Apie nieką (ir viską)

Pastebėjot ar ne, paskutiniu metu turėjau šiokį tokį rašytojo bloką – negalėjau prisiversti sudėti minčių ar įspūdžių į naują įrašą. Sakyčiau, kaltos atostogos be realios veiklos, bet nežinau, ar čia visiška tiesa. Atostogos tęsiasi, bet nuotykiai kiek sustoję vietoje – mat bandom su draugais šiek tiek taupyti po paskutinių kelionių, kurios atsiėjo tiek, kiek gėda pasakyt garsiai. Užtat daugiausia laiko praleidžiam Tsukuboj, ypatingai bendrabučio kambariuose, atskirai.

Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pliusai: būti vienai su savimi man yra palaima, turiu laiko labai atostoginiams dalykams (knygoms, filmams, anime, muzikai, jogai ir pan.). Pagrindinis minusas: tiesiog užknisa, pradeda kilt egzistenciniai klausimai, bet visa tai veda iki kito pliuso – kiekvienas išėjimas *kažkur* pasidaro daug smagesnis. Taip pat, kadangi nenorim išlaidauti, randam dalykų, kuriais galim pasidžiaugt pačioj Tsukuboj, ko nebandėm anksčiau – ėjom pasivaikščioti į dar nelankytą parką, pagaliau nuvykom į mokslo muziejų, apsilankėm nuotraukų parodoje, žiūrėjom filmą kino teatre, valgėm, gėrėm kavą naujose vietose.

Sunku tame atostoginiame ritme išlikt produktyviai, bet stengiuosi išlaikyti bent šiek tiek rutinos, kad visai nepamirščiau apie realų pasaulį Youtubo ir Spotify platybėse. Taip kasryt turiu jogos sesiją, po to bent kažkiek laiko bandau skirti japonų kalbai (žodžių, hieroglifų kartojimui ir naujos gramatikos mokymuisi), kas antrą vakarą bėgioju. Paskutinę savaitę su kalbos mokymusi sekėsi prastai, nes buvau visiškai paskendusi muzikoje, kurios klausydavau visą laisvą laiką. Čia mano toks prisipažinimas, kad po kelių metų gyvenimo po akmeniu, supratau, jog Twenty One Pilots turi daugiau nei porą dainų, o ir tokio nerealumo, kad keturis kartus per dieną išklausyt to paties albumo neužtenka.. per daug neišsiplėsiu (o galėčiau, patikėkit), bet esmę suprantat. Taip pajaučiau, kad tikrai atostogos.

Visą chaosą šiek tiek pristabdė gimtadienis, kurio kaip niekad laukiau, nors neturėjau jokių planų. Man labai patinka ta naujos pradžios idėja, kažkoks atskirties taškas – visada smagu prieš pat naują mėnesį ar savaitę, o gimtadienis, aišku, daug rimčiau, čia kaip nauji metai. Man gimtadieniai yra laikas dar daugiau savo galvoje kapstytis, dar daugiau dienoraščio puslapių pripildyt, kuo labai mėgaujuosi. Aišku, buvo ir įprastesnių džiaugsmų – dėmesio iš jūsų ir iš draugų čia.

Dieną pradėjus su joga ir knyga, kartu su Nastya vykom pietauti į veganišką kavinukę, kur dar nebuvom, pavaikštinėjom po miestą. Vakarop susitikom su kitais draugais ir ėjom vakarieniauti indiško maisto restorane. Taip netikėtai pagrindiniu gimtadienio elementu tapo geras maistas, kuo visi likom patenkinti.

Manau, gimtadienis pavyko, jaučiu pareigą sau sąmoningiau leisti atostogas, kuriasi nauji planai šiam mėnesiui, naujos kelionės – yra ko laukti iki prasidedant naujam semestrui. Apie tai sulauksit kitų įrašų, o šiandienai tiek. 🙂

Labaai pasiilgusi,
Agnė

Naktiniai pasivažinėjimai

Paskutinę savaitę daugiau mažiau praleidau bendrabutyje. Draugai išvykę keliauti, tad turėjau šansą pabūti viena, kas šiaip jau niekad nekėlė per daug problemų. Išėjimai iš kambario apsiribojo biblioteka, maisto parduotuvėmis ir važinėjimu dviračiu. Tiesa, dar ir bėgiojau, bet tik kartą, nes be kompanionės buvo baisoka, ypač kai pastebėjau, jog kažkas mane nusekė nuo stadiono iki bendrabučio (galbūt tai paranoja, bet tikrai taip atrodė, tad paklausiusi draugės patarimo viena jau nebebėgiojau).

Kadangi nieko labai ypatingo ar neįprasto per tą savaitę tūnojimo kambaryje neįvyko, pagalvojau, kad reikia aprašyti naktinius pasivažinėjimus dviračiais. Dviratį turiu beveik nuo pat atvykimo į Japoniją pradžios, bet daug nevažinėjau – spūstys universiteto teritorijoje gąsdino, pats universitetas arti, tad kaip ir nebuvo didelio reikalo. Kartais dviračiais važiuodavom iki parduotuvės, bet tada iškildavo kita problema – Nastya, su kuria praleidžiu daugiausia laiko, dviračio neturėjo, tai kaip ir reikėjo rinktis prioritetus.. Šitaip mano dviratis stovėjo po stogu prie bendrabučio, apgyvendindamas vis daugiau vorų šeimų, kol prasidėjo atostogos ir radom progų važinėtis dažniau. Be to, prieš išvykdama iš Japonijos, Kayla savo dviratį perleido Nastyai, tad situacija žymiai pagerėjo.

Nežinau, ar reikia aiškinti, kodėl būtent naktiniai pasivažinėjimai, o ne dieniniai yra mūsų įprastas pasirinkimas. Žinoma, naktį viskas įdomiau, kitokia atmosfera ir, svarbu paminėti, ne taip karšta. Tačiau yra ir kita priežastis: Nastya anksčiau yra įsimintinai skausmingai kritus nuo dviračio ant geležinkelio bėgių, užtat dabar važinėjimosi kiek prisibijo – tiek dėl savo saugumo, tiek dėl praktikos stokos, sako, „nenoriu sužalot kitų“. Todėl natūraliai renkamės vėlų vakarą ar naktį, kai žmonių ir mašinų kiekis minimalus.

Dažniausiai važinėjame trise su Nastya ir Brayden. Paprastai neturim jokio maršruto, tad vienas po kito perimam vedlio atsakomybę ir stengiamės važiuoti kur nors, kur dar nebuvom. Pasitaiko ir įvairių atradimų, kaip kad neaišku kam skirti grioviai tarp kelio ir šaligatvio ar medžių šaknų raizgalynės lyg iš niekur. Kitą kartą sustoję pailsėti (iš tikrųjų, tai nusifotografuoti.. žinot, tūkstantmečio karta), matėm baisiai didelį vorą, ėdantį už save didesnę cikadą… Tokie tat atradimai.

Kol buvau viena, irgi važinėjau. Dažniausiai iki parduotuvės, bet kadangi ji nėra labai arti, prasivažinėjimui pats tas, ir šiaip tada pramoga virsta į praktišką kelionę. Paskutinį kartą dviračiu važiavau vakar, ir tai tikriausiai buvo keisčiausias iš tokių važiavimų. Tik išėjus iš bendrabučio suklusau pastebėjus, kaip stipriai žaibuoja. Retai kada ir per audrą tiek žaibų pasirodo tokiu dažniu. Griaustinis irgi girdėjosi, bet pagal dangaus blyksėjimą tikėtumeis garsesnio – iš kambario visai nebuvo girdėti. Lietaus nė lašo, bet drėgmė jautėsi. Kiek padvejojau, važiuoti, ar palaukti rytojaus, kažkaip lyg ir nesaugu atrodo, ką čia žinosi. Nusprendžiau nuvažiuot bent dalį kelio: galvojau, jei nepamatysiu nė vieno dviračiu važiuojančio žmogaus, laikysiu ženklu, kad visi slepiasi nuo galimos audros ar žaibų ir suksiu atgal. Bet jau per pirmąsias kelias minutes kelionės sutikau kitų dviratininkų, tad aprimus važiavau toliau, nors visą kelią sąmoningai neskubėjau.

Taip gamta priminė, kokia visgi maža esu ir kokia ji graži yra. Šiek tiek įbauginta, bet susižavėjusi grįžau – ir patenkinta, ir su maistu. Išbandykit ir jūs naktinius pasivažinėjimus, gal taip pat ką įdomaus atrasit. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Kai draugai keliauja namo

Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )

Su Kayla „susitikti paskutinį kartą“ vykom į Tokiją sekmadienį. Kaylos tėtis atvyko į Japoniją prieš savaitę, kad kartu su dukra pakeliavę galėtų parskristi namo, į Indianos valstiją, tad buvom penkiese – Kayla su tėčiu, Nastya, Brayden ir aš. Vaikštinėjom po Tokiją, nuėjom pietų, aplankėm keletą parduotuvių (išvykstantieji norėjo nusipirkti suvenyrų) ir apie 16:30 kilom į televizijos ir apžvalgos bokštą Tokyo Skytree, kuris yra aukščiausias statinys Japonijoje (634 metrų), antras pagal aukštį pasaulyje. Tiesa, Kayla paniškai bijo aukščio, o Nastya buvo prisižadėjusi čia nuvykti kitai draugei, tad likom trise.

Visi lankytojai, nusipirkę bilietus kyla į 350 metrų aukštį. Kad lifte užgulė ausis, jau nenustebino. Vaizdas tikrai atrodė įspūdingai..

Už papildomą mokestį galima pakilti dar šimtu metrų aukščiau. Kilom. Jau prie pat aukščiausios ribos nuo lifto atsiveria miesto panorama, viskas matosi per stiklą dar kylant. Nors aukščio nebijau nė kiek, tas momentas privertė kiek suklusti.

Po to tęsėm vaikštinėjimą mieste. Apėjom porą įžymesnių rajonų, vėlgi Kayla su tėčiu turėjo progą paieškoti suvenyrų, ir jau vėlai vakare tsukubiečiai patraukėm namo. Buvo pakankamai vėlu, kad nuo miesto centro iki bendrabučių autobusai nebekursuotų, tad teko pareiti pėsčiomis.

***

Pirmadienį Tokijuj susitikom su Aušra. Ji išvyksta mėnesio gale, bet kadangi dar keliaus po Japoniją, čia buvo paskutinis šansas susimatyti. Kartu praleidom vos kelias valandas, pavaikštinėjom po Akihabarą, papietavom, netikėtai užklydom ir į anksčiau nematytą maldyklą. Buvo gera tiesiog vaikščioti, kad ir be konkretaus tikslo, ir kalbėt lietuviškai… Kiek liūdna, kad dabar nematysim viena kitos daugiau nei pusmetį, bet Lietuvoje galėsim atsigriebti.

Čia, šalia maldyklos, matėm vėžliuką:

Pirmadienio vakare vėl susitikom su Kayla ir jos tėčiu. Planas buvo apsilankyti izakaya, japoniškame bare, bet užsimiršom, jog dėl švenčių daugelis vietų uždaryta. Kadangi tą supratom tik atvykę, pasirinkom arčiausiai buvusį japoniško maisto restoranėlį ir vakarą praleidome ten.

Antradienis buvo skrydžio diena, bet spėjom susitikti ir vėl. Ta pati kompanija, padėjom išgabenti krūvą lagaminų iš bendrabučio, su visa manta pasiekę miesto centrą dar nuėjome paskutinių lauktuvių ir galiausiai išlydėjom draugę. Šitas atsisveikinimas nebuvo liūdnas, bet vis tiek kiek kitoks, nei su Aušra. Nėra abejonės, kad su Aušra susitiksiu ir vėl, o su Kayla.. na, pamatysim. Tiesa, ji norėtų aplankyti ir Lietuvą, ir Ukrainą, o mes, žinoma, norėtume nukeliauti į JAV, tad gal  dar susikirs keliai. 🙂

Tai va, tokiom nuotaikom ir gyvenam. Oras kiek pasitaisė, nebėra taip kepinančiai karšta, tad ir bėgioti, ir dviračiu važinėti daug maloniau. Tiesa, draugai kelioms dienoms išvyksta į Kansai regioną, tai liksiu viena (vengiu didelių karščių, vis dar neriuosi iš odos, todėl nusprendžiau šitą kelionę atidėti).  Kitą savaitę pranešiu, ką nuveikiau.

Linkėjimai,
Agnė

Okinawa

Šiandien apie tai, kaip su draugais praleidom savaitę rojuj.

Antradienio vakarą išskridom į pietines Japonijos salas, Okinawa. Ar tam buvo geriausias laikas, sunku pasakyti — rugpjūtis Japonijoje yra karščiausias, o pietuose, kurie pagal klimato juostą laikomi subtropikais, temperatūra visą parą nekrito žemiau +30°C. Penktadienį buvo paskelbta apie prasidedantį taifūnų sezoną, kuris turėtų atnešti stiprų lietų. Gąsdino pranešimai apie atšaukiamus skrydžius, draudimai maudytis net ir įlankose, ne tik atvirame vandenyne.. bet taifūno ženklų kaip ir nematėme.

***

Tik išėjus iš oro uosto, atrodė, jog esame saunoje. Pas mus ir Tsukuboj drėgmės netrūksta, bet čia buvo kitas lygis. Apskritai išeiti į lauką vienuoliktą valandą vakaro, kai temperatūra siekia +30°C, yra labai keistas jausmas. Bet pripratom. O per savaitę nuveikėm daug. Kadangi turėjom tokį ribotą laiką, planavom kiek išėjo daugiau veiklų, kad ir miego sąskaita. Tad kad lengviau skaitytųsi, įspūdžius šiek tiek išskaidysiu.

Apgyvendinimas

Verta aprašyti, nes išėjo geriau, nei studentės galėtų tikėtis. Pirmas tris dienas gyvenome baro stiliaus airBnB (privatus namas/butas, kuriame savininkai apgyvendina keliaujančius; Japonijoj dar ne visai įteisinta, bet egzistuoja). Ten anksčiau ir buvo baras, tai viskas atrodo taip, lyg stalai su kėdėmis buvo išgabenti, o jų vietose pastatytos keturios lovos. Daug erdvės, barui būdingų dekoracijų, veikiantis kondicionierius, patogioje vietoje prefektūros centre Nahoje, žodžiu, viskas čiki.

Kitą atostogų dalį gyvenome mažesniame bute prie pat įlankos-uosto kranto, tad išėjus į balkoną apačioje matėsi palmės, toliau akmeninė siena ir vanduo iki pat horizonto linijos. Galėjom stebėti kruizinius laivus, po to atradom, kad koraluose gyvena mažytis koralų ryklys (didesnės žuvies dydžio), kurį iš devinto aukšto galėjom sekti. Butas nebuvo super erdvus, bet tilpom, ir, aišku, vaizdas viską atpirko.

Vanduo ir maudynės

Jau trečiadienį plaukėm į Tokashiki salą, garsėjančią gražiais vaizdais, švariais paplūdimiais. Vanduo atrodė kaip nudažytas, visai lyg amerikietiškuose filmuose apie Havajus. Toje saloje daugiau nieko ir neveikėme, nes pirmąją dieną norėjome ilsėtis, tad visą laiką praplaukiojome. Įdomu, bet kur tik nuvykdavom, visose maudynių vietose, vandenyje buvo aiškiai pažymėtos ribos, iki kur daugiausia galima plaukti. Net ir Tokashiki salos pagrindiniame paplūdimyje, kuris šiaip jau įlankoje, ne kur atviroje jūroje, taip pat buvo nustatytos ribos, ir visai mažokos, bet kadangi ten buvo gana gilu, per daug nenuliūdom. Vanduo buvo labai skaidrus, tai ir plaukiojant be jokių pagalbinių priemonių galėjai pastebėti žuvų, ypač prie koralų. Nors tepėmės kremais nuo saulės, rodės, reguliariai, tas visai neišgelbėjo. Pradžioje dar juokėmės iš Yasios, kad visa lyg pomidoras, o kai grįžom į pagrindinę salą, jau ir kitos panašiai atrodėm, po to oda ir luptis pradėjo. Taip, miegot skaudėjo.. visai kaip vaikystėj.

Ketvirtadienį taip pat teko pabūt vandeny, bet tąkart jau su pirmais nesklandumais. Susiplanavom snorkelinti (plaukti su vamzdeliu kvėpavimui, kad galėtum stebėti, kas vyksta po vandeniu), užsirezervavom vietas, tad po pusryčių neskubėdami vykom į reikiamą paplūdimį, kuris buvo gal už pusantros valandos kelio autobusu. Pardavėjas autobusų stoty kalbėjo angliškai (nors mes kalbėjom japoniškai; čia toks universalus variantas, norisi padėti svetimšaliui, tai pradedi kalbėt ‘jam patogesne kalba’. NEDARYKIT TAIP, jei kalba su jumis lietuviškai, lietuviškai ir atsakykit), ir, kaip vėliau paaiškėjo, vietoj „išlipkit pirmoj stotelėj“ nurodė išlipt paskutinėj. Supratus, kad važiuojam kažkur jau ne ten, buvo ganėtinai vėlu, tad teko kviestis taksi papildomiems dvylikai kilometrų. Tada pasirodė, kad dar ir vėluojam, ir organizatorių skambutį sugebėjom praleisti, tai jau visai pergyvenom, kad tiek pinigų išleidom kelionei, už plaukiojimą sumokėta, tai kvepia visiška nesėkme. Aišku, kaip visada viskas išsisprendė, taksi vairuotojas telefonu išaiškino situaciją organizatoriams, visa grupė mūsų vėluojančių laukė, tai greitai persirengusios išplaukėm į atvirą jūrą, o instrukcijas gavom valty.

45 minutes praleidom sūriam vandeny. Žuvų matėm pulkais (turėjom ir maisto joms, kas padėjo), bet man pačiai buvo įdomiau apžiūrinėt patį dugną, koralus ir augalus, kas tuo pačiu buvo ir baisoka, nes rodės, negali žinoti, kas ten slepiasi. Tas laikas prabėgo greitai, bet spėjom labai ištrokšti, nes dėl didesnių bangų sūrus vanduo vis patekdavo į kvėpavimo vamzdelį, bet išgyvenom ir valtimi parplaukėm atgal.

Penktadienį maudėmės jau paskutinį kartą, paplūdimy netoli mūsų buto, prie kurio norint nueiti reikėjo kirsti striptizo klubais ir barais pripildytas gatves, kas irgi visai įdomiai atrodė. Nieko nepadoraus nematėm, nes žingsniavom dienos metu, nors atmosfera tvyrojo keistoka.

Šeštadienį nuo maudynių susilaikėm, nes buvom jau visai skrebučiai. Užtat sekmadienį ilgiausiai važiavom iki gražaus paplūdimio, tam, kad pabraidytume… Maudytis nebuvo galima dėl taifūno — apie tai sužinojom tik atvykę — tad įbridus į vandenį toliau metro jau atlėkdavo gelbėtojas pranešti, kad ne ne, šiandien tai jau nesimaudom, nelipkit. Didelių bangų toj įlankėlėj nė nebuvo, bet kaip vėliau pranešė per garsiakalbį, maudytis ar bristi giliau nesaugu dėl galinčių krantą pasiekti jūros gyvūnų. Vieninteliai gyvūnai kuriuos pastebėjom, buvo mažyčiai krabukai, bet prasmės ginčytis irgi nematėm, maža ką. Nusivylėm baisiausiai, tačiau bent jau diena buvo graži, tai pasitrynėm aplink, pasifotografavom ir papietavę grįžom atgal į Nahą.

Okinavietiški dalykai

Japonams labai svarbus maistas, pavyzdžiui, kiekviena prefektūra turi kažkokį jai specialų patiekalą/ produktą, vaisių/ daržovę, ar gėrimą. Sakoma, kad jei Japonijoje kažkur nukeliavai ir neparagavai vietinių gėrybių ar patiekalų, tai tokia ir kelionė. Okinava populiari jūros vynuogėm (sea grapes), kurios atrodo kaip žali ikrai, sake habushu ir citrusiniu vaisiumi shiikuwāsā. Vakarieniavome keliuose okinavietiško maisto restoranuose, tai tos vynuogės tikrai neblogos, nors tekstūra keistoka — kramtant pokši. Sakę, kurios sudedamoji dalis yra nuodinga gyvatė, lenkiau iš tolo. Daugelyje parduotuvių galėjai rasti stiklainių, butelių su šita substancija, kur dugne surangyta išsižiojusi gyvatė. Shiikuwāsā vaisius neblogas, primena žalią citriną, su juo radom žėlė ir džemų, patiko.

Parduotuvėse pilna stiklo dirbinių ir papuošalų su įvairiais akmenėliais, kriauklėmis, ryklio dantimis. Iš stiklo dirbinių daugiausia matėme stiklinių ir puodelių, visokių spalvų ir raštų, o tradiciniame muziejaus komplekse Okinawa World („Okinavos pasaulis“) lankytojai ir patys galėjo juos gaminti. Tarp papuošalų populiariausi turintys akmenėlius kurie šviečia tamsoje, šitais ir mes apsirūpinome.

Dar vienas, nežmoniškai populiarus simbolis (populiaresnis nei gėlėti marškiniai, kurie galbūt labiau Havajus reprezentuoja, nors ir čia jų buvo pilna), tai shīsā statulos. Tai yra mitinė būtybė, šuns ir liūto mišinys, statulos visada porinės — vienas shīsā išsižiojęs, o kitas susičiaupęs. Ne tik kad miestuose juos pastebėsi ant kiekvieno kampo, bet ir kiekviena save gerbianti parduotuvė turės bent lentyną nukrautą įvairaus dydžio, nuotaikų ir spalvų statulėlėmis.

Pabaigai

Pati nustebau, kokį gerą įspūdį man paliko šitas kraštas. Iš tiesų tai nė neplanavau čia vykti — dauguma žino, kad labiausiai noriu aplankyti Hokaidą, kuris yra gryna priešingybė Okinawai — tai pati šiauriausia sala, kurioje šalta, iškrenta daug sniego. Tačiau kai draugės pasakė norinčios į pietus, sutikau, na, nes man tinka visos vietos, kuriose nebuvau, nors nemaniau, kad rasiu čia kažką tokio ypatingo. Ir ohoho, kaip klydau. Dar neįsivaizduoju, ką dėl to reikės padaryti, bet norėčiau bent vieną vasarą čia gyventi. Esu užtikrinta, kad sugrįšiu.

Likusius įspūdžius pasilieku pasakojimams, ir taip jau išsiplėčiau… o dabar ilsėsiuos nuo ilsėjimosi. Iki!

Pasiilgusi,
Agnė

Pirmas semestras baigtas!

Jau ir aš galiu džiaugtis atostogomis — vakar turėjau paskutinį šio semestro egzaminą. Paskutinė savaitė buvo visiškai kritinė: turėjau laikyti keturis egzaminus ir parašyti du rašto darbus. Atsiskaitymų buvo ir prieš tai, bet šitas finalas visai nuvarė nuo kojų, užtat labai džiaugiuosi, kad vargai pagaliau baigės.

Dabar atrodo, kad semestras pralėkė visai greit. Man rodos, didelis kiekis paskaitų ir dažni atsiskaitymai kažkaip pagreitina tempą, nes nebuvo tokių savaičių, kad niekuo nereiktų rūpintis, ypač antroj semestro pusėj, kai prasidėjo trumpesnių kursų viduriniai egzaminai, tada ilgesnių, tada jau trumpesnių tikrieji, tada jau ilgesnių tikrieji.. egzaminai egzaminai egzaminai. O kur dar prezentacijos, rašiniai ir kitos smulkesnės užduotys. Patys dalykai, kurių mokiausi, tikrai nebuvo raketų mokslas, bet tas kiekis pasijaučia. Rezultatų dar nežinau, bet jau nelabai ir rūpi.. Tačiau paskaitos buvo nenuobodžios, pats dėstymas čia toks nevisai japoniškas  studentai nėra tik tylūs klausytojai. Didžioji dauguma dėstytojų linksmi, kviečiantys diskutuoti ir šiaip tokie, iš kurių matosi, jog darbas universitete jiems patinka.

Taip pat turėjau labai smagius grupiokus. Susirinkom iš visiškai skirtingų šalių, japonų kalbos paskaitose buvom iš: Rusijos, Kazachstano, Azerbaidžano, Kanados, JAV, Tailando, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Indonezijos, Prancūzijos, Lietuvos ir kitų, kurių tiksliai nepamenu, nes ne su visais žmonėmis teko daugiau pabendrauti. Taip vos ne kiekvienoje paskaitoje kildavo diskusijos, kaip skiriasi mūsų kultūros, kas ir mums patiems, ir dėstytojams buvo įdomu. Po šio semestro daugelis grupės draugų vyks namo, tad nuo spalio vėl susidarys naujas kultūrų rinkinys.

Geras dalykas tas, kad kai (su draugais) daug laiko praleisdavom besimokydami, jautėmės nusipelnę kelionių ar šiaip susibūrimų, tai maždaug work hard — play hard studentų versija. Pagal šitą sistemą šiandien po paskutinių paskaitų skrendame į pietines Japonijos salas, Japonijos Havajus — Okinavą, kur praleisim savaitę. Taip tikimės atsigauti po įtemptų mokslų besivartydami paplūdimiuos.

Na, o dabar laukiam oro uoste, po kelių valandų būsim tropikuos. Apie nuotykius būtinai parašysiu!

Linkėjimai,
Agnė

Lietuvaitės susitiko vėl

Su Aušra buvom susitikusios prieš du mėnesius ir pasižadėjom viena kitai, kad būtinai susitiksim vėl. Tąkart ji atvyko į Tokiją, tad dabar atėjo mano eilė vykti pas ją. Tsukubą ir Sendai, kur gyvena Aušra, skiria 238 kilometrai, bet pirma turėjau važiuot į Tokiją (priešingon pusėn), tad naktiniu autobusu keliavau 305 kilometrus šiaurėn. Šiandien apie tai.

Taip Sendai atsiradau šeštadienį, septintą ryte. Šiek tiek pasiblaškiusios aplink stotį susitikom, tada pavaikštinėjom mieste. Parvykom pas ją, kiek pasėdėjusios, atsipūtusios, nusprendėm važiuoti pamatyti didelės, šimto metrų aukščio Bodhisatvos statulos (kuri yra aukščiausia dievybės statula Japonijoje ir, rodos, šešta pagal dydį pasaulyje). Aušra, aišku, jau buvo ją mačiusi, bet savaitgaliui gavo gidės vaidmenį, tai rodė vietas, kurios buvo visiškai naujos man, nors pati ten jau po keletą kartų lankėsi.. Draugė. 🙂

Į statulos vidų galima įeiti, ten įrengtas muziejus su 108 mažesnėmis statulomis, reprezentuojančiomis žmogaus troškimus. Regis, aukščiausias taškas, kurį galima pasiekti, yra ties statulos krūtine, tai pro langus driekėsi neblogas kraštovaizdis. Į viršų pakilome liftu, o leidomės laiptais, apžiūrinėdamos jau minėtas statulas.

Diena buvo be proto karšta. Tsukuboj jau įprasta gyventi prie 34°C+ šilumos ir 70%+ drėgmės, bet iš Tohoku regiono, kuris yra šiauriau, tikėjausi vėsesnio oro. Kur tau. Kaip tyčia, debesėlio nė vieno, o kaitino taip pat. Jei nori, lysk po dušu kad ir tris kartus per dieną, vis negana, jei išeini iš namų.

Po ekskursijos statuloje autobuso reikėjo laukti apie dvidešimt minučių, tad nusprendėm namo eiti pėsčiomis, kas užtruko apie valandą. Tik grįžusios lėkėm į dušą. Tada jau visą dieną lindėjom kambary, su įjungtu kondicionieriumi, pokaičio miegu ir panašiai. Vėl išvysti saulės išėjom tik vakare, kai jau nebebuvo taip karšta. Aušros pažįstamas paskolino man dviratį, tai pasivažinėjome. Pirma – iki universiteto, kur Aušra su kitais studentais turėjo šokio repeticiją. Po to, apie pusę devynių vakaro važiavom prie buvusios pilies griuvėsių (iš esmės likus tik pagrindo siena, bet vis tiek labai įdomu, o dar nakties metas, tai vėlgi, galėjom pasimėgaut gražiais vaizdais). Negalėjau nustot kartoti, „nu kaip viskas faina“, nes iš tikrųjų taip jaučiausi. Artima draugė, lietuvių kalba, vakaras, dviračiai, o Sendai taip pat nemažai žalumos, visos vietos man naujos, žodžiu.. jaučiau gryniausią vasarą, kai nereikia skaičiuoti laiko, rūpintis mokslais, leidi laiką su draugais, keliauji po nežinomas vietas… Pats tas atitrūkimui nuo mokslų, tokia reabilitacija. Labai trūko to jausmo čia, tai pasikroviau su kaupu.

Grįžom namo labai vėlai, o sekmadienį keltis reikėjo labai anksti – planavom išvengti saulės kaitros. Tad po penkių valandų miego keliavom į žymiają Matsushima įlanką, reitinguojamą kaip vieną gražiausių (iš trijų) vietų Japonijoje. Ačiūdie, visas dangus buvo apsitraukęs debesimis, tad galėjom čia praleisti daugiau laiko, viską neskubant apvaikščioti, apsidairyti. Ir tikrai buvo ko.

Perėjom visus žymius tiltus, pavaikščiojom po saleles, nusigavom ir iki vieno iš paplūdimių. Taip ramiai leidžiant laiką užklupo lietus, kuriuo šiaip jau džiaugėmės, bet jau ilgai nelaukusios traukėm namų pusėn.

Grįžusios pavalgėm, pamiegojom pietų miego, atsikėlėm jau vakarop. Pažiūrėjusios filmą ir pavakarieniavusios, po truputį ruošėmės vėl važiuoti į miestą, nes 00:00 turėjau išvykti autobusu atgal į Tokiją. Taip bijojom suvėluoti, kad prie stotelės atsidūrėme visa valanda anksčiau. Tai paskutine valanda atsidžiaugėme vaikštinėdamos aplink, besikalbėdamos. Aušra greit grįš į Lietuvą, bet bandysim dar susitikti rugpjūtį.

Negaliu apsakyti, koks malonus šitas savaitgalis buvo. Ačiū, mieloji, kad priėmei ir pasirūpinai manimi. ♥

Ir jums vasariškų nuotykių linkėdama,
Agnė

 

 

Draugės

Kayla, Olia, Yasya, aš ir Nastya

Trys mėnesiai svečioj šaly buvo lygiai tiek, kiek truko suprasti, jog jau tikrai pasiilgau žmonių Lietuvoj. Jei susirūpinot, o kodėl gi ne Lietuvos, tai galiu pasakyt, kad miestas, kuriam gyvenu čia, Japonijoj, yra labai panašus į miestelius gimtinėj. Na taip, Tsukuba yra beveik septyniolika kartų didesnis miestas, nei Telšiai, turi universitetą, įvairių tyrimų centrus, bet čia neįtikėtinai daug gamtos. O man to ir tereikia – medžių, vandens, ir aš jau rami, jau namie. Taip kad per daug pačios Lietuvos kaip gyvenimo vietos (bent kol kas) neilgu – gyvenu labai panašioje aplinkoje.

Bet. Draugai – kitas dalykas. Vasara visada buvo metas atsigriebti su draugais, nors gal greit jau nebebus, suaugusių gyvenimas gi laukia, o gal jau ir prasidėjo, nebesuseku. Kol Lietuvoje vasara ir bent kiek galit pasidžiaugti išvykomis, draugų susibūrimais prie ežerų, šašlykais ir pan., mes čia dar einame į paskaitas. Jau tas skirtumas kažkaip įžiebė mintį, kad tikrai esu kitam pasaulio gale, toli nuo jūsų. Pirmieji įspūdžiai nuslūgę, atsirado šiokia tokia rutina, tad ilgesio jausmas lygiagrečiai pasidarė daug aiškesnis.

Visgi, ne dėl skundimosi pradėjau šį įrašą. 🙂 Jūsų, žinoma, be galo pasiilgau, bet draugės čia – taip pat nuostabios. Apie tai ir papasakosiu.

Iš ankstesnių įrašų tikriausiai aišku, kad su draugėmis mėgstam kartu keliauti. Dažniausiai kuri viena turi aiškią viziją, kur norėtų nuvykti ir ką nuveikti, visos kitos prisijungia ir sukuriam bendrą planą. Dažnai tie planai būna labai abstraktūs ir pradeda trukdyti kelionės metu, bet viskas galų gale kažkaip išsisprendžia.

Kelionėse Nastya yra mūsų navigatorė, sekanti, kokiu transportu, kiek turime važiuoti. Visos kitos nesikišam. Kol kas šita strategija puikiai veikė, įlipom į ne tuos traukinius tik gal 2-3 kartus. Vieno jų metu užstrigau su kuprine tarpdury bandydama iššokti laukan (paskutinę sekundę susigriebėm, kad ne ten važiuojam). Pakibau. Galvojau, kad dabar tai jau prisilaksčiau, bet traukinio durys prasivėrė, ir už manęs dar likusi Yasya spėjo išbėgti. Būčiau neužstrigus, būtų Yasya vienintelė iš grupės likus klaidinga kryptim važiuojančiam traukiny… Taip ir sprendžiasi dalykai.

Kelionių metu ir valgom, žinoma, kartu. Čia kartais kyla sunkumų, nes paprastai negalim eiti bet kur – yra daug vietų, kur ne tik kad veganiško maisto nerasi, bet vegetariško taip pat. Šiaip jau aš stengiuosi keblumų nekelti, tai visad sakau, kad viskas gerai, jei kas,  galiu ir ko nors atskirai nusipirkti, bet draugės visada pirmiausia meniu apieško, ar yra ko nors valgomo man (beveik visi restoranai/ kavinės Japonijoj turi bent dalį meniu stende prie įėjimo, tad gali rinktis dar neįėjęs į vidų, labai patogu). Žodžiu, stengiamės viena kita rūpintis.

Vis neaugu

Draugės, aišku, esame ne tik keliaujant. Susitinkame vos ne kiekvieną dieną – dažniausiai susimatome universitete, nors bendrų paskaitų daug neturim, ar po paskaitų, einant pasivaikščioti/ apsipirkti/ pavakarieniauti. Su Nastya kartu kas antrą vakarą bėgiojame. Su Kayla kartais lekiam pavažinėti dviračiais (dažniausiai iki parduotuvės, *khehem*).

Susitinkam ir bendrabutyje (su Kayla ir Nastya gyvename tame pačiame), kai turime kažką suplanuoti, mokytis, ar tiesiog norime pasikalbėti. Būna ir ekstremalių situacijų, kaip kad pavyzdžiui prieš pora savaičių, kai kambary aptikau didelį vabalą. Sugavau jį indelyje, užvožiau aplanku, jau prisiruošiau išmesti pro balkoną (teko ilgai morališkai ruoštis), kai jis paspruko. Sugavau vėl, ir jau verkiau, nes jis toks greitas, o augintinių kambary laikyt negalima, žodžiu, padėtis be išeities. Ir tada herojė Nastya atlėkė manęs gelbėti: beveik pavyko, nes planavom jį išmesti už balkono, bet balkone kalinys vėl pabėgo užšokdamas Nastyai ant rankos, abi klykėm, bet vabalas bent jau liko už durų. Taip ir gyvenam.

Dar, turim labai smagią bendrą veiklą – kalbų mokymąsi. Aš mokausi ukrainietiškai, ukrainietės draugės – lietuviškai, amerikiečiams sunkiausia, nes tenka mokytis ir vienos, ir kitos kalbos. Kaip galit įsivaizduoti, mūsų pokalbiai labai keistai skamba iš šono, nes įprastai kalbam penkiomis kalbomis vienu metu (anglų – dominuojanti, bet dažnai vartojam ir japonų, ukrainiečių, rusų bei lietuvių). Taip su manim draugės sveikinasi ‚labas rytas‘, o aš savo ruoštu tariu ‚dobryi ranok‘. Kiekvieną dieną stengiamės žodynus pildyti, tai taip ir išeina, kad įprastam pokalby įsimeta vis kitos kalbos žodžių – ką pirma atsimeni, tą ir sakai. „Aš noriu lietus. Labai karšta. Lietus makes didelė pelkė ir maža pelkytė“, aiškina man Yasya, o aš linksiu „Tak, tak“. Man atrodo kalbos atskiro įrašo vertos, tai per daug nesiplėsiu, bet, žinokit, gyvenam smagiai.

Šiam kartui tiek.

Linkėjimai,
Agnė

Pasimatymas su robotu

Visiškai su tekstu nesusijusi nuotrauka

Šiandien apie tai, kaip pirmą kartą akis į akį susitikau su robotu. Radau skelbimą internete, jog ieškomi savanoriai eksperimentui su žmogaus analogu-robotu (Human-Robot Interaction), lyg ir kažkas apie dirbtinį intelektą. Užsiregistravau ir pirmadienį jau lėkiau į robotų technikos laboratoriją.

Tyrimų centras, į kurį turėjau atvykti, įsikūręs man nepažįstamam Tsukubos rajone. Sekiau visas nuorodas, į kokį autobusą, kada įlipti, bet aišku, vis tiek turėjau prisidaryt bėdos. Išlipau stotele anksčiau (na,  daug kas ten išlipo, tai..) ir iškart supratau, kad esu ne ten. Sumetus, kad kelionės buvo likę tik dvi minutės, pagalvojau, jog nieko čia baisaus, gi per dvi minutes autobusas toli nenuvažiuos. Tuo metu dar turėjau pusvalandį iki eksperimento pradžios. Nukiūtinusi prie netoliese stovėjusio darbuotojo, nupasakojau situaciją ir paprašiau nurodyti, kur turėčiau eiti. Plačiai šypsodamasis, kaip galima paprasčiau paaiškino – padėkojau ir nuėjau. Žinoma, vis tiek nebuvo viskas aišku. Tai kai jau po minutės žingsniavimo nusukau ne ten, tas pats vyras pavijęs dar kartą nurodė kelią. Supratau, kad be nuotykių jau neapsieisiu.

Pasiekus sankryžą vėlgi nebuvau tikra, kur čia man sukti. Nė horizonte nematyti pastato, kuriame turėčiau būti jau po penkiolikos minučių. Paklausiau šalia prie perėjos laukusio vyro, tai ilgai aiškinomės, diskutavom, ir po intensyvių penkių minučių svarstymo jis nurodė kelią. Į priešingą pusę, nei kad iš tiesų reikėjo. Įtariau, kad gal čia ne visai teisinga kryptis, tad susistabdžiau merginą, kuri, ačiūdie, žinojo, kur mano ieškomas pastatas yra. Bėgau ir atvykau likus penkioms minutėmis. Chu.

Tada jau nusiraminau. Mane pasitiko angliškai kalbantis vaikinas, turėjau užpildyti kelis dokumentus, tada buvo pristatyta eksperimento eiga, mano vaidmuo ir viskas, ką kaip dalyvė turėčiau žinoti. Sėdėjau prie bendro stalo su žmogų primenančiu robotu. Ir jo pusėje, ir maniškėje ant juodo paviršiaus matėsi po du skritulius. Mano užduotis buvo skrituliams nusidažius raudonai, ritmiškai vieną po kito juos paliesti kuoliuku – ranka turėjo judėti lyg švytuoklė, nuo vieno skritulio, prie kito. Reikėjo kartoti judesius tol, kol skrituliukai nusidažydavo juodai (viena tokia serija truko apie 30 sekundžių). Po kelių kartojimų prisijungdavo robotas, švytuodamas metalo spalvos ranką prie savųjų raudonų taškų.

Prieš eksperimentą prie mano rankos buvo pritvirtinti keli judesius sekantys jutikliai, viską stebėjo kameros, turėjau užsikišti ausis su kimštukais ir užsidėti ausines, skleidžiančias baltąjį triukšmą (baisus zirzimas), kad negirdėčiau jokių pašalinių garsų. Eksperimentą sudarė trys sesijos po dešimt bandymų. Įtampos nebuvo, bet viskas atrodė labai įdomu, kaip iš filmo. 🙂

Buvo pasakyta, jog bus tiriamas roboto gebėjimas įsisavinti informaciją ir mokytis, bet tai pasirodė įtartina jau po poros bandymų. Stengiausi liesti skritulius vienodu ritmu, bet roboto ritmas visada labai aiškiai skyrėsi nuo maniškio. Pagalvojau, kad visai ne robotą čia tiria, o mane.

Kas, tikriausiai, ir buvo tiesa. Pirmos sesijos metu robotas buvo uždengtas, matėsi tik jo ranka. Per antrą sesiją vaikinas atidengė roboto kūną, kuris, jam greitai švytavus ranka, visas imdavo virpėti. Per trečią sesiją niekas labai nepasikeitė. Per daug neklausinėjau, bet buvo gana aišku, jog tyrimas sukosi apie tai, kaip mano judesius veikia roboto judesiai. Tai supratus visą eksperimentą stengiausi savo rankos švytavimą palaikyti kuo vienodesnį, nekeisdama ritmo. Galvoj skambėjo melodija, pagal kurią ir judėjau.

Išties, buvo smagu. Po švytavimų pabaigos dar turėjau atsakyti į porą klausimynų apie patį eksperimentą ir apie kairės/ dešinės rankos naudojimą tam tikrose situacijose. Viską u-baigus jaučiausi nuveikus kažką naujo ir labai neįprasto.

Pabaigai, grįžimas į miesto centrą, vis dėlto, irgi buvo sudėtingas. Trumpai: nebeliko autobusų, kurie važiuotų tiesiai nuo tyrimų centro. Įšokau į kitą autobusą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, važiavo ne ten. Po kelių stotelių išlipus jau visai nežinojau ką daryti – draugė laukia miesto centre, vėluoju, o kaip prasinešti irgi neturiu. Vieta atrodo nuošali, jokių praeivių nematyti. Užlėkiau į kavos parduotuvę, kurios pardavėja mane nuvedė iki reikiamos stotelės, iš kurios ir parsigavau atgal.

Taip per pusdienį prašiau pagalbos penkių nepažįstamų japonų (visi pokalbiai vyko japoniškai) ir visi, be išimties, geranoriškai stengėsi padėti. Nors streso netrūko, viskas išėjo kažkaip smagiai.

Linkėjimai!
Jau kiek atsipūtusi Agnė

 

Tempas

Ilgai nesusirašėm!

Čia, aišku, mano kaltė, bet turiu tam rimtą priežastį – mokslai ganėtinai stipriai prispaudė mane prie rašomojo stalo. Ir visai ne rašymui dėl malonumo, o dėl mokymosi ir namų darbų. Penktadienį turėjau paskutinį vidur-semestrinį-egzaminą, bet poilsiu vis dar nekvepia. Po poros savaičių turėsiu egzaminus iš dviejų dalykų, per tą patį laikotarpį dar reikia atlikti eksperimentą (kuriam kol kas nesugalvojau temos..) ir jį aprašyti rašto darbe, ir žinoma, įprasti namų darbai niekur nedingsta. Taip ir sukuosi.

Galvoju, vis tiek reikia jums kažkaip pranešti, kaip laikausi, kas vyksta, tuo labiau, kad tylėjau daugiau nei dvi savaites.. tai papasakosiu, kas maždaug įvyko per šitą trumpą laikotarpį:

1) turėjom net du gimtadienius. Abiejų amerikiečių mūsų kompanijoje, tad Brayden jau suaugęs – 21-erių, o Kayla pasiekė 22. Abiem gimtadieniams rengėm staigmenas, bet nebuvo jokių triukšmingų vakarėlių, pagrindine misija laikėm nustebinimą. Taip Brayden atsiviliojome į bendruomenės centrą „padėti nusinešti šaldytuvą į bendrabutį“, kur jo iš tiesų laukė ne šaldytuvas, o trys merginos su picomis, sausainiais ir dovanomis. Po savaitės atėjo Kaylos gimimo diena, kurią ji praleido Tokijuje, tai per daug neplanavom, ir sulaukę, kol ji grįš, vėlgi surengėm pasisėdėjimą su vaišėmis ir dovanomis. Abu liko patenkinti.

2) pradėjau piešti. Bloknotą eskizams buvau nusipirkusi jau seniai, kartas nuo karto prie jo prisėsdavau, bet po to visai apleidau. Ir kažkokį vakarą, norėdama pailsinti smegenis nuo informacijos, ėmiausi pieštuko vėl. Piešiau kelias dienas iš eilės, bandydama kopijuoti žmones iš nuotraukų. Veikia kaip kokia meditacijos forma ir šiaip smagu pastebėti, kad va, ir šitas, ir anas geriau nei anksčiau išeina. Kažkuo tas atvaizdo kopijavimas primena matematiką, ir nuo to, aišku, patinka tik labiau.

3) apsilankiau indiško maisto restorane (et.. šiaip jau tris kartus, bet vienas buvo ypatingai geras). O, dievai… Likau tikrai patenkinta. Tądien susirinkom beveik visas draugų ratas, tai čia jau didelis pliusas. Bet ir atmosfera, ir aptarnavimas, ir, žinoma, svarbiausia – maistas – taip nuoširdžiai džiugino, kad tikriausiai sugrįšim čia ne kartą.

4) dalyvavau arbatos ceremonijoje. Pirmąkart gyvenime. Kaip buvo smagu! Nežinojau ko tikėtis, nes šią ceremoniją organizavo kultūros paskaitų dėstytoja, o mūsų, studentų, pas ją yra gal dvidešimt. Tai nelabai supratom, ar mes tiesiog stebėsim, ar dalyvausim, kaip išvis viskas vyks.. Bet išėjo puikiai: kiekvienas pagal taisykles įėjom į arbatos kambarį (gal skamba juokingai, bet taip, tam yra taisyklės; čia viskam egzistuoja taisyklės), kiekvienas gavom arbatos, kurią taip pat gėrėm pagal visus ritualus, po to dar ir patys turėjom progos pasimokyti, kaip tai daroma. Meistrė labai sužavėjo – buvo labai draugiška, ir spinduliavo tokią ramybę.. visiškai Zen. Net pasigailėjau, kad neprisijungiau prie arbatos ceremonijos klubo semestro pradžioje, bet gal prisiruošiu tam kitam semestrui.

5) apsilankiau gėlėmis plūstančiame Ashikaga parke. Keliavom ten vakar, visai nebloga grupė žmonių – aštuoni, iš kurių pusės prieš kelionę nepažinojau, bet dabar pažįstamų ratas pasipildė ir jais – keturiais prancūzais. Diena buvo karšta, parkas – didelis (nors nauji draugai pasakojo, kad Versalio rūmų parkas gal penkiskart didesnis, bet muzika jiems priminė gimtąją šalį), gėlių, žinoma, jūros. Ten visą dieną ir praleidom, vaikščiodami, apžiūrinėdami gėles ir kalbėdamiesi. Kelionė atgal truko labai ilgai (gal tris valandas), tad jau buvom išbadėję ir kartu nusigavom į indiško maisto restoraną (čia ir buvo trečiasis kartas), po to dar pasisėdėjom lauke ir išsiskirstėm.

Tai va, taip ir gyvenu. Po tokios poilsio dienos vakar, vėl kimbu į mokslus, na, bent jau iki kito savaitgalio (apie tai dar išgirsit). Iki!

Jūsų pasiilgusi,
Agnė

Ant kalno!

 

Labas!

Žinau, skambės juokingai, bet pagaliau, po beveik dviejų mėnesių praleistų šaly, kurios 70 procentų kraštovaizdžio sudaro kalnai, ir aš nuvykau ant vieno pasidairyti. Prieš tai mačiau kelis horizonte, bet niekad neteko iš tikrųjų ant kurio užsiropšt. Tiesa, kai lankiau mamą Airijoje, buvom prie kalnų, bet ten jie visiškai kitokie – iš esmės, vieni akmenys, kai tuo tarpu Japonijoj kalnus dengia miškai, žaluma ir kitos gamtos grožybės. Užtat labai nekantravau pagaliau juos aplankyti – apie tai ir papasakosiu.

Išvykom ankstų šeštadienio rytą (8:35; šiaip jau per anksti: penktadienį leidom kartu iki vėlaus vakaro, tad nei vienam neužteko miego), ant paties kalno atsiradom 9:40. Oras buvo geras, šiek tiek debesėlių, bet šilta. Autobusas atvežė mus ne į pačią papėdę, kurioj matėm įsikūrusią gyvenvietę, bet kiek aukščiau, kur apsidairęs akių lygy ir nepagalvotum, kad esi ant kalno – driekiasi dviejų eismo juostų gatvė, yra daug suvenyrų parduotuvių, mažų japoniško maisto kavinių ir panašiai. Netrukus pakilom laiptais ir atsidūrėm netoli šventyklos.

Mažiausia ką galiu pasakyt, tai kad viskas atrodė pasakiška, tiesiogine ta žodžio prasme. Norėjosi kiekvieną kampą fotografuoti, bet buvo aišku, kad nesutalpinsi to grožio į nuotraukas. Rytas, oras gaivus, žmonių ne minios, didžiuliai medžiai, visur žalia, o tolumoj matai kalną supantį rūką… Tokioj vietoj gali ir ramus numirti.

Aišku, knietėjo nusigauti į kalno viršūnę. Daugiau nei pusantro kilometro važiavome nediduku vagonu, kelionė truko tik aštuonias minutes. Kai išlipom, aiškiai jautėsi supanti drėgmė ir visur tvyrąs rūkas, o ir šilumos kažkaip neliko. Išėję iš stoties supratom atsidūrę tarp kalno viršūnių, bet priėjus prie krašto paaiškėjo, jog nieko aplink nesimato… Apėmė jausmas, kad stovim debesyje (gal taip ir buvo?), nes pasirėmus į kalno kraštą juosiančią tvorelę nesimatė nieko – neperregima baltuma. Nėra čia ko meluot, šiek tiek nusivylėm. Šiek tiek pasisukioję po suvenyrų parduotuves patraukėm aukščiau.

Aplink supo aukšti, storų kamienų medžiai, na o takeliai čia ne kaip lietuviškuos miškuos. Pirma, tai buvo labai slidu, vietomis ir pelkėta; kopėm netvarkingai išsibarsčiusiais akmenimis. Teko ramstytis rankomis, bendrai prisižiūrėti (taip pat prižvelgti ir draugus), kad kur nenudardėtume žemyn, dar ir numatyti, kaip prasilenkti su keliaujančiais iš priešingos pusės.

Šiaip ne taip atkakom iki viršūnės (vienos iš dviejų), kur pastatyta maža šventyklėlė. Ten vėlgi, šiaip jau turėtų driektis nuostabūs vaizdai, bet rodės, jog esam danguje. Labai drėgname, vėsiame danguje. Čia rūkas (ar debesis?:) buvo toks tirštas, kad po kelių minučių plaukai tapo visiškai šlapi. Pastoviniavom, pasifotografavom ir tada jau pėsčiomis leidomės kalnu žemyn, kas buvo sudėtingiau, nei tikėjomės.

Čia turėtų driektis nuostabūs vaizdai..

Įsivaizduoju, kad atrodėm klaikiai juokingai – užsieniečių būrelis, šviesiais NE-sportiniais rūbais, NE-laipiojimui skirta avalyne, merginos (iš pradžių) dar ir palaidais plaukais… Tikri バカ外人. (Japonai, tuo tarpu, su žygiavimo batais, lazdomis, derama apranga.) Bet atmosfera buvo labai smagi, visi prasilenkdami sveikinosi (čia pasirodo visur toks dalykas egzistuoja laipiojant kalnais; aš, laipiojimo patirties neturinti, net nežinojau, užtat labai žavėjausi), kartais jaunesni sveikindavosi angliškai, o mes, žinoma, atliepdavom japoniškai, tad jie iš karto pasipuošdavo šypsenomis ir lyg atsiprašydami pasisveikindavo vėl, jau sava kalba. Dėlto ir buvo taip jauku – nors aiškiai matėsi, kad mes nevietiniai, jautėmės visai ne svetimi.

Dėl ekstremalių sąlygų (slidumo) tuos 2,5 km leidomės tikrai ilgai, maždaug pusantros valandos. Draugams juokiausi, kad džiaugsiuosi, jei grįšiu su visais dantimis, drabužius galiu ir išsitepti. Šiaip jau kelionę baigėm be didesnių nuostolių, tik Yasya paslydus ant šlapios žemės pasigražino rūbus. Kai parsigavom į papėdę, buvo jau įsidienoję, net kiek karšta; nuvargę, drebančiom kojom skubėjom susirasti kokią vietelę pietums, o pavalgę skubėjom į autobusą ir parvykom namo.

Japonijoj kažkaip dažnai tokio klausimo sulaukiu, „ar patinka laipioti kalnais?“ – dabar jau turėsiu atsakymą – tikrai taip. Vaikystėj buvo sunku iš medžių iškrapštyti, o dabar, kol esu čia, stengsiuos atsidžiaugti nauja pramoga. Jei rimtai, tai su draugais jau aptarėm, kada čia reiktų kartot tokią kelionę. 🙂

Linkėjimai,
vis dar maudžiančiomis kojomis,
Agnė