Šią savaitę paprasčiau, toks rašinėlis prie arbatos. Kad jums neatrodytų, jog pas mane kasdien vien nuotykiai ir keistenybės, galvoju, reikia ir apie žemiškesnius dalykus papasakoti. Tai kaipgi čia gyvenu?
Iš esmės ritmas yra labai panašus, kokį turėjau ir Lietuvoje (rodos net nenormalu, kaip greitai žmogus geba prisitaikyti prie naujos aplinkos). Paskaitos, kava, daug kavos, susitikimai su draugais, maisto gaminimas ir taip toliau. Lietuvoj dar prisidėdavo savanorystė, sportas ir paskutinįjį mėnesį – čiuožinėjimas, tai šituos dalykus stengsiuosi ir čia prisijaukinti, kol kas nelabai turėjau kada iki galo išsiaiškinti, kas ir kaip.
Kas skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoj – eksplorinimas. Kai gyveni svetimoj šaly, neieškoti naujų vietų, veiklų, dalykų ir pan. būtų tiesiog kažkaip gėda ir net nepagarbu. Tai tuo stengiuosi užsiimti kaip galima daugiau (kitą savaitę lauks įrašas iš savaitgalio kelionės, po to dar truputis kelionių..).
Jei detaliau apie mokslus, tai…
Per savaitę turiu keturiolika paskaitų. Kiek sutikau kitų studentų, visi stebisi, kaipgi taip daug, tad kaip ir kiti studentai iš VU esu viena rekordininkių. Palyginimui: paprastai užsienio studentai turi aštuonias paskaitas per savaitę (čia minimumas, bet dauguma su tiek ir verčiasi). Iš ties, tai net VU turėdavau mažiau paskaitų, bet taisyklės yra taisyklės ir per daug nesiskundžiu.
Iš šios galybės penkios paskaitos yra skirtos japonų kalbai ir dėstomos japoniškai. Visos kitos dėstomos anglų kalba ir kažkaip susijusios su Japonijos kultūra ar visuomene, su viena išimtimi – lingvistikos antropologija, kuri šiaip jau yra vienas įdomiausių dalykų. Bendrai paskaitų kokybė atrodo tikrai gera, dėstytojai stengiasi įtraukti studentus, ir šiaip yra supratingi ir malonūs, tad atmosfera lūkesčius pranoko – kitokią formuluotę galvoj turėjau prieš atvykdama.
Viena paskaita trunka valandą ir penkiolika minučių, pertraukos po penkiolika. Pietų pertrauka po pirmų dviejų paskaitų – penkiasdešimties minučių trukmės. Visgi, ne tik dėl pripratimo prie pusvalandžio trukmės pertraukų VU, bet ir dėl pastatų išdėstymo, tų penkiolikos minučių dažnai yra per mažai, ypač jei dėstytojas nespėjęs visko išsakyti dar kelias minutes užlaiko, o tau reikia nusitrenkti į visai kitą universiteto teritorijos galą. Tai ir pabėgioju kartais.
„O tai kodėl nevažiuoji dviračiu?“ – teisingas klausimas, daug kas taip daro, bet būtent todėl ir nevažiuoju. Jūs net neįsivaizduojat, kokia masė studentų atlekia į universitetą dviračiais, tada plakasi po visą teritoriją (kas šiaip patogu ir leidžia visur suspėti), bet jų TIEK. DAUG. Jau pėsčiam eiti šiek tiek baisoka, važiuoti – dar prasčiau. Todėl savo žirgelį pasilieku pramogai arba apsipirkimui mieste.
Šiaip, galėčiau sakyti, kad jau tikrai apsipratau: aplinka nebestebina, žinau, kur nusipirkti vaisių ir daržovių, parduotuvių lentynose veganiškus produktus daugmaž gebu atpažinti, savarankiškai metro irgi pavažiuočiau (kol kas teko tik su draugėmis), tai, manau, visai neblogai. Vis dėlto, kad gyvenu įprastu ritmu teigti negalėčiau – nors jau ketvirta savaitė, kaip čia esu, daug streso keliantys dokumentų reikalai nesibaigė (bet jau beveik), o ir kaip minėjau anksčiau, dar yra dalykų, kuriuos ketinu įtraukti į įprastinę dienotvarkę.
Pasiilgau kalbėjimo lietuvių kalba – vis dar išsprūsta plepant su draugėmis!, ir jūsų, mielieji. Visais kitais aspektais stengiuosi atsidžiaugti Japonija, gi yra ko. 🙂
Linkėjimai,
Agnė