Žyma: kalba

Draugės

Kayla, Olia, Yasya, aš ir Nastya

Trys mėnesiai svečioj šaly buvo lygiai tiek, kiek truko suprasti, jog jau tikrai pasiilgau žmonių Lietuvoj. Jei susirūpinot, o kodėl gi ne Lietuvos, tai galiu pasakyt, kad miestas, kuriam gyvenu čia, Japonijoj, yra labai panašus į miestelius gimtinėj. Na taip, Tsukuba yra beveik septyniolika kartų didesnis miestas, nei Telšiai, turi universitetą, įvairių tyrimų centrus, bet čia neįtikėtinai daug gamtos. O man to ir tereikia – medžių, vandens, ir aš jau rami, jau namie. Taip kad per daug pačios Lietuvos kaip gyvenimo vietos (bent kol kas) neilgu – gyvenu labai panašioje aplinkoje.

Bet. Draugai – kitas dalykas. Vasara visada buvo metas atsigriebti su draugais, nors gal greit jau nebebus, suaugusių gyvenimas gi laukia, o gal jau ir prasidėjo, nebesuseku. Kol Lietuvoje vasara ir bent kiek galit pasidžiaugti išvykomis, draugų susibūrimais prie ežerų, šašlykais ir pan., mes čia dar einame į paskaitas. Jau tas skirtumas kažkaip įžiebė mintį, kad tikrai esu kitam pasaulio gale, toli nuo jūsų. Pirmieji įspūdžiai nuslūgę, atsirado šiokia tokia rutina, tad ilgesio jausmas lygiagrečiai pasidarė daug aiškesnis.

Visgi, ne dėl skundimosi pradėjau šį įrašą. 🙂 Jūsų, žinoma, be galo pasiilgau, bet draugės čia – taip pat nuostabios. Apie tai ir papasakosiu.

Iš ankstesnių įrašų tikriausiai aišku, kad su draugėmis mėgstam kartu keliauti. Dažniausiai kuri viena turi aiškią viziją, kur norėtų nuvykti ir ką nuveikti, visos kitos prisijungia ir sukuriam bendrą planą. Dažnai tie planai būna labai abstraktūs ir pradeda trukdyti kelionės metu, bet viskas galų gale kažkaip išsisprendžia.

Kelionėse Nastya yra mūsų navigatorė, sekanti, kokiu transportu, kiek turime važiuoti. Visos kitos nesikišam. Kol kas šita strategija puikiai veikė, įlipom į ne tuos traukinius tik gal 2-3 kartus. Vieno jų metu užstrigau su kuprine tarpdury bandydama iššokti laukan (paskutinę sekundę susigriebėm, kad ne ten važiuojam). Pakibau. Galvojau, kad dabar tai jau prisilaksčiau, bet traukinio durys prasivėrė, ir už manęs dar likusi Yasya spėjo išbėgti. Būčiau neužstrigus, būtų Yasya vienintelė iš grupės likus klaidinga kryptim važiuojančiam traukiny… Taip ir sprendžiasi dalykai.

Kelionių metu ir valgom, žinoma, kartu. Čia kartais kyla sunkumų, nes paprastai negalim eiti bet kur – yra daug vietų, kur ne tik kad veganiško maisto nerasi, bet vegetariško taip pat. Šiaip jau aš stengiuosi keblumų nekelti, tai visad sakau, kad viskas gerai, jei kas,  galiu ir ko nors atskirai nusipirkti, bet draugės visada pirmiausia meniu apieško, ar yra ko nors valgomo man (beveik visi restoranai/ kavinės Japonijoj turi bent dalį meniu stende prie įėjimo, tad gali rinktis dar neįėjęs į vidų, labai patogu). Žodžiu, stengiamės viena kita rūpintis.

Vis neaugu

Draugės, aišku, esame ne tik keliaujant. Susitinkame vos ne kiekvieną dieną – dažniausiai susimatome universitete, nors bendrų paskaitų daug neturim, ar po paskaitų, einant pasivaikščioti/ apsipirkti/ pavakarieniauti. Su Nastya kartu kas antrą vakarą bėgiojame. Su Kayla kartais lekiam pavažinėti dviračiais (dažniausiai iki parduotuvės, *khehem*).

Susitinkam ir bendrabutyje (su Kayla ir Nastya gyvename tame pačiame), kai turime kažką suplanuoti, mokytis, ar tiesiog norime pasikalbėti. Būna ir ekstremalių situacijų, kaip kad pavyzdžiui prieš pora savaičių, kai kambary aptikau didelį vabalą. Sugavau jį indelyje, užvožiau aplanku, jau prisiruošiau išmesti pro balkoną (teko ilgai morališkai ruoštis), kai jis paspruko. Sugavau vėl, ir jau verkiau, nes jis toks greitas, o augintinių kambary laikyt negalima, žodžiu, padėtis be išeities. Ir tada herojė Nastya atlėkė manęs gelbėti: beveik pavyko, nes planavom jį išmesti už balkono, bet balkone kalinys vėl pabėgo užšokdamas Nastyai ant rankos, abi klykėm, bet vabalas bent jau liko už durų. Taip ir gyvenam.

Dar, turim labai smagią bendrą veiklą – kalbų mokymąsi. Aš mokausi ukrainietiškai, ukrainietės draugės – lietuviškai, amerikiečiams sunkiausia, nes tenka mokytis ir vienos, ir kitos kalbos. Kaip galit įsivaizduoti, mūsų pokalbiai labai keistai skamba iš šono, nes įprastai kalbam penkiomis kalbomis vienu metu (anglų – dominuojanti, bet dažnai vartojam ir japonų, ukrainiečių, rusų bei lietuvių). Taip su manim draugės sveikinasi ‚labas rytas‘, o aš savo ruoštu tariu ‚dobryi ranok‘. Kiekvieną dieną stengiamės žodynus pildyti, tai taip ir išeina, kad įprastam pokalby įsimeta vis kitos kalbos žodžių – ką pirma atsimeni, tą ir sakai. „Aš noriu lietus. Labai karšta. Lietus makes didelė pelkė ir maža pelkytė“, aiškina man Yasya, o aš linksiu „Tak, tak“. Man atrodo kalbos atskiro įrašo vertos, tai per daug nesiplėsiu, bet, žinokit, gyvenam smagiai.

Šiam kartui tiek.

Linkėjimai,
Agnė

Diena Tokijuje

Pagaliau ir man teko garbė pamatyt Tokiją. Vykau ten su draugėmis Nastya (iš Ukrainos) ir Kayla (iš JAV). Šiaip jau, kaip galima įtarti, turėjome sėdėti paskaitose, bet čia buvo svarbus reikalas – reikėjo nuvykti į susitikimą su fondo, iš kurio gauname stipendiją, administracija. Tai kaip nepasinaudosi tokia proga ir nepabandysi bent kažkiek išnaršyt garsiosios sostinės..? Taip ir pasilikom čia visai dienai.

Kelionė iki Tokijo traukiniu netruko nė valandos. Kadangi važiavome ryte, apie pusę dešimtos, žmonių nebuvo daug, žodžiu, patogu. Tokijuje, šiaip ne taip atradusios metro stotį, vykome į Roppongi* kvartalą, kur įsikūręs fondo ofisas. Pagal išankstinius skaičiavimus, planavome dar apžiūrėti šventyklą, esančią netoli Asakusa stoties, tačiau ir be to vos spėjome į susitikimą… Kaip nevietinėms iškilo smulkių nesusipratimų, pavyzdžiui: kur pereiti gatvę, kai perėjų nematyti, o eismo juostas skiria tvorelės? Kuris pastatas yra tas, kurio ieškome (pavadinimai nematyti iš tolo; taip taip, pavadinimai, ne numeriai), kai aplink daug labai panašių?

Per stebuklą nepavėlavom, bet atėjom lygiai 12:00, kada ir turėjo prasidėti susitikimas. Fondo ofisas – trisdešimt trečiam aukšte. Liftu pakilom, neperdedu, gal per tris–keturias sekundes, iš esmės net nesusigaudžiau, kad judame. Tarp kitko, leidžiantis žemyn užgulė ausis. Na suprantu, kad aš kaimietė, bet jūs kada leidžiantis liftu, ne lėktuvu, patyrėt tai?

Nuo pat pradžių viskas atrodė neįprastai, bet smagiai. Žmonės čia su mumis kalbėjo tik japoniškai, bet lėtai ir aiškiai, tad suprasti nebuvo sunku. Po greito dokumentų aptarimo valgėme pietus ir šnekučiavomės jau ne su dviem darbuotojomis, bet su dešimčia. Kartu pietavo ir fondo direktorius, kuris mus, studentes, kalbino, klausinėjo apie šalis, iš kurių atvykome, apie pomėgius, įspūdžius, planus Japonijoje ir panašiai. Jautėsi draugiška atmosfera, tad po truputį ir stresas dėl murmėjimo svetima kalba atlėgo. Vadovas paaiškino, kad jam, kaip fondo atstovui svarbiausia ne mūsų pažymiai, o kad mes gebėtume patirti kuo daugiau įspūdžių čia, Japonijoje – tą išgirsti iš tiesų buvo labai malonu – ir šiaip, protingai dėdė dėstė mintis, tad nenuobodžiavom.

Po susitikimo patraukėme į Meiji jingu maldyklą. Ėjome beveik valandą, bet kelionę pėstute pasirinkome sąmoningai, norėdamos kuo daugiau pamatyti. Vaikščiojome įvairiais skersgatviais, kai kur ir užsimiršome, kad esame Tokijuje – ramu, jokio triukšmo ar mašinų gausmo. Kai pasiekėme maldyklą, jau buvo įsidienoję, šilta, pats metas pakliūti į mišką, kuriame daug aukštų medžių, saugančių nuo tiesioginės saulės šviesos. Pati maldykla restauruojama, tad nepamatėm visko, bet bent galėjom kuriam laikui pasijausti šintoistėmis, pasimėgauti gamtos apsuptimi (nors kaip tikros turistės, fotografavom kiekvieną kampą).

Po to radome laisvą pusvalandį pailsėti kačių kavinėje. Tai čia daug nėra ko pasakoti, bet galiu paminėti, kad nors nebuvo vėlu, katinėliai atrodė visai pavargę, tad nesinorėjo labai prie jų lįsti. Tačiau vieta pabėgimui nuo šurmulio ir saulės kaitros – puiki.

Tada jau keliavome į išsvajotąjį Harajuku kvartalą. Šiaip jau prieš atvykstant to neplanavome, bet negavus bilietų į muziejų nusprendėm, kad tai visai gera proga ir kaip tik pakeliui. Žmonių čia netrūko, bet buvo smagu įsilieti į minią ir pajausti bendrą kreizi atmosferą. Aišku, ir šiek tiek drabužių įsigijom, kaipgi kitaip. Visgi labai ilgai neklaidžiojom, tačiau likom su realiais planais dar užsukti, tikriausiai, netolimoje ateityje.

Paskutinė stotelė prieš grįžtant į Tsukubą buvo veganiška kavinė. Jau pradėjo temti, kojos sunkėti – pats metas gauti šilto maisto ir arbatos. Jaukiai pavakarieniavusios, labai nenoriai vėl stojomės ir jau traukėm namų pusėn.

Metro, su kuriuo važiavome iki traukinių stoties, nebuvo pilnas, bet traukinys, kuriuo turėjome parvykti… Na, sakykim taip: laikytis nieko nereikėjo, nes mus, keleivius, palaikė draugystė. Visgi vėliau žmonių šiek tiek apmažo, deguonies padaugėjo, galiausiai galėjome net prisėsti. Taip parvažiavome į Tsukubą, tada – autobusu iki bendrabučio ir beveik iš karto miegot. Atrodo, per dieną nužingsniavome apie dvidešimt kilometrų, dar daugiau suvažinėjome, tad jau kamavo nuovargis ir degančios pėdos. Užtat miegojau kaip kūdikis.

Šiam kartui tiek. Kitą savaitę, ko gero, papasakosiu apie kasdieniškesnius dalykus – paskaitas, važinėjimą dviračiu, miesto naršymą ar kažką panašaus. Pasiilgau!

Linkėjimai,
Agnė

*Negalvokit, kad labai čia įsivaizdinu rašydama japoniškus pavadinimus, tiesiog man pačiai tiek apie juos girdėjus ir skaičius buvo labai smagu suvokti, kad keliauju tomis pačiomis vietomis, kaip pavyzdžiui herojai Murakami romanuose.. gal ir jums taip suveiks. 🙂