesigailim – tikrai, vienas įdomesnių penktadienių Japonijoje.

Linkėjimai,
Agnė

Kai pasaulis subėga į krūvą

Nuoširdžiai, tikėjaus galėsianti daugiau papasakoti apie bendravimą su japonais, bet šito dar teks palaukti porą savaičių. Užtat nuo paskutinio įrašo sutikau žmonių iš daugiau nei keturiasdešimties skirtingų šalių, todėl šiandien apie naujas pažintis.

Jei spėjo praskriet mintis, kad „Agne, na čia jau perdedi, daugiau nei keturiasdešimt?“, tai pradėsiu nuo to, jog praeitą savaitgalį važiavau į Tokiją dalyvauti fondo, iš kurio gaunu stipendiją, rengiamame susitikime. Ten vykome kartu su Nastya, tai nebuvo taip baisu, bet vis tik nežinojom ko tikėtis – visa mūsų turima informacija susidėjo iš susitikimo laiko ir aprangos kodo („šiaip jau laisvas stilius, bet vaikinai turi atvykti su švarkais“ – kaip šitą suprasti dar ir dabar nežinau, tad ilgai teko sukt galvą, nors, rodės, savo pasirinkimu pataikiau).

Nuvykom, aišku, per anksti, todėl turėjom laiko dar labiau įsibauginti. Kai jau užkilom į 37-tą aukštą, pamatėm kitus atvykusius studentus ir buvom pasitiktos fondo darbuotojų, bėgti nebebuvo kur. Kiekvienas gavome po savo vardo kortelę ir pilną sąrašą dalyvaujančių žmonių, kuriame buvo nurodyti vardai, gimtosios šalys ir universitetai. Ilgai netruko suprasti, jog nebuvo dviejų žmonių iš tos pačios valstybės, o susirinkome keturiasdešimt du (*va ir nemelavau*). Šiaip jau, pasirodo, jokia čia paslaptis, bet pati nežinojau, kad šitas fondas mokslo metams pasirenka po vieną žmogų iš skirtingų valstybių, taip ir susidaro tokia įvairovė.

11:50. Atsidūrėme patalpoje su keletu kėdžių, stalais, prie kurių galima tik stovėti ir maisto kalnu, sukrautu ant vidury esančio ilgo stalo, kur visi, nežinodami kur dėtis, vaikščiojo iš kampo į kampą ir bandė ką nors užkalbinti. Kadangi mes su Nastya atvykom dviese, taip begėdiškai kartu ir sėdėjom, per daug nesidairydamos – galiu priminti, vis dar nežinojom, kas čia vyks. Pagal planą susitikimas turėjo prasidėti 12:00. Būtent tuo metu fondo vadovas griebė mikrofoną, su visais pasisveikino, ir po trumpos kalbos paskelbė: pilnai prisivalgykit, prisivaišinkit, ir pabendraukit su kolegom. Tam turėjom pusantros valandos.

Su Nastya ženklą supratom – dviese išsėdėti tiek laiko nepavyks, reikia socializuotis. Permetusi akimis sąrašą pastebėjau, kad čia yra mergina iš Latvijos, galvoju, jei su kažkuo ir pažindinsiuosi, turiu sutikti ją. Ji buvo pirmas žmogus, prie kurio netyčia priėjau. Perskaičius kortelę pareiškiau – aš tavęs ieškojau, o ji, pasižiūrėjusi į mano kortelę, sušuko – o, sese! Nejučia puolėm viena kitai į glėbį ir diena iškart prašviesėjo.

Taip pagal nurodymus ir valgėm, ir bendravom. Buvo ir pora netikėtų momentų, kai kalbėdami su nepažįstamaisiais supratom turintys bendrų draugų: sutikta mergina iš Kazachstano prieš atvykdama į Japoniją mokėsi tame pačiame universitete su mūsų draugais iš Tsukubos universiteto, o mergina iš Kroatijos kartu lankė paskaitas su mano dabartiniais grupiokais iš Slovėnijos.

Labai japoniškai, lygiai 13:30 vadovas vėl ėmėsi mikrofono paskelbti, kad susitikimas eina į pabaigą ir reikia ruoštis bendrai nuotraukai. Užtrauktos visos užuolaidos, atneštos kopėčios fotografui, visas pusšimtis žmonių spaudėmės, kol vyras už fotoaparato liko patenkintas kadru. Išnaudodami paskutines minutes dar patys pasifotografavom, keitėmės kontaktais ir traukėm į stotį.

Čia naujos pažintys nesibaigė. Penktadienį draugas iš Kanados pakvietė susitikti savaitgalį su jo draugais. Iš pradžių atsisakiau, ir dėl to, kad turėjau užbaigti rašto darbą, ir todėl, kad nebuvau visai tikra, ar noriu. Visgi po to labai blogai jaučiausi, kad taip be rimtos priežasties atmečiau draugišką pasiūlymą, tad galiausiai prisiruošiau prisijungti. Pabeldus, duris atidarė meksikietiškos išvaizdos vaikinas (tarp kitko, iš Kalifornijos). Pasisveikinom, pažvelgus toliau – susirinkusi kompanija rodėsi dar įvairesnė, nei Tokijuje: kinų šaknų amerikietis, japoniškų bruožų mergina (taip pat iš JAV), juodaodis, kalbantis prancūziškai. Po to dar prisijungė lotynų amerikietis, tai jau susidarė neblogas komplektas.

Juokingiausia, kad vieni kitų visai nepažinojom, išskyrus anksčiau minėtus du amerikiečius, toliau mus visus jungė tik bendras draugas iš Kanados ir, aišku, studijos Tsukubos universitete. Leidom vakarą daugiausia kalbėdami – apie kultūrinius skirtumus, kalbas, o po to dar ir sužaidėm kortomis, pasidalijom interneto gėrybėmis, na žinot, kaip įprasta.

Žinau, kad rašau tai jau ne pirmą kartą, bet grįžimo į Lietuvą idėja kvėpuoja į nugarą, ypač todėl, kad jau turiu bilietą (kovo 31 d., draugai). Toks priminimas veikia kaip gera motyvacija dar labiau stumti save į ne pačias patogiausias situacijas, dar daugiau išmokti – priimkit tai kaip užuominą įrašui, kuris atsiras po dviejų savaičių (nors nesu tikra, kad niekuo nepasidalysiu iki tol). Šiandienai tiek, iki susirašymo!

Linkėjimai,
Agnė

 

Kai draugai keliauja namo

Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )

Su Kayla „susitikti paskutinį kartą“ vykom į Tokiją sekmadienį. Kaylos tėtis atvyko į Japoniją prieš savaitę, kad kartu su dukra pakeliavę galėtų parskristi namo, į Indianos valstiją, tad buvom penkiese – Kayla su tėčiu, Nastya, Brayden ir aš. Vaikštinėjom po Tokiją, nuėjom pietų, aplankėm keletą parduotuvių (išvykstantieji norėjo nusipirkti suvenyrų) ir apie 16:30 kilom į televizijos ir apžvalgos bokštą Tokyo Skytree, kuris yra aukščiausias statinys Japonijoje (634 metrų), antras pagal aukštį pasaulyje. Tiesa, Kayla paniškai bijo aukščio, o Nastya buvo prisižadėjusi čia nuvykti kitai draugei, tad likom trise.

Visi lankytojai, nusipirkę bilietus kyla į 350 metrų aukštį. Kad lifte užgulė ausis, jau nenustebino. Vaizdas tikrai atrodė įspūdingai..

Už papildomą mokestį galima pakilti dar šimtu metrų aukščiau. Kilom. Jau prie pat aukščiausios ribos nuo lifto atsiveria miesto panorama, viskas matosi per stiklą dar kylant. Nors aukščio nebijau nė kiek, tas momentas privertė kiek suklusti.

Po to tęsėm vaikštinėjimą mieste. Apėjom porą įžymesnių rajonų, vėlgi Kayla su tėčiu turėjo progą paieškoti suvenyrų, ir jau vėlai vakare tsukubiečiai patraukėm namo. Buvo pakankamai vėlu, kad nuo miesto centro iki bendrabučių autobusai nebekursuotų, tad teko pareiti pėsčiomis.

***

Pirmadienį Tokijuj susitikom su Aušra. Ji išvyksta mėnesio gale, bet kadangi dar keliaus po Japoniją, čia buvo paskutinis šansas susimatyti. Kartu praleidom vos kelias valandas, pavaikštinėjom po Akihabarą, papietavom, netikėtai užklydom ir į anksčiau nematytą maldyklą. Buvo gera tiesiog vaikščioti, kad ir be konkretaus tikslo, ir kalbėt lietuviškai… Kiek liūdna, kad dabar nematysim viena kitos daugiau nei pusmetį, bet Lietuvoje galėsim atsigriebti.

Čia, šalia maldyklos, matėm vėžliuką:

Pirmadienio vakare vėl susitikom su Kayla ir jos tėčiu. Planas buvo apsilankyti izakaya, japoniškame bare, bet užsimiršom, jog dėl švenčių daugelis vietų uždaryta. Kadangi tą supratom tik atvykę, pasirinkom arčiausiai buvusį japoniško maisto restoranėlį ir vakarą praleidome ten.

Antradienis buvo skrydžio diena, bet spėjom susitikti ir vėl. Ta pati kompanija, padėjom išgabenti krūvą lagaminų iš bendrabučio, su visa manta pasiekę miesto centrą dar nuėjome paskutinių lauktuvių ir galiausiai išlydėjom draugę. Šitas atsisveikinimas nebuvo liūdnas, bet vis tiek kiek kitoks, nei su Aušra. Nėra abejonės, kad su Aušra susitiksiu ir vėl, o su Kayla.. na, pamatysim. Tiesa, ji norėtų aplankyti ir Lietuvą, ir Ukrainą, o mes, žinoma, norėtume nukeliauti į JAV, tad gal  dar susikirs keliai. 🙂

Tai va, tokiom nuotaikom ir gyvenam. Oras kiek pasitaisė, nebėra taip kepinančiai karšta, tad ir bėgioti, ir dviračiu važinėti daug maloniau. Tiesa, draugai kelioms dienoms išvyksta į Kansai regioną, tai liksiu viena (vengiu didelių karščių, vis dar neriuosi iš odos, todėl nusprendžiau šitą kelionę atidėti).  Kitą savaitę pranešiu, ką nuveikiau.

Linkėjimai,
Agnė

Auksinė savaitė ir grįžimas į realybę

Spėjot pasiilgti? Ooi uždelsiau, žinau. Bet turiu tokį kvailą pasiteisinimą, kad Auksinė savaitė gal ir nebuvo tokia auksinė, kaip tikėjausi, tad vis atidėliojau naują įrašą ir štai dar viena savaitė praėjo. Blogai, Agne, blogai.

Nepraleidau visų atostogų bendrabutyje, jeigu taip netyčia pagalvojot. Dvi dienas nuo ryto lig vakaro klajojau Tokijuje, o kitas.. bandžiau atsigauti nuo kelionių ir pailsėti viena. Tad antroj savaitės pusėj jokių grandiozinių nuotykių nebeplanavau – vakarop išeidavom su draugėmis pasivaikščioti, kur nors pavalgyti ir panašiai, bet toliau nekeliavom. Taigi…

Tokijas vėl

Pirmąją atostogų dieną (trečiadienį) važiavau į Tokiją susitikti su draugėmis, kurios buvo čia atvykusios dar iš vakaro. Visą dieną praleidom apsipirkinėdamos – daugiausia laiko skyrėm vėlgi Harajuku tyrinėjimams, vėliau dar nuvykom į Shibuya. Diena buvo karšta, žmonių visur masės, tad pavargti netrukom. Kaip galit nuspėti, ir pinigų visai išleidom – gi tokių progų papildyti drabužių ir aksesuarų atsargas ne kasdien pasitaiko… O į Tsukubą grįžom jau visai pavargusios.

Pailsėti kaip ir nebuvo kada, nes ir ketvirtadienį nuo pat ryto reikėjo ruoštis į sostinę. Bet, svarbi detalė, šįkart buvau daug geriau nusiteikusi, nes jau kelias savaites planuotas susitikimas turėjo įvykt būtent tądien. Po pusės metų nesimatymo, po tiek planavimų, pagaliau turėjom pasimatyti su Aušra (negirdėjusiems – mano miela draugė-kolegė universitete, kuri Japonijoje mokosi jau nuo spalio). Spirgėjau jau net ne kelias dienas, o pora savaičių.

Vis dėlto, kad ir kaip nekantravom viena kitą pamatyti, nebuvo taip paprasta. Susitikimo vieta pasirinkom Ueno zoologijos sodą, kuriame po to ir praleidome visą dieną. Smulkmenėlė, tądien įėjimas buvo nemokamas, tai galit pabandyti įsivaizduoti, kokios masės žmonių, daugiausia šeimų su vaikais, čia plaukė. Interneto telefone vis dar neturiu, tad po dvidešimties minučių laukimo ir žvalgymosi „sutartoje vietoje“ turėjau išeiti iš parko ir prisijungti prie kokio nors viešo wi-fi, nes draugės niekur nematyti. Galop susisiekus su Aušra paaiškėjo (kaip netikėta!), jog skirtingose vietose laukėm.. bet susitarusios iš naujo galiausiai susitikom. Na ir spėkit, kas verkė.

Jau ne tik tas suvokimas, kad sutinki vieną geriausių draugių po pusės metų nesimatymo, bet ir tai, kad sutinki ją Japonijoj (kas buvo bendra svajonė), o dar ir po mėnesio svečioj šaly pirmą kartą gali su kažkuo tiesiogiai pasikalbėti lietuviškai.. net negaliu aprašyt, kokia atgaiva tai buvo.

Nors buvo ypatingai karšta ir, kaip minėjau, mus supo daugybė žmonių, smagiai praleidom laiką, pamatėm įvairių gyvūnų. Juokinga, bet pačią parko aplinką sunku prisiminti, nes kaip galit įsivaizduoti, visą laiką tarškėjom, tai tos atkarpos, kai ėjome nuo vienų gyvūnų prie kitų kažkaip atminty neįsirašė. 🙂

Kai jau rodos viską apžiūrėjom, patraukėm į Akihabarą, kur dar šiek tiek pavaikštinėjom ir pavalgėm. Aušra buvo suplanavusi aplankyti ir kitą rajoną, tad mūsų keliai išsiskyrė stoty, bet susitarėm, kad dar tikrai pasimatysim, kol abi esam Japonijoje.

Laikas Tsukuboj

Iš esmės tuo mano atostogų nuotykiai ir baigėsi. Kitą dieną su draugėmis turėjau vykti į Hitachi parką, kuriame tiesiog jūros gėlių, bet neprisijungiau, nes merginos vyko labai anksti (kito pasirinkimo nebuvo), o aš, pabandžiusi atsikelti septintą ryto supratau, kad nepajėgsiu nė iš lovos išlipti. Kam atrodo labai dramatiška, galiu priminti, jog savaitgalį prieš keliavom po Chiba miestelį (nepastebėjusiems: yra įrašas), kas, nors buvo labai smagu, taip pat labai nuvargino. Tad nusprendžiau, jog geriau jau atsikvėpti, tuo labiau, kad kai kurie dėstytojai ignoruodami atostogų sampratą namų darbų uždavė dvigubai.. na, veiklos netrūko ir namie.

Vis dėlto atostogų savaitgalį produktyviai praleidus prie namų darbų, šią savaitę vis tiek teko pasikankinti – neramino neaišku iš kur atslinkęs nuovargis, daug mokymosi ir t.t. Bet, išgyvenusi jaučiuosi geriau, kita savaitė, rodos, bus lengvesnė, o ir savaitgalį ketinu kiek atsikvėpti. Dėl kito įrašo bijau ką ir pažadėti (kai tik pažadu, labai sunku tampa parašyt laiku!), bet kažkas bus. Laukit.

Linkėjimai iš tropinių orų lepinamo miestelio,
Jūsų pasiilgusi Agnė

Diena Tokijuje

Pagaliau ir man teko garbė pamatyt Tokiją. Vykau ten su draugėmis Nastya (iš Ukrainos) ir Kayla (iš JAV). Šiaip jau, kaip galima įtarti, turėjome sėdėti paskaitose, bet čia buvo svarbus reikalas – reikėjo nuvykti į susitikimą su fondo, iš kurio gauname stipendiją, administracija. Tai kaip nepasinaudosi tokia proga ir nepabandysi bent kažkiek išnaršyt garsiosios sostinės..? Taip ir pasilikom čia visai dienai.

Kelionė iki Tokijo traukiniu netruko nė valandos. Kadangi važiavome ryte, apie pusę dešimtos, žmonių nebuvo daug, žodžiu, patogu. Tokijuje, šiaip ne taip atradusios metro stotį, vykome į Roppongi* kvartalą, kur įsikūręs fondo ofisas. Pagal išankstinius skaičiavimus, planavome dar apžiūrėti šventyklą, esančią netoli Asakusa stoties, tačiau ir be to vos spėjome į susitikimą… Kaip nevietinėms iškilo smulkių nesusipratimų, pavyzdžiui: kur pereiti gatvę, kai perėjų nematyti, o eismo juostas skiria tvorelės? Kuris pastatas yra tas, kurio ieškome (pavadinimai nematyti iš tolo; taip taip, pavadinimai, ne numeriai), kai aplink daug labai panašių?

Per stebuklą nepavėlavom, bet atėjom lygiai 12:00, kada ir turėjo prasidėti susitikimas. Fondo ofisas – trisdešimt trečiam aukšte. Liftu pakilom, neperdedu, gal per tris–keturias sekundes, iš esmės net nesusigaudžiau, kad judame. Tarp kitko, leidžiantis žemyn užgulė ausis. Na suprantu, kad aš kaimietė, bet jūs kada leidžiantis liftu, ne lėktuvu, patyrėt tai?

Nuo pat pradžių viskas atrodė neįprastai, bet smagiai. Žmonės čia su mumis kalbėjo tik japoniškai, bet lėtai ir aiškiai, tad suprasti nebuvo sunku. Po greito dokumentų aptarimo valgėme pietus ir šnekučiavomės jau ne su dviem darbuotojomis, bet su dešimčia. Kartu pietavo ir fondo direktorius, kuris mus, studentes, kalbino, klausinėjo apie šalis, iš kurių atvykome, apie pomėgius, įspūdžius, planus Japonijoje ir panašiai. Jautėsi draugiška atmosfera, tad po truputį ir stresas dėl murmėjimo svetima kalba atlėgo. Vadovas paaiškino, kad jam, kaip fondo atstovui svarbiausia ne mūsų pažymiai, o kad mes gebėtume patirti kuo daugiau įspūdžių čia, Japonijoje – tą išgirsti iš tiesų buvo labai malonu – ir šiaip, protingai dėdė dėstė mintis, tad nenuobodžiavom.

Po susitikimo patraukėme į Meiji jingu maldyklą. Ėjome beveik valandą, bet kelionę pėstute pasirinkome sąmoningai, norėdamos kuo daugiau pamatyti. Vaikščiojome įvairiais skersgatviais, kai kur ir užsimiršome, kad esame Tokijuje – ramu, jokio triukšmo ar mašinų gausmo. Kai pasiekėme maldyklą, jau buvo įsidienoję, šilta, pats metas pakliūti į mišką, kuriame daug aukštų medžių, saugančių nuo tiesioginės saulės šviesos. Pati maldykla restauruojama, tad nepamatėm visko, bet bent galėjom kuriam laikui pasijausti šintoistėmis, pasimėgauti gamtos apsuptimi (nors kaip tikros turistės, fotografavom kiekvieną kampą).

Po to radome laisvą pusvalandį pailsėti kačių kavinėje. Tai čia daug nėra ko pasakoti, bet galiu paminėti, kad nors nebuvo vėlu, katinėliai atrodė visai pavargę, tad nesinorėjo labai prie jų lįsti. Tačiau vieta pabėgimui nuo šurmulio ir saulės kaitros – puiki.

Tada jau keliavome į išsvajotąjį Harajuku kvartalą. Šiaip jau prieš atvykstant to neplanavome, bet negavus bilietų į muziejų nusprendėm, kad tai visai gera proga ir kaip tik pakeliui. Žmonių čia netrūko, bet buvo smagu įsilieti į minią ir pajausti bendrą kreizi atmosferą. Aišku, ir šiek tiek drabužių įsigijom, kaipgi kitaip. Visgi labai ilgai neklaidžiojom, tačiau likom su realiais planais dar užsukti, tikriausiai, netolimoje ateityje.

Paskutinė stotelė prieš grįžtant į Tsukubą buvo veganiška kavinė. Jau pradėjo temti, kojos sunkėti – pats metas gauti šilto maisto ir arbatos. Jaukiai pavakarieniavusios, labai nenoriai vėl stojomės ir jau traukėm namų pusėn.

Metro, su kuriuo važiavome iki traukinių stoties, nebuvo pilnas, bet traukinys, kuriuo turėjome parvykti… Na, sakykim taip: laikytis nieko nereikėjo, nes mus, keleivius, palaikė draugystė. Visgi vėliau žmonių šiek tiek apmažo, deguonies padaugėjo, galiausiai galėjome net prisėsti. Taip parvažiavome į Tsukubą, tada – autobusu iki bendrabučio ir beveik iš karto miegot. Atrodo, per dieną nužingsniavome apie dvidešimt kilometrų, dar daugiau suvažinėjome, tad jau kamavo nuovargis ir degančios pėdos. Užtat miegojau kaip kūdikis.

Šiam kartui tiek. Kitą savaitę, ko gero, papasakosiu apie kasdieniškesnius dalykus – paskaitas, važinėjimą dviračiu, miesto naršymą ar kažką panašaus. Pasiilgau!

Linkėjimai,
Agnė

*Negalvokit, kad labai čia įsivaizdinu rašydama japoniškus pavadinimus, tiesiog man pačiai tiek apie juos girdėjus ir skaičius buvo labai smagu suvokti, kad keliauju tomis pačiomis vietomis, kaip pavyzdžiui herojai Murakami romanuose.. gal ir jums taip suveiks. 🙂