Visiškai su tekstu nesusijusi nuotrauka

Šiandien apie tai, kaip pirmą kartą akis į akį susitikau su robotu. Radau skelbimą internete, jog ieškomi savanoriai eksperimentui su žmogaus analogu-robotu (Human-Robot Interaction), lyg ir kažkas apie dirbtinį intelektą. Užsiregistravau ir pirmadienį jau lėkiau į robotų technikos laboratoriją.

Tyrimų centras, į kurį turėjau atvykti, įsikūręs man nepažįstamam Tsukubos rajone. Sekiau visas nuorodas, į kokį autobusą, kada įlipti, bet aišku, vis tiek turėjau prisidaryt bėdos. Išlipau stotele anksčiau (na,  daug kas ten išlipo, tai..) ir iškart supratau, kad esu ne ten. Sumetus, kad kelionės buvo likę tik dvi minutės, pagalvojau, jog nieko čia baisaus, gi per dvi minutes autobusas toli nenuvažiuos. Tuo metu dar turėjau pusvalandį iki eksperimento pradžios. Nukiūtinusi prie netoliese stovėjusio darbuotojo, nupasakojau situaciją ir paprašiau nurodyti, kur turėčiau eiti. Plačiai šypsodamasis, kaip galima paprasčiau paaiškino – padėkojau ir nuėjau. Žinoma, vis tiek nebuvo viskas aišku. Tai kai jau po minutės žingsniavimo nusukau ne ten, tas pats vyras pavijęs dar kartą nurodė kelią. Supratau, kad be nuotykių jau neapsieisiu.

Pasiekus sankryžą vėlgi nebuvau tikra, kur čia man sukti. Nė horizonte nematyti pastato, kuriame turėčiau būti jau po penkiolikos minučių. Paklausiau šalia prie perėjos laukusio vyro, tai ilgai aiškinomės, diskutavom, ir po intensyvių penkių minučių svarstymo jis nurodė kelią. Į priešingą pusę, nei kad iš tiesų reikėjo. Įtariau, kad gal čia ne visai teisinga kryptis, tad susistabdžiau merginą, kuri, ačiūdie, žinojo, kur mano ieškomas pastatas yra. Bėgau ir atvykau likus penkioms minutėmis. Chu.

Tada jau nusiraminau. Mane pasitiko angliškai kalbantis vaikinas, turėjau užpildyti kelis dokumentus, tada buvo pristatyta eksperimento eiga, mano vaidmuo ir viskas, ką kaip dalyvė turėčiau žinoti. Sėdėjau prie bendro stalo su žmogų primenančiu robotu. Ir jo pusėje, ir maniškėje ant juodo paviršiaus matėsi po du skritulius. Mano užduotis buvo skrituliams nusidažius raudonai, ritmiškai vieną po kito juos paliesti kuoliuku – ranka turėjo judėti lyg švytuoklė, nuo vieno skritulio, prie kito. Reikėjo kartoti judesius tol, kol skrituliukai nusidažydavo juodai (viena tokia serija truko apie 30 sekundžių). Po kelių kartojimų prisijungdavo robotas, švytuodamas metalo spalvos ranką prie savųjų raudonų taškų.

Prieš eksperimentą prie mano rankos buvo pritvirtinti keli judesius sekantys jutikliai, viską stebėjo kameros, turėjau užsikišti ausis su kimštukais ir užsidėti ausines, skleidžiančias baltąjį triukšmą (baisus zirzimas), kad negirdėčiau jokių pašalinių garsų. Eksperimentą sudarė trys sesijos po dešimt bandymų. Įtampos nebuvo, bet viskas atrodė labai įdomu, kaip iš filmo. 🙂

Buvo pasakyta, jog bus tiriamas roboto gebėjimas įsisavinti informaciją ir mokytis, bet tai pasirodė įtartina jau po poros bandymų. Stengiausi liesti skritulius vienodu ritmu, bet roboto ritmas visada labai aiškiai skyrėsi nuo maniškio. Pagalvojau, kad visai ne robotą čia tiria, o mane.

Kas, tikriausiai, ir buvo tiesa. Pirmos sesijos metu robotas buvo uždengtas, matėsi tik jo ranka. Per antrą sesiją vaikinas atidengė roboto kūną, kuris, jam greitai švytavus ranka, visas imdavo virpėti. Per trečią sesiją niekas labai nepasikeitė. Per daug neklausinėjau, bet buvo gana aišku, jog tyrimas sukosi apie tai, kaip mano judesius veikia roboto judesiai. Tai supratus visą eksperimentą stengiausi savo rankos švytavimą palaikyti kuo vienodesnį, nekeisdama ritmo. Galvoj skambėjo melodija, pagal kurią ir judėjau.

Išties, buvo smagu. Po švytavimų pabaigos dar turėjau atsakyti į porą klausimynų apie patį eksperimentą ir apie kairės/ dešinės rankos naudojimą tam tikrose situacijose. Viską u-baigus jaučiausi nuveikus kažką naujo ir labai neįprasto.

Pabaigai, grįžimas į miesto centrą, vis dėlto, irgi buvo sudėtingas. Trumpai: nebeliko autobusų, kurie važiuotų tiesiai nuo tyrimų centro. Įšokau į kitą autobusą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, važiavo ne ten. Po kelių stotelių išlipus jau visai nežinojau ką daryti – draugė laukia miesto centre, vėluoju, o kaip prasinešti irgi neturiu. Vieta atrodo nuošali, jokių praeivių nematyti. Užlėkiau į kavos parduotuvę, kurios pardavėja mane nuvedė iki reikiamos stotelės, iš kurios ir parsigavau atgal.

Taip per pusdienį prašiau pagalbos penkių nepažįstamų japonų (visi pokalbiai vyko japoniškai) ir visi, be išimties, geranoriškai stengėsi padėti. Nors streso netrūko, viskas išėjo kažkaip smagiai.

Linkėjimai!
Jau kiek atsipūtusi Agnė