Nauja pradžia: rudens semestras

Jau pralėkė pora savaičių, kai vėl žingsniuojam į universitetą. Būdamas reguliariu studentu gal ir gali nesitikėti didelių pokyčių, bet kaip užsienio studentei viskas prasideda nuo pradžių: kiti dėstytojai, kiti studentai, net draugų ratas, ir tas pasikeitė. Taip buvau labai greit išspirta iš komforto zonos, bet tikriausiai sunkiausiai slinko pirmoji diena, o toliau nusistovėjo tas malonus jaudulys, kai lauki, kas naujo nutiks.

Skaityti daugiau

Kai Japonijoje sulauki svečių

Paskutinė dešimtis dienų buvo labai siurrealistinė. Kartu paatostogauti atvyko Rokas, po kelių dienų atskrido VU bendrakursės Miglė ir Vaida, Japoniją paliko Brayden ir jau ruošiamės ryt išlydėti Yasya. Viskas sukosi kaip sapne, emocijos keitėsi nuo visiškos laimės iki kūkčiojimo, o jau nuo vakar einu į paskaitas, todėl dar kiek sunku susigaudyti. Tai nuo pradžių.

Jeigu nežinot, kas tas Rokas, vadinasi nepakankamai su manimi bendraujat ir gausit čia tokios medžiagos, kurios paprastai niekur neužtiksit. Trumpai: su Roku esam kartu jau trys metai, tad studijos Japonijoje tapo nemažu iššūkiu. Dar esant Lietuvoje, vis užsimindavau, na gi ką nors sugalvosim, kaip nors atvyksi pas mane bent savaitei, o jis, cha, netikėjo, sakė, „ahaaaaa, atvyksiu atvyksiu…“, bet iš tiesų atskrido!

Skaityti daugiau

Keturių dienų gimtadienis

Prieš savaitę draugė Yasya tapo dvidešimt vienerių. Gimtadienį pradėjom atrakcionų parke, o po to visa grupė draugų savaitę praleidom kartu. Kadangi pirmas keturias dienas turėjom realios veiklos, o toliau vis tiek dienas leidom kartu, juokavom, kad va, gimtadienis vis nesibaigia – apie tą laiką ir papasakosiu.

Skaityti daugiau

Apie nieką (ir viską)

Pastebėjot ar ne, paskutiniu metu turėjau šiokį tokį rašytojo bloką – negalėjau prisiversti sudėti minčių ar įspūdžių į naują įrašą. Sakyčiau, kaltos atostogos be realios veiklos, bet nežinau, ar čia visiška tiesa. Atostogos tęsiasi, bet nuotykiai kiek sustoję vietoje – mat bandom su draugais šiek tiek taupyti po paskutinių kelionių, kurios atsiėjo tiek, kiek gėda pasakyt garsiai. Užtat daugiausia laiko praleidžiam Tsukuboj, ypatingai bendrabučio kambariuose, atskirai.

Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pliusai: būti vienai su savimi man yra palaima, turiu laiko labai atostoginiams dalykams (knygoms, filmams, anime, muzikai, jogai ir pan.). Pagrindinis minusas: tiesiog užknisa, pradeda kilt egzistenciniai klausimai, bet visa tai veda iki kito pliuso – kiekvienas išėjimas kažkur pasidaro daug smagesnis. Taip pat, kadangi nenorim išlaidauti, randam dalykų, kuriais galim pasidžiaugt pačioj Tsukuboj, ko nebandėm anksčiau – ėjom pasivaikščioti į dar nelankytą parką, pagaliau nuvykom į mokslo muziejų, apsilankėm nuotraukų parodoje, žiūrėjom filmą kino teatre, valgėm, gėrėm kavą naujose vietose.

Skaityti daugiau

Naktiniai pasivažinėjimai

Paskutinę savaitę daugiau mažiau praleidau bendrabutyje. Draugai išvykę keliauti, tad turėjau šansą pabūti viena, kas šiaip jau niekad nekėlė per daug problemų. Išėjimai iš kambario apsiribojo biblioteka, maisto parduotuvėmis ir važinėjimu dviračiu. Tiesa, dar ir bėgiojau, bet tik kartą, nes be kompanionės buvo baisoka, ypač kai pastebėjau, jog kažkas mane nusekė nuo stadiono iki bendrabučio (galbūt tai paranoja, bet tikrai taip atrodė, tad paklausiusi draugės patarimo viena jau nebebėgiojau).

Kadangi nieko labai ypatingo ar neįprasto per tą savaitę tūnojimo kambaryje neįvyko, pagalvojau, kad reikia aprašyti naktinius pasivažinėjimus dviračiais. Dviratį turiu beveik nuo pat atvykimo į Japoniją pradžios, bet daug nevažinėjau – spūstys universiteto teritorijoje gąsdino, pats universitetas arti, tad kaip ir nebuvo didelio reikalo. Kartais dviračiais važiuodavom iki parduotuvės, bet tada iškildavo kita problema – Nastya, su kuria praleidžiu daugiausia laiko, dviračio neturėjo, tai kaip ir reikėjo rinktis prioritetus.. Šitaip mano dviratis stovėjo po stogu prie bendrabučio, apgyvendindamas vis daugiau vorų šeimų, kol prasidėjo atostogos ir radom progų važinėtis dažniau. Be to, prieš išvykdama iš Japonijos, Kayla savo dviratį perleido Nastyai, tad situacija žymiai pagerėjo.

Skaityti daugiau

Kai draugai keliauja namo

Pasibaigęs pirmas semestras reiškia ne tik atostogas ir užsitarnautą poilsį. Jis taip pat nurodo, kad atėjo metas daliai draugų vykti namo — šią savaitę atsisveikinau su Kayla ir Aušra. (Nebijokit, nieko verksmingo nebus, rašysiu apie tai, kaip praleidom paskutinius susitikimus. 🙂 )

Skaityti daugiau

Okinawa

Šiandien apie tai, kaip su draugais praleidom savaitę rojuj.

Antradienio vakarą išskridom į pietines Japonijos salas, Okinawa. Ar tam buvo geriausias laikas, sunku pasakyti — rugpjūtis Japonijoje yra karščiausias, o pietuose, kurie pagal klimato juostą laikomi subtropikais, temperatūra visą parą nekrito žemiau +30°C. Penktadienį buvo paskelbta apie prasidedantį taifūnų sezoną, kuris turėtų atnešti stiprų lietų. Gąsdino pranešimai apie atšaukiamus skrydžius, draudimai maudytis net ir įlankose, ne tik atvirame vandenyne.. bet taifūno ženklų kaip ir nematėme.

Skaityti daugiau

Pirmas semestras baigtas!

Jau ir aš galiu džiaugtis atostogomis — vakar turėjau paskutinį šio semestro egzaminą. Paskutinė savaitė buvo visiškai kritinė: turėjau laikyti keturis egzaminus ir parašyti du rašto darbus. Atsiskaitymų buvo ir prieš tai, bet šitas finalas visai nuvarė nuo kojų, užtat labai džiaugiuosi, kad vargai pagaliau baigės.
Skaityti daugiau

Lietuvaitės susitiko vėl

Su Aušra buvom susitikusios prieš du mėnesius ir pasižadėjom viena kitai, kad būtinai susitiksim vėl. Tąkart ji atvyko į Tokiją, tad dabar atėjo mano eilė vykti pas ją. Tsukubą ir Sendai, kur gyvena Aušra, skiria 238 kilometrai, bet pirma turėjau važiuot į Tokiją (priešingoj pusėj), tad naktiniu autobusu keliavau 305 km šiaurėn. Šiandien apie tai.

Taip Sendai atsiradau šeštadienį, septintą ryte. Šiek tiek pasiblaškiusios aplink stotį susitikom, tada pavaikštinėjom mieste. Parvykom pas ją, kiek pasėdėjusios, atsipūtusios, nusprendėm važiuoti pamatyti didelės, šimto metrų aukščio Bodhisatvos statulos (kuri yra aukščiausia dievybės statula Japonijoje ir rodos, šešta pagal dydį pasaulyje). Aušra, aišku, jau buvo ją mačiusi, bet savaitgaliui gavo gidės vaidmenį, tai rodė vietas, kurios buvo visiškai naujos man, nors pati ten jau po keletą kartų lankėsi.. Draugė. 🙂

Skaityti daugiau

Draugės

Trys mėnesiai svečioj šaly buvo lygiai tiek, kiek truko suprasti, jog jau tikrai pasiilgau žmonių Lietuvoj. Jei susirūpinot, o kodėl gi ne Lietuvos, tai galiu pasakyt, kad miestas, kuriam gyvenu čia, Japonijoj, yra labai panašus į miestelius gimtinėj. Na taip, Tsukuba yra beveik septyniolika kartų didesnis miestas, nei Telšiai, turi universitetą, įvairių tyrimų centrus, bet čia neįtikėtinai daug gamtos. O man to ir tereikia – medžių, vandens, ir aš jau rami, jau namie. Taip kad per daug pačios Lietuvos kaip gyvenimo vietos (bent kol kas) neilgu – gyvenu labai panašioje aplinkoje.

Bet. Draugai – kitas dalykas. Vasara visada buvo metas atsigriebti su draugais, nors gal greit jau nebebus, suaugusių gyvenimas gi laukia, o gal jau ir prasidėjo, nebesuseku. Kol Lietuvoje vasara ir bent kiek galit pasidžiaugti išvykomis, draugų susibūrimais prie ežerų, šašlykais ir pan., mes čia dar einame į paskaitas. Jau tas skirtumas kažkaip įžiebė mintį, kad tikrai esu kitam pasaulio gale, toli nuo jūsų. Pirmieji įspūdžiai nuslūgę, atsirado šiokia tokia rutina, tad ilgesio jausmas lygiagrečiai pasidarė daug aiškesnis.

Visgi, ne dėl skundimosi pradėjau šį įrašą. 🙂 Jūsų, žinoma, be galo pasiilgau, bet draugės čia – taip pat nuostabios. Apie tai ir papasakosiu.

Skaityti daugiau