Jau kurį laiką gyvenu pasiruošus tiek žiemiškam, tiek pavasariškam orui — šalia durų kabo storas paltas, plonytė pavasarinė striukė, o į sieną atsisukę laukia lengvi kedai kartu su rimtesniais kerzais. Vieną dieną einu vienaip, kitą kitaip: kai penktadienį 9 laipsniai šilumos, o šeštadienį 20, kliautis tik viena apranga nepavyksta.

Kai aplanko šiltos, giedros dienos, jaučiu pareigą palikti bendrabučio kambarį bent porai valandų ir pasivaikščioti, ką nors naujo apžiūrėti. Šiandien daugiau vaizdų, nei teksto; gal sugundysiu Japonijoj pasižvalgyti ir jus, kai jau bus įmanoma keliaut.

Nagoya

Paskutiniu metu ypač laukan traukia pradėjusios žydėt slyvos, kurias jau tuoj tuoj turėtų pradėti vytis sakuros. Jų, žinoma, būna parkuose, bet labai dažnai galima pamatyti žydinčius medžius prie maldyklų, tad kol kas tolesni vaizdai ir pasakojimai — iš jų.

Mane vis dar labai stebina matyti apelsinmedžius, apkibusius dideliais vaisiais. Šį radom už šintoistinės maldyklos, nors esu mačiusi didelius medžius augant tiesiog šalia kelio. Pasivaišint taip nė karto ir nedrįsau, nors tikrai vilioja.

Nagoyoj, kaip ir tikriausiai bet kuriame kitame mieste Japonijoje, gausu maldyklų ir šventyklų kiekviename rajonėlyje. Nakamura rajone užtikom Toyokuni maldyklą, kuri buvo pastatyta Toyotomi Hideyoshi garbei, mat manoma, jog šešioliktam amžiuj gyvenęs Japonijos vienytojas gimė būtent šiose apylinkėse.

Dar, neseniai aplankėme Yamada Tenmangū maldyklą, kurioj garbinamas mokslą globojantis Sugawara no Michizane — poetas ir mokslininkas iš aštunto amžiaus Japonijos. Prieš kelias savaites maldykloje buvom paprašiusios pagalbos moksluose, o kadangi draugei pavyko įstoti į magistrą, palydėjau ją čia padėkot dievams.. Japonijoj elkis kaip japonas.

Šalia maldyklos buvo pilna karvės statulų, kurios, pasirodo, yra labai įprastos Tenmangū maldyklose. Daug legendų byloja apie Sugawara no Michizane asociacijas su karvėmis: teigiama, jog jis gimė karvės metais ir mirė karvės mėnesį bei karvės dieną, taip pat tikima, jog jis buvo perkeltas į kitą regioną, kur keliavo ant karvės, ir kad galiausiai jo laidojimo vietą taip pat išrinko karvė.

Tos pačios maldyklos kieme įtaisyta ir pinigų maldykla Kogane. Nuotraukų nepadariau, tai turit pasitikėti mano žodžiu, bet atrodo ji kaip kioskas/balta palapinė, kurios vidus išpuoštas aukso spalvos dekoracijom, o centre stovi mažytis altorius su čiurlenančiu vandeniu. Tuo vandeniu plaudami pinigus ar loterijos bilietus vietiniai dievų prašo sėkmės, ko efektyvumą mena kamštinė lenta palapinės dešinėje, nusagstyta lankytojų atneštų sėkmės įrodymų: pilna loterijoje išloštų pinigų čekių ir panašių sėkmės istorijų.

Inuyama

Praėjusį savaitgalį su Anna nusprendėme aplankyti mums dar neregėtą miestelį Inuyama. Gyvenvietė čia pakankamai nedidelė — įsikūrę maždaug 70 tūkst. žmonių, bet tikrai yra ko pamatyti: daug muziejų, parkų, šventyklų, kalnų aplink, ir gal didžiausias traukos taškas — Inuyama pilis.

Tai, ką šiandien vadina Inuyama pilimi, išties yra tik dalis kažkada stovėjusios tvirtovės — bokštas, naudotas gynybai ir žvalgybai. Šis statinys yra viena seniausių „pilių“ Japonijoje. Originalių pilių (tokių, kurios nebuvo sugriautos gamtos nelaimių ar pan. ir po to vėl atstatytos) likę tik dvylika ir Inuyama puikuojasi vieta tame sąraše. Pilis statyta penkiolikto amžiaus vidury, nors šis bokštas, toks, koks atrodo dabar, buvo sukonstruotas šešiolikto amžiaus pirmoj pusėj, vadinasi, stovi jau beveik penkis šimtus metų.

Vaizdas iš bokšto balkono.

Budistines šventyklas sutinkame rečiau, nei šintoistines maldyklas, tad kai pamatėme ant kalvos stūksančią ryškiai oranžinę Naritasan, susigundėme apžiūrėti ir ją.

Po to palei upę žingsniavome link kiek neįprastai atrodančios, vaikams skirtos Momotarō maldyklos (pavadintos pagal japonų pasaką „Berniukas persikiukas“), kur netrūko spalvotų pasakos veikėjų. Priešais pagrindinius vartus stovėjo paties Momotarō skulptūra, vaizduojanti jį tik ką gimusį iš persiko vaisiaus.

Galiausiai traukėme link Tsugao kalno, kuris iš tiesų yra kalva (vos 273 metrų aukščio) — norėjome ten stebėti saulėlydį. Vieta mums nepažįstama, žygiavimo keliai taip pat, tad iš pradžių natūraliai bandėme vadovautis maps’ų nurodytu maršrutu, bet pakeliui atradom nuorodas, kad galima kilti į kalvą ir iš kitos, mums artimesnės pusės. Kildamos aukštyn aplankėme dar kelias maldyklas ir įveikusios netrumpą ruožą laiptų toliau kopėm akmenim ir medžių šaknim nusėtu siauru taku.

Galiausiai užsikabarojus vaizdas nenuvylė. Čia buvom vienos, tad galėjom ramiai pailsėti ir grožėtis vaizdu niekieno netrukdomos. Sulaukėm, kol nusileis saulė — o pasislėpė ji už kalno, kurio horizonte net nesimatė (įdomus vaizdas, rodės, tiesiog sutirpo ore) ir susiruošėm grįžti į miestelį. Leistis buvo kur kas sudėtingiau: šlaitas status, akmenys slydo iš po kojų, tai visą kelią atsargiai, bet gana guviai (kiek „guviai“ galima judėti susikibus rankom) leidomės, nes baiminomės, jog sutems ir taip einant mišku nieko nebematysim. Šlaito apačioje teko trauktis ir telefonų šviesas, bet kelias buvo pasidaręs daug nuožulnesnis, tad iš medžių tankmės išlindom be nemalonių nuotykių.

Šiandien tiek. Kol neprasidėjo pavasario semestras, toliau su Anna planuojam naudotis progomis apžiūrinėti apylinkes, bet artėja ir didysis kraustymasis — butą atradau ir kelsiuosi ten jau už poros savaičių. Toliau galit laukt detalesnio pasakojimo apie tai.:)

Linkėjimai,
Agnė