Žyma: sapporo

Hokkaidō II

Tęsiam Ōdōri parko ir Sniego festivalio temą.

Milžiniškų sniego skulptūrų buvo gal šešios ar septynios. Kadangi viena festivalio dalių yra tarptautinis sniego skulptūrų konkursas, kuriame kasmet dalyvauja keletas užsienio šalių (2016, pavyzdžiui, konkursą laimėjo Latvijos komanda, nuotrauka čia), dalyvių skulptūros, nors ne tokios milžinės, taip pat stovi tame pačiame parke. Buvo ir konkursui nepriklausančių mažesnių skulptūrų.. o be viso šito stovėjo ir ledo pilis, atstojusi foną scenai, kurioje vakare prasidėjo įvairių dainininkų ir grupių pasirodymai. Kaip suprantat, visko daug.

Labai šalta tądien nebuvo, laikėsi apie 0°C, bet vis tiek vis užsukdavom į parduotuvę šiltos arbatos, ar dar kokio karšto gėrimo. Jau vakarojant stabtelėjom prie minėtos ledo pilies, kur nejučia prastovėjom dvi valandas. Iš pradžių gitara grojusį ir dainavusį vaikiną pakeitė dešimtmetė mergaitė, pradainavusi gera pusvalandį, tad visi vis aikčiojo, vis plojo, o ji drąsiai dar ir su publika pakalbėdavo tarp dainų..

Po to sekė šokių pasirodymas ir keturių vaikinų grupė. Įdomu buvo stebėti, kaip atlikėjai drąsiai šnekučiuojasi ant scenos, kalbina žiūrovus, rodos, nepaisydami, kiek laiko tai trunka, nebandydami tiesiog pristatyti kito kūrinio. Vaikinai nurodę judesius, kuriais turėjome prisidėti, atliko keletą dainų, bet mes jau visai sustirusios ėjom žvalgytis į kitą parko pusę.

Žmonių buvo daug. Einant per perėjas tai ypač pasijausdavo, bet ir be jų daugiau mažiau nuolat reikėjo stoviniuoti kas kelis žingsnius. Toli nespėjom nulėkti, kai pastebėjom, jog einam visai šalia būrio įtartinai aukštų vaikinų spalvotais plaukais. Susižvalgėm, dar pastebėjom juos, ir priėjom išvados, kad čia tai tikrai turi būti grupė, o ir atrodo, kad korėjiečiai. K-popu (korėjiečių pop muzika) nesu fanatiškai apsėsta, bet man patinka ir laikas nuo laiko vis pasiklausau, nors, tiesą sakant, labiausiai mane žavi jų choreografija. Patys vaikinai filmavo aplinką, prie jų nebuvo jokių apsauginių, todėl rodės truputį keista, bet kai išgirdom juos kalbant korėjietiškai, jau buvom visiškai įsitikinusios.

Dar pora minučių ir pasiekėme kitą sceną, prie kurios jau buvo prigužėję žmonių. Apsižvalgiusios pamatėm didžiulį plakatą su K-pop grupės PENTAGON nuotrauka, kur atpažinom tuos pačius veidus. To jau mažiausiai tikėjomės.. o po valandos stebėjom jų pasirodymą (nors iš labai toli, nes ten žiūrovai ir bilietus buvo rezervavę, kad galėtų šalia scenos stovėti). Taip Sapporas negailėjo mums staigmenų.

Po ilgos dienos vaikščiojimų traukėm pavakarieniauti. Jau buvome nusprendusios, kad naktį praleisime interneto kavinėje, todėl skubėti nebuvo kur. Ten nuėjome apie vienuoliktą (jau buvome išsirinkusios, kurioje norime praleisti naktį) ir sutvarkiusios visus dokumentus įsikūrėme savo „kambarėly“.

Per daug neišsiplečiant, tai šioje kavinėje, kaip ir daugumoje, buvo komiksų biblioteka, parduotuvė, nemokamų gėrimų aparatai, ir aišku, pilna kompiuterių. Už papildomą mokestį buvo galima pasinaudoti ir dušu. Kambarėliai – tiesiog atskiros erdvės, be lubų, bet su sienomis ir stumdomomis durimis. Mūsų pagrindinis tikslas, aišku, buvo bandymas bent kiek pamiegoti, bet sunkiai sekėsi. Tiesiai virš mūsų kabinos švietė dvi lempos, o netoliese  karštą orą pūtė kondicionierius, todėl net išsirengus negalėjom užmigti, rodės, kad tvyrojo maždaug 30°C. Užmigom gal ketvirtą ryte, kai pripratom prie tokio klimato, o septintą jau kėlėmės.. tai kitą dieną trykštančia energija nepasižymėjom.

***

Aštuntą ryte išėjusios laukan buvom pasitiktos pūgos, kuri kažkaip smagiai nuteikė. Dienos planas buvo labai paprastas – aplankyti Hokkaidō universitetą, nusigauti iki Fushimi Inari maldyklos ir įsikurti airBnB. Prieš tai keliavome kavos ir pusryčių, kur pakaitomis užmigome prie stalo, bet po tokio „pietų miego“ abi jautėmės geriau.

Universitete daug nematėme, na, daugiausia sniego kalnus. Pati teritorija labai didelė, primenanti Tsukubos universitetą, mat čia taip pat važinėja autobusai, kuriais galima nusigauti iš vieno galo į kitą. Ilgai nestoviniavusios apėjom ratą ir keliavom pietų.

Maldykla, link kurios važiavome iškart po to, įsikūrusi ant kalno, tad teko kiek pažingsniuoti. Žmonių ne daug, vos viena grupelė besifotografuojančių užsieniečių, dėvinčių kimono. Visos šintoistinės maldyklos yra panašios, bet tai buvo pirmas kartas, kai mačiau maldyklą apsuptą sniego, kartu su apsnigta eile vartų – žiema pridėjo tokio šarmo, tikrai.

Energijos visai neturėjom, tad kai išmušė lauktoji ketvirta valanda, nuo kurios jau galėjome įsikurti airBnB, tiesiai ten ir patraukėme. Butas nedidelis, bet dviem merginoms sočiai – svetainė su televizoriumi, stebuklinguoju kotatsu (stalas su pritvirtinta antklode ir šildytuvu po stalviršiu – įsijungi ir gali šildytis kojas, ar pusę kūno, kaip jau išeina), miegamasis su dvigule lova, dušas, mini virtuvėlė ir panašiai. Visko sočiai. Palindusios po tuo stalu užmigome porai valandų; atsikėlusios ėjom nusipirkti maisto, o likusį vakarą praleidom laikinuosiuose namuose. Ir patikėkit, kaip gerai miegojosi toje lovoje, prieš tai vos pasnaudus interneto kavinėje ant grindų…

Ryt laukia paskutinioji dalis: apie alų, sniege paskendusį Otaru miestelį ant jūros kranto, Moiwa kalną ir miesto panoramą naktį. Na, paskaitysit patys :).

Linkėjimai,
Agnė

Hokkaidō I

Sveiki!

Tik ką baigėm antrąjį semestrą. Kol dauguma draugų Lietuvoj jau džiaugėsi po-sesijinėmis atostogomis, man teko lankyt paskaitas ir ruoštis egzaminams. Laiko nebuvo niekam – nei keliavom, nei pramogavom; visą sausį prasimokėm, o pramogomis virto pietūs ar vakarienė kavinėse. Dėl to naujos kelionės labai laukėm – bilietus, vietą nakvynei buvom užsitikrinusios dar prieš Naujuosius, todėl po paskutinės prezentacijos, kurioje pristačiau Hokkaidō Sniego festivalį, su Nastya išskridom to festivalio pamatyti pačios.

Pradėkim nuo to, kad Hokkaidas yra Lietuvos dydžio. Salos ‘sostinė’, Sapporo miestas, yra trečias pagal dydį ir penktas pagal gyventojų skaičių Japonijoje. Klimatas, aišku, atšiauriausias, nors sniegas laikosi ne visus metus.

Vis dėlto, kaip visada viską darančios atvirkščiai, kol dauguma japonų keliauja į Okinavą (kur vykom vasarą) pasidžiaugti šiluma, mes žiemos metu išlėkėm šiaurėn. Ir visai nesigailim! (Na, bent jau aš, Nastya šiek tiek skundėsi šalčiu..)

Aplankyti šį kraštą svajojau nuo pat studijų pradžios, ir visada, kai japonai klausdavo, ką gi norėčiau jų šaly aplankyti, drąsiai tardavau Hokkaidō pavadinimą. Pati gerai nežinau, iš kur tas noras, bet turiu nepaaiškinamą silpnybę sniegui, kurio čia apstu, o ir apie salos išskirtinę gamtą girdėjau sočiai… Taip nusprendžiau, kad tikrai čia atvyksiu, tik niekad nemaniau, kad tai įvyks taip greit. Sniego festivalis buvo labiau svajonė, nei realus noras, nes visai nesitikėjau, kad aplinkybės galėtų taip palankiai susidėlioti – čia atvyksta daug turistų ir iš pačios Japonijos, ir užsieniečių, pats festivalis vyksta beveik dvi savaites, tad maniau tiesiog sunku taip ‘pataikyti’, o ir šiaip, brangu. Ir va, pradžioje svarsčiusios galimybę Hokkaide sutikti Naujuosius, nusprendėme rizikuoti ir keliauti į išsvajotą festivalį iškart po egzaminų.

Kas mane sekate instagrame (nuoroda dešinėj), jau tikriausiai girdėjote apie nesklandumus, su kuriais susidūrėme dar nė neišskridusios. Paskutinę dieną prieš išvykstant, jau po atsiskaitymų, galvojom ramiai praleisim vakarą, susiplanuosim kelionę, išgūglinsim, ką reikėtų aplankyti.. ahaaaa. Tą pačią paskutinę dieną sužinojom, jog airBnB, kuriame planavome gyventi visos kelionės metu, buvo atšauktas.

Aiškinant trumpai: atrodo, kad čia buvo šeimininkės planas, kadangi užsisakiusios airBnB miestelyje Otaru (valanda traukiniu nuo salos ‘sostinės’), ji mums pasiūlė už tą pačią kainą apsistoti kitame jos nuomojamame bute Sapporo, nes patogiau, jei jau atvykstam dėl festivalio. Sutikom. Manėm, va, kaip čia gerai pasisekė, dar ta pati kaina, kuri tikrai nebuvo didelė – pasaka, kokių gerų žmonių yra. Ahaaaaaa. Tai va, ponia atšaukė viską, nieko nepranešė, o kai paskambinom išsiaiškinti, sakė, na gal galima bandyt rezervuoti vietą ir Sapporo, bet šiek tiek brangu būtų..
KĄ?
Na, suprantat. Festivalio metu viso viešbučių, motelių ir kitų apgyvendinimo vietų kainos padidėja žvėriškai, tad pagal mūsų teoriją, toji ponia norėjo šiek tiek užsidirbti, mat bandančių kur nors apsistoti paskutinę minutę visada atsiranda, bet tada ir mokėti reikia atitinkamai.

Tai va, tiek iš to ramaus vakaro po atsiskaitymų. Jau naktis, dieną turim išskrist į visiškai nepažįstamą, šaltą kraštą, ir neturim kur gyvent. Nusprendėm užsisakyt vieną naktį viešbutyje, o toliau jau suktis pagal situaciją, nes dar brangiau vis tiek nebus, tad jeigu kas, galėtume rezervuoti kitas vietas prieš pat ten atvykstant nakvoti.

Visgi, stovint prie bagažo patikros mūsų nuotaika greitai žymiai pagerėjo, nes sulaukėme žinutės iš vyro, kurio airBnB bandėme rezervuoti naktį. Rezervuoti tai užrezervavome, prieš tai aprašiusios savo situaciją, kad neturim kur apsistoti, nes prieš tai užsakytą vietą atšaukė, bet iškart po to sulaukėme jo atsakymo, kad sistemoje buvo klaida ir iš tiesų tų laisvų vietų nebuvo. Atsiprašė, nors mes visai nepykom.

Tai va, kitą dieną, jau stovint oro uoste, parašo mums tas pats vyras, klausdamas, ar nepridarė mums problemų, ar radom vietą, ar išvis dar atvykstam – rodės nuoširdžiai susirūpinęs. Viską papasakojom, ir jis užleido mums, kaip supratom, savo paties butą trims naktims, be to, už labai padorią kainą! Čia buvo išvis stebuklas, nes likom tik su viena naktimi nežinioje, visa kita jau susitvarkė. Su tokiu palengvėjimu į lėktuvą sėdom ramios ir aš jau tirtėjau iš jaudulio.

***

Atskridusios vakare lėkėm tiesiai į viešbutį. Jau pro lėktuvo langus pamačius sniegą, širdis ėmė virpėti – niekaip negalėjau priprasti prie minties, kad iš tiesų esu čia. Visgi, buvom visai pavargusios, tad visi planai vakarui apsiribojo laikinu įsikūrimu, kelione į parduotuvę maisto ir vonia, kuria pasidžiaugti čia, Japonijoje, tenka retai.

Anksti atsikėlusios, jau dešimtą ryte žingsniavome vykdyti dienos plano. Pirma, turėjome stoty palikti daiktus, nes nakvynės vietos neturėjome, o tampytis pilnos kuprinės ir lagamino visai nesinorėjo. Tiesiai po to traukėme į stiklo skulptūromis nusagstytą gatvę, mat labai knietėjo pamatyti, kaip šios atrodo, o didžiąsias sniego skulptūras norėjome pasilikti vakaro pusei, kad jas pamatytume ir apšviestas tamsoje.

Ko nepaskaičiavome, tai kad dienos metu nebuvo įmanoma prie ledo skulptūrų prieiti arčiau, mat iš abiejų pusių jas juosė gatvė, todėl teko grožėtis vaizdu nuo šaligatvio. Nustebino, kaip gi jos taip išsilaiko? Ir šiaip, man daug lengviau įsivaizduoti skulptūrų lipdymą iš sniego, nei skaptavimą (?) iš ledo, todėl pasižiūrėti buvo ko.

Po to pavaikštinėjusios Sapporo gatvėmis, papietavusios, ėjome jau į pagrindine laikomą Sniego festivalio vietą, Ōdōri parką, kuriame stovėjo sniego skulptūros. Buvo ir milžiniškų, pastatų dydžio kūrinių, ir mažesnių, nors rodos visos buvo didesnės už vidutinio ūgio žmogų. Vėpsojom išsižiojusios, vis kartojau, ‚o jėzau‘, ir negalėjau patikėt, kad čia realus gyvenimas ir taip, mes tikrai esame Sniego festivaly.

Šiame parke vaikštinėjom iki vėlaus vakaro, bet apie tai rytoj!

Linkėjimai,
Agnė