Žyma: kalnas

Nežiemiški vaizdai vasarį

Jau kurį laiką gyvenu pasiruošus tiek žiemiškam, tiek pavasariškam orui — šalia durų kabo storas paltas, plonytė pavasarinė striukė, o į sieną atsisukę laukia lengvi kedai kartu su rimtesniais kerzais. Vieną dieną einu vienaip, kitą kitaip: kai penktadienį 9 laipsniai šilumos, o šeštadienį 20, kliautis tik viena apranga nepavyksta.

Kai aplanko šiltos, giedros dienos, jaučiu pareigą palikti bendrabučio kambarį bent porai valandų ir pasivaikščioti, ką nors naujo apžiūrėti. Šiandien daugiau vaizdų, nei teksto; gal sugundysiu Japonijoj pasižvalgyti ir jus, kai jau bus įmanoma keliaut.

Nagoya

Paskutiniu metu ypač laukan traukia pradėjusios žydėt slyvos, kurias jau tuoj tuoj turėtų pradėti vytis sakuros. Jų, žinoma, būna parkuose, bet labai dažnai galima pamatyti žydinčius medžius prie maldyklų, tad kol kas tolesni vaizdai ir pasakojimai — iš jų.

Mane vis dar labai stebina matyti apelsinmedžius, apkibusius dideliais vaisiais. Šį radom už šintoistinės maldyklos, nors esu mačiusi didelius medžius augant tiesiog šalia kelio. Pasivaišint taip nė karto ir nedrįsau, nors tikrai vilioja.

Nagoyoj, kaip ir tikriausiai bet kuriame kitame mieste Japonijoje, gausu maldyklų ir šventyklų kiekviename rajonėlyje. Nakamura rajone užtikom Toyokuni maldyklą, kuri buvo pastatyta Toyotomi Hideyoshi garbei, mat manoma, jog šešioliktam amžiuj gyvenęs Japonijos vienytojas gimė būtent šiose apylinkėse.

Dar, neseniai aplankėme Yamada Tenmangū maldyklą, kurioj garbinamas mokslą globojantis Sugawara no Michizane — poetas ir mokslininkas iš aštunto amžiaus Japonijos. Prieš kelias savaites maldykloje buvom paprašiusios pagalbos moksluose, o kadangi draugei pavyko įstoti į magistrą, palydėjau ją čia padėkot dievams.. Japonijoj elkis kaip japonas.

Šalia maldyklos buvo pilna karvės statulų, kurios, pasirodo, yra labai įprastos Tenmangū maldyklose. Daug legendų byloja apie Sugawara no Michizane asociacijas su karvėmis: teigiama, jog jis gimė karvės metais ir mirė karvės mėnesį bei karvės dieną, taip pat tikima, jog jis buvo perkeltas į kitą regioną, kur keliavo ant karvės, ir kad galiausiai jo laidojimo vietą taip pat išrinko karvė.

Tos pačios maldyklos kieme įtaisyta ir pinigų maldykla Kogane. Nuotraukų nepadariau, tai turit pasitikėti mano žodžiu, bet atrodo ji kaip kioskas/balta palapinė, kurios vidus išpuoštas aukso spalvos dekoracijom, o centre stovi mažytis altorius su čiurlenančiu vandeniu. Tuo vandeniu plaudami pinigus ar loterijos bilietus vietiniai dievų prašo sėkmės, ko efektyvumą mena kamštinė lenta palapinės dešinėje, nusagstyta lankytojų atneštų sėkmės įrodymų: pilna loterijoje išloštų pinigų čekių ir panašių sėkmės istorijų.

Inuyama

Praėjusį savaitgalį su Anna nusprendėme aplankyti mums dar neregėtą miestelį Inuyama. Gyvenvietė čia pakankamai nedidelė — įsikūrę maždaug 70 tūkst. žmonių, bet tikrai yra ko pamatyti: daug muziejų, parkų, šventyklų, kalnų aplink, ir gal didžiausias traukos taškas — Inuyama pilis.

Tai, ką šiandien vadina Inuyama pilimi, išties yra tik dalis kažkada stovėjusios tvirtovės — bokštas, naudotas gynybai ir žvalgybai. Šis statinys yra viena seniausių „pilių“ Japonijoje. Originalių pilių (tokių, kurios nebuvo sugriautos gamtos nelaimių ar pan. ir po to vėl atstatytos) likę tik dvylika ir Inuyama puikuojasi vieta tame sąraše. Pilis statyta penkiolikto amžiaus vidury, nors šis bokštas, toks, koks atrodo dabar, buvo sukonstruotas šešiolikto amžiaus pirmoj pusėj, vadinasi, stovi jau beveik penkis šimtus metų.

Vaizdas iš bokšto balkono.

Budistines šventyklas sutinkame rečiau, nei šintoistines maldyklas, tad kai pamatėme ant kalvos stūksančią ryškiai oranžinę Naritasan, susigundėme apžiūrėti ir ją.

Po to palei upę žingsniavome link kiek neįprastai atrodančios, vaikams skirtos Momotarō maldyklos (pavadintos pagal japonų pasaką „Berniukas persikiukas“), kur netrūko spalvotų pasakos veikėjų. Priešais pagrindinius vartus stovėjo paties Momotarō skulptūra, vaizduojanti jį tik ką gimusį iš persiko vaisiaus.

Galiausiai traukėme link Tsugao kalno, kuris iš tiesų yra kalva (vos 273 metrų aukščio) — norėjome ten stebėti saulėlydį. Vieta mums nepažįstama, žygiavimo keliai taip pat, tad iš pradžių natūraliai bandėme vadovautis maps’ų nurodytu maršrutu, bet pakeliui atradom nuorodas, kad galima kilti į kalvą ir iš kitos, mums artimesnės pusės. Kildamos aukštyn aplankėme dar kelias maldyklas ir įveikusios netrumpą ruožą laiptų toliau kopėm akmenim ir medžių šaknim nusėtu siauru taku.

Galiausiai užsikabarojus vaizdas nenuvylė. Čia buvom vienos, tad galėjom ramiai pailsėti ir grožėtis vaizdu niekieno netrukdomos. Sulaukėm, kol nusileis saulė — o pasislėpė ji už kalno, kurio horizonte net nesimatė (įdomus vaizdas, rodės, tiesiog sutirpo ore) ir susiruošėm grįžti į miestelį. Leistis buvo kur kas sudėtingiau: šlaitas status, akmenys slydo iš po kojų, tai visą kelią atsargiai, bet gana guviai (kiek „guviai“ galima judėti susikibus rankom) leidomės, nes baiminomės, jog sutems ir taip einant mišku nieko nebematysim. Šlaito apačioje teko trauktis ir telefonų šviesas, bet kelias buvo pasidaręs daug nuožulnesnis, tad iš medžių tankmės išlindom be nemalonių nuotykių.

Šiandien tiek. Kol neprasidėjo pavasario semestras, toliau su Anna planuojam naudotis progomis apžiūrinėti apylinkes, bet artėja ir didysis kraustymasis — butą atradau ir kelsiuosi ten jau už poros savaičių. Toliau galit laukt detalesnio pasakojimo apie tai.:)

Linkėjimai,
Agnė

Ant kalno!

 

Labas!

Žinau, skambės juokingai, bet pagaliau, po beveik dviejų mėnesių praleistų šaly, kurios 70 procentų kraštovaizdžio sudaro kalnai, ir aš nuvykau ant vieno pasidairyti. Prieš tai mačiau kelis horizonte, bet niekad neteko iš tikrųjų ant kurio užsiropšt. Tiesa, kai lankiau mamą Airijoje, buvom prie kalnų, bet ten jie visiškai kitokie – iš esmės, vieni akmenys, kai tuo tarpu Japonijoj kalnus dengia miškai, žaluma ir kitos gamtos grožybės. Užtat labai nekantravau pagaliau juos aplankyti – apie tai ir papasakosiu.

Išvykom ankstų šeštadienio rytą (8:35; šiaip jau per anksti: penktadienį leidom kartu iki vėlaus vakaro, tad nei vienam neužteko miego), ant paties kalno atsiradom 9:40. Oras buvo geras, šiek tiek debesėlių, bet šilta. Autobusas atvežė mus ne į pačią papėdę, kurioj matėm įsikūrusią gyvenvietę, bet kiek aukščiau, kur apsidairęs akių lygy ir nepagalvotum, kad esi ant kalno – driekiasi dviejų eismo juostų gatvė, yra daug suvenyrų parduotuvių, mažų japoniško maisto kavinių ir panašiai. Netrukus pakilom laiptais ir atsidūrėm netoli šventyklos.

Mažiausia ką galiu pasakyt, tai kad viskas atrodė pasakiška, tiesiogine ta žodžio prasme. Norėjosi kiekvieną kampą fotografuoti, bet buvo aišku, kad nesutalpinsi to grožio į nuotraukas. Rytas, oras gaivus, žmonių ne minios, didžiuliai medžiai, visur žalia, o tolumoj matai kalną supantį rūką… Tokioj vietoj gali ir ramus numirti.

Aišku, knietėjo nusigauti į kalno viršūnę. Daugiau nei pusantro kilometro važiavome nediduku vagonu, kelionė truko tik aštuonias minutes. Kai išlipom, aiškiai jautėsi supanti drėgmė ir visur tvyrąs rūkas, o ir šilumos kažkaip neliko. Išėję iš stoties supratom atsidūrę tarp kalno viršūnių, bet priėjus prie krašto paaiškėjo, jog nieko aplink nesimato… Apėmė jausmas, kad stovim debesyje (gal taip ir buvo?), nes pasirėmus į kalno kraštą juosiančią tvorelę nesimatė nieko – neperregima baltuma. Nėra čia ko meluot, šiek tiek nusivylėm. Šiek tiek pasisukioję po suvenyrų parduotuves patraukėm aukščiau.

Aplink supo aukšti, storų kamienų medžiai, na o takeliai čia ne kaip lietuviškuos miškuos. Pirma, tai buvo labai slidu, vietomis ir pelkėta; kopėm netvarkingai išsibarsčiusiais akmenimis. Teko ramstytis rankomis, bendrai prisižiūrėti (taip pat prižvelgti ir draugus), kad kur nenudardėtume žemyn, dar ir numatyti, kaip prasilenkti su keliaujančiais iš priešingos pusės.

Šiaip ne taip atkakom iki viršūnės (vienos iš dviejų), kur pastatyta maža šventyklėlė. Ten vėlgi, šiaip jau turėtų driektis nuostabūs vaizdai, bet rodės, jog esam danguje. Labai drėgname, vėsiame danguje. Čia rūkas (ar debesis?:) buvo toks tirštas, kad po kelių minučių plaukai tapo visiškai šlapi. Pastoviniavom, pasifotografavom ir tada jau pėsčiomis leidomės kalnu žemyn, kas buvo sudėtingiau, nei tikėjomės.

Čia turėtų driektis nuostabūs vaizdai..

Įsivaizduoju, kad atrodėm klaikiai juokingai – užsieniečių būrelis, šviesiais NE-sportiniais rūbais, NE-laipiojimui skirta avalyne, merginos (iš pradžių) dar ir palaidais plaukais… Tikri バカ外人. (Japonai, tuo tarpu, su žygiavimo batais, lazdomis, derama apranga.) Bet atmosfera buvo labai smagi, visi prasilenkdami sveikinosi (čia pasirodo visur toks dalykas egzistuoja laipiojant kalnais; aš, laipiojimo patirties neturinti, net nežinojau, užtat labai žavėjausi), kartais jaunesni sveikindavosi angliškai, o mes, žinoma, atliepdavom japoniškai, tad jie iš karto pasipuošdavo šypsenomis ir lyg atsiprašydami pasisveikindavo vėl, jau sava kalba. Dėlto ir buvo taip jauku – nors aiškiai matėsi, kad mes nevietiniai, jautėmės visai ne svetimi.

Dėl ekstremalių sąlygų (slidumo) tuos 2,5 km leidomės tikrai ilgai, maždaug pusantros valandos. Draugams juokiausi, kad džiaugsiuosi, jei grįšiu su visais dantimis, drabužius galiu ir išsitepti. Šiaip jau kelionę baigėm be didesnių nuostolių, tik Yasya paslydus ant šlapios žemės pasigražino rūbus. Kai parsigavom į papėdę, buvo jau įsidienoję, net kiek karšta; nuvargę, drebančiom kojom skubėjom susirasti kokią vietelę pietums, o pavalgę skubėjom į autobusą ir parvykom namo.

Japonijoj kažkaip dažnai tokio klausimo sulaukiu, „ar patinka laipioti kalnais?“ – dabar jau turėsiu atsakymą – tikrai taip. Vaikystėj buvo sunku iš medžių iškrapštyti, o dabar, kol esu čia, stengsiuos atsidžiaugti nauja pramoga. Jei rimtai, tai su draugais jau aptarėm, kada čia reiktų kartot tokią kelionę. 🙂

Linkėjimai,
vis dar maudžiančiomis kojomis,
Agnė