Paskutinė dešimtis dienų buvo labai siurrealistinė. Kartu paatostogauti atvyko Rokas, po kelių dienų atskrido VU bendrakursės Miglė ir Vaida, Japoniją paliko Brayden ir jau ruošiamės ryt išlydėti Yasya. Viskas sukosi kaip sapne, emocijos keitėsi nuo visiškos laimės iki kūkčiojimo, o jau nuo vakar einu į paskaitas, todėl dar kiek sunku susigaudyti. Tai nuo pradžių.

Jeigu nežinot, kas tas Rokas, vadinasi nepakankamai su manimi bendraujat ir gausit čia tokios medžiagos, kurios paprastai niekur neužtiksit. Trumpai: su Roku esam kartu jau trys metai, tad studijos Japonijoje tapo nemažu iššūkiu. Dar esant Lietuvoje, vis užsimindavau, na gi ką nors sugalvosim, kaip nors atvyksi pas mane bent savaitei, o jis, cha, netikėjo, sakė, „ahaaaaa, atvyksiu atvyksiu…“, bet iš tiesų atskrido!

Per tokį ribotą laiką neįmanoma parodyti visos Japonijos, o ir manau ne paskutinė kelionė čia kartu, tad planavau bent kiek jį supažindinti su šalimi ir pačios gyvenimu. Todėl sąraše prie vietų, kurias norėjau parodyti, buvo ne tik Tokijas, Kamakura ir Enoshima, bet ir pati Tsukuba, universitetas, Tsukubos kalnas.

Tokijuj praleidom maždaug tris dienas. Gyvenome nedideliame airBnB, bet ten ilgai neužsibūdavome – norėjosi kuo daugiau laiko praleisti mieste. Taip pirmą dieną apžiūrėję šventyklas Asakusoje ir vakare apvaikščioję jau nurimusią Akihabarą, antrąją dieną keliavom pamatyt Tokijo iš aukštai – kilome į Tokyo Sky Tree, kur, maniau, turėsim problemų, kadangi Rokas prisibijo aukščio, bet viskas išėjo gerai.

Tą pačią dieną aplankėm ir porą parkų, viename iš jų stebėjom vėžliukus (išties, daug vėžlių matėme per tą savaitę), tada apžiūrėję pastatus prašmatniajame Ginzos rajone lėkėm į Shibuya, kur stovi šuns Hachiko statula ir yra garsioji perėja, kuria kasdien plūsta tūkstančiai žmonių.

Gal jums užklius, kiek daug tekste „vaikščiojimų“ ir „keliavimų“, bet jau per tas dvi dienas pėsčiomis nuėjome 35 kilometrus, kas, manau, visai paaiškina įrašo leksiką.

Kitą dieną vykom į ne taip toli Tokijo esantį, savo istorija garsų miestą Kamakurą. Ši vieta bendrai pasižymi tradiciškumu, turi daug šventyklų, yra kalnuota, žalia – labai gražu. Ir pati čia buvau pirmą kartą, tad abiem buvo įdomu, o susitikom ir su Nastya, kuri, panašiai kaip aš, turėjo gidės rolę savo keliaujančiai šeimai, tad po pirmos dienos pusės atskirų maršrutų po šventyklas, vakarop susibūrėme ir keliavome į netoli esančią Enoshima salą. Saulė jau leidosi, pačią salelę reikia pasiekti tiesiog einant iki jos tiltu, tad vaizdas nenuvylė. Pavakarieniavę tradicinio japonų maisto restoranėly kopėme daugybe laiptų link aukštai įtaisytos šventyklos, nuo kurios matėsi ir šviečiantis miestas šalia. Taip įveikę kiek daugiau nei 16 kilometrų, grįžom į Tokiją.

Po tokių pilnų įspūdžių dienų jau buvom kiek pavargę, todėl Tokijuje dieną praleidome ramesniu tempu, nors vis tiek nuėjome beveik 13 kilometrų. Vaikštinėjome imperatoriškųjų rūmų soduose, aplankėme dar vieną šventyklą ir grįžom į Tsukubą kiek atsikvėpti. Po pusantros dienos ilsėjimosi išsikėlėm naują iššūkį – užkopti į ir nulipti nuo Tsukubos kalno. Jei pamenat iš ankstesnių įrašų, jau buvau čia su draugais, bet tąkart mes užkilome iki viršūnės traukinuku ir tik leidomės savomis kojomis.

Nežinojau, kaip čia gausis, bet ir užlipom, ir pasiekėm abi viršūnes, ir nusileidom per tris valandas (numatytas laikas nurodytas kaip keturios valandos, tai visai didžiavomės). Rokas išvis pirmą kartą lipo ant kalno, bet patiko abiem, o ir šįkart nuo viršūnės matėsi kraštovaizdis – vieni pliusai.

Po šito turėjome dar dvi dienas, tai vieną iš jų paskyrėme vėl Tokijui – Miglė su Vaida norėjo aplankyti Akihabaros rajoną, tad keliavome kartu, o kitą laiką praleidome bendrabutyje – žiūrėjom filmus, gaminom maistą ir bandėm negalvot, kad tuoj vėl reikės skirtis.

Tą pačią dieną, kai kopėme į kalną, turėjau susitikti su kitą dieną išvykstančiu draugu Brayden, kas buvo labai liūdna. Susirinkom paskutiniam pasisėdėjimui pas Nastya ir jau vakarui baigiantis turėjom atsisveikinti. Verkėm visi. Net į Roko išvykimą taip skaudžiai nereagavau – aišku, baisiai liūdna taip pat, bet bent jau žinau, kad po pusmečio susitiksim vėl, o kada teks pamatyti draugą iš JAV, neaišku. Tas pats ir su Yasya, nors susitikt ukrainietėms ir lietuvei, visgi, šansų daugiau.

Bendrai, esu labai patenkinta visu keliavimu. Šįkart aš buvau gidės pozicijoje, kas būnant čia, Japonijoje, pasitaiko retai – teko ir viską reguliuoti, ir japoniškai kalbėt su žmonėmis, užtat dabar kiek drąsiau jaučiuosi, nes pasirodo, galiu daugiau, nei maniau. Aišku, didžiausias džiaugsmas buvo pamatyti Roką, o tai, kad kelionė jam nuoširdžiai patiko, išvis glosto širdį.

Šiandien vėl nusimato ašarų pakalnė dėl išvykstančios draugės, o tada jau teks pilnai susitelkti naujam semestrui, kuris prasidėjo visai neblogai. Laukit naujienų, o aš siunčiu linkėjimus!

Agnė