Žyma: studijos

Skrydis, karantinas ir studijų pradžia

SVEIKI!

Esu Japonijoj, vėl, valio! Nuo balandžio ruošiausi čia atvykti, bet aišku, pagal planus nepavyko, o atėjus rugsėjui maniau, kad dar bent pusmetį nepavyks. Tad jeigu jūs stebitės, patikėkit, kaip aš stebėjausi, kai jau reikėjo lagaminus krautis. Šįkart atskridau ilgesniam laikui — mokysiuosi bent jau pusantrų metų, o jei pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus magistrui, pagyvensiu čia gal ir kokius trejus. Atvykau kaip studentė-tyrėja (research student), tad šį semestrą mokausi japonų kalbos, o šalia to ruošdamasi stojamiesiems egzaminams lankau kelias sociologijos paskaitas, po truputį nagrinėju aktualią literatūrą savo tyrimui. Kol kas visos paskaitos online, tad šiek tiek baiminuosi, kad nebus lengvo kelio socializuotis, bet atsikėlus į bendrabutį šitas nerimas kiek priblėso.

Žodžiu, nuo pradžių.

Skrydis/ patekimas į Japoniją

13 valandų filmų, skaitymo, pokaičių, užkandžiavimo ir jaudinimosi.

Dabartinėj situacijoj keliavimas lėktuvais jaučiasi ir atrodo labai keistai. Vilniaus oro uostas buvo pustuštis, įleidžiami tik keliaujantys (dėl ko atsibučiuot su lydinčiais reikia lauke arba prie įėjimo), o nuskridus į Amsterdamą, atrodo, persikėliau į ankstesnį, „normalų“ pasaulį — stumdytis pečiais nereikėjo, bet (kaukėtų) žmonių buvo pilna. Tiesa, keliavau ne viena, o su dar viena japonologe (linkėjimaai, Lina!), todėl kelionė dviese buvo daug malonesnė ir ramesnė. Bendrai pergyvenau dėl visko, apie ką tik spėjau susimąstyti: ar visi dokumentai tvarkingi, ar užteks jų įrodymui, kodėl trenkiuosi į kitą pasaulio galą, ar elektroninis parašas ant neigiamo covid-19 testo sertifikato tiks japonams, ar testas, kurį reiks darytis oro uoste Japonijoj bus neigiamas, … — tikriausiai, maždaug įsivaizduojat. Todėl buvo labai juokinga, kai laukdama, kol pradės laipint į lėktuvą Amsterdame, gavau žinutę iš oro linijų: „Mums reikia patvirtinti kai kurias detales dėl jūsų skrydžio. Prieš laipinimą kreipkitės į personalą prie vartų.“ Susigriebiau visus dokumentus ir žygiavau prie vartų jausdama, kaip kaista smilkiniai, bet nerimas greit pradingo — mane pasitiko žilagalvis vyriškis, kuris labai ramiai, su šypsena tikrino mano vizą, testo sertifikatą, vis paklausdamas kokio nesusijusio klausimo, pakikendamas su kolega už stiklo pertvaros. Tikrindamas testo formą, kurioj nemažai hieroglifų, pajuokavo, kad jo japonų jau kiek atšipusi, bet greit pastebėjo, jog visgi buvo ir anglų kalbos. Taip neskubėdamas, atsilošęs kėdėj jis sistemoje viską supildė, abu pasijuokėm ir grįžau toliau laukti skrydžio.

Aišku, smagumas buvo dar tik priešaky, nes nežinojau, ko tikėtis iš Naritos oro uosto. Iš lėktuvo ten išlipom jau trise — skrydžio metu susipažinau su mergina iš Vengrijos, taip pat atvykusios studijuoti, tad per procedūras kartu ir keliavome. Oro uostas atrodė visiškai tuščias, kitų keleivių, atskridusių ne tuo pačiu lėktuvu, rodės, nematėme (o skrido mūsų labai mažai — per kokį šimtą vietų, kurias galėjau aprėpti akimis salone, mačiau gal penkis žmones). Per pastatą sudėliotas maršrutas, iš kurio negali išsukti, mat kas 50 metrų stovėjo personalo darbuotojas, kuris linksėdamas tiesiog rodė kryptį, kur eiti toliau. Užpildžiusios dokumentus apie tai, kur karantinuosimės, kur vyksime toliau, ėjome darytis testo. Viruso pėdsakų ieškojo seilių mėginiuose, o rezultatus gavome maždaug po pusvalandžio — pasiėmėm neigiamą rezultatą patvirtinančius lapelius ir ėjome toliau.

Reikėjo užpildyti likusius dokumentus ir pasidaryti gyventojo kortelę, kuriai reikalinga nuotrauka ir pirštų atspaudai. Tam, kad šis procesas būtų sklandesnis, buvo pastatyti papildomi pirštų atspaudų/ nuotraukų aparatai, prie kurių ir aš bandžiau prieiti, bet mašina vis negalėjo nuskaityti mano atspaudų. Darbuotojas šalia energingai ragino spausti smilius stipriau, net rodydamas, į kokias vietas reikėtų dėti daugiau jėgos, bet nieko nesigavo ir jis nusiuntė mane tolyn. Jau jaučiaus kaip nelegalė, nes draugėms viskas pavyko iškart, o aš neprisiregistravusi tiesiog žygiavau tolyn. Bet aišku, prie kito posto, kur tikrino dokumentus, šiaip ne taip pavyko palikti atspaudus ir man. Po to beliko susirinkti lagaminus ir traukti į atvykimo salę, kur mūsų jau laukė kelionių agentūrų atstovės. Išsiaiškinome, kuri atstovė kuriai iš mūsų reikalinga ir ėjome palaukti kitų studentų, kad visi vienu ypu galėtume nuvykti į viešbutį.

Karantinas ir studijos

Dvejus su puse metų gyvenau be onigirių, užtai per dvi karantino savaites suvalgiau jų virš 30…

Visi šiuo metu atvykstantys į Japoniją, išskyrus sportininkus, besiruošiančius olimpinėms, turi dvi savaites karantinuotis. Aš, kaip ir daugelis kitų studentų, karantinavausi viešbuty netoli oro uosto, o ne mieste, kuriame studijuosiu, nes mes tas porą savaičių negalėjome naudotis viešuoju transportu. Iš viešbučio siūlomų paslaugų (sporto salės, baseino, restorano), buvo galima naudotis tik viena — mažu konbiniu (parduotuve) pirmame aukšte, kur yra maisto, gėrimų, būtiniausių higienos priemonių. Du kartus per dieną nustatytu laiku nusileisdavome į pirmą aukštą, prisistatę numeriu (nieko neprimena?) pasimatuodavome temperatūrą, kurią darbuotoja kaskart užregistruodavo. Tie duomenys kažkur keliavo, o iš darbuotojos girdėjau, kad iš mano universiteto dar ir paskambindavo pasiteirauti, kaip ten studentų sveikata. Gerai, kad jokie simptomai neapsireiškė.

Dar geriau, kad prie to temperatūros stalelio buvo du termometrai. Vienas, kurį gal buvote sutikę kokioje klinikoje — į iPadą panašus prietaisas su priekine kamera, kurio ekrane apibrėžtas kontūras, žymintis, kur reikėtų atsistoti. Atsistojus priešais jį ekrane pasirodo, kokia temperatūra ir pasigirsta ramus balsas, japoniškai pranešantis ar ji yra ‘normali,’ ar ‘nenormali.’ Vos atvykus į viešbutį mus pasitiko darbuotoja, kuri papasakojo apie tvarką, taisykles ir panašias aktualijas, po ko paprašė, kad tuo pačiu pasimatuotume temperatūrą. Buvau arčiausiai to aparato, tad ir žengiau pirma, o šis šviesdamas raudonai pranešė, jog temperatūros pas mane visi trisdešimt aštuoni. Mane ir šaltas prakaitas išpylė, pagalvojau, gal čia dėl to, kad prisirengus, visgi lauke buvo vėsu, o įėjom į pakankamai šiltą viešbutį, o darbuotoja tuo metu trypčiojo aplink kartodama ‘šitaip negali būti’ ir galiausiai kažkur kone bėgte nukaukšėjo aukštakulniais — patikėkit, vaizdelis neblogas. Parlėkė nešina kitu termometru (tuo, kurį per atstumą laiko prie kaktos), greit pamatavo ir išties — buvo įprasti trisdešimt šeši su trupučiu. Vėliau raudonai šviečiantis ekranas jau nieko nestebino, po sinchroniško „oho“ darbuotoja prikišdavo kitą termometrą prie kaktos ir popieriuose pasižymėdavo mažesnį skaičių.

Teoriškai, į lauką išeiti negalėjome, bet ta pati darbuotoja mums dar pradžioje paminėjo, jog supranta, kad dvi savaites išsėdėti kambary išties *kitsui* (‘ankšta’, ‘nepatogu’), užtat jei kartais išsėlintume laukan, ji apsimestų mūsų nematanti. Atrodo, kad niekas šita išimtimi per daug nepiktnaudžiavo (šiaip jau, nelabai yra kur eiti), bet kai norisi sienom laipioti, į gryną orą išlįsti visai padeda. Dienos čia kliuvo dar labai pavasariškos — pirmą savaitę buvo net kelios, kai temperatūra siekė 24, o lauke prie žydinčių krūmų teko didžiulių vorų ir šimtakojų pamatyti.

Mano delno dydžio gražuolis, rodos, pietums turėjęs laumžirgį.

Nepaisant bent dviejų onigirių per dieną, karantinuojantis dar nelabai jautėsi, jog jau esu Japonijoje. Didelis pokytis į gerą — pradėjau dalyvauti japonų paskaitose. Šiaip semestras prasidėjo spalio pradžioje, bet Lietuvos laiku tos paskaitos vykdavo paryčiais, todėl jose nedalyvaudavau, tik pateikdavau namų darbus. Viešbuty pirmąkart jungiausi į paskaitas ir netikėtai nesijaudinau: gal todėl, kad jos vyksta per nuotolį, ar todėl, kad jau el. laiškais kurį laiką bendravau su dėstytojomis ir jos visos mane skatino pailsėti po „tokios kelionės“, o ruošimusi paskaitoms rūpintis po to. Aš aišku, vis tiek bandžiau, ir kai po kelionės susimaišiusio miego rėžimo penktadienį prabudau dar prieš aušrą ir nebegalėdama užmigti kėliausi jau penktą ryto, nudžiugau — tiek laiko paskaitai pasiruošt. Ir ruošiausi stropiai: skaičiau tekstą, žymėjausi nežinomus žodžius, pasidariau sekusias užduotis. Kai prasidėjo paskaita, pasipasakojau dėstytojai, kad „absurdiškai anksti atsikėliau, bet bent namų darbus padariau,“ ir paaiškėjo, kad pasiruošiau tekstui, kurio niekas nežada per visą semestrą nagrinėti, žodžiu, visai kitai temai. Aišku, raudonu veidu prisidaviau iškart, bet dėstytoja pakikenusi patikino, jog vis tiek galiu dalyvauti, nes pirma perskaitysime tekstą kartu ir tik tada eisime prie užduočių. Nors „namų darbams“ tąryt buvau skyrusi apie dvi valandas, naudinga buvo pamatyt, kad ir be pasiruošimo paskaitoje dalyvauti įmanoma, ir dar visai neblogai pavyko.

Tokių kliurkų turėjau ir daugiau, kai pavyzdžiui neradusi prisijungimo duomenų pusę paskaitos nedalyvavau bendrame pokalbyje, bet pildžiau skaidres kartu su grupiokais, kurie tuo metu be manęs paskaitoje tarėsi, ką kur įrašyti (vadinasi, viena grupelė stebėjo, kaip jų skaidrėje magiškai užsipildo tušti laukeliai, į kuriuos atsakymus rašiau aš), ar kitąkart, kai prieš pat paskaitą neradusi prisijungimo duomenų parašiau dėstytojai, o po pusvalandžio atėjusio atsakymo su prisijungimo nuorodomis ir „mes tavęs laukiam!“ nepastebėjau ir paskaitoje likau nesudalyvavusi. Nežinau, kokį įspūdį bendrakursiai ir dėstytojos galėjo susidaryti per tą pirmą savaitę, bet buvo labai smagu galiausiai juos pamatyti, su visais pabendrauti, dingo „aš viena šitoj jūroj“ jausmas. Dar ne visi grupiokai yra Japonijoje, o ir šiaip, net ir esant čia paskaitos toliau bus vedamos online, todėl kitų žmonių veidus galiausiai pamatyt kad ir per ekraną jau yra neblogai.

Atvykimas į Nagoyą

Bendrabučio apylinkėse.

Naktį prieš išvykimą iš viešbučio labaai nekantravau. Į Nagoyą keliavau greituoju traukiniu, bet iki jo važiavau dviem autobusais, o po jo — dviem traukiniais, tad visai teko pasiblaškyt. Tądien jaučiausi tik ką atvykus į Japoniją: kiekvienoje stotyje kalbinau darbuotojus, klausdama, kaip reikia nusigauti ten, kur planuoju; stebėjau praeivius ir aplinką; visi garsai ir kvapai, rodės, rėkė pabrėždami, kur esu. Atvykau į bendrabutį su šypsena, dar buvo šviesu, tad jau mėgavausi mintimis, kaip dar eisiu pasivaikščioti po apylinkes, nes nenujaučiau, jog įsikraustymas gali užtrukti dvi valandas. Bendrabučio administratorė pateikė pluoštą dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti, aprodė visas bendras erdves, kaip naudotis pašto dėžutėmis (aha), kaip veikia oro kondicionieriaus pulteliai kambaryje ir panašiai, bet man svarbiausia buvo turėti prieigą prie interneto — kadangi atvykau penktadienį popiet, norėjau susitvarkyti interneto reikalus, kad galėčiau juo naudotis savaitgalį. Užtat daugiausia laiko praleidau bandydama prisijungti prie bendrabučio wifi, arba tiksliau, japoniškai telefonu tardamasi su IT guy, kol galiausiai išmušė darbo pabaigą menanti penkta valanda ir jis man mandagiai pranešė, jog jei nepavyks prisijungt, galiu kreiptis pirmadienį. Laimei, tą patį vakarą šita problema išsisprendė.

Iki pavasario gyvensiu čia (nuotraukoj matosi tik pusė kambario, nenusigąskit, Japonijoj standartiniai 13 m^2).

Šiuo metu po truputį įsikūrinėju, bandau organizuoti erdvę ir susipirkti reikalingiausius daiktus, įsisavinti, kaip čia veikia šiukšlių rūšiavimas septyniomis skirtingomis kategorijomis, o nuo pirmadienio teks keliauti į vietinę savivaldybę, universitetą, banką.. dar daug su atsikraustymu susijusių reikalų. Tad šiandien tiek, eisiu pildyt dokumentų.

Linkėjimai iš visai pavasariškos Japonijos,
Agnė

Pirmas semestras baigtas!

Jau ir aš galiu džiaugtis atostogomis — vakar turėjau paskutinį šio semestro egzaminą. Paskutinė savaitė buvo visiškai kritinė: turėjau laikyti keturis egzaminus ir parašyti du rašto darbus. Atsiskaitymų buvo ir prieš tai, bet šitas finalas visai nuvarė nuo kojų, užtat labai džiaugiuosi, kad vargai pagaliau baigės.

Dabar atrodo, kad semestras pralėkė visai greit. Man rodos, didelis kiekis paskaitų ir dažni atsiskaitymai kažkaip pagreitina tempą, nes nebuvo tokių savaičių, kad niekuo nereiktų rūpintis, ypač antroj semestro pusėj, kai prasidėjo trumpesnių kursų viduriniai egzaminai, tada ilgesnių, tada jau trumpesnių tikrieji, tada jau ilgesnių tikrieji.. egzaminai egzaminai egzaminai. O kur dar prezentacijos, rašiniai ir kitos smulkesnės užduotys. Patys dalykai, kurių mokiausi, tikrai nebuvo raketų mokslas, bet tas kiekis pasijaučia. Rezultatų dar nežinau, bet jau nelabai ir rūpi.. Tačiau paskaitos buvo nenuobodžios, pats dėstymas čia toks nevisai japoniškas  studentai nėra tik tylūs klausytojai. Didžioji dauguma dėstytojų linksmi, kviečiantys diskutuoti ir šiaip tokie, iš kurių matosi, jog darbas universitete jiems patinka.

Taip pat turėjau labai smagius grupiokus. Susirinkom iš visiškai skirtingų šalių, japonų kalbos paskaitose buvom iš: Rusijos, Kazachstano, Azerbaidžano, Kanados, JAV, Tailando, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Indonezijos, Prancūzijos, Lietuvos ir kitų, kurių tiksliai nepamenu, nes ne su visais žmonėmis teko daugiau pabendrauti. Taip vos ne kiekvienoje paskaitoje kildavo diskusijos, kaip skiriasi mūsų kultūros, kas ir mums patiems, ir dėstytojams buvo įdomu. Po šio semestro daugelis grupės draugų vyks namo, tad nuo spalio vėl susidarys naujas kultūrų rinkinys.

Geras dalykas tas, kad kai (su draugais) daug laiko praleisdavom besimokydami, jautėmės nusipelnę kelionių ar šiaip susibūrimų, tai maždaug work hard — play hard studentų versija. Pagal šitą sistemą šiandien po paskutinių paskaitų skrendame į pietines Japonijos salas, Japonijos Havajus — Okinavą, kur praleisim savaitę. Taip tikimės atsigauti po įtemptų mokslų besivartydami paplūdimiuos.

Na, o dabar laukiam oro uoste, po kelių valandų būsim tropikuos. Apie nuotykius būtinai parašysiu!

Linkėjimai,
Agnė

Tempas

Ilgai nesusirašėm!

Čia, aišku, mano kaltė, bet turiu tam rimtą priežastį – mokslai ganėtinai stipriai prispaudė mane prie rašomojo stalo. Ir visai ne rašymui dėl malonumo, o dėl mokymosi ir namų darbų. Penktadienį turėjau paskutinį vidur-semestrinį-egzaminą, bet poilsiu vis dar nekvepia. Po poros savaičių turėsiu egzaminus iš dviejų dalykų, per tą patį laikotarpį dar reikia atlikti eksperimentą (kuriam kol kas nesugalvojau temos..) ir jį aprašyti rašto darbe, ir žinoma, įprasti namų darbai niekur nedingsta. Taip ir sukuosi.

Galvoju, vis tiek reikia jums kažkaip pranešti, kaip laikausi, kas vyksta, tuo labiau, kad tylėjau daugiau nei dvi savaites.. tai papasakosiu, kas maždaug įvyko per šitą trumpą laikotarpį:

1) turėjom net du gimtadienius. Abiejų amerikiečių mūsų kompanijoje, tad Brayden jau suaugęs – 21-erių, o Kayla pasiekė 22. Abiem gimtadieniams rengėm staigmenas, bet nebuvo jokių triukšmingų vakarėlių, pagrindine misija laikėm nustebinimą. Taip Brayden atsiviliojome į bendruomenės centrą „padėti nusinešti šaldytuvą į bendrabutį“, kur jo iš tiesų laukė ne šaldytuvas, o trys merginos su picomis, sausainiais ir dovanomis. Po savaitės atėjo Kaylos gimimo diena, kurią ji praleido Tokijuje, tai per daug neplanavom, ir sulaukę, kol ji grįš, vėlgi surengėm pasisėdėjimą su vaišėmis ir dovanomis. Abu liko patenkinti.

2) pradėjau piešti. Bloknotą eskizams buvau nusipirkusi jau seniai, kartas nuo karto prie jo prisėsdavau, bet po to visai apleidau. Ir kažkokį vakarą, norėdama pailsinti smegenis nuo informacijos, ėmiausi pieštuko vėl. Piešiau kelias dienas iš eilės, bandydama kopijuoti žmones iš nuotraukų. Veikia kaip kokia meditacijos forma ir šiaip smagu pastebėti, kad va, ir šitas, ir anas geriau nei anksčiau išeina. Kažkuo tas atvaizdo kopijavimas primena matematiką, ir nuo to, aišku, patinka tik labiau.

3) apsilankiau indiško maisto restorane (et.. šiaip jau tris kartus, bet vienas buvo ypatingai geras). O, dievai… Likau tikrai patenkinta. Tądien susirinkom beveik visas draugų ratas, tai čia jau didelis pliusas. Bet ir atmosfera, ir aptarnavimas, ir, žinoma, svarbiausia – maistas – taip nuoširdžiai džiugino, kad tikriausiai sugrįšim čia ne kartą.

4) dalyvavau arbatos ceremonijoje. Pirmąkart gyvenime. Kaip buvo smagu! Nežinojau ko tikėtis, nes šią ceremoniją organizavo kultūros paskaitų dėstytoja, o mūsų, studentų, pas ją yra gal dvidešimt. Tai nelabai supratom, ar mes tiesiog stebėsim, ar dalyvausim, kaip išvis viskas vyks.. Bet išėjo puikiai: kiekvienas pagal taisykles įėjom į arbatos kambarį (gal skamba juokingai, bet taip, tam yra taisyklės; čia viskam egzistuoja taisyklės), kiekvienas gavom arbatos, kurią taip pat gėrėm pagal visus ritualus, po to dar ir patys turėjom progos pasimokyti, kaip tai daroma. Meistrė labai sužavėjo – buvo labai draugiška, ir spinduliavo tokią ramybę.. visiškai Zen. Net pasigailėjau, kad neprisijungiau prie arbatos ceremonijos klubo semestro pradžioje, bet gal prisiruošiu tam kitam semestrui.

5) apsilankiau gėlėmis plūstančiame Ashikaga parke. Keliavom ten vakar, visai nebloga grupė žmonių – aštuoni, iš kurių pusės prieš kelionę nepažinojau, bet dabar pažįstamų ratas pasipildė ir jais – keturiais prancūzais. Diena buvo karšta, parkas – didelis (nors nauji draugai pasakojo, kad Versalio rūmų parkas gal penkiskart didesnis, bet muzika jiems priminė gimtąją šalį), gėlių, žinoma, jūros. Ten visą dieną ir praleidom, vaikščiodami, apžiūrinėdami gėles ir kalbėdamiesi. Kelionė atgal truko labai ilgai (gal tris valandas), tad jau buvom išbadėję ir kartu nusigavom į indiško maisto restoraną (čia ir buvo trečiasis kartas), po to dar pasisėdėjom lauke ir išsiskirstėm.

Tai va, taip ir gyvenu. Po tokios poilsio dienos vakar, vėl kimbu į mokslus, na, bent jau iki kito savaitgalio (apie tai dar išgirsit). Iki!

Jūsų pasiilgusi,
Agnė

Ką veikiam paskaitose?

Iki šiol apie mokymąsi daug nerašiau, tai pagalvojau, kodėl nepapasakojus jums, kaip atrodo įprastas antradienis universitete? Kodėl antradienis, klausiat? Na, jis tiesiog išsiskiria didžiausiu paskaitų kiekiu ir šiaip turi įdomesnių užsiėmimų.

Tai pradedam. Pirmos dvi paskaitos – lingvistikos antropologija. Prasideda anksti, studentų maždaug šimtas. Visi dar apsimiegoję, kažkas priekiniam suole valgo pusryčių sumuštinį, kažkas plepa su šalia sėdinčiais, dauguma paskandinę dėmesį telefonuose. Pasigirdus skambučiui dėstytoja visus išjudina pranešdama, jog turi mums užduotį. Greitai sumetusi, kiek yra japonų studentų, ir kiek užsieniečių, pareiškė, jog visi turim susiskirstyti į mišrias poras: po užsienietį ir japoną. Mano akys iškart susitiko su azijietiškos išvaizdos mergina, pradėjom nedrąsiai kalbėtis, bet jai pasakius, kad yra iš Korėjos, greitai atsakiau „na, tai tikriausiai šiandien netinkam“ ir jau sukausi ieškot kito likimo draugo, kai ji mane sustabdė ir pasakė gyvenanti Japonijoj nuo gimimo. „Tai tu japonų pusėj, taip?“ – abi pradėjom juoktis ir atsisėdom kartu.

Taip ir susipažinom, kelias minutes pabendravom, tada dėstytoja dar kiek papildė užduotį – dar porą minučių pakalbėję grįžom į vietas ir pradėjom teorinę paskaitos dalį. Užduotis pasitarnavo kaip įvadinė dalis: kadangi paskaitos tema buvo kalbėjimo etnografija, analizavom skirtingų kultūrų susipažinimų, pasisveikinimų papročius ir pan. Šita dėstytoja man labai patinka, nes ji nuolat mus kažkaip išjudina, verčia išeit iš komforto zonos (visada tokių užduočių taisyklė būna „kalbėkit su kažkuo, su kuo dar niekad nekalbėjot“). Puiki terpė plėsti draugų ratui.

Per pietų pertrauką su Kayla kaip įprastai nueinam pavalgyti sriubos, tada dar lekiu į biblioteką atspausdint rašinio ir kulniuoju į kitą užsiėmimą – populiacija ir istorija iš japonų perspektyvos. Ten sutinku draugą amerikietį, spėjam dar šiek tiek pakikenti ir ateina dėstytojas. Kaip visada – daug skaičių, lentelių, diagramų ir formulių. Šiek tiek nuobodoka (gal per daug terminų), bet kaip matematikos mėgėjai visai neblogai. Kalbėjom apie mirtingumo tendencijų skaičiavimus, po to ir patys skaičiavom. Smagu, kad ne vien Japonijos atvejus analizuojam, dėstytojas visada įtraukia statistikos ir apie studentų gimtąsias šalis, tad lyginti situacijas įdomu.

Ketvirta – japonų gramatika. Dėstytojas keistokas (pas jį pusę pirmosios paskaitos teko praverkti, na žinot), bet su laiku atrodo vis geresnis. Taip pat, regis, ne visai jam rūpim. Per pirmą užsiėmimą labai griežtai į mus žiūrėjo, o dabar nelabai ir dėmesio kreipia. Pateikia kokį uždavinį, visi prie jo dirbam, jei turim klausimų – galim kreiptis, bet pats jis per daug nesikiša. Taigi ruošėm skaidres kitos savaitės prezentacijai; žinoma, pasakosiu apie Telšius.

Ir pagaliau, taip ilgai laukta paskutinioji paskaita – šiuolaikinės Japonijos visuomenės formavimasis ir transformacijos. Aha, skamba sudėtingai, bet iš esmės tai kaip ir istorija, kur pagrindinis dėmesys teikiamas visuomenei. Dėstytojas labai smagus, vietoj skaidrių naudoja popieriaus lapus su užrašais, kuriuos su magnetais klijuoja prie lentos. Pats save vadina „senamadišku“ (nors visai nesenas), mat nenori draugauti su technologijomis. O šiaip jo paskaitos lyg nuolatinės diskusijos – jis visada mūsų paklausia, ką manom, kokia situacija mūsų šalyse, tad neturim kada nuobodžiauti.

Po tokios dienos greit žingsniuoju į bendrabutį pietauti, nes jau jaučiuosi peralkusi. Vėliau rimtiems darbams valios atrasti sunkoka, todėl stengiuosi pailsėti, arba susitelkiu ties kokiais nors mažiau protinės galios reikalaujančiais dalykais.

Manau neskambėjo čia per daug sudėtingai, bet tikriausiai kaip ir visur, paskaitos ne tik kad pakenčiamos, bet ir daugiausia įdomios, užtat pasiruošimas joms būna skausmingesnis – namų darbų tikrai netrūksta. Šiuo metu kiek sunkiau, nes kitą savaitę laukia pirmieji vidursemestriniai egzaminai, prezentacija.. jau nusiteikiau, kad savaitgalį teks paaukoti, bet per daug nesigraužiu, nes žinau, kad toks intensyvus laikotarpis ilgai nesitęs. Na, tai šita linksma gaida einu mokytis.

Iki susirašymo!
Agnė

 

Kaip atrodo įprastos dienos

 

Šią savaitę paprasčiau, toks rašinėlis prie arbatos. Kad jums neatrodytų, jog pas mane kasdien vien nuotykiai ir keistenybės, galvoju, reikia ir apie žemiškesnius dalykus papasakoti. Tai kaipgi čia gyvenu?

Iš esmės ritmas yra labai panašus, kokį turėjau ir Lietuvoje (rodos net nenormalu, kaip greitai žmogus geba prisitaikyti prie naujos aplinkos). Paskaitos, kava, daug kavos, susitikimai su draugais, maisto gaminimas ir taip toliau. Lietuvoj dar prisidėdavo savanorystė, sportas ir paskutinįjį mėnesį – čiuožinėjimas, tai šituos dalykus stengsiuosi ir čia prisijaukinti, kol kas nelabai turėjau kada iki galo išsiaiškinti, kas ir kaip.

Kas skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoj – eksplorinimas. Kai gyveni svetimoj šaly, neieškoti naujų vietų, veiklų, dalykų ir pan. būtų tiesiog kažkaip gėda ir net nepagarbu. Tai tuo stengiuosi užsiimti kaip galima daugiau (kitą savaitę lauks įrašas iš savaitgalio kelionės, po to dar truputis kelionių..).

Jei detaliau apie mokslus, tai…

Per savaitę turiu keturiolika paskaitų. Kiek sutikau kitų studentų, visi stebisi, kaipgi taip daug, tad kaip ir kiti studentai iš VU esu viena rekordininkių. Palyginimui: paprastai užsienio studentai turi aštuonias paskaitas per savaitę (čia minimumas, bet dauguma su tiek ir verčiasi). Iš ties, tai net VU turėdavau mažiau paskaitų, bet taisyklės yra taisyklės ir per daug nesiskundžiu.

Iš šios galybės penkios paskaitos yra skirtos japonų kalbai ir dėstomos japoniškai. Visos kitos dėstomos anglų kalba ir kažkaip susijusios su Japonijos kultūra ar visuomene, su viena išimtimi – lingvistikos antropologija, kuri šiaip jau yra vienas įdomiausių dalykų. Bendrai paskaitų kokybė atrodo tikrai gera, dėstytojai stengiasi įtraukti studentus, ir šiaip yra supratingi ir malonūs, tad atmosfera lūkesčius pranoko – kitokią formuluotę galvoj turėjau prieš atvykdama.

Viena paskaita trunka valandą ir penkiolika minučių, pertraukos po penkiolika. Pietų pertrauka po pirmų dviejų paskaitų – penkiasdešimties minučių trukmės. Visgi, ne tik dėl pripratimo prie pusvalandžio trukmės pertraukų VU, bet ir dėl pastatų išdėstymo, tų penkiolikos minučių dažnai yra per mažai, ypač jei dėstytojas nespėjęs visko išsakyti dar kelias minutes užlaiko, o tau reikia nusitrenkti į visai kitą universiteto teritorijos galą. Tai ir pabėgioju kartais.

„O tai kodėl nevažiuoji dviračiu?“ – teisingas klausimas, daug kas taip daro, bet būtent todėl ir nevažiuoju. Jūs net neįsivaizduojat, kokia masė studentų atlekia į universitetą dviračiais, tada plakasi po visą teritoriją (kas šiaip patogu ir leidžia visur suspėti), bet jų TIEK. DAUG. Jau pėsčiam eiti šiek tiek baisoka, važiuoti – dar prasčiau. Todėl savo žirgelį pasilieku pramogai arba apsipirkimui mieste.

Šiaip, galėčiau sakyti, kad jau tikrai apsipratau: aplinka nebestebina, žinau, kur nusipirkti vaisių ir daržovių, parduotuvių lentynose veganiškus produktus daugmaž gebu atpažinti, savarankiškai metro irgi pavažiuočiau (kol kas teko tik su draugėmis), tai, manau, visai neblogai. Vis dėlto, kad gyvenu įprastu ritmu teigti negalėčiau – nors jau ketvirta savaitė, kaip čia esu, daug streso keliantys dokumentų reikalai nesibaigė (bet jau beveik), o ir kaip minėjau anksčiau, dar yra dalykų, kuriuos ketinu įtraukti į įprastinę dienotvarkę.

Pasiilgau kalbėjimo lietuvių kalba – vis dar išsprūsta plepant su draugėmis!, ir jūsų, mielieji. Visais kitais aspektais stengiuosi atsidžiaugti Japonija, gi yra ko. 🙂

Linkėjimai,
Agnė