Žyma: draugės

2 savaitės Ukrainoj

Vasara, kitaip nei įprastai, nepralėkė nepastebėta. Birželio pradžioj dar ruošiau paskutinius rašto darbus, mokiausi egzaminams, o netrukus pradėjau universitetinę praktiką. Ten kas antrą savaitę buvau mokytoja vaikų stovykloje, kur iš pradžių mokiau dalyvius apie Japonijos kultūrą, o po to ir pačios japonų kalbos (nors, žinoma, ir kitų veiklų stovykloje buvo apstu). Laisvadieniais, atsiradus progai, padirbėdavau, o likusį laiką leidau skaitydama ir susitikinėdama su draugais. Vasara tapo kaip niekada užkišta veiklomis, tad ir neprabėgo.

Rugpjūtį intensyviau padirbėjus paskutinėje stovyklos pamainoje susiruošiau jau ilgai lauktoms atostogoms – į Ukrainą pas geriausias drauges, su kuriomis susipažinau Japonijoje. Šitą susitikimą planavom dar ten, bet nebuvo aišku, kada tai išties įvyks (mat Nastya ir Yasya šiemet baigė bakalauro studijas, užtat turėjo egzaminų, baigiamąjį darbą ir magistro stojamuosius egzaminus). Visgi, ilgai nelaukusios suderinom detales, savus grafikus, ir nusprendėm, jog kartu paatostogausim rugpjūtį, jau po jų egzaminų ir po mano stovyklos. Na, man čia labiau išėjo atostogos, nei joms, bet vis tiek :). Tad šiandien apie tai, kaip įsišliejau į ukrainietišką kasdienybę dvejoms savaitėms, ir ką pastebėjau.

Kijevas

Kijevą, kuriame praleidau didžiąją atostogų dalį, kone per vidurį tekanti Dnipro upė dalija pusiau. Rytuose plyti gyvenamieji rajonai, o senamiestis, visas didmiesčio veiksmas susitelkęs vakarinėje pusėje. Kaip aiškino vietinės draugės (kurios, kaip tyčia, gyvena skirtingose pusėse), rytinėje pusėje gyventi not cool, nes ten nieko nėra, o dar ir deginamos šiukšlės, dėl ko vakarais pasklinda nekoks kvapelis („ir išvis jokios pagarbos mums, gyvenantiems rytinėj pusėj, nors mes ir jų šiukšles apsiimam tvarkyti!“, – akis vartydama nepasitenkinimą liejo draugė). Vakarinėje pusėje žmonės ir dirba, ir mokosi, ir pramogauja. Visgi, Yasyai iš rytų vakarinė pusė atrodo per triukšminga, sakė, gyventi ten ir nenorėtų.

Pačiai apylygiai teko pagyventi ir vienoje, ir kitoje pusėje. Kaip atvykusiai pakeliauti, patogiau, visgi, senamiesčio pusėje, nes čia visos lankytinos vietos, kavinės, mažiau tenka naudotis viešuoju transportu – galima tiesiog vaikščioti. Bet kadangi visą laiką leidau su Nastya ir Yasya, kurios gyvena skirtingose pusėse, vis tiek nelabai ką ir išlošiau, gyvendama judresnėje miesto dalyje.

Kijevas nemažas, žmonių ten gyvena panašiai, kiek Lietuvoj (apie 2,9 mln.), bet nesijauti esantis kaži kokiam didmiesty. Nepastebėjau super aukštų dangoraižių ar krūvomis susispietusių žmonių aplink parduotuves ar kavines, bet čia labai plačios gatvės, daug nuostabių pastatų senamiestyje, kurie nestojo stebinti savo spalvomis, daug parkų, pilnų istoriją žyminčių skulptūrų (tiesa, dažnai jos susijusios su karais). Trims dienoms vykom į Lvovą, iš kur kilusi Nastya, tai nuoširdžiai – didelio skirtumo tarp šio miesto ir sostinės nepajutau, nors Lvovas ir yra daugiau nei keturis kartus mažesnis tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Tik tiek, kad pats Lvovas atrodo kaip vienas didelis senamiestis su senoviniais pastatais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis gatvėmis, senučiais tramvajais, kol Kijevas taip pat turi įmantrių pastatų, tik jį vagoja daug platesnės gatvės, ir gal jis neturi tokio senam miestui būdingo mistiškumo.

Lvovas

 

Pirmi įspūdžiai

Akys, aišku, nepratusios visur matyti kirilicos rašmenų, o ukrainietiškame variante dar yra papildomų garsų (kaip „і“ ir „Ї“). Be to, nepasakyčiau, kad kažkas šokiravo – nėra čia taip blogai, kaip dažnai girdėti, ar toks jau grįžimas į praeitį. Aš ir iš pačių draugių prisiklausiau, kad Ukraina skurdi, atlyginimai labai menki, „nieko čia labai įdomaus“, tai gal todėl nelaukiau kažko įspūdingo. Na, bet šalis kaip šalis – draugės gyvena gerai įrengtuose butuose, gatvės nešiukšlinos, ir išvis, nėra kažkokios skurdo atmosferos (ko šiek tiek gal tikėjausi pagal pasakojimus), tik tokių pavargusių tramvajų, senų mašinų, prie kurių stojo fotografuotis kas antras turistas, buvo nemažai, kai kur dar likę sovietinių skulptūrų, „sovietinio dizaino“ elementų (pvz. auksinių žvaigždžių) metro stotyse.

Ant tėvynę simbolizuojančios moters skydo likęs Sovietų Sąjungos simbolis

Keli dalykai, patraukę dėmesį:

Baisiai aukšti daugiaaukščiai. Patys nebūtinai sovietinės statybos, yra ir naujų; jų čia pilna, bet tokių rimtų – dvidešimt penkių aukštų ir daugiau. Lietuvoj tokių nemačiau, gal studentų bendrabučiai yra vieni aukštesnių, bet ir pas mus Saulėteky jie siekia 16 aukštų. Ta aukštuma, ypač kai kiti pastatai užstoja horizontą, tikrai tokia liūdnoka.

Vaizdas pro 8-to aukšto langą

Tatuiruotės. Man beveik atrodo, kad žmonių su tatuiruotėmis mačiau daugiau, nei be jų. Čia jos visiškai normalus dalykas, paplitęs ne tik tarp jaunuolių, bet ir tarp vyresnių; darbuotojai kavinėse, parduotuvėse taip pat jų nė kiek neslepia (sakysit, neslepia ir Lietuvoj – tiesa, bet, pavyzdžiui, Japonijoj besimatančios tatuiruotės darbo vietoj vis dar yra neįmanomas dalykas). Mačiau nemažai laikinų tatuiruočių stendų miestuose, kur puošiasi vaikai, o draugės pasakojo, kad čia labai paplitęs ir tatuiravimas butuose – kiek nelegalus, bet labai pigus, palyginus su tokiomis pačiomis paslaugomis salonuose.

Žmonių draugiškumas. Kelis kartus aplinkiniai priėjo prie mūsų ko nors paklausti, be jokių formalumų, paprastai, ir kiekvienas toks trumpas pokalbis palikdavo tokį bendruomeniškumo jausmą, kai rodos, bet kada gali kreiptis į kitą, nesvarbu, jog nepažįstamas. Kitąsyk eidamos pro šalį išgirdom netoliese stovinčias merginas kalbant apie kažkokį muziejų, tai Yasya kaip niekur nieko praeidama įsiterpė į pokalbį „žinokit, dabar jis restauruojamas, tad uždaryta“. Merginos padėkojo, taip ir nuėjom. Man tai labiau pažįstama mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kaip Telšiai, tad toks paprastumas Kijeve buvo maloniai netikėtas.

Pasitaikė, kad ir pačioms prireikė pagalbos. Vieną dieną Nastya norėjo mane nusivežti prie ežero už Kijevo, sakė, maždaug 100 km kelio, bet labai gražu, o dar karšta, žodžiu, pasimaudysim, turėsim pikniką prie ežero, ko gi ne. Dar pasiėmėm katę, kad būtų smagiau, ir trise išvažiavom. Tai ne tik, kad keliavom apie 3 valandas vietoj planuotos pusantros, nes važiavom visai ne tuo keliu, bet dar ir mašina nebeužsikūrė, kai norėjom išvažiuot. Nastya spėjo, kad čia tikriausiai akumuliatorius, mat tokia problema buvo iškilus anksčiau, bet kur dabar rast ką nors, kas galėtų tą akumuliatorių pakrauti?

Aštunta valanda vakaro, pasirinkimo nelabai turėjom, tai ėjom klausinėti prie ežero besiilsėjusių žmonių. Iš trečio karto pataikėm – du vyrukai, iš pradžių nelabai norėję, visgi sutiko pagelbėti, nes mes jau visai desperatiškai neturėjom kur dėtis. Rado kažkokį laidą, bandė kraut tą akumuliatorių, o mašina vis tiek nesiveda. Tai sako, „merginos, žinokit, visai čia ne akumuliatorius“. OK. Pasirodo, tiesiog baigėsi benzinas, o kadangi rodyklė neberodo nuo tada, kai jis nusenka iki pusės bako, iš karto ir nebuvo aišku. Degalinė buvo netoli, tai sakom jau ačiū labai, nueisim, parsinešim ir išvažiuosim. Taip mūsų nepaleido, jau buvo tamsu, tai nuvežė ir iki degalinės, ir kanistrą surado, o po to ir į baką patys supylė.

Tą vakarą dar išmokau, kad pas ukrainiečius gajus reikalas atsidėkoti už pagalbą buteliu, ką Nastya būdama degalinėje mūsų dienos herojams ir nupirko, bet jie labai priešinosi, nepriėmė padėkos, aiškindamiesi, jog jiems ir patiems tokių situacijų būna, „ką jūs čia, būtų gi kokio snickerso užtekę“. Nastya dar bandė juos įtikint ir palikt butelį jų mašinoj, bet prieš atsisveikinant jie parnešė jį ir padėjo pas mus ant galinės sėdynės. Pridėkojom už vargus iki begalybės ir taip gražiai išsiskyrę išvažiavom namo.

 

Pasakojimai apie karą

Karas, vis dar besitęsiantis Ukrainos rytuose, labai jaučiamas. Miestuose apstu plakatų, primenančių apie neteisingai įkalintus ukrainiečius (pvz. Oleg Sentsov atvejis), kariuomenę propaguojančių antraščių, ir pats kamufliažas visai neretas aprangos elementas, bet ir pačių kareivių mačiau (saugant administracinius pastatus ir per pasirengimą Nepriklausomybės dienos paradui). Parkuose daug monumentų, menančių Antrą Pasaulinį karą, bet aišku, juos jau nustelbia dabartiniai įvykiai.

Karo memorialo muziejuje, kuris originaliai buvo dedikuotas Antrojo Pasaulinių karo ekspozicijoms, pirmas aukštas jau skirtas dabartiniam karui su Rusija. Eksponuojamos uniformos, medaliai, daug ryškių karių nuotraukų su jų istorijomis, plakatų. Man visi plaukai šiaušėsi ten vaikštant, o Yasya vis pasakojo ir pasakojo, kas vaizduojama nuotraukose, kokie žmonės, kokie įvykiai. Labai sunku suvokti, kad taip, kaip mano tėvų kartos žmonės prisimena Sausio 13-ąją, tokio baisumo įvykius jau ketvirti metai išgyvena bendraamžiai Ukrainoje.

Man nauja buvo ir tai, kaip tame pačiame muziejuje kaip didžioji Antrojo Pasaulio blogybė vaizduoti vokiečiai, o Sovietų Sąjungos veiksmai kažkaip visai neakcentuoti, „buvom sąjungos dalis“, – aiškino Yasya. Mes irgi buvom, bet pas mus istorijos pamokose nei sovietai, nei vokiečiai nebuvo laikomi draugais, bet nors ir Sovietų Sąjungos dalis, į ją nežiūrėjom, kaip į savus. Ar ne? Na, bent jau to mus mokė mokykloj. Man tokie niuansai labai įdomūs, nes iš šalies pažiūrėjus, mūsų ir Ukrainos istorija yra gana panaši, bet visgi požiūris susiformavęs skirtingas.

Lvove dar aplankėm žymias kapines, kur laidoti istoriškai ar politiškai svarbūs žmonės, tai ten nemažas plotas skirtas kariams ir iš Antrojo Pasaulinio karo laikų, ir dabartinio karo – spalvotos nuotraukos ant antkapių vertė jaustis labai nejaukiai.

Kijeve, vaikštant pagrindinėmis aikštėmis, lankant cerkves, natūraliai iškildavo pasakojimų iš revoliucijos meto, ne tik viduramžių istorijos. Pavyzdžiui Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) žmonės rinkosi dar revoliucijos pradžioje, o į Kijevo patriarchato Šv. Mykolo auksinių-kupolų-cerkvę buvo priimti revoliucijos dalyviai, besiginantys nuo saugumo pajėgų, kai Maskvos ortodoksų cerkvė jų vidun neįleido.

 

Maistas

Jau turėtumėt būti girdėję, kad tradicinis ukrainiečių patiekalas yra barščiai. Ir jeigu sakysit, kad ir Lietuvoj turim tokius, ir pas rusus tokie gaminami, tai būsit greitai nutildyti tirados argumentų, ar bent jau įtikinėjimų, kad barščiai tikraaaai yra ukrainiečių dalykas, ir niekieno kito. Natūraliai, juos galit rast kiekvienoj kavinėj. Kas yra šaltibarščiai, Lietuvoj nesilankę ukrainiečiai nežino, ir jiems labai įdomiai skamba, ko mes kefyrą pilna į sriubą, o dar virti kiaušiniai, ir išvis šalta? Nežinau, kiek juos tai sužavėjo, bet sakė, kai atvyks į Lietuvą, ragaus.

Ir Kijeve, ir Lvove yra daug įvairių pasaulio virtuvių restoranų ir kavinių, o kas man, žinoma, buvo svarbiausia, tai veganiško maisto gausa. Aplankėm nemažai grynai veganiškų kavinukių, bet daugelyje vietų tiesiog atrasti gyvulinių produktų neturinčių patiekalų nebuvo sunki užduotis (ypač kai turi vietinių draugų, kurie visko gali išklausinėti personalo :)).

Draugės nusivedė mane ir į garsiąja Kryivka kavinę Lvove, įsikūrusią požemy. Tai ta pati vieta, kur prieš įeinant reikia pateikti slaptažodį „Слава Україні!“ (šlovė Ukrainai!), kur akcentuojamas ukrainiečių nacionalizmas (interjeras – karo metų tematika), meniu pilnas ukrainietiškų patiekalų, skamba vietinė muzika, o neduok dieve pasitaikys lankytojas iš Rusijos, ar prakalbėsi rusiškai, tai tuoj išvadins maskoliu ir daug ramybės neturėsi. Aišku, nėra viskas taip griežtai, ir daugiau tai daroma juokais, draugiškai, atmosfera tikrai įdomi. O dar gryna ukrainiečių kalba aplink (ne visi, gyvenantys Lvove, moka rusų kalbą – čia labai aiškiai pasijaučia atskirtis), ir дякуй (ačiū) – прошу (prašom) mane visai kaip namie vertė jaustis.

 

Pabaigai

Aplankykit Ukrainą ir jūs. Lietuviškai kišenei tai nėra brangu (ukrainiečių minimalus atlyginimas yra ~€114), vietiniai tikrai draugiški, o nors pradinuko lygiu gebėdami susikalbėti rusiškai, nepražūsit (anglų kalba, tiesa, irgi galima susikalbėti, nors ir ne visur). Man labai pasisekė, kad turėjau vietines drauges, kurios dalijosi lovomis, maistu ir savo laiku, ir dabar suprantu, kam reikalingi gidai, tad turint galimybių, ieškokit tokių ir jūs. 🙂

Tik vandens iš čiaupo negerkit ir nepamirškit patikrint pranašysčių ant čekių parduotuvėje.

Linkėjimai,
Agnė

 

 

Naujieji, senieji ir dabartis

Naujieji man primena gimtadienius. Prieš ar jau per patį gimtadienį mėgstu įvertinti praėjusius metus – apžvelgti, kas įvyko, ką nuveikiau pati, kaip spėjau pasikeisti ir ką supratau.. taip prirašau kelis dienoraščio lapus. Dar, aišku, gimtadieniai yra puiki proga pabūti su draugais, bet tą galimybę pasikalbėti su savimi vertinu lygiai taip pat. Dėl to man Naujieji veikia labai panašiai – atradus laiko galvoje perkratau visus praėjusius metus, kartais ir apie ateinančius pamąstau, o tada jau švenčiu su draugais. Daug metų puoselėjom tradiciją su Deimante (iš Mažeikių, giminaičiai prisiminsit) Naujųjų naktį sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos norėtumėm pasiekti/gauti ateinančiais, ir tuos sąrašus paslėpdavom. Vienintelė taisyklė buvo jokiu būdu netikrinti tų sąrašų, juos tiesiog užmiršti, o po metų jau skaičiuoti, kiek punktų išsipildė.

Šito nebedarau jau kelis metus, kažkaip mečiau nusistatymų kitiems metams filosofiją, pradėjau labiau vertinti realizacijas ir išmoktus dalykus. Dėl to juos stengiuosi detaliai aprašyti, kad įstrigtų galvoj ir galėčiau jais nuolat „naudotis“.  Ir jo, aš suprantu, kaip tai skamba, bet mano draugai sako, „tu visada galvoji apie gyvenimą“, tai čia gal teisybė – užtat viską užsirašinėju, kad apmąstymai tvarkingai galvoje sugultų.

Šiais metais dar neatradau laiko visko apmąstyti, tai tuo gali pavirsti šis įrašas. Bet pradėkim nuo Naujųjų sutiktuvių.

Naujųjų metų sutikimas tapo dideliu klausimu. Visų pirma, tai be visokių skaičiavimų iki vidurnakčio ir fejerverkų, niekas Japonijoje nevyksta. Atvirkščiai – dauguma restoranų, kavinių, parduotuvių visiškai užsidaro kelioms dienoms, pradedant gruodžio 31-ąja. Jei jau sulauki fejerverkų, tikriausiai įmanoma rasti dar veikiantį klubą ar barą, bet čia tikrai ne dažnas atvejis. Japonams Naujieji yra metas pabūti su šeima, todėl dažniausiai jie ir yra sutinkami namie. Tada po dvyliktos arba jau ryte šeimos tradiciškai eina pirmą kartą (tuose naujuose metuose) aplankyti šventyklos, kur, sako, įprastai susirenka minios žmonių.

Taip bandydamos atsižvelgti į japoniškas tradicijas ir tai, kad sausio pirmąją Oliai ir Nastiai reikėjo dirbti, nusprendėme dieną praleisti Tokijuj, o vakare grįžti į Tsukubą. Dienos metu su Nastia čiuožinėjom ant ledo, kol Miglė su Vaida klaidžiojo netoliese, o tada ilgai ieškojom vietos pavalgymui, nes kiekviena kavinė, į kurią bandėm užeiti, jau nebedirbo, nors buvo vos po penkių vakaro.

Po ilgo vaikščiojimo radom itališko maisto kavinę, kur pavakarieniavusios šokom į traukinį namo. Į Tsukubą sugrįžom po devintos. Su Nastia dar nuėjom į parduotuvę užkandžių ir gėrimų, todėl bendrabuty vėl susirinkom tik apie vienuoliktą. Buvom jau pavargusios, todėl tiesiog mėgavomės gera kompanija ir kalbėjom su jau išvykusiais iš Japonijos draugais (tais pačiais, dėl kurių tiek verkėm prieš kelias dienas). Išmušus dvyliktai fejerverkus tik girdėjom – iš balkono nieko nesimatė, o apie tai, kad savų fejerverkų turėjom, visai pamiršom… Iki keturių ryto sėdėjom, kalbėjom, juokėmės, taip tos naujų metų sutiktuvės išėjo neprastos.

*

2017-ieji, aišku, buvo išskirtiniai. Kol kas įsimintiniausi. Išvykau gyventi į kitą šalį visiškai viena. Ir dar į tokią, kur kalba kosminė, o ir nuo Lietuvos, nuo draugų, šeimos, pažįstamų.. nepadoriai toli. Sutikau daugiau skirtingų tautybių žmonių, nei kad galėjau parodyti šalių žemėlapyje. Jau nė nekalbant apie paprastas pažintis, pačių artimiausių draugų ratas pasipildė taip pat.

Taip, tikriausiai šiais metais svarbiausia buvo pažintys su skirtingų šalių, žemynų, kultūrų, religijų žmonėmis. Ką supratau, tai kad nesvarbu, kokiam pasaulio kampe esi, kaip atrodo aplinkiniai ar kokia kalba jų gimtoji, garantuotai, visur ir visada įmanoma rasti draugų. Nesame tokie skirtingi, kokie įsivaizduojame esantys.

Daugiau išsiplėsti nenoriu, nes tikėtina, kažką panašaus norėsiu aprašyti po trijų mėnesių, kai jau turėsiu pilną, išbaigtą gyvenimo Japonijoj vaizdą. Todėl šiandienai tiek. Su Naujaisiais! Tegu jums naujos patirtys, pastebėjimai neleidžia nuobodžiauti 2018-siais. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Nauja pradžia: rudens semestras

Jau pralėkė pora savaičių, kai vėl žingsniuojam į universitetą. Būdamas reguliariu studentu gal ir gali nesitikėti didelių pokyčių, bet kaip užsienio studentei viskas prasideda nuo pradžių: kiti dėstytojai, kiti studentai, net draugų ratas, ir tas pasikeitė. Taip buvau labai greit išspirta iš komforto zonos, bet tikriausiai sunkiausiai slinko pirmoji diena, o toliau nusistovėjo tas malonus jaudulys, kai lauki, kas naujo nutiks. Šiandien apie naujoves.

 

Universiteto režimas

Tvarkaraštį jau susidėliojau, paskaitų nemažai. Pliusai/ įdomūs dalykai:

1) visą savaitę paskaitos prasideda nuo 12:15, tad turiu laiko ryte padoriems pusryčiams ir jogai, o kai labai reikia, ir namų darbus užbaigti įmanoma;

2) loterijos būdu (ne juokas) patekau į skulptūros paskaitą, lipdysim žmogaus galvą. Turim gyvą modelį, šiandien eskizavom, kitą savaitę jau ruošim molį ir pradėsim lipdyti;

3) įsirašiau į intensyvų akademinio rašymo kursą, kuris vyks keturis sekmadienius, po 5 paskaitas į dieną. Jau pirmą dieną atsėdėjom – dėstytojas nerealus, susirinkom linksma kompanija, tad tos penkios paskaitos praskrido, nė nepajutom.

Kita naujovė – visur pilna nematytų žmonių. Pirmą dieną atėjus į universitetą net supanikavau, vasarą pripratom prie visiškai tuščios teritorijos, kuri dabar vėl prisipildžiusi kaip skruzdėlynas. Negana to, daug pirmakursių, o ir iš užsienio studentų dauguma visai šviežiai atvykę, žodžiu, pamatyt pažįstamą veidą prilygsta anomalijai.

Japonų paskaitose sėdim visiškai šviežias būrys, iš praeito semestro grupės likome tik dviese su Anna iš Vokietijos. Kiti ~15 žmonių – naujokai, atvykę į Japoniją rugsėjo pabaigoj. Pirmą dieną panikavus, antrąją pasijaučiau daug geriau, kai susitikau naujus grupės bendražygius, su keliais iškart susibendravau ir kaip senbuvė galėjau pagelbėti susigaudant tvarkaraščiuose ir auditorijose.

Japonų paskaitas atsveriant, turiu ir tokių, kur netikėtai susitikau su draugais ar keliais iš tų ypatingų pažįstamų, kurie po praeito semestro neišvažiavo, kaip dauguma. Taip dabar universitete visai neliūdna.

Fejerverkų festivalis Tsuchiuroj

Draugų ratas

Kaip minėjau, ir čia yra pokyčių. Jau praeitam įraše užsiminiau, kad atvyko Miglė su Vaida – jos jau sėkmingai integravosi į mūsų ratą, kuo esu labai patenkinta. Taip dabar grupės šerdį sudaro ukrainietės, lietuvės ir kai kada prisijungiantys kazachstaniečiai. Visai neretai susitinkam ir su japonu Shiba, kuris pasirūpino mumis fejerverkų festivaly, iniciavo barščių vakarėlį, o po to suorganizavo ir vakarienę rusų virtuvės restorane. Labai smagu turėti tokį aktyvų vietinį draugą.

Kalbant apie drauges, praeitą savaitę kartu su Nastya, egiptiete Alaa ir uzbekistaniete Gulmira keliavom į Yokohamą, miestelį, esantį tarp Tokijo ir Kamakuros. Niekur per daug nelakstėm, bet aplankėm kinų miestelį, kur daug mažų parduotuvių ir kinų maisto užeigų, apžiūrėjom porą šventyklų..

Dieną dar turėjom daug laiko, tai naršėm aplinką. Yokohama – uostamiestis, prie pat vanduo, gražu. Vakarop, kai jau visai sutemo, šokom į apžvalgos ratą pasidžiaugt miesto šviesom, o po tokio atsipūtimo leidomės amerikietiškais kalneliais.

Juokėmės su Nastya, kad nors ir prasidėjo mokslai vėl, vis bandom suplakti vasaros ir mokymosi režimą į vieną, kas nelabai gaunasi. Dabar jau labiau į mokslus įsivažiavom, tuo labiau, kad Nastya ir dirbti pradėjo (ji turi daug mažiau paskaitų nei aš, prašyčiau neprikaišiot), todėl naktinėjimams laiko maža, bet savaitgaliais stengiamės ilgiau pabūti kartu.

Ai, be to, pas mus jau kiek atvėso, kai praeitą savaitę temperatūra nuo 27°C per parą šoko į 17°C. Galit juoktis, bet aš jau su pirštinėm vaikštau. Va ką Japonija daro su europiečiais…

Linkėjimai,
sušalusi Agnė

Keturių dienų gimtadienis

Prieš savaitę draugė Yasya tapo dvidešimt vienerių. Gimtadienį pradėjom atrakcionų parke, o po to visa grupė draugų savaitę praleidom kartu. Kadangi pirmas keturias dienas turėjom realios veiklos, o toliau vis tiek buvom kartu, juokavom, kad va, gimtadienis vis nesibaigia – apie tą laiką ir papasakosiu.

Disney Sea, kitaip nei paplitęs Disney Land, yra vienintelis toks teminis parkas pasaulyje, veikiantis čia, Japonijoje. Jis yra labiau orientuotas į vyresnius paauglius/ jaunus suaugusiuosius, nei į vaikus, todėl, nors ir kaip dauguma vaikų svajojau apsilankyti Disney Land, dabar daug labiau džiaugiausi kelione į Disney Sea.

Norint viską apžiūrėti ir išbandyti, čia reikia praleisti visą dieną – parkas didelis (71 hektaro ploto), padalytas į septynias temines sritis, kuriose yra karuselių, amerikietiškų kalnelių ir kitų pramogų. Kita priežastis, kodėl reikia visos dienos, yra ta, kad parką lanko dideli srautai žmonių, užtat ypač prie amerikietiškų kalnelių susidaro ilgos eilės, kuriose tenka laukti nuo valandos iki dviejų. Veikia ir greito-praėjimo-bilietų sistema, kai tam tikru metu gali pasiimti specialų bilietą, jog praeitum be eilės, bet jų kiekis ir išsiėmimo laikas ribotas (mes juos gavom dvejiems kalneliams).

Man, kaip ir dažniausiai, patiko viskas, pradedant dekoracijomis, baigiant kalneliais. Iki šiol nebuvau tokiame atrakcionų parke, tad ir dažniau likdavau nustebinta, nei kad pavyzdžiui Nastya, kuri yra lankiusi, regis, ne vieną Disney Land.

Buvo ir šou su Disney filmų herojais, ir fejerverkų, ir kitų pasirodymų. Nemažai lankytojų vaikščiojo persirengę animacinių filmų veikėjais, daug porelių dienai tapę princais ir princesėmis. Pati atmosfera buvo labai smagi, vaikų ne per daugiausia, vaizdai lyg iš pasakos. Čia per daug neišsiplėsiu, nes atrodo, neįmanoma nupasakoti, bet bent pasigrožėkit nuotraukomis.

Kitą dieną (ketvirtadienį) praleidom kartu su Nastya ieškodamos paskutinių dovanos elementų, o vakare jau visi keliavom sveikinti draugės. Kartu pasėdėjom, pasivaikščiojom, bet ilgai netrukom, nes penktadienį planavom vykti į Tokiją.

Tokijui tikslaus plano neturėjom, tik paskirus kiekvieno norus, pagal kuriuos ir vaikštinėjom. Nastya su Yasya norėjo apžiūrėti kameras ir polaroidus, o aš norėjau galiausiai įsigyt ukulelę (ką ir padariau – iš rankų nepaleidžiu jau savaitę). Tos pačios dienos vakarą praleidom kavinėj, kurioj dirba Yasya.

Šeštadienį kartu vykom į šventę mieste, kuri pasirodė esanti daug mažesnė, nei tikėjomės, ir, paprastai sakant, neradę veiklos pasišalinom. Kitos dienos labai susimalė, nes vis atsikeldavom vėlai, o eidavom miegoti paryčiais. Po rytinių ritualų įprastai su Nastya geriam kavą kartu, tai dažnai ir nebeišsiskiriam, o tada jau grojam, žiūrim filmus, susitinkam su kitais draugais.. Vakare visada einam pasivaikščioti, o tie vaikštinėjimai irgi kažkaip užsitęsia (daug smagiau vaikščiot grojant, tai žinot). Viskas labai vasariška, smagu, bet tuo pačiu super-neproduktyvu. Vis dėlto, atostogų tiek ir telikę, todėl per daug savęs už tai neplaku.

Toks ritmas jau ilgai neužsilaikys, nes pas Nastya atvyksta šeima, o ir pati greit sulauksiu ypatingo svečio, beeet apie tai vėliau. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Lietuvaitės susitiko vėl

Su Aušra buvom susitikusios prieš du mėnesius ir pasižadėjom viena kitai, kad būtinai susitiksim vėl. Tąkart ji atvyko į Tokiją, tad dabar atėjo mano eilė vykti pas ją. Tsukubą ir Sendai, kur gyvena Aušra, skiria 238 kilometrai, bet pirma turėjau važiuot į Tokiją (priešingon pusėn), tad naktiniu autobusu keliavau 305 kilometrus šiaurėn. Šiandien apie tai.

Taip Sendai atsiradau šeštadienį, septintą ryte. Šiek tiek pasiblaškiusios aplink stotį susitikom, tada pavaikštinėjom mieste. Parvykom pas ją, kiek pasėdėjusios, atsipūtusios, nusprendėm važiuoti pamatyti didelės, šimto metrų aukščio Bodhisatvos statulos (kuri yra aukščiausia dievybės statula Japonijoje ir, rodos, šešta pagal dydį pasaulyje). Aušra, aišku, jau buvo ją mačiusi, bet savaitgaliui gavo gidės vaidmenį, tai rodė vietas, kurios buvo visiškai naujos man, nors pati ten jau po keletą kartų lankėsi.. Draugė. 🙂

Į statulos vidų galima įeiti, ten įrengtas muziejus su 108 mažesnėmis statulomis, reprezentuojančiomis žmogaus troškimus. Regis, aukščiausias taškas, kurį galima pasiekti, yra ties statulos krūtine, tai pro langus driekėsi neblogas kraštovaizdis. Į viršų pakilome liftu, o leidomės laiptais, apžiūrinėdamos jau minėtas statulas.

Diena buvo be proto karšta. Tsukuboj jau įprasta gyventi prie 34°C+ šilumos ir 70%+ drėgmės, bet iš Tohoku regiono, kuris yra šiauriau, tikėjausi vėsesnio oro. Kur tau. Kaip tyčia, debesėlio nė vieno, o kaitino taip pat. Jei nori, lysk po dušu kad ir tris kartus per dieną, vis negana, jei išeini iš namų.

Po ekskursijos statuloje autobuso reikėjo laukti apie dvidešimt minučių, tad nusprendėm namo eiti pėsčiomis, kas užtruko apie valandą. Tik grįžusios lėkėm į dušą. Tada jau visą dieną lindėjom kambary, su įjungtu kondicionieriumi, pokaičio miegu ir panašiai. Vėl išvysti saulės išėjom tik vakare, kai jau nebebuvo taip karšta. Aušros pažįstamas paskolino man dviratį, tai pasivažinėjome. Pirma – iki universiteto, kur Aušra su kitais studentais turėjo šokio repeticiją. Po to, apie pusę devynių vakaro važiavom prie buvusios pilies griuvėsių (iš esmės likus tik pagrindo siena, bet vis tiek labai įdomu, o dar nakties metas, tai vėlgi, galėjom pasimėgaut gražiais vaizdais). Negalėjau nustot kartoti, „nu kaip viskas faina“, nes iš tikrųjų taip jaučiausi. Artima draugė, lietuvių kalba, vakaras, dviračiai, o Sendai taip pat nemažai žalumos, visos vietos man naujos, žodžiu.. jaučiau gryniausią vasarą, kai nereikia skaičiuoti laiko, rūpintis mokslais, leidi laiką su draugais, keliauji po nežinomas vietas… Pats tas atitrūkimui nuo mokslų, tokia reabilitacija. Labai trūko to jausmo čia, tai pasikroviau su kaupu.

Grįžom namo labai vėlai, o sekmadienį keltis reikėjo labai anksti – planavom išvengti saulės kaitros. Tad po penkių valandų miego keliavom į žymiają Matsushima įlanką, reitinguojamą kaip vieną gražiausių (iš trijų) vietų Japonijoje. Ačiūdie, visas dangus buvo apsitraukęs debesimis, tad galėjom čia praleisti daugiau laiko, viską neskubant apvaikščioti, apsidairyti. Ir tikrai buvo ko.

Perėjom visus žymius tiltus, pavaikščiojom po saleles, nusigavom ir iki vieno iš paplūdimių. Taip ramiai leidžiant laiką užklupo lietus, kuriuo šiaip jau džiaugėmės, bet jau ilgai nelaukusios traukėm namų pusėn.

Grįžusios pavalgėm, pamiegojom pietų miego, atsikėlėm jau vakarop. Pažiūrėjusios filmą ir pavakarieniavusios, po truputį ruošėmės vėl važiuoti į miestą, nes 00:00 turėjau išvykti autobusu atgal į Tokiją. Taip bijojom suvėluoti, kad prie stotelės atsidūrėme visa valanda anksčiau. Tai paskutine valanda atsidžiaugėme vaikštinėdamos aplink, besikalbėdamos. Aušra greit grįš į Lietuvą, bet bandysim dar susitikti rugpjūtį.

Negaliu apsakyti, koks malonus šitas savaitgalis buvo. Ačiū, mieloji, kad priėmei ir pasirūpinai manimi. ♥

Ir jums vasariškų nuotykių linkėdama,
Agnė

 

 

Draugės

Kayla, Olia, Yasya, aš ir Nastya

Trys mėnesiai svečioj šaly buvo lygiai tiek, kiek truko suprasti, jog jau tikrai pasiilgau žmonių Lietuvoj. Jei susirūpinot, o kodėl gi ne Lietuvos, tai galiu pasakyt, kad miestas, kuriam gyvenu čia, Japonijoj, yra labai panašus į miestelius gimtinėj. Na taip, Tsukuba yra beveik septyniolika kartų didesnis miestas, nei Telšiai, turi universitetą, įvairių tyrimų centrus, bet čia neįtikėtinai daug gamtos. O man to ir tereikia – medžių, vandens, ir aš jau rami, jau namie. Taip kad per daug pačios Lietuvos kaip gyvenimo vietos (bent kol kas) neilgu – gyvenu labai panašioje aplinkoje.

Bet. Draugai – kitas dalykas. Vasara visada buvo metas atsigriebti su draugais, nors gal greit jau nebebus, suaugusių gyvenimas gi laukia, o gal jau ir prasidėjo, nebesuseku. Kol Lietuvoje vasara ir bent kiek galit pasidžiaugti išvykomis, draugų susibūrimais prie ežerų, šašlykais ir pan., mes čia dar einame į paskaitas. Jau tas skirtumas kažkaip įžiebė mintį, kad tikrai esu kitam pasaulio gale, toli nuo jūsų. Pirmieji įspūdžiai nuslūgę, atsirado šiokia tokia rutina, tad ilgesio jausmas lygiagrečiai pasidarė daug aiškesnis.

Visgi, ne dėl skundimosi pradėjau šį įrašą. 🙂 Jūsų, žinoma, be galo pasiilgau, bet draugės čia – taip pat nuostabios. Apie tai ir papasakosiu.

Iš ankstesnių įrašų tikriausiai aišku, kad su draugėmis mėgstam kartu keliauti. Dažniausiai kuri viena turi aiškią viziją, kur norėtų nuvykti ir ką nuveikti, visos kitos prisijungia ir sukuriam bendrą planą. Dažnai tie planai būna labai abstraktūs ir pradeda trukdyti kelionės metu, bet viskas galų gale kažkaip išsisprendžia.

Kelionėse Nastya yra mūsų navigatorė, sekanti, kokiu transportu, kiek turime važiuoti. Visos kitos nesikišam. Kol kas šita strategija puikiai veikė, įlipom į ne tuos traukinius tik gal 2-3 kartus. Vieno jų metu užstrigau su kuprine tarpdury bandydama iššokti laukan (paskutinę sekundę susigriebėm, kad ne ten važiuojam). Pakibau. Galvojau, kad dabar tai jau prisilaksčiau, bet traukinio durys prasivėrė, ir už manęs dar likusi Yasya spėjo išbėgti. Būčiau neužstrigus, būtų Yasya vienintelė iš grupės likus klaidinga kryptim važiuojančiam traukiny… Taip ir sprendžiasi dalykai.

Kelionių metu ir valgom, žinoma, kartu. Čia kartais kyla sunkumų, nes paprastai negalim eiti bet kur – yra daug vietų, kur ne tik kad veganiško maisto nerasi, bet vegetariško taip pat. Šiaip jau aš stengiuosi keblumų nekelti, tai visad sakau, kad viskas gerai, jei kas,  galiu ir ko nors atskirai nusipirkti, bet draugės visada pirmiausia meniu apieško, ar yra ko nors valgomo man (beveik visi restoranai/ kavinės Japonijoj turi bent dalį meniu stende prie įėjimo, tad gali rinktis dar neįėjęs į vidų, labai patogu). Žodžiu, stengiamės viena kita rūpintis.

Vis neaugu

Draugės, aišku, esame ne tik keliaujant. Susitinkame vos ne kiekvieną dieną – dažniausiai susimatome universitete, nors bendrų paskaitų daug neturim, ar po paskaitų, einant pasivaikščioti/ apsipirkti/ pavakarieniauti. Su Nastya kartu kas antrą vakarą bėgiojame. Su Kayla kartais lekiam pavažinėti dviračiais (dažniausiai iki parduotuvės, *khehem*).

Susitinkam ir bendrabutyje (su Kayla ir Nastya gyvename tame pačiame), kai turime kažką suplanuoti, mokytis, ar tiesiog norime pasikalbėti. Būna ir ekstremalių situacijų, kaip kad pavyzdžiui prieš pora savaičių, kai kambary aptikau didelį vabalą. Sugavau jį indelyje, užvožiau aplanku, jau prisiruošiau išmesti pro balkoną (teko ilgai morališkai ruoštis), kai jis paspruko. Sugavau vėl, ir jau verkiau, nes jis toks greitas, o augintinių kambary laikyt negalima, žodžiu, padėtis be išeities. Ir tada herojė Nastya atlėkė manęs gelbėti: beveik pavyko, nes planavom jį išmesti už balkono, bet balkone kalinys vėl pabėgo užšokdamas Nastyai ant rankos, abi klykėm, bet vabalas bent jau liko už durų. Taip ir gyvenam.

Dar, turim labai smagią bendrą veiklą – kalbų mokymąsi. Aš mokausi ukrainietiškai, ukrainietės draugės – lietuviškai, amerikiečiams sunkiausia, nes tenka mokytis ir vienos, ir kitos kalbos. Kaip galit įsivaizduoti, mūsų pokalbiai labai keistai skamba iš šono, nes įprastai kalbam penkiomis kalbomis vienu metu (anglų – dominuojanti, bet dažnai vartojam ir japonų, ukrainiečių, rusų bei lietuvių). Taip su manim draugės sveikinasi ‚labas rytas‘, o aš savo ruoštu tariu ‚dobryi ranok‘. Kiekvieną dieną stengiamės žodynus pildyti, tai taip ir išeina, kad įprastam pokalby įsimeta vis kitos kalbos žodžių – ką pirma atsimeni, tą ir sakai. „Aš noriu lietus. Labai karšta. Lietus makes didelė pelkė ir maža pelkytė“, aiškina man Yasya, o aš linksiu „Tak, tak“. Man atrodo kalbos atskiro įrašo vertos, tai per daug nesiplėsiu, bet, žinokit, gyvenam smagiai.

Šiam kartui tiek.

Linkėjimai,
Agnė

Savaitgalis dviese: Chiba

Labas!

Pakeliavau šiek tiek savaitgalį, tai galvoju papasakosiu, kol dar neprasidėjo auksinės savaitės smagybės (trumpai: Golden Week – prasideda rytoj, tęsis iki sekmadienio, nereikia į paskaitas, visi atostogauja). Tai buvo pirmas kartas, kai išvykus kažkur Japonijoje dar ir pasilikom nakčiai. Keliavome dviese su Nastya, iš esmės neturėdamos jokių vizijų, ką turėtume veikti, tik žinodamos, kad nereiks nakvot kur lauke – buvom rezervavusios vietas japoniško stiliaus viešbutyje.

Tai nuo pradžių. Išvykom ryte, pirma į Tokiją, tada į Chibą. Visa kelionė truko gal dvi valandas. Išlipusios iš traukinio pasiėmėm žemėlapį, pamatėm, kad netoliese parkas – ten ir patraukėm. Taip maždaug abi dienas ir leidom, vaikštinėdamos su žemėlapiu rankose, be jokių grandiozinių planų. Vienintelis mūsų tikslus noras buvo pamatyti vandenį – Chiba prefektūra ribojasi su Ramiuoju vandenynu, o miestas Chiba, kurį ir lankėme, yra ant įlankos kranto, tai kaip ir nevisai vandenynas, bet vis vanduo su bangomis, kriauklėmis ir jūrų dumbliais.

Paplūdimį pasiekėm jau gerai įsidienojus. Pasidžiaugusios ramybe, jūros kvapu ir pailsinusios kojas keliavom pietauti. Tiesa, vieta, kurioje tiekiamas veganiškas maistas buvo už kelių kilometrų, tai einant valgyti dar turėjom nusipirkti šio to užkąsti, kas, vėliau paaiškėjo, nebuvo pati geriausia idėja. Vis dėlto maistas buvo vertas nuodėmės, o ir galimybė prisėsti ir palikti ramybėje degančias pėdas gerai nuteikė. Visa tai vyko miesto pakraštyje, ganėtinai atokiai. Kai išėjom, saulė jau buvo nusileidusi, tad nusprendėm, kad geriau būtų nusigauti į miesto centrą. Žingsniavom vėl.

Pasiekusios miesto centrą dar klajojom po parduotuvių nušviestus skersgatvius ir šiek tiek po pačias parduotuves, po to pasiėmėm kavos (žinau žinau, vėlus vakaras, na bet taip išėjo) ir nusprendėm važiuoti į viešbutį. Galiu paminėti, kad iki šio momento dar nesinaudojome jokiu viešuoju transportu, tad tądien mūsų vaikščiojimo sąskaitoje buvo apie dvidešimt penkis kilometrus.

Abi buvom mažai miegojusios (apie tai gal kada vėliau), daug žingsniavusios, tad nekantravom pagaliau išsitiesti. Turėjome atskirus, bet šalia esančius kambarius, čia gal per daug neaptarinėsiu – pažiūrėkit į nuotraukas. Gerdamos arbatą sprendėme, ką reikėtų nuveikti kitą dieną ir pradėjom ruoštis miegoti. Kambary buvo ir japoniška vonia (nedidelė, į kurią lendi pamirkt jau nusiprausęs po dušu), tai žinoma, ir ja pasinaudojau, nes kada gi dar turėsiu tokių progų.. Ir ant to japoniško čiužinio labai gerai miegojosi, tai kitą dieną pradėjau jau pailsėjusi.

Antrą dieną važiavom vienbėgiu traukiniu, iš esmės ore. Susidomėję, pagooglinkit „urban monorail chiba“, suprasit. Nelabai žinojom, kur juo nuvažiuosim, bet pasirinkom paskutinę galimą stotelę, kuri (netikėtai) buvo toli. Atvykom prie didelio prekybos centro – ten pavalgėm, pavaikštinėjom aplink, šiek tiek apsipirkom ir grįžom atgal į traukinių stotį. Tada jau ėjom apžiūrėti poros šventyklų ir pilies-muziejaus, į kurio vidų nepatekom, nes buvo per vėlu, tačiau galėjom bent pavaikštinėti aplink. Taip taip, vėl vaikščiojom, bet jau ne taip ištvermingai, per visą dieną gal tik kokius penkiolika kilometrų. Grįžusios į miesto centrą dar pasidžiaugėm nežinoma vieta ir keliavom namo, į Tsukubą.

Išties, tokiam atotrūkiui buvo pats metas. Su Nastya dar juokėmės, kad užsimiršom jog ir į paskaitas reikės pirmadienį, kad studijuojam.. Na, pailsėjom smagiai. Abi nutarėm, kad toks keliavimo būdas, kur daugiau vaikščiojimo-eksplorinimo yra mielesnis, nei važinėjimas po lankomiausias vietas užmirštant visa, kas tarp jų. Daugiau pamatėm miesto, pasislėpusių skersgatvių, įdomių namų ir kitų smulkmenų.

Šiandien tiek – reikia ruoštis auksinės savaitės kelionėms 🙂

Dar parašysiu!
Agnė

 

Diena Tokijuje

Pagaliau ir man teko garbė pamatyt Tokiją. Vykau ten su draugėmis Nastya (iš Ukrainos) ir Kayla (iš JAV). Šiaip jau, kaip galima įtarti, turėjome sėdėti paskaitose, bet čia buvo svarbus reikalas – reikėjo nuvykti į susitikimą su fondo, iš kurio gauname stipendiją, administracija. Tai kaip nepasinaudosi tokia proga ir nepabandysi bent kažkiek išnaršyt garsiosios sostinės..? Taip ir pasilikom čia visai dienai.

Kelionė iki Tokijo traukiniu netruko nė valandos. Kadangi važiavome ryte, apie pusę dešimtos, žmonių nebuvo daug, žodžiu, patogu. Tokijuje, šiaip ne taip atradusios metro stotį, vykome į Roppongi* kvartalą, kur įsikūręs fondo ofisas. Pagal išankstinius skaičiavimus, planavome dar apžiūrėti šventyklą, esančią netoli Asakusa stoties, tačiau ir be to vos spėjome į susitikimą… Kaip nevietinėms iškilo smulkių nesusipratimų, pavyzdžiui: kur pereiti gatvę, kai perėjų nematyti, o eismo juostas skiria tvorelės? Kuris pastatas yra tas, kurio ieškome (pavadinimai nematyti iš tolo; taip taip, pavadinimai, ne numeriai), kai aplink daug labai panašių?

Per stebuklą nepavėlavom, bet atėjom lygiai 12:00, kada ir turėjo prasidėti susitikimas. Fondo ofisas – trisdešimt trečiam aukšte. Liftu pakilom, neperdedu, gal per tris–keturias sekundes, iš esmės net nesusigaudžiau, kad judame. Tarp kitko, leidžiantis žemyn užgulė ausis. Na suprantu, kad aš kaimietė, bet jūs kada leidžiantis liftu, ne lėktuvu, patyrėt tai?

Nuo pat pradžių viskas atrodė neįprastai, bet smagiai. Žmonės čia su mumis kalbėjo tik japoniškai, bet lėtai ir aiškiai, tad suprasti nebuvo sunku. Po greito dokumentų aptarimo valgėme pietus ir šnekučiavomės jau ne su dviem darbuotojomis, bet su dešimčia. Kartu pietavo ir fondo direktorius, kuris mus, studentes, kalbino, klausinėjo apie šalis, iš kurių atvykome, apie pomėgius, įspūdžius, planus Japonijoje ir panašiai. Jautėsi draugiška atmosfera, tad po truputį ir stresas dėl murmėjimo svetima kalba atlėgo. Vadovas paaiškino, kad jam, kaip fondo atstovui svarbiausia ne mūsų pažymiai, o kad mes gebėtume patirti kuo daugiau įspūdžių čia, Japonijoje – tą išgirsti iš tiesų buvo labai malonu – ir šiaip, protingai dėdė dėstė mintis, tad nenuobodžiavom.

Po susitikimo patraukėme į Meiji jingu maldyklą. Ėjome beveik valandą, bet kelionę pėstute pasirinkome sąmoningai, norėdamos kuo daugiau pamatyti. Vaikščiojome įvairiais skersgatviais, kai kur ir užsimiršome, kad esame Tokijuje – ramu, jokio triukšmo ar mašinų gausmo. Kai pasiekėme maldyklą, jau buvo įsidienoję, šilta, pats metas pakliūti į mišką, kuriame daug aukštų medžių, saugančių nuo tiesioginės saulės šviesos. Pati maldykla restauruojama, tad nepamatėm visko, bet bent galėjom kuriam laikui pasijausti šintoistėmis, pasimėgauti gamtos apsuptimi (nors kaip tikros turistės, fotografavom kiekvieną kampą).

Po to radome laisvą pusvalandį pailsėti kačių kavinėje. Tai čia daug nėra ko pasakoti, bet galiu paminėti, kad nors nebuvo vėlu, katinėliai atrodė visai pavargę, tad nesinorėjo labai prie jų lįsti. Tačiau vieta pabėgimui nuo šurmulio ir saulės kaitros – puiki.

Tada jau keliavome į išsvajotąjį Harajuku kvartalą. Šiaip jau prieš atvykstant to neplanavome, bet negavus bilietų į muziejų nusprendėm, kad tai visai gera proga ir kaip tik pakeliui. Žmonių čia netrūko, bet buvo smagu įsilieti į minią ir pajausti bendrą kreizi atmosferą. Aišku, ir šiek tiek drabužių įsigijom, kaipgi kitaip. Visgi labai ilgai neklaidžiojom, tačiau likom su realiais planais dar užsukti, tikriausiai, netolimoje ateityje.

Paskutinė stotelė prieš grįžtant į Tsukubą buvo veganiška kavinė. Jau pradėjo temti, kojos sunkėti – pats metas gauti šilto maisto ir arbatos. Jaukiai pavakarieniavusios, labai nenoriai vėl stojomės ir jau traukėm namų pusėn.

Metro, su kuriuo važiavome iki traukinių stoties, nebuvo pilnas, bet traukinys, kuriuo turėjome parvykti… Na, sakykim taip: laikytis nieko nereikėjo, nes mus, keleivius, palaikė draugystė. Visgi vėliau žmonių šiek tiek apmažo, deguonies padaugėjo, galiausiai galėjome net prisėsti. Taip parvažiavome į Tsukubą, tada – autobusu iki bendrabučio ir beveik iš karto miegot. Atrodo, per dieną nužingsniavome apie dvidešimt kilometrų, dar daugiau suvažinėjome, tad jau kamavo nuovargis ir degančios pėdos. Užtat miegojau kaip kūdikis.

Šiam kartui tiek. Kitą savaitę, ko gero, papasakosiu apie kasdieniškesnius dalykus – paskaitas, važinėjimą dviračiu, miesto naršymą ar kažką panašaus. Pasiilgau!

Linkėjimai,
Agnė

*Negalvokit, kad labai čia įsivaizdinu rašydama japoniškus pavadinimus, tiesiog man pačiai tiek apie juos girdėjus ir skaičius buvo labai smagu suvokti, kad keliauju tomis pačiomis vietomis, kaip pavyzdžiui herojai Murakami romanuose.. gal ir jums taip suveiks. 🙂