Žyma: paplūdimys

Okinawa

Šiandien apie tai, kaip su draugais praleidom savaitę rojuj.

Antradienio vakarą išskridom į pietines Japonijos salas, Okinawa. Ar tam buvo geriausias laikas, sunku pasakyti — rugpjūtis Japonijoje yra karščiausias, o pietuose, kurie pagal klimato juostą laikomi subtropikais, temperatūra visą parą nekrito žemiau +30°C. Penktadienį buvo paskelbta apie prasidedantį taifūnų sezoną, kuris turėtų atnešti stiprų lietų. Gąsdino pranešimai apie atšaukiamus skrydžius, draudimai maudytis net ir įlankose, ne tik atvirame vandenyne.. bet taifūno ženklų kaip ir nematėme.

***

Tik išėjus iš oro uosto, atrodė, jog esame saunoje. Pas mus ir Tsukuboj drėgmės netrūksta, bet čia buvo kitas lygis. Apskritai išeiti į lauką vienuoliktą valandą vakaro, kai temperatūra siekia +30°C, yra labai keistas jausmas. Bet pripratom. O per savaitę nuveikėm daug. Kadangi turėjom tokį ribotą laiką, planavom kiek išėjo daugiau veiklų, kad ir miego sąskaita. Tad kad lengviau skaitytųsi, įspūdžius šiek tiek išskaidysiu.

Apgyvendinimas

Verta aprašyti, nes išėjo geriau, nei studentės galėtų tikėtis. Pirmas tris dienas gyvenome baro stiliaus airBnB (privatus namas/butas, kuriame savininkai apgyvendina keliaujančius; Japonijoj dar ne visai įteisinta, bet egzistuoja). Ten anksčiau ir buvo baras, tai viskas atrodo taip, lyg stalai su kėdėmis buvo išgabenti, o jų vietose pastatytos keturios lovos. Daug erdvės, barui būdingų dekoracijų, veikiantis kondicionierius, patogioje vietoje prefektūros centre Nahoje, žodžiu, viskas čiki.

Kitą atostogų dalį gyvenome mažesniame bute prie pat įlankos-uosto kranto, tad išėjus į balkoną apačioje matėsi palmės, toliau akmeninė siena ir vanduo iki pat horizonto linijos. Galėjom stebėti kruizinius laivus, po to atradom, kad koraluose gyvena mažytis koralų ryklys (didesnės žuvies dydžio), kurį iš devinto aukšto galėjom sekti. Butas nebuvo super erdvus, bet tilpom, ir, aišku, vaizdas viską atpirko.

Vanduo ir maudynės

Jau trečiadienį plaukėm į Tokashiki salą, garsėjančią gražiais vaizdais, švariais paplūdimiais. Vanduo atrodė kaip nudažytas, visai lyg amerikietiškuose filmuose apie Havajus. Toje saloje daugiau nieko ir neveikėme, nes pirmąją dieną norėjome ilsėtis, tad visą laiką praplaukiojome. Įdomu, bet kur tik nuvykdavom, visose maudynių vietose, vandenyje buvo aiškiai pažymėtos ribos, iki kur daugiausia galima plaukti. Net ir Tokashiki salos pagrindiniame paplūdimyje, kuris šiaip jau įlankoje, ne kur atviroje jūroje, taip pat buvo nustatytos ribos, ir visai mažokos, bet kadangi ten buvo gana gilu, per daug nenuliūdom. Vanduo buvo labai skaidrus, tai ir plaukiojant be jokių pagalbinių priemonių galėjai pastebėti žuvų, ypač prie koralų. Nors tepėmės kremais nuo saulės, rodės, reguliariai, tas visai neišgelbėjo. Pradžioje dar juokėmės iš Yasios, kad visa lyg pomidoras, o kai grįžom į pagrindinę salą, jau ir kitos panašiai atrodėm, po to oda ir luptis pradėjo. Taip, miegot skaudėjo.. visai kaip vaikystėj.

Ketvirtadienį taip pat teko pabūt vandeny, bet tąkart jau su pirmais nesklandumais. Susiplanavom snorkelinti (plaukti su vamzdeliu kvėpavimui, kad galėtum stebėti, kas vyksta po vandeniu), užsirezervavom vietas, tad po pusryčių neskubėdami vykom į reikiamą paplūdimį, kuris buvo gal už pusantros valandos kelio autobusu. Pardavėjas autobusų stoty kalbėjo angliškai (nors mes kalbėjom japoniškai; čia toks universalus variantas, norisi padėti svetimšaliui, tai pradedi kalbėt ‘jam patogesne kalba’. NEDARYKIT TAIP, jei kalba su jumis lietuviškai, lietuviškai ir atsakykit), ir, kaip vėliau paaiškėjo, vietoj „išlipkit pirmoj stotelėj“ nurodė išlipt paskutinėj. Supratus, kad važiuojam kažkur jau ne ten, buvo ganėtinai vėlu, tad teko kviestis taksi papildomiems dvylikai kilometrų. Tada pasirodė, kad dar ir vėluojam, ir organizatorių skambutį sugebėjom praleisti, tai jau visai pergyvenom, kad tiek pinigų išleidom kelionei, už plaukiojimą sumokėta, tai kvepia visiška nesėkme. Aišku, kaip visada viskas išsisprendė, taksi vairuotojas telefonu išaiškino situaciją organizatoriams, visa grupė mūsų vėluojančių laukė, tai greitai persirengusios išplaukėm į atvirą jūrą, o instrukcijas gavom valty.

45 minutes praleidom sūriam vandeny. Žuvų matėm pulkais (turėjom ir maisto joms, kas padėjo), bet man pačiai buvo įdomiau apžiūrinėt patį dugną, koralus ir augalus, kas tuo pačiu buvo ir baisoka, nes rodės, negali žinoti, kas ten slepiasi. Tas laikas prabėgo greitai, bet spėjom labai ištrokšti, nes dėl didesnių bangų sūrus vanduo vis patekdavo į kvėpavimo vamzdelį, bet išgyvenom ir valtimi parplaukėm atgal.

Penktadienį maudėmės jau paskutinį kartą, paplūdimy netoli mūsų buto, prie kurio norint nueiti reikėjo kirsti striptizo klubais ir barais pripildytas gatves, kas irgi visai įdomiai atrodė. Nieko nepadoraus nematėm, nes žingsniavom dienos metu, nors atmosfera tvyrojo keistoka.

Šeštadienį nuo maudynių susilaikėm, nes buvom jau visai skrebučiai. Užtat sekmadienį ilgiausiai važiavom iki gražaus paplūdimio, tam, kad pabraidytume… Maudytis nebuvo galima dėl taifūno — apie tai sužinojom tik atvykę — tad įbridus į vandenį toliau metro jau atlėkdavo gelbėtojas pranešti, kad ne ne, šiandien tai jau nesimaudom, nelipkit. Didelių bangų toj įlankėlėj nė nebuvo, bet kaip vėliau pranešė per garsiakalbį, maudytis ar bristi giliau nesaugu dėl galinčių krantą pasiekti jūros gyvūnų. Vieninteliai gyvūnai kuriuos pastebėjom, buvo mažyčiai krabukai, bet prasmės ginčytis irgi nematėm, maža ką. Nusivylėm baisiausiai, tačiau bent jau diena buvo graži, tai pasitrynėm aplink, pasifotografavom ir papietavę grįžom atgal į Nahą.

Okinavietiški dalykai

Japonams labai svarbus maistas, pavyzdžiui, kiekviena prefektūra turi kažkokį jai specialų patiekalą/ produktą, vaisių/ daržovę, ar gėrimą. Sakoma, kad jei Japonijoje kažkur nukeliavai ir neparagavai vietinių gėrybių ar patiekalų, tai tokia ir kelionė. Okinava populiari jūros vynuogėm (sea grapes), kurios atrodo kaip žali ikrai, sake habushu ir citrusiniu vaisiumi shiikuwāsā. Vakarieniavome keliuose okinavietiško maisto restoranuose, tai tos vynuogės tikrai neblogos, nors tekstūra keistoka — kramtant pokši. Sakę, kurios sudedamoji dalis yra nuodinga gyvatė, lenkiau iš tolo. Daugelyje parduotuvių galėjai rasti stiklainių, butelių su šita substancija, kur dugne surangyta išsižiojusi gyvatė. Shiikuwāsā vaisius neblogas, primena žalią citriną, su juo radom žėlė ir džemų, patiko.

Parduotuvėse pilna stiklo dirbinių ir papuošalų su įvairiais akmenėliais, kriauklėmis, ryklio dantimis. Iš stiklo dirbinių daugiausia matėme stiklinių ir puodelių, visokių spalvų ir raštų, o tradiciniame muziejaus komplekse Okinawa World („Okinavos pasaulis“) lankytojai ir patys galėjo juos gaminti. Tarp papuošalų populiariausi turintys akmenėlius kurie šviečia tamsoje, šitais ir mes apsirūpinome.

Dar vienas, nežmoniškai populiarus simbolis (populiaresnis nei gėlėti marškiniai, kurie galbūt labiau Havajus reprezentuoja, nors ir čia jų buvo pilna), tai shīsā statulos. Tai yra mitinė būtybė, šuns ir liūto mišinys, statulos visada porinės — vienas shīsā išsižiojęs, o kitas susičiaupęs. Ne tik kad miestuose juos pastebėsi ant kiekvieno kampo, bet ir kiekviena save gerbianti parduotuvė turės bent lentyną nukrautą įvairaus dydžio, nuotaikų ir spalvų statulėlėmis.

Pabaigai

Pati nustebau, kokį gerą įspūdį man paliko šitas kraštas. Iš tiesų tai nė neplanavau čia vykti — dauguma žino, kad labiausiai noriu aplankyti Hokaidą, kuris yra gryna priešingybė Okinawai — tai pati šiauriausia sala, kurioje šalta, iškrenta daug sniego. Tačiau kai draugės pasakė norinčios į pietus, sutikau, na, nes man tinka visos vietos, kuriose nebuvau, nors nemaniau, kad rasiu čia kažką tokio ypatingo. Ir ohoho, kaip klydau. Dar neįsivaizduoju, ką dėl to reikės padaryti, bet norėčiau bent vieną vasarą čia gyventi. Esu užtikrinta, kad sugrįšiu.

Likusius įspūdžius pasilieku pasakojimams, ir taip jau išsiplėčiau… o dabar ilsėsiuos nuo ilsėjimosi. Iki!

Pasiilgusi,
Agnė

Savaitgalis dviese: Chiba

Labas!

Pakeliavau šiek tiek savaitgalį, tai galvoju papasakosiu, kol dar neprasidėjo auksinės savaitės smagybės (trumpai: Golden Week – prasideda rytoj, tęsis iki sekmadienio, nereikia į paskaitas, visi atostogauja). Tai buvo pirmas kartas, kai išvykus kažkur Japonijoje dar ir pasilikom nakčiai. Keliavome dviese su Nastya, iš esmės neturėdamos jokių vizijų, ką turėtume veikti, tik žinodamos, kad nereiks nakvot kur lauke – buvom rezervavusios vietas japoniško stiliaus viešbutyje.

Tai nuo pradžių. Išvykom ryte, pirma į Tokiją, tada į Chibą. Visa kelionė truko gal dvi valandas. Išlipusios iš traukinio pasiėmėm žemėlapį, pamatėm, kad netoliese parkas – ten ir patraukėm. Taip maždaug abi dienas ir leidom, vaikštinėdamos su žemėlapiu rankose, be jokių grandiozinių planų. Vienintelis mūsų tikslus noras buvo pamatyti vandenį – Chiba prefektūra ribojasi su Ramiuoju vandenynu, o miestas Chiba, kurį ir lankėme, yra ant įlankos kranto, tai kaip ir nevisai vandenynas, bet vis vanduo su bangomis, kriauklėmis ir jūrų dumbliais.

Paplūdimį pasiekėm jau gerai įsidienojus. Pasidžiaugusios ramybe, jūros kvapu ir pailsinusios kojas keliavom pietauti. Tiesa, vieta, kurioje tiekiamas veganiškas maistas buvo už kelių kilometrų, tai einant valgyti dar turėjom nusipirkti šio to užkąsti, kas, vėliau paaiškėjo, nebuvo pati geriausia idėja. Vis dėlto maistas buvo vertas nuodėmės, o ir galimybė prisėsti ir palikti ramybėje degančias pėdas gerai nuteikė. Visa tai vyko miesto pakraštyje, ganėtinai atokiai. Kai išėjom, saulė jau buvo nusileidusi, tad nusprendėm, kad geriau būtų nusigauti į miesto centrą. Žingsniavom vėl.

Pasiekusios miesto centrą dar klajojom po parduotuvių nušviestus skersgatvius ir šiek tiek po pačias parduotuves, po to pasiėmėm kavos (žinau žinau, vėlus vakaras, na bet taip išėjo) ir nusprendėm važiuoti į viešbutį. Galiu paminėti, kad iki šio momento dar nesinaudojome jokiu viešuoju transportu, tad tądien mūsų vaikščiojimo sąskaitoje buvo apie dvidešimt penkis kilometrus.

Abi buvom mažai miegojusios (apie tai gal kada vėliau), daug žingsniavusios, tad nekantravom pagaliau išsitiesti. Turėjome atskirus, bet šalia esančius kambarius, čia gal per daug neaptarinėsiu – pažiūrėkit į nuotraukas. Gerdamos arbatą sprendėme, ką reikėtų nuveikti kitą dieną ir pradėjom ruoštis miegoti. Kambary buvo ir japoniška vonia (nedidelė, į kurią lendi pamirkt jau nusiprausęs po dušu), tai žinoma, ir ja pasinaudojau, nes kada gi dar turėsiu tokių progų.. Ir ant to japoniško čiužinio labai gerai miegojosi, tai kitą dieną pradėjau jau pailsėjusi.

Antrą dieną važiavom vienbėgiu traukiniu, iš esmės ore. Susidomėję, pagooglinkit „urban monorail chiba“, suprasit. Nelabai žinojom, kur juo nuvažiuosim, bet pasirinkom paskutinę galimą stotelę, kuri (netikėtai) buvo toli. Atvykom prie didelio prekybos centro – ten pavalgėm, pavaikštinėjom aplink, šiek tiek apsipirkom ir grįžom atgal į traukinių stotį. Tada jau ėjom apžiūrėti poros šventyklų ir pilies-muziejaus, į kurio vidų nepatekom, nes buvo per vėlu, tačiau galėjom bent pavaikštinėti aplink. Taip taip, vėl vaikščiojom, bet jau ne taip ištvermingai, per visą dieną gal tik kokius penkiolika kilometrų. Grįžusios į miesto centrą dar pasidžiaugėm nežinoma vieta ir keliavom namo, į Tsukubą.

Išties, tokiam atotrūkiui buvo pats metas. Su Nastya dar juokėmės, kad užsimiršom jog ir į paskaitas reikės pirmadienį, kad studijuojam.. Na, pailsėjom smagiai. Abi nutarėm, kad toks keliavimo būdas, kur daugiau vaikščiojimo-eksplorinimo yra mielesnis, nei važinėjimas po lankomiausias vietas užmirštant visa, kas tarp jų. Daugiau pamatėm miesto, pasislėpusių skersgatvių, įdomių namų ir kitų smulkmenų.

Šiandien tiek – reikia ruoštis auksinės savaitės kelionėms 🙂

Dar parašysiu!
Agnė