Žyma: sakuros

Namų paieškos ir rožinis sniegas

Paskutines kelias savaites visas mano dėmesys buvo skirtas naujiems namams ir grožėjimuisi pavasariniais peizažais, bet daugiausia naujiems namams. Sausio vidury jau pradėjau žvalgytis buto, į kurį galėčiau persikelti — ne dėl to, kad bendrabutis būtų kažkuo prastas (čia labai patogu gyventi, tiek dėl vietos, tiek dėl pastato šviežumo), o dėl universiteto taisyklių. Jeigu labai norisi, bendrabutyje galima apsistoti vieneriems metams, bet bendrai tikimasi, jog tokiame patogiame lizdelyje studentas neužsibus ir išsikraustys jau po pusmečio. Po mėnesio trukusių paieškų, lankymosi brokerių salonuose ir kone kasdienio skelbimų skenavimo išsirinkau naujus namus ir dar po mėnesio persikėliau. Buvo ganėtinai sunku, kartais net baisu, bet nauja ir įdomu, tad šiandien pabandysiu nupasakoti, kaip maždaug atrodo šitas procesas Japonijoj. O kadangi kraustymasis sutapo su žydinčiom magnolijom ir sakurom, sulauksit ir jų.

Tai pradedam.

Brokeriai arba heya sagashi 部屋探し

Japonijoje, panašu, didžioji dauguma žmonių naujų gyvenviečių ieško per brokerius — butų, kuriems gyventojų ieškotų pats šeimininkas, visai nemačiau (tikriausiai yra, bet spėčiau, kad tai labai maža dalis). Butų paieškos kompanijos veikia kaip tarpininkai tarp gyventojų, šeimininkų ir visų kitų susijusių kompanijų, ir dirba taip, kad per visą procesą naujasis gyventojas bendrauja tik su jų darbuotojais: netgi derėjimasis dėl nuomos ar kitų papildomų mokesčių vyksta per brokerį, o ne tiesiogiai su šeimininku. Pati iki pat šiol šeimininko balso negirdėjau ir iškilus problemai, su kuria nežinau kaip tvarkytis, vis dar pirma kreipiuosi būtent į brokerį.

Taigi, be brokerių išsiversti būtų labai sunku, tad pagrindiniai du variantai naujo būsto paieškos pradžioje yra tokie: a) pasirinkus brokerių kompaniją (ar kelias) eiti tiesiai į jų saloną, konsultantams išdėstyti savo norus ir sulaukti juos daugmaž atitinkančių pasiūlymų, arba b) pačiam tikrinti skelbimus internete ir radus patinkantį variantą, susisiekti su kompanija, kuri tą butą siūlo. Aš ėmiausi antro metodo, nes taip nebuvau pririšta prie konkrečios kompanijos turimų skelbimų ir galėjau matyti visus variantus.

Daugelis butų paieškos platformų internete yra labai patogios, nes gali pažymėti galybę sąlygų, kurias turėtų atitikti naujieji namai.

Išsirinkus kandidatus

Buto paieškose užsieniečiams kliūva šiek tiek sudėtingesnės sąlygos, nes dauguma šeimininkų atmeta užklausas vien dėl to, kad aplikuoja ne japonas. Apie tai buvau prisiskaičiusi internete, todėl nusprendžiau vos radusi patrauklesnę vietą pirmiausia siųsti užklausą brokeriui ir klausti, ar šeimininkas nėra prieš gyventoją iš užsienio. Nežinojau, kiek reali yra ta užsieniečių atmetimo situacija, bet ilgai įrodymų laukti nereikėjo. Jau į pačią pirmą užklausą apie labaaai patikusį butą sulaukiau apgailestaujančio „ne“ — tikrai nusivyliau ir nusiteikiau sudėtingai medžioklei. Ir išties, net kai jau lankiausi salonuose ir brokeriai bandydavo perkalbėti priešiškai nusistačiusius šeimininkus telefonu, jokie komplimentai mano japonų kalbos sugebėjimams ar argumentai, kad studijavau japonologiją ir toliau studijuoju vietiniam universitete nepadėjo.

Vis dėlto, jeigu atsakymas į užklausą pasitaikydavo teigiamas, paprastai vos pasidomėjus skelbimu sulaukdavau skambučio, kviečiančio atvykti į saloną aptarti detalių ir apžiūrėti patį butą. Pakankamai paplitusi praktika yra lankytis pas kelis brokerius: skirtingos kompanijos neretai atsakingos už skirtingus butus, jų paslaugų mokesčiai skiriasi, o ir derėtis lengviau, kai pašonėje turi „kalbu ir su kitais brokeriais“ argumentą. Be to, visos brokerių paslaugos iki sprendimo nuomotis konkretų butą yra nemokamos, tad net galų gale nesudarius nuomos kontrakto, kažkokie papildomi apmokestinimai nėra taikomi, kuo ir naudojasi dauguma klientų.

Tokiu formatu brokeriai pateikia savo siūlymus. Buto aprašymai pakankamai detalūs: šalia nuotraukų ir erdvės išplanavimo paprastai išvardijami visi esami patogumai, mokesčiai, atstumas iki artimiausios metro stoties, parduotuvės ir pan.

Variantų, ypač sausio-kovo mėnesiais, apstu, nes tai yra kraustymosi sezonas visoje Japonijoje: nuo balandžio pradedamos studijos ir nauji darbai, užtat gyvenamąją vietą keisti tenka daugeliui žmonių. Natūraliai, kovas tampa pačiu užimčiausiu, dėl ko ir kainos būna didesnės, o ir skelbimai labai greit išnyksta. Dėl šios priežasties dauguma brokerių bando klientus įtikinti apsispręsti kuo greičiau, nelaukiant, kol ieškančiųjų smarkiai padaugės. Taip mane bandė spausti pirmas sutiktas brokeris, bet kadangi jo siūlytas butas man visai nepatiko, greit pabėgau ir į tą saloną daugiau negrįžau.

Bendrai laikoma, kad butą galima susirasti ir aplikuoti jam per porą savaičių. Mano atvejis tuo nebuvo išskirtinis, nors prieš pradėdama tartis su brokeriais apie porą savaičių skyriau „namų darbams“ — žiūrinėjau skelbimus bandydama susidaryti bendrą vaizdą, ko iš vietinių gyvenviečių ir butų tikėtis, kokios kainos, kokie mokesčiai taikomi ir panašiai. Šis tyrimas buvo pakankamai intensyvus — po kiek laiko jau vien pamačius skelbimo aprašymą galėjau nesunkiai nuspėti, kuri brokerių kompanija jį patalpino, o patikėkit, jų tikrai nemažai.

Netikėti dalykai, kurių Japonijoje reikėtų tikėtis

Man ir Lietuvoj neteko ieškoti buto per brokerius ir bendrai negyvenau viena, tad daugelis šitos paieškos aspektų man buvo visiškai nauji. Visgi, pasitaikė ir dalykų, kuriems, atrodo, nebūtų paruošusios panašios patirtys svetur. Tai yra:

🌸 tušti butai: nuomojamų kai kada pasitaiko ir su baldais, bet bent mano matytų visiška dauguma buvo nuogutėliai — ne tik be šaldytuvo ar skalbimo mašinos, bet be jokių baldų ir net be šviestuvų (ar lempučių). Butą apsistatyti turi pats nuomininkas, o išsikraustant vėlgi būtina erdvę visiškai ištuštinti, kitam nuomininkui paliekant „švarią drobę“.

Labai džiaugiausi, kad bent virtuvinis buvo įrengtas.

🌸 žvėriška pirminė suma: įsikraustant įprasta sumokėti sumą, prilygstančią keturių-šešių mėnesių nuomai. Kad į tą sumą įeina pirmų dviejų mėnesių nuoma ir mokestis brokeriui, atrodo visiškai natūralu, bet šalia skaičiuojami įvairių rūšių papildomi mokestėliai. Pavyzdžiui, „mandagumo mokesčiu“ (お礼 orei) vadinama vieno ar dviejų mėnesio nuomos vertės „dovana šeimininkui“, būsto draudimas, valymo mokestis, dezinfekavimo mokestis, spynų ir raktų keitimo mokestis… šie yra formaliai apibrėžti, po išsikraustymo negrąžinami pinigai, o kartais pridedamas ir depozitas, kuris bent kaip ir mūsuose įprasta, grąžinamas išsikraustant.

🌸 kontraktas: gyventojo sutartis Japonijoje tikrai nėra supaprastinta. Įsikraustydamas sudarai susitarimą ne tik su buto šeimininku, bet ir su butą prižiūrinčia įmone, garantuojančia ir draudimo kompanijomis. Kontraktai dėl vandens, dujų ir interneto taip pat pririšami prie paties gyventojo, tad tokie mokesčiai apmokami tiesiogiai, o ne per šeimininką. Dargi, kad išvis galėtum aplikuoti butui turi turėti bent jau „kontaktą nenumatytiems atvejams“ (緊急連絡先 kinkyū renrakusaki), kas būtinai turi būti Japonijoje gyvenantis ir dirbantis japonas, bet vis dar dažnai prašoma „garantuojančio asmens“ (保証人 hoshōnin; taip pat, žinoma, dirbančio ir gryno japono), kuris būtų atsakingas, jeigu nuspręstum iš buto pabėgti nesumokėjęs mokesčių. Šiais laikais egzistuoja garantuojančios įmonės, kurios atlieka tą garantuojančio asmens vaidmenį už papildomą mokestį, bet vis dar yra šeimininkų, kurių tokia moderni sistema neįtikina — jiems įmonė jokiu būdu netinka ir būtinas konkretus asmuo. Patys japonai dažnai tokioms pareigoms registruoja šeimos narius, bet natūralu, užsienio studentams su tuo gerokai sunkiau.

Pagrindinės sutarties dalis. Dėl kažkokios priežasties iš pradžių gavau skenuotą failą, kuriame nieko negalėjau įskaityti — taip atrodo krūva sąlygų, pateiktų viename popieriaus lape 3.5pt dydžio šriftu. Hieroglifais.

Savo sutartį skaičiau kelias dienas — ją sudarė šeši skirtingi dokumentai, pripildyti sausa japonų kalba aprašytų sąlygų. Aprašymai tikrai išsamūs: nuo to, už kokį buto dėvėjimą ir atnaujinimą atsakingas pats gyventojas, o kur atsakomybė krenta šeimininkui, iki to, kad „draudžiamas priklausymas nusikalstomoms organizacijoms ir šeimininkas turi teisę be įspėjimo nutraukti šią sutartį, sužinojęs, jog tokią taisyklę gyventojas pažeidžia“.

Daiktų nešimo iki vėlumos pliusas — proga pasidairyt po naktinį miestą.

Įsikūrimas

Gavusi raktus kaip skruzdė tempiau dėžes, maišus ir vis iš naujo pripildomą kuprinę iš bendrabučio į butą. Daiktų neturėjau daug, tai atrodė, kad tiek ir tetruksiu, bet per tas penkias dienas net ir naudodamasi autobusu nužingsniavau 54 kilometrus — dabar kai pagalvoju, aiškiai nevertėjo, bet vaikščiojimas bent jau ištraukė kūną iš karantiniško sąstingio.

Jaučiuosi labiau „suaugusi“ nei bet kada anksčiau, nes pirmąkart gyvenime gyvenu bute viena, pati turėjau susirinkti baldus, įsitaisyti šviestuvus ir panašiai. Iš vienos pusės, pradžioje labai nervinausi ir skundžiausi visiems, kas tik netingėjo klausytis, kokia nesąmonė tie tušti butai, bet susidėlioti viską savaip nesant pririštam prie šeimininko baldų/norų, pasirodo, nėra jau toks blogas variantas.

Išsipildė mano japonologiška svajonė namie turėti kotatsu 炬燵 — stalą su antklode, prie kurio pritaisytas šildytuvas.

Su kaimynais beveik nesusitinku, manau, labiausiai dėl mūsų prasilenkiančių grafikų: paskaitos vis dar vyksta online, todėl iš ryto kažkur skubėti, taip, kaip kaimynai išsiruošia į darbus, man būtinybės nėra. Visgi, Japonijoj įprasta praktika šviežiai atsikrausčius prisistatyti šalia gyvenantiems, tiek iš mandagumo, tiek kad senbuviai žinotų, jog jei kas nutiktų ar turėtų kokių pastabų, gali į naująjį gyventoją kreiptis tiesiogiai. Vis mąsčiau, ar man reikėtų šito imtis, bet jau po antros dienos tokia galimybė pati prisistatė. Ketvirtą valandą ryto. Ir labai garsiai.

Pabudau iš miego išgirdusi rėžiantį, pastovų čirškimą. Apsimiegojusi nesupratau, kas darosi, bet buvau pakankamai sąmoninga, kad patikrinčiau visas rozetes ir įsitikinčiau, jog nieko nepalikau įjungto, kas galėjo sukelti gaisrą. Bute — viskas tvarkoj, bet tada supratau, jog aliarmas kaukia iš už durų. Pirma mintis: sugedo mano durų skambutis, ir jis dabar taip baisiai čirškia. Greit apsirengiau, jau galvojau, kaip reikės pasiaiškinti kaimynams ir atsiprašyti už tokį baisų pažadinimą, o išlėkus iš kambario supratau, kad visai ne skambutyje problema, nes raudona šviesa blyksėjo gaisro aliarmo lemputė ir iš namų lauk varantis garsas aidėjo visam name. Koridoriuje sutikau kaimyną (pirmąkart!), greit persimetėm pora žodžių ir buvo aišku, kad nei jis, nei aš nežinom, kas įvyko ir kaip tą čirškimą išjungti. Nusileidau į pirmą aukštą, kur gaisro aliarmo skydelyje raudonai žybėjo „gaisras pirmam aukšte“. Prabėgau koridorių ieškodama dūmų, bet nieko neužtikau ir toliau laukiau lauke. Prie manęs prisijungė tas pats kaimynas, tad turėjom progą susipažinti ir pasikalbėti, kol atvyko gaisrinė. Priminsiu, ketvirta valanda ryto. Mes buvom vieninteliai žmonės, išėję laukan. Kaimynas pastebėjo, kad „daugelis japonų nekreipia dėmesio į tokius aliarmus, o jei gaisras tikras, taip ir uždūsta dūmuose“.

Gaisrinė atvyko per kelias minutes, viską apžiūrėjo ir nustatė, kad aliarmas įsijungė pirmo aukšto koridoriuje, tad mes buvom „paleisti“ grįžti į savo butus. Sutiktas kaimynas yra iš gretimo buto, tad prieš grįždamas pristatė ir savo šeimą — pakvietė į koridorių išeiti žmoną su kūdikiu rankose, susipažinom, apsikeitėm mandagybėm ir grįžom miegot.

Na, ir atsikvėpimui — ko visi laukė:

Sakuros

Šiemet prisižiūrėjom skirtingų rūšių, spalvų ir dydžių sakurų, dėl ko padaugėjo paprastų pasivaikščiojimų lauke — japonai sakuromis nubarstę daugelį vietovių, o tą gali suprasti tik joms pradėjus žydėt. Po dviejų savaičių tie medžiai tarytum vėl pasislepia iki kito pavasario. Daug ko pasakot nėra, bet turiu nuotraukų.

Kaip pridera, pirma apsižvalgyti keliavom iki Nagojos pilies, kurią supančiame parke sakurų apstu. Susirinko minios žmonių, dėl ko žadėtos naktinės iliuminacijos, leidžiančios žiedais grožėtis ir vėlų vakarą, daugumoje parkų buvo atšauktos.

Kaukes nusiimam tik nuotraukom.:)

Su Anna nuvykusios į Nagojos pietus netyčia užtikom parką. Internete rašė, kad bus sakurų, bet nebuvo paminėtas šis virš žemės kybantis takas. Mynėm pedalus ir atrodė, jog iriamės virš rožinių debesų.

Kad žydinčios sakuros — gražu, niekas nesiginčija, bet japonai labiausiai džiaugiasi keliomis dienomis, kai jų žiedlapiai pradeda byrėti. Tomis dienomis su kiekvienu vėjo gūsiu pradeda snigti rožiniais ir baltais lapeliais, kuriais galiausiai pasidengia šaligatviai, pasivaikščiojimo takeliai ir šalia augantys krūmai.

Sekmadienio lietus, plūdęs nuo ryto iki vakaro, gerokai apnuogino medžius — šiemet sakurų sezonas, bent jau Nagojoje, pasibaigė. Užtat mačiau, kaip šviežiai pradėjo žydėti krūmai, tad priežastis vaikščioti ir tyrinėti apylinkėmis kartu su sakuromis nedingo.

Linkėjimai,
Agnė

Kelionė, nuotykiai oro uoste ir nauji namai

 

Dar tik pirma savaitė čia, Japonijoje, bet jau pakankamai, kad šviežiausi įspūdžiai būtų sugulę ir galėčiau ramiai viską papasakot (parašyt).

Jau girdžiu, kaip klausiat, „kaaaip ta trylikos valandų kelionė?“ Net pati nesitikėjau, bet.. ne taip ir blogai. Pirmas skrydis truko šiek tiek virš valandos, pats lėktuvas – mažiausias, kokiu kada nors keliavau (žinau žinau, nesu daug skraidžius, bet vis tiek). Laiko ilsėtis oro uoste Varšuvoje nebuvo, tad netrukus sėdau jau į antrąjį lėktuvą, gabenantį tiesiai į Japoniją. Tarp kitko, tai buvo didžiausias lėktuvas, kuriuo kada nors skridau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad ta dešimtis valandų neprailgo, bet prastai irgi nebuvo – turėjau storą žurnalą skaitymui, kažkiek pamiegojau. Valgyt davė du kartus ir dar Radiohead‘ų galėjai pasiklausyt, nors snūduriavimui jie kažkaip netiko. Tiesa, dar ir filmą pažiūrėjau, žodžiu, viskas tvarkoj.

Pats smagumas prasidėjo oro uoste.

Telefonas ant išsikrovimo ribos. Būtinai turiu susisiekti su koordinatore (studente-drauge-globėja viename, ang. tutor), kad praneščiau, kada atvažiuosiu į Tsukubą. Teoriškai, atviras wi-fi tinklas (į kurį iš esmės dėjau visas savo viltis), žinoma, buvo, bet prie jo prisijungti niekaip nepavyko. Eilėje prie pasų patikros žmonių.. pusantro šimto? Aiškiai suvokiu, kad niekaip nespėsiu į tą autobusą, kurį buvo pasiūliusi koordinatorė dar prieš skrydį, tad reikėtų jai kažkaip pranešti. Bet situacija jau nelabai mano valioj, tai nusprendžiu, kad perėjusi šitas procedūras bandysiu prisijungti vėl.

Sklandžiai perėjau, dabar reikia greitai rasti lagaminą. Takų aštuoni, o kur ieškoti saviškio, neįsivaizduoju. Išieškau bilietus, lapelius – niekur neparašyta. Na tai spėjimo būdu. Bet čia nusišypso laimė ir pastebiu savąjį gigantą jau prie antrojo tako. Lekiu prie bagažo patikros punkto, darbuotojas, pamatęs vizą dar pakalbina japoniškai ir be jokių kabinėjimųsi praleidžia.

Oro uoste studentus, atvykstančius dėl mokymosi Tsukubos universitete turėjo pasitikti atsakingas asmuo. Žvalgausi – keli stovi su skelbimais, bet nė viename iš jų Tsukubos nematyti. Per tiek laiko jau susidėliojęs planas B: reikia įsijungti kompiuterį, per jį įkrauti telefoną ir vėl bandyti pagauti interneto ryšį. Suskubu vykdyti naujos užduoties, bet su internetu vis nesiseka – kompiuteris neleidžia prisijungti, nes ryšys mat atviras, nesaugu.

Jau, švelniai pasakius, jaudinuosi. Autobusas, kuriuo turėjau važiuoti pagal originalų planą, išvykęs. Koordinatorei nepranešta. Įklimpau tai įklimpau, teks tvarkytis pačiai. Žygiuoju iki informacijos, darbuotoja maloniai paaiškina, kur nusipirkti bilietą į Tsukubą ir iš kokios stotelės jis išvažiuoja. Dar pasiūlo pranešti per mikrofoną, kad ieškau X asmens, bet iškart pasimetus ir „čia ne taip svarbu“, atsisakau ir nuskuodžiu bilieto. Laiko iki autobuso dar pusvalandis, tad nueinu nusipirkti gėrimo, laukiu. Galų gale susikaupiu ir vėl aplankau informacijos darbuotoją, klausdama „koks čia greičiausias būdas gauti internetą“. Pastaroji, paėmusi mano telefoną, viską sutvarko (supratau, kad savarankiškai nė nebūčiau susidorojusi), patenkinta rašau koordinatorei ir išdėstau visą situaciją.

Jaučiuosi kaip didžiausią žygdarbį nuveikusi, jau laukiu autobuso prie stotelės, kai prie manęs prieina mažytė moteris klausiančiu žvilgsniu, rodydama į savo plakatą „MISS ANDRIUSKAITE AGNE, University of Tsukuba“. Nežinau, širdy juokiuosi ar verkiu, bet papasakoju nuotykius, gaunu žemėlapį, mane įsodina į autobusą ir atsisveikinam šypsenomis bei mojavimu.

Bendrabutis

Po kelionės ir pirmųjų nuotykių, norėjosi tik miegoti, tačiau anksti pradėjusi dieną Lietuvoje, Japonijoje vėl atsidūriau dienos pradžioje, tad tokios prabangos leisti sau negalėjau. Su koordinatore užpildėme dokumentus administracijoje ir nuėjome apžiūrėti naujosios mano rezidencijos. Pirmas žodis, kurį ištariau įėjus į kambarį, buvo faancy. Tikriausiai, kaip ir visur, užsieniečiai gauna geresnius kambarius, tad ir naujoji draugė žavėjosi. Gražu, tvarkinga, visi patogumai – mini virtuvė, atskiri tualetas ir dušas, balkonas, kondicionierius, rašomasis stalas, šaldytuvas… Visko yra.

Pati aplinka irgi graži (jau atradau laiko apšniukštinėti) – daug žalumos, netoli tvenkinys, botanikos sodas, sakuros, žodžiu, ko daugiau norėt? Tarp kitko, bendrabučių teritorija yra nuošalesnė, mašinų ūžesio negirdėti, dauguma studentų važinėja dviračiais. Man, žinokit, rojus.

Linkėjimai iš sakurų žiedlapiais pasidengusio krašto,
Agnė

P. S. Visos nuotraukos darytos telefonu, todėl kai kur keistesnė kokybė, visur keistas formatas. Reikės pradėti nešiotis fotoaparatą.