Žyma: paskaitos

Ką veikiam paskaitose?

Iki šiol apie mokymąsi daug nerašiau, tai pagalvojau, kodėl nepapasakojus jums, kaip atrodo įprastas antradienis universitete? Kodėl antradienis, klausiat? Na, jis tiesiog išsiskiria didžiausiu paskaitų kiekiu ir šiaip turi įdomesnių užsiėmimų.

Tai pradedam. Pirmos dvi paskaitos – lingvistikos antropologija. Prasideda anksti, studentų maždaug šimtas. Visi dar apsimiegoję, kažkas priekiniam suole valgo pusryčių sumuštinį, kažkas plepa su šalia sėdinčiais, dauguma paskandinę dėmesį telefonuose. Pasigirdus skambučiui dėstytoja visus išjudina pranešdama, jog turi mums užduotį. Greitai sumetusi, kiek yra japonų studentų, ir kiek užsieniečių, pareiškė, jog visi turim susiskirstyti į mišrias poras: po užsienietį ir japoną. Mano akys iškart susitiko su azijietiškos išvaizdos mergina, pradėjom nedrąsiai kalbėtis, bet jai pasakius, kad yra iš Korėjos, greitai atsakiau „na, tai tikriausiai šiandien netinkam“ ir jau sukausi ieškot kito likimo draugo, kai ji mane sustabdė ir pasakė gyvenanti Japonijoj nuo gimimo. „Tai tu japonų pusėj, taip?“ – abi pradėjom juoktis ir atsisėdom kartu.

Taip ir susipažinom, kelias minutes pabendravom, tada dėstytoja dar kiek papildė užduotį – dar porą minučių pakalbėję grįžom į vietas ir pradėjom teorinę paskaitos dalį. Užduotis pasitarnavo kaip įvadinė dalis: kadangi paskaitos tema buvo kalbėjimo etnografija, analizavom skirtingų kultūrų susipažinimų, pasisveikinimų papročius ir pan. Šita dėstytoja man labai patinka, nes ji nuolat mus kažkaip išjudina, verčia išeit iš komforto zonos (visada tokių užduočių taisyklė būna „kalbėkit su kažkuo, su kuo dar niekad nekalbėjot“). Puiki terpė plėsti draugų ratui.

Per pietų pertrauką su Kayla kaip įprastai nueinam pavalgyti sriubos, tada dar lekiu į biblioteką atspausdint rašinio ir kulniuoju į kitą užsiėmimą – populiacija ir istorija iš japonų perspektyvos. Ten sutinku draugą amerikietį, spėjam dar šiek tiek pakikenti ir ateina dėstytojas. Kaip visada – daug skaičių, lentelių, diagramų ir formulių. Šiek tiek nuobodoka (gal per daug terminų), bet kaip matematikos mėgėjai visai neblogai. Kalbėjom apie mirtingumo tendencijų skaičiavimus, po to ir patys skaičiavom. Smagu, kad ne vien Japonijos atvejus analizuojam, dėstytojas visada įtraukia statistikos ir apie studentų gimtąsias šalis, tad lyginti situacijas įdomu.

Ketvirta – japonų gramatika. Dėstytojas keistokas (pas jį pusę pirmosios paskaitos teko praverkti, na žinot), bet su laiku atrodo vis geresnis. Taip pat, regis, ne visai jam rūpim. Per pirmą užsiėmimą labai griežtai į mus žiūrėjo, o dabar nelabai ir dėmesio kreipia. Pateikia kokį uždavinį, visi prie jo dirbam, jei turim klausimų – galim kreiptis, bet pats jis per daug nesikiša. Taigi ruošėm skaidres kitos savaitės prezentacijai; žinoma, pasakosiu apie Telšius.

Ir pagaliau, taip ilgai laukta paskutinioji paskaita – šiuolaikinės Japonijos visuomenės formavimasis ir transformacijos. Aha, skamba sudėtingai, bet iš esmės tai kaip ir istorija, kur pagrindinis dėmesys teikiamas visuomenei. Dėstytojas labai smagus, vietoj skaidrių naudoja popieriaus lapus su užrašais, kuriuos su magnetais klijuoja prie lentos. Pats save vadina „senamadišku“ (nors visai nesenas), mat nenori draugauti su technologijomis. O šiaip jo paskaitos lyg nuolatinės diskusijos – jis visada mūsų paklausia, ką manom, kokia situacija mūsų šalyse, tad neturim kada nuobodžiauti.

Po tokios dienos greit žingsniuoju į bendrabutį pietauti, nes jau jaučiuosi peralkusi. Vėliau rimtiems darbams valios atrasti sunkoka, todėl stengiuosi pailsėti, arba susitelkiu ties kokiais nors mažiau protinės galios reikalaujančiais dalykais.

Manau neskambėjo čia per daug sudėtingai, bet tikriausiai kaip ir visur, paskaitos ne tik kad pakenčiamos, bet ir daugiausia įdomios, užtat pasiruošimas joms būna skausmingesnis – namų darbų tikrai netrūksta. Šiuo metu kiek sunkiau, nes kitą savaitę laukia pirmieji vidursemestriniai egzaminai, prezentacija.. jau nusiteikiau, kad savaitgalį teks paaukoti, bet per daug nesigraužiu, nes žinau, kad toks intensyvus laikotarpis ilgai nesitęs. Na, tai šita linksma gaida einu mokytis.

Iki susirašymo!
Agnė

 

Kaip atrodo įprastos dienos

 

Šią savaitę paprasčiau, toks rašinėlis prie arbatos. Kad jums neatrodytų, jog pas mane kasdien vien nuotykiai ir keistenybės, galvoju, reikia ir apie žemiškesnius dalykus papasakoti. Tai kaipgi čia gyvenu?

Iš esmės ritmas yra labai panašus, kokį turėjau ir Lietuvoje (rodos net nenormalu, kaip greitai žmogus geba prisitaikyti prie naujos aplinkos). Paskaitos, kava, daug kavos, susitikimai su draugais, maisto gaminimas ir taip toliau. Lietuvoj dar prisidėdavo savanorystė, sportas ir paskutinįjį mėnesį – čiuožinėjimas, tai šituos dalykus stengsiuosi ir čia prisijaukinti, kol kas nelabai turėjau kada iki galo išsiaiškinti, kas ir kaip.

Kas skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoj – eksplorinimas. Kai gyveni svetimoj šaly, neieškoti naujų vietų, veiklų, dalykų ir pan. būtų tiesiog kažkaip gėda ir net nepagarbu. Tai tuo stengiuosi užsiimti kaip galima daugiau (kitą savaitę lauks įrašas iš savaitgalio kelionės, po to dar truputis kelionių..).

Jei detaliau apie mokslus, tai…

Per savaitę turiu keturiolika paskaitų. Kiek sutikau kitų studentų, visi stebisi, kaipgi taip daug, tad kaip ir kiti studentai iš VU esu viena rekordininkių. Palyginimui: paprastai užsienio studentai turi aštuonias paskaitas per savaitę (čia minimumas, bet dauguma su tiek ir verčiasi). Iš ties, tai net VU turėdavau mažiau paskaitų, bet taisyklės yra taisyklės ir per daug nesiskundžiu.

Iš šios galybės penkios paskaitos yra skirtos japonų kalbai ir dėstomos japoniškai. Visos kitos dėstomos anglų kalba ir kažkaip susijusios su Japonijos kultūra ar visuomene, su viena išimtimi – lingvistikos antropologija, kuri šiaip jau yra vienas įdomiausių dalykų. Bendrai paskaitų kokybė atrodo tikrai gera, dėstytojai stengiasi įtraukti studentus, ir šiaip yra supratingi ir malonūs, tad atmosfera lūkesčius pranoko – kitokią formuluotę galvoj turėjau prieš atvykdama.

Viena paskaita trunka valandą ir penkiolika minučių, pertraukos po penkiolika. Pietų pertrauka po pirmų dviejų paskaitų – penkiasdešimties minučių trukmės. Visgi, ne tik dėl pripratimo prie pusvalandžio trukmės pertraukų VU, bet ir dėl pastatų išdėstymo, tų penkiolikos minučių dažnai yra per mažai, ypač jei dėstytojas nespėjęs visko išsakyti dar kelias minutes užlaiko, o tau reikia nusitrenkti į visai kitą universiteto teritorijos galą. Tai ir pabėgioju kartais.

„O tai kodėl nevažiuoji dviračiu?“ – teisingas klausimas, daug kas taip daro, bet būtent todėl ir nevažiuoju. Jūs net neįsivaizduojat, kokia masė studentų atlekia į universitetą dviračiais, tada plakasi po visą teritoriją (kas šiaip patogu ir leidžia visur suspėti), bet jų TIEK. DAUG. Jau pėsčiam eiti šiek tiek baisoka, važiuoti – dar prasčiau. Todėl savo žirgelį pasilieku pramogai arba apsipirkimui mieste.

Šiaip, galėčiau sakyti, kad jau tikrai apsipratau: aplinka nebestebina, žinau, kur nusipirkti vaisių ir daržovių, parduotuvių lentynose veganiškus produktus daugmaž gebu atpažinti, savarankiškai metro irgi pavažiuočiau (kol kas teko tik su draugėmis), tai, manau, visai neblogai. Vis dėlto, kad gyvenu įprastu ritmu teigti negalėčiau – nors jau ketvirta savaitė, kaip čia esu, daug streso keliantys dokumentų reikalai nesibaigė (bet jau beveik), o ir kaip minėjau anksčiau, dar yra dalykų, kuriuos ketinu įtraukti į įprastinę dienotvarkę.

Pasiilgau kalbėjimo lietuvių kalba – vis dar išsprūsta plepant su draugėmis!, ir jūsų, mielieji. Visais kitais aspektais stengiuosi atsidžiaugti Japonija, gi yra ko. 🙂

Linkėjimai,
Agnė