Gimtadienis Fuji

Apie Fuji, aukščiausią Japonijos kalną, spėju, daugelis esate girdėję. Šį populiariausiu pasaulyje laikomą kalną mačiau vos kelis kartus keliaudama, bet dar universitete buvau girdėjusi, kad kiekvienas japonas bent kartą gyvenime bando jį įveikti, todėl žinojau, kad bandyti reikės ir man. Šiandien apie tai, kaip šitas užsibrėžimas man sekėsi.:)

Fuji praeitų metų gegužę, dar gerokai pasidengęs sniegu.

Pasiruošimas

Kad kopsim į Fuji su Luku tvirtai nusprendėm dvi savaitės iki gimtadienio. Į šitą kalną galima lipti tik porą mėnesių per metus – sezonas labai trumpas, nes didžiąją metų dalį Fuji slepiasi po sniegu, gaubiasi stipriais vėjais – tada lipti jau nesaugu. Oficialiai lipimo sezono pabaiga šiemet buvo rugsėjo 10, todėl galvojom, kad kelias dienas prieš tai kopti būtų pats tas, nes tokių kaip mes jau turėtų būti mažuma. O ir patirti vėsų orą (kokio Nagojoje nejautėme jau 3 mėnesius, nes čia kasdien virš +30°C) labai viliojo. Todėl užsirezervavom nakvynę ant kalno ir pradėjom planuoti.

Nors laikau save gamtos mylėtoja ir vaikščiojimas/kopinėjimas po kalnus man patinka, specialių batų ir aprangos tam neturėjau. Dėl to prieš kopiant keliavom į Tokiją išsinuomoti reikalingų daiktų, kur išgirdom apie galimus nesklandumus kalne.

Į Fuji viršūnę veda 5 keliai, kiekvienas turintis po kelias stoteles su nakvynę siūlančiais hosteliais, kavinukėmis ir tualetais. Ką mes sužinojome dieną prieš kelionę į kalną, toje kopinėjimo priemones nuomojančioje parduotuvėje, tai kad besibaigiant sezonui visos šios įstaigos, įskaitant tualetus, pradeda po truputį užsidarinėti. Konsultantė, išgirdusi jog kopsime į tą aukštybę, žiūrėjo į mane susirūpinusiomis akimis: „gal pasiruošk kokį nešiojamą tualetą, nes merginai užstrigti kalne  be vietos nusilengvint yra sunkoka.” Nešiojamą tualetą? Apie tokius net nebuvau girdėjusi (galit pagooglint patys), bet skambėjo nekaip.

Gal jau galvojate, kad kas čia tokio lipant į kalną kokiam krūme pritūpti, bet šitoj situacijoje yra vienas didelis „bet”. Fuji nėra miškingas – tik jo apatinėje dalyje yra žalumos. Nuo aukščio, kur įprastai kopiama, šitas kalnas yra beveik visiškai plikas. Kur ne kur matosi kuokšteliai trumpos augmenijos, bet iš esmės – visur juodas smėlis ir akmenys. Ne veltui Fuji yra ugnikalnis.

Tai galit įsivaizduoti mano paniką sužinojus apie tokią situaciją kopimo išvakarėse. Susirinkusi nuomotus batus ir lazdas, pasinaudojau konsultantės patarimu ir ieškojau informacijos apie kiekvieną mūsų maršruto stotelę – kur bus dar įmanoma pasinaudoti tualetu, o kur jau reikės kentėti. Atradau, jog bus dviejų valandų ruožas, kur viskas uždaryta, bet tai žinant psichologiškai pasiruošti buvo lengviau.

Pirma diena: kelias iki 9-tos stotelės

Prieš didžiąją išvyką gerokai jaudinausi – niekad taip aukštai nebuvau lipus, ir bendrai tokio ilgumo kopimo patirties neturėjau. Dar ir keltis reikėjo 6 ryto, tai naktį sapnavau, kaip ruošiuosi, kraunu daiktus į kuprinę, tikrinu, ar nieko nepalikau… įprasti reikalai.

Kilimui pasirinkom Fujinomiya kelią, kuris prasideda 2400m aukštyje. Iki čia atvažiavome autobusu, su kuriuo pakilom virš pirmųjų debesų, tądien gaubusių kalną. Be mūsų važiavo tik 4 keliautojai, kas buvo geras ženklas – pustuštis autobusas reiškė, kad nebus spūsčių ar eilių, kas, girdėjome, įprasta sezono įkarštyje.

Į 5-tą Fujinomiya stotelę, nuo kurios ketinome lipti aukštyn, atvykome 9:30. Čia pastatyti keli biotualetai, kioskelis, autobuso bilietams nusipirkti, ir namelis poilsiui – du kambarėliai po stogu su keliomis kėdėmis ir stalu. Matėme gal 10 žmonių, besiruošiančių kopimui.

Ilgai nelaukę pradėjom lipti. Pakeliui sutikti darbuotojai dar perspėjo, kad popiet oras ketina sublogti, paklausė, ar turim lietpalčius. Viską turėjom, tai padėkoję kopėm aukščiau. Dabar galvoju, kad galėjo perspėti ir dėl kepinančios saulės, nes nors ir prieš lipdami išsitepėm kremu nuo UV, vėliau to nepakartojom, ir dabar turiu smagų plaštakų įdegį.

Niekad nebuvau taip nudegus rankų, tai ir nesupratau, kad kopiant jaustas „kažkoks niežulys“ buvo odos svilimas.:) Dabar jau žinosiu.

Kai pradėjom kopti, virš mūsų dar buvo debesų, bet greitai jie atsidūrė akių lygyje. Stotelėse sutikdavome daugiau žmonių, nes nemaža dalis tuo pačiu keliu leidosi žemyn. Pirmas įspūdis buvo tiesiog „sunku.“ Sunkios kuprinės ant pečių, atrodė, visai greit pritrūksta oro, vis reikia kur pastoviniuoti. Lipant karšta, kaitina saulė, o vos prisėdus pailsėti jau gerokai vėsiau, reikia apsirengti ir saugoti daiktus, kad jų neišpūstų vėjas.

Šeštoje stotelėje. Čia buvo ir tualetų, ir gėrimų. Tarp kitko, vanduo ir kiti gėrimai ant kalno gerokai brangesni (kažkam čia juos reikia atitempti, tai suprantama). Kai viršūnėje teko atsargas pasipildyti, už litrą vandens mokėjome ~€7.

Kiek įsibėgėjus pasidarė psichologiškai lengviau. Matėme ir kopiantį senelį, ir mokinių grupelę, tai atrodė, jog jei jie vis sėkmingai stumiasi pirmyn, tai pavyks ir mums.

Oficialios stotelės kalne įrengtos pakankamai nedideliais atstumais – kas valandą, kai kur ir kas pusvalandį. Jose sustodavome ilgiau, bet mažas pertraukas darėme ir pakeliui. Taip vis kur sustodami giliai kvėpavom, grožėjomės vaizdais nuo kalno, užkandžiavom. Tądien su orais labai pasisekė.

Natūralu, kad kuo aukščiau lipom, tuo sunkiau darėsi. Vis greičiau pradėdavo trūkti oro, o ir kojos sunkiau judėjo. Labai džiaugiausi, kad išsinuomojau lazdas, nes buvo ir oro kišenių, kur, rodės, iš niekur nieko pradeda pūsti tokio stiprumo vėjas, jog jis nešė mus į šonus su visom kuprinėm. Tais momentais lazdos padėdavo įsispirti į žemę ir atsilaikyti.

Toliau šiek tiek vaizdų iš virš debesų:

Pirmąją dieną nelipom iki pat viršaus. Apie 14:30 pasiekėme devintą stotelę, kurioje buvome užsirezervavę nakvynę. Nuo jos iki viršūnės – valanda kelio, todėl prieš pradėdami kopti dar svaičiojome, kad gal reikės pasidėti ten daiktus, ir lipt iki pat kraterio pažiūrėti į saulėlydį, o tada parkopti atgal.. Ko, aišku, po penkių valandų kopimo viršun jau nebenorėjom.

Čia darbuotojai tvarkėsi, pakavosi – visgi, sezono pabaiga. Mus registravęs žmogus paaiškino – „šiandien paskutinė darbo diena, todėl prašom, išeidami nepalikit jokių daiktų, nes atsiimti jų greitai nepavyks. Dirbam rytoj iki penkių, todėl prašom iki tol išeit.“ Lukas žiūri į mane, klausia, ar čia iki penkių vakaro? Sakau, nu nepaaiškino, tai matyt. Klausia registratoriaus pats: „o čia ryto penkių ar vakaro?“ –„Ryto ryto, pusryčiai nuo 2:00 nakties, o 5:00 jau užsidarom.“ Mums tai kaip ir netrukdė, nes planavom išeit prieš saulei pakylant, bet skambėjo vis tiek juokingai. Ir buvo aišku, kad jokiems pramiegojimams vietos nebus.

Palydovas su šypsena.:)

Šitas hostelis talpina 250 žmonių. Iš išorės pažiūrėjus, sunku suprasti kur, bet ten labai kompaktiškai viskas suplanuota. Tą supratom įėję į koridorių, kur iš abiejų pusių įrengti „kambariukai“ miegojimui, atrodantys kaip dviem aukštais sustatytos medinės dėžės. Lukas sakė, kaip dviaukštės arklidės. Prie vienos tų „dėžių”  nusiveda mus ir dar du japonus, sako, jūs miegosit čia. Visi vienoj dėžėj. Ok. Darbuotojas iškart nuramina, kad erdvę perpus galima padalyti užuolaida. Visgi, nepatogumas tame, kad užuolaida padaliną kambariuką ne į kairę ir dešinę puses, o į „gilesnę“ ir „priekinę“ dalis. Kadangi mums kliuvo ta gilesnė, kaskart norint išlįsti iš kambarėlio reikėdavo atsargiai laviruoti, kad neužmintumėme ant priekyje miegančių kaimynų.

Šiek tiek pasnaudę, planavome kada ir kuriuo keliu tęsti savo žygį kitą dieną. Oras lauke jau buvo stipriai pasikeitęs – ne tik kad giedro dangaus visai nematyt, bet atrodė, jog esame debesyje, kurį dar ir vėjas plaiksto. Labai tikėjomės, kad jis nuslinks iki ryto, bet šitas noras neišsipildė: likusią kalno dalį teko įveikti smulkių lašelių apsupty.

Viršūnė ir leidimasis

Kadangi iki viršūnės dar buvo likusi valanda kelio, supratom, jog turėsim išeiti apie ketvirtą ryto. Aštuntą vakaro atsigulę, pusiau miegodami prasivartę kelias valandas, 3:00 kėlėmės pusryčiauti ir ruoštis. Ketvirtą išėjom laukan, visur tamsu, šlapias debesis niekur nepasitraukęs. Šįkart jau reikėjo geriau apsimuturiuoti: užsidėjome ir papildomas kelnes nuo lietaus, ir striukes, ir lietpalčius, kad kuprinės nesušlaptų. Turėjom prožektorius ant kaktų, bet maniškis vos išėjus į lauką pradėjo išsijunginėti – sunerimau, gal neatsparus vandeniui? Jau nebuvo kas daryti, tai pasiėmiau jį ant riešo (kažkodėl ten jis mažiau išsijunginėdavo), į kitą ranką stvėriau lazdą, ir pradėjom kopt.

Čia buvo tikrai sunkiausias ruožas, kuriuo ėjome. Labai greit pritrūkdavo oro, todėl dažnai stoviniuodavome. Per lašeliais padengtus akinius nieko negalėjau matyt, varvėjo nosis, o dar tiek prisirengus karšta. Pats kelias čia buvo labiau akmenuotas, o tokioj drėgnoj tamsoj ir matėsi tik pora žingsnių į priekį, todėl ėjome lėtai, vis įsikibdami šalia esančių virvių, kad kur nepaslystume.

Viršūnę, visgi, pasiekėm laiku. Ir nors saulė slėpėsi po tirštu rūku, buvo labai gražu.

Leidimuisi norėjome kitokio peizažo, todėl pasirinkome Subashiri kelią. Jis laikomas greičiausiu nusileidimui – Lukas buvo skaitęs, jog jame yra tokių patogių ruožų, kad žmonės tiesiog bėga žemyn. Kad jį pasiektume, reikėjo šiek tiek paėjėti palei Fuji kraterį: iš jo, atrodė, virto baltas rūkas, pūtė labai stiprus vėjas. Nustebau, kad nei palei kraterį, nei palei kalno šlaitą nėra kažkokių tvorelių ar apsaugų.

Leidimosi kelias man buvo labai netikėtas. Prasidėjo jis taip: platūs zigzagai juodo smėlio, kuriame batai susminga iki 10cm. Iš pradžių kiek išgąsdino statesni ruožai, nes juose natūraliai įsijungdavo bėgimo režimas – taip tiesiog lengviau, kai klampus smėlis stabdo kiekvieną žingsnį. Tuo pačiu atrodė, kad labai greitai galima virsti žemyn, nors mums abiem kažkaip pavyko to išvengti.

Zigzagai, visgi, nebuvo sunkiausia. Rimtesnis buvo pusantros valandos ruožas iki Penktos Subashiri stotelės, kur mūsų laukė ne tik smėlis, bet ir akmenys. Nors ne akmenys buvo didžiausias iššūkis: vietoj zigzagų, kuriais nuo kalno leistumeis po truputį, šitas kelias vedė tiesiai žemyn nuo kalno. Daug statesniu kampu.

Čia kojos tiesiog burzgėjo, nes bėgom dideliais žingsniais, vis sustabdomi smėlio. Pilnai sustoti buvo sunku, o ir vėl apsupusi migla sušlapino visus rūbus.

Pasiekę 5-tą stotelę tikėjomės ten rasti autobusą, vežantį toliau nuo kalno, bet vietoj to radom ženklą, kad autubusas atvyksta tolėliau – už dar pusvalandžio kelio. Čia lietus buvo įsismarkėjęs, tad dėjomės lietpalčius ant jau šlapių rūbų, ir po truputį krypavome žemyn. Užtrukome tikrai daugiau nei žadėtą pusvalandį, bet kelias buvo jau ne smėlis, o kažkas panašaus į akmenuotą išdžiūvusios upės vagą miške. Aplink buvo labai gražu, bet jau taip viskas skaudėjo, taip buvo silpna, kad energijos išsitraukti telefonui ir įamžinti aplinką neradau.

Dar tris dienas po nusileidimo skaudėjo kojas taip, kad lipti laiptais be turėklų buvo neįmanoma. Bet, rekomenduoju. Gavosi įsimintinas gimtadienis.:)

Linkėjimai,
Agnė