Žyma: gimtadienis

Keturių dienų gimtadienis

Prieš savaitę draugė Yasya tapo dvidešimt vienerių. Gimtadienį pradėjom atrakcionų parke, o po to visa grupė draugų savaitę praleidom kartu. Kadangi pirmas keturias dienas turėjom realios veiklos, o toliau vis tiek buvom kartu, juokavom, kad va, gimtadienis vis nesibaigia – apie tą laiką ir papasakosiu.

Disney Sea, kitaip nei paplitęs Disney Land, yra vienintelis toks teminis parkas pasaulyje, veikiantis čia, Japonijoje. Jis yra labiau orientuotas į vyresnius paauglius/ jaunus suaugusiuosius, nei į vaikus, todėl, nors ir kaip dauguma vaikų svajojau apsilankyti Disney Land, dabar daug labiau džiaugiausi kelione į Disney Sea.

Norint viską apžiūrėti ir išbandyti, čia reikia praleisti visą dieną – parkas didelis (71 hektaro ploto), padalytas į septynias temines sritis, kuriose yra karuselių, amerikietiškų kalnelių ir kitų pramogų. Kita priežastis, kodėl reikia visos dienos, yra ta, kad parką lanko dideli srautai žmonių, užtat ypač prie amerikietiškų kalnelių susidaro ilgos eilės, kuriose tenka laukti nuo valandos iki dviejų. Veikia ir greito-praėjimo-bilietų sistema, kai tam tikru metu gali pasiimti specialų bilietą, jog praeitum be eilės, bet jų kiekis ir išsiėmimo laikas ribotas (mes juos gavom dvejiems kalneliams).

Man, kaip ir dažniausiai, patiko viskas, pradedant dekoracijomis, baigiant kalneliais. Iki šiol nebuvau tokiame atrakcionų parke, tad ir dažniau likdavau nustebinta, nei kad pavyzdžiui Nastya, kuri yra lankiusi, regis, ne vieną Disney Land.

Buvo ir šou su Disney filmų herojais, ir fejerverkų, ir kitų pasirodymų. Nemažai lankytojų vaikščiojo persirengę animacinių filmų veikėjais, daug porelių dienai tapę princais ir princesėmis. Pati atmosfera buvo labai smagi, vaikų ne per daugiausia, vaizdai lyg iš pasakos. Čia per daug neišsiplėsiu, nes atrodo, neįmanoma nupasakoti, bet bent pasigrožėkit nuotraukomis.

Kitą dieną (ketvirtadienį) praleidom kartu su Nastya ieškodamos paskutinių dovanos elementų, o vakare jau visi keliavom sveikinti draugės. Kartu pasėdėjom, pasivaikščiojom, bet ilgai netrukom, nes penktadienį planavom vykti į Tokiją.

Tokijui tikslaus plano neturėjom, tik paskirus kiekvieno norus, pagal kuriuos ir vaikštinėjom. Nastya su Yasya norėjo apžiūrėti kameras ir polaroidus, o aš norėjau galiausiai įsigyt ukulelę (ką ir padariau – iš rankų nepaleidžiu jau savaitę). Tos pačios dienos vakarą praleidom kavinėj, kurioj dirba Yasya.

Šeštadienį kartu vykom į šventę mieste, kuri pasirodė esanti daug mažesnė, nei tikėjomės, ir, paprastai sakant, neradę veiklos pasišalinom. Kitos dienos labai susimalė, nes vis atsikeldavom vėlai, o eidavom miegoti paryčiais. Po rytinių ritualų įprastai su Nastya geriam kavą kartu, tai dažnai ir nebeišsiskiriam, o tada jau grojam, žiūrim filmus, susitinkam su kitais draugais.. Vakare visada einam pasivaikščioti, o tie vaikštinėjimai irgi kažkaip užsitęsia (daug smagiau vaikščiot grojant, tai žinot). Viskas labai vasariška, smagu, bet tuo pačiu super-neproduktyvu. Vis dėlto, atostogų tiek ir telikę, todėl per daug savęs už tai neplaku.

Toks ritmas jau ilgai neužsilaikys, nes pas Nastya atvyksta šeima, o ir pati greit sulauksiu ypatingo svečio, beeet apie tai vėliau. 🙂

Linkėjimai,
Agnė

Apie nieką (ir viską)

Pastebėjot ar ne, paskutiniu metu turėjau šiokį tokį rašytojo bloką – negalėjau prisiversti sudėti minčių ar įspūdžių į naują įrašą. Sakyčiau, kaltos atostogos be realios veiklos, bet nežinau, ar čia visiška tiesa. Atostogos tęsiasi, bet nuotykiai kiek sustoję vietoje – mat bandom su draugais šiek tiek taupyti po paskutinių kelionių, kurios atsiėjo tiek, kiek gėda pasakyt garsiai. Užtat daugiausia laiko praleidžiam Tsukuboj, ypatingai bendrabučio kambariuose, atskirai.

Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pliusai: būti vienai su savimi man yra palaima, turiu laiko labai atostoginiams dalykams (knygoms, filmams, anime, muzikai, jogai ir pan.). Pagrindinis minusas: tiesiog užknisa, pradeda kilt egzistenciniai klausimai, bet visa tai veda iki kito pliuso – kiekvienas išėjimas *kažkur* pasidaro daug smagesnis. Taip pat, kadangi nenorim išlaidauti, randam dalykų, kuriais galim pasidžiaugt pačioj Tsukuboj, ko nebandėm anksčiau – ėjom pasivaikščioti į dar nelankytą parką, pagaliau nuvykom į mokslo muziejų, apsilankėm nuotraukų parodoje, žiūrėjom filmą kino teatre, valgėm, gėrėm kavą naujose vietose.

Sunku tame atostoginiame ritme išlikt produktyviai, bet stengiuosi išlaikyti bent šiek tiek rutinos, kad visai nepamirščiau apie realų pasaulį Youtubo ir Spotify platybėse. Taip kasryt turiu jogos sesiją, po to bent kažkiek laiko bandau skirti japonų kalbai (žodžių, hieroglifų kartojimui ir naujos gramatikos mokymuisi), kas antrą vakarą bėgioju. Paskutinę savaitę su kalbos mokymusi sekėsi prastai, nes buvau visiškai paskendusi muzikoje, kurios klausydavau visą laisvą laiką. Čia mano toks prisipažinimas, kad po kelių metų gyvenimo po akmeniu, supratau, jog Twenty One Pilots turi daugiau nei porą dainų, o ir tokio nerealumo, kad keturis kartus per dieną išklausyt to paties albumo neužtenka.. per daug neišsiplėsiu (o galėčiau, patikėkit), bet esmę suprantat. Taip pajaučiau, kad tikrai atostogos.

Visą chaosą šiek tiek pristabdė gimtadienis, kurio kaip niekad laukiau, nors neturėjau jokių planų. Man labai patinka ta naujos pradžios idėja, kažkoks atskirties taškas – visada smagu prieš pat naują mėnesį ar savaitę, o gimtadienis, aišku, daug rimčiau, čia kaip nauji metai. Man gimtadieniai yra laikas dar daugiau savo galvoje kapstytis, dar daugiau dienoraščio puslapių pripildyt, kuo labai mėgaujuosi. Aišku, buvo ir įprastesnių džiaugsmų – dėmesio iš jūsų ir iš draugų čia.

Dieną pradėjus su joga ir knyga, kartu su Nastya vykom pietauti į veganišką kavinukę, kur dar nebuvom, pavaikštinėjom po miestą. Vakarop susitikom su kitais draugais ir ėjom vakarieniauti indiško maisto restorane. Taip netikėtai pagrindiniu gimtadienio elementu tapo geras maistas, kuo visi likom patenkinti.

Manau, gimtadienis pavyko, jaučiu pareigą sau sąmoningiau leisti atostogas, kuriasi nauji planai šiam mėnesiui, naujos kelionės – yra ko laukti iki prasidedant naujam semestrui. Apie tai sulauksit kitų įrašų, o šiandienai tiek. 🙂

Labaai pasiilgusi,
Agnė

Tempas

Ilgai nesusirašėm!

Čia, aišku, mano kaltė, bet turiu tam rimtą priežastį – mokslai ganėtinai stipriai prispaudė mane prie rašomojo stalo. Ir visai ne rašymui dėl malonumo, o dėl mokymosi ir namų darbų. Penktadienį turėjau paskutinį vidur-semestrinį-egzaminą, bet poilsiu vis dar nekvepia. Po poros savaičių turėsiu egzaminus iš dviejų dalykų, per tą patį laikotarpį dar reikia atlikti eksperimentą (kuriam kol kas nesugalvojau temos..) ir jį aprašyti rašto darbe, ir žinoma, įprasti namų darbai niekur nedingsta. Taip ir sukuosi.

Galvoju, vis tiek reikia jums kažkaip pranešti, kaip laikausi, kas vyksta, tuo labiau, kad tylėjau daugiau nei dvi savaites.. tai papasakosiu, kas maždaug įvyko per šitą trumpą laikotarpį:

1) turėjom net du gimtadienius. Abiejų amerikiečių mūsų kompanijoje, tad Brayden jau suaugęs – 21-erių, o Kayla pasiekė 22. Abiem gimtadieniams rengėm staigmenas, bet nebuvo jokių triukšmingų vakarėlių, pagrindine misija laikėm nustebinimą. Taip Brayden atsiviliojome į bendruomenės centrą „padėti nusinešti šaldytuvą į bendrabutį“, kur jo iš tiesų laukė ne šaldytuvas, o trys merginos su picomis, sausainiais ir dovanomis. Po savaitės atėjo Kaylos gimimo diena, kurią ji praleido Tokijuje, tai per daug neplanavom, ir sulaukę, kol ji grįš, vėlgi surengėm pasisėdėjimą su vaišėmis ir dovanomis. Abu liko patenkinti.

2) pradėjau piešti. Bloknotą eskizams buvau nusipirkusi jau seniai, kartas nuo karto prie jo prisėsdavau, bet po to visai apleidau. Ir kažkokį vakarą, norėdama pailsinti smegenis nuo informacijos, ėmiausi pieštuko vėl. Piešiau kelias dienas iš eilės, bandydama kopijuoti žmones iš nuotraukų. Veikia kaip kokia meditacijos forma ir šiaip smagu pastebėti, kad va, ir šitas, ir anas geriau nei anksčiau išeina. Kažkuo tas atvaizdo kopijavimas primena matematiką, ir nuo to, aišku, patinka tik labiau.

3) apsilankiau indiško maisto restorane (et.. šiaip jau tris kartus, bet vienas buvo ypatingai geras). O, dievai… Likau tikrai patenkinta. Tądien susirinkom beveik visas draugų ratas, tai čia jau didelis pliusas. Bet ir atmosfera, ir aptarnavimas, ir, žinoma, svarbiausia – maistas – taip nuoširdžiai džiugino, kad tikriausiai sugrįšim čia ne kartą.

4) dalyvavau arbatos ceremonijoje. Pirmąkart gyvenime. Kaip buvo smagu! Nežinojau ko tikėtis, nes šią ceremoniją organizavo kultūros paskaitų dėstytoja, o mūsų, studentų, pas ją yra gal dvidešimt. Tai nelabai supratom, ar mes tiesiog stebėsim, ar dalyvausim, kaip išvis viskas vyks.. Bet išėjo puikiai: kiekvienas pagal taisykles įėjom į arbatos kambarį (gal skamba juokingai, bet taip, tam yra taisyklės; čia viskam egzistuoja taisyklės), kiekvienas gavom arbatos, kurią taip pat gėrėm pagal visus ritualus, po to dar ir patys turėjom progos pasimokyti, kaip tai daroma. Meistrė labai sužavėjo – buvo labai draugiška, ir spinduliavo tokią ramybę.. visiškai Zen. Net pasigailėjau, kad neprisijungiau prie arbatos ceremonijos klubo semestro pradžioje, bet gal prisiruošiu tam kitam semestrui.

5) apsilankiau gėlėmis plūstančiame Ashikaga parke. Keliavom ten vakar, visai nebloga grupė žmonių – aštuoni, iš kurių pusės prieš kelionę nepažinojau, bet dabar pažįstamų ratas pasipildė ir jais – keturiais prancūzais. Diena buvo karšta, parkas – didelis (nors nauji draugai pasakojo, kad Versalio rūmų parkas gal penkiskart didesnis, bet muzika jiems priminė gimtąją šalį), gėlių, žinoma, jūros. Ten visą dieną ir praleidom, vaikščiodami, apžiūrinėdami gėles ir kalbėdamiesi. Kelionė atgal truko labai ilgai (gal tris valandas), tad jau buvom išbadėję ir kartu nusigavom į indiško maisto restoraną (čia ir buvo trečiasis kartas), po to dar pasisėdėjom lauke ir išsiskirstėm.

Tai va, taip ir gyvenu. Po tokios poilsio dienos vakar, vėl kimbu į mokslus, na, bent jau iki kito savaitgalio (apie tai dar išgirsit). Iki!

Jūsų pasiilgusi,
Agnė