Žyma: hokkaido

Hokkaidō III

Trečią rytą Sapporo mus pasitiko pūga. Sniego kalnai, įrėminę gatves buvo gerokai aukštesni už mus, o tądien snigti taip ir nenustojo, tad pusnimis krypavom visus 18 kilometrų (kelionės rekordas!).

Labai detalaus plano ar veiklų prikimšto tvarkaraščio neturėjom, nes abi mėgstam naujose vietose apžiūrėti ne tik populiariausius taškus, bet ir smulkmenas tarp jų, kad maždaug susidarytumėme bendrą vaizdą (todėl ir išvaikščiojom tiek). Pagrindinės vietos, kurias norėjome aplankyti buvo Senasis Hokkaidō valdžios pastatas, kuris dabar veikia kaip muziejus; alaus muziejus ir Moiwa kalnas.

Valdžios pastatas gana europietiškos architektūros, viduje iškloti raudoni kilimai, ant sienų kabo didžiuliai paveikslai. Atskiros patalpos įrengtos pagal temas, o labiausiai nustebino kambarys, pašvęstas Japonijos ir Rusijos ginčui dėl šiaurinių Japonijos salų (kuriai šaliai jos priklauso, nėra nuspręsta). Stenduose aprašyta istorija tiek japoniškai, tiek angliškai, ir visur, žinoma, teigiama, jog salos šiaip jau Japonijos. Buvo ir dokumentas, kur lankytojai galėjo pasirašyti peticiją už salų pripažinimą Japonijos dalimi, o šalia jo stovėjo vitrina su matrioškomis ir kitais rusiškais suvenyrais, reprezentuojanti šiaurinių salų vietinių ir rusų kultūrų mainus ir ryšius.

Po to ruošėmės keliauti į alaus muziejų, bet pagalvojom, kad gal kiek ankstoka, tad pirmiausia išgėrėm kavos. Ilgai, aišku, netruko, bet iki muziejaus traukėm pėsčiomis, tad jį pasiekėm jau popiet. Kiek nusivylėm, nes pastatas visai mažytis, o ir pačiam muziejui pamatyti teko ne daug – mat buvo didžiulis katilas, kuriame kažkada virtas alus, ekspozicija su įvairiais dokumentais, pasakojanti apie Sapporo alaus istoriją ir plakatų siena. Žinoma, lankytojai gali išbandyti ir įvairių rūšių alaus, tad Nastya, kaip alaus mėgėja, šita galimybe pasinaudojo.

Nors muziejui neišbuvom nė valandos, kai išėjom, jau temo, todėl papietavusios keliavom link kalno (vėlgi, pusę kelio pėsčiomis, tad užtrukom). Pagrindinis tikslas buvo nusigauti iki viršūnės, nuo kurios, girdėjome, atsiveria įspūdinga panorama, o sutemus vaizdas dar geresnis.

Lankytojų nebuvo daug, bet vagonėlyje kabeliu kilome maždaug dešimtis. Moiwa kalnas lenkia pusę kilometro aukštį, todėl viršūnėje buvo nepadoriai šalta – visi, patrypčioję aplink maždaug penkiolika minučių, skubėjo šildytis vidun. Viršūnėje, beje, įrengta apžvalgos aikštelė su varpu viduryje, kurį norintys galėjo skambinti (kokiu tikslu, nenugirdau, bet turbūt sėkmei prišaukti ar panašiai), o pati stotis turėjo restoraną, kavinukę ir suvenyrų parduotuvę – viskas po ranka.

Keliavimas į kalną ir nuo jo užtruko, todėl galų gale vėlavom į paskutinį autobusą, tad teko dar kiek pavaikščioti (pamenat, 18 kilometrų).

***

Paskutiniąją pilną dieną, pirmadienį, praleidome miestelyje Otaru, įsikūrusiame pačiame salos krašte, prie Japonijos jūros, šiauriau nuo Sapporo. Čia ir sniego buvo daugiau (taip pat snigo kiaurą dieną), o ir temperatūra buvo dešimčia laipsnių žemesnė. Šiaip -10°C neskamba daug, bet saloje klimatas visai kitoks, todėl ir žvarba su lietuviškąja sunkiai palyginama – baisiai šalta, net man.

Miestelio tiek ir tematėme – nuo stoties gatvė vedė tiesiai link jūros kranto, tai tame ruože ir vaikštinėjom. Pirmiausia ėjom papietauti tradicinio japonų maisto restorane, bet ilgai užtrukom, nes kaip įprasta, reikėjo ir eilėje palūkėti, o ir maisto ruošimas užtruko. Žodžiu, kai išėjom jau tikrai apsižvalgyti, buvo kiek pritemę.

Fotografavom garsų kanalą (kartais prilyginamą Venecijos vaizdams), ėjom prie jūros, sniego ir šviesų gatvelę.. dėl šalčio vienu kartu lauke pabūdavom maždaug 15-20 minučių, ilgiau tverti neišėjo. Tad tokių pertraukų metu bėgdavom šiltos arbatos, radom ir barą, siūlantį karštą vyšnių alų (skonis kaip mūsų krieko, tik dar saldesnis), dar paieškojom sausainių savo airBnB šeimininkui ir taip pralėkė kelios valandos.

Vakarą praleidusios ‚namie‘ kėlėmės anksti, mat reikėjo išsikraustyti iki dešimtos ryto. Iki skrydžio dar turėjom kelias valandas, todėl mieste ieškojom vietinių populiarių saldumynų, kad grįžusios turėtume kuo pavaišinti draugus, ir užsukome į indų maisto restoraną pietų.

Čia mus pasitiko senukas japonas, pasodino prie šildytuvo, pašnekino; užsakymą priėmė indas, su kuriuo kalbėjom pusiau angliškai, pusiau japoniškai, paklausinėjo jis mūsų apie studijas ir kelionę, papasakojo savo istoriją apie japonų kalbą ir paragino kalbėti drąsiau, todėl vėliau kalbėjom jau tik japoniškai. Maistą atnešė dar kitas darbuotojas, žodžiu, turėjom progos pabendrauti su visa komanda, pasijuokėm, o po to jau teko atsisveikinti ne tik su svetingais šeimininkais, bet ir su Hokkaidō.

**Pabaigai**

Šita serija įrašų kaip niekada buvo tiek pat (o gal ir daugiau) skirta man pačiai, kaip ir jums. Mąstydama apie Okinavos pavyzdį, kai savaitę įspūdžių bandžiau sutalpinti į vieną įrašą, nusprendžiau, kad šįkart noriu išsaugoti daugiau. Hokkaidō tikrai buvo įsimintiniausia kelionė, jau vien dėl to, kad ją laikiau svajone, kurią galėčiau išpildyti kada nors ateityje, ir pažiūrėkit.. aš jau beveik metus negaliu priprasti prie to, ką vadinu savo gyvenimu dabar. Na o moralas toks: kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, nebijokit įsikibti svajonių, bet dar svarbiau, turėkit drąsos versti jas planais.

Linkėjimai!
Agnė

 

Hokkaidō I

Sveiki!

Tik ką baigėm antrąjį semestrą. Kol dauguma draugų Lietuvoj jau džiaugėsi po-sesijinėmis atostogomis, man teko lankyt paskaitas ir ruoštis egzaminams. Laiko nebuvo niekam – nei keliavom, nei pramogavom; visą sausį prasimokėm, o pramogomis virto pietūs ar vakarienė kavinėse. Dėl to naujos kelionės labai laukėm – bilietus, vietą nakvynei buvom užsitikrinusios dar prieš Naujuosius, todėl po paskutinės prezentacijos, kurioje pristačiau Hokkaidō Sniego festivalį, su Nastya išskridom to festivalio pamatyti pačios.

Pradėkim nuo to, kad Hokkaidas yra Lietuvos dydžio. Salos ‘sostinė’, Sapporo miestas, yra trečias pagal dydį ir penktas pagal gyventojų skaičių Japonijoje. Klimatas, aišku, atšiauriausias, nors sniegas laikosi ne visus metus.

Vis dėlto, kaip visada viską darančios atvirkščiai, kol dauguma japonų keliauja į Okinavą (kur vykom vasarą) pasidžiaugti šiluma, mes žiemos metu išlėkėm šiaurėn. Ir visai nesigailim! (Na, bent jau aš, Nastya šiek tiek skundėsi šalčiu..)

Aplankyti šį kraštą svajojau nuo pat studijų pradžios, ir visada, kai japonai klausdavo, ką gi norėčiau jų šaly aplankyti, drąsiai tardavau Hokkaidō pavadinimą. Pati gerai nežinau, iš kur tas noras, bet turiu nepaaiškinamą silpnybę sniegui, kurio čia apstu, o ir apie salos išskirtinę gamtą girdėjau sočiai… Taip nusprendžiau, kad tikrai čia atvyksiu, tik niekad nemaniau, kad tai įvyks taip greit. Sniego festivalis buvo labiau svajonė, nei realus noras, nes visai nesitikėjau, kad aplinkybės galėtų taip palankiai susidėlioti – čia atvyksta daug turistų ir iš pačios Japonijos, ir užsieniečių, pats festivalis vyksta beveik dvi savaites, tad maniau tiesiog sunku taip ‘pataikyti’, o ir šiaip, brangu. Ir va, pradžioje svarsčiusios galimybę Hokkaide sutikti Naujuosius, nusprendėme rizikuoti ir keliauti į išsvajotą festivalį iškart po egzaminų.

Kas mane sekate instagrame (nuoroda dešinėj), jau tikriausiai girdėjote apie nesklandumus, su kuriais susidūrėme dar nė neišskridusios. Paskutinę dieną prieš išvykstant, jau po atsiskaitymų, galvojom ramiai praleisim vakarą, susiplanuosim kelionę, išgūglinsim, ką reikėtų aplankyti.. ahaaaa. Tą pačią paskutinę dieną sužinojom, jog airBnB, kuriame planavome gyventi visos kelionės metu, buvo atšauktas.

Aiškinant trumpai: atrodo, kad čia buvo šeimininkės planas, kadangi užsisakiusios airBnB miestelyje Otaru (valanda traukiniu nuo salos ‘sostinės’), ji mums pasiūlė už tą pačią kainą apsistoti kitame jos nuomojamame bute Sapporo, nes patogiau, jei jau atvykstam dėl festivalio. Sutikom. Manėm, va, kaip čia gerai pasisekė, dar ta pati kaina, kuri tikrai nebuvo didelė – pasaka, kokių gerų žmonių yra. Ahaaaaaa. Tai va, ponia atšaukė viską, nieko nepranešė, o kai paskambinom išsiaiškinti, sakė, na gal galima bandyt rezervuoti vietą ir Sapporo, bet šiek tiek brangu būtų..
KĄ?
Na, suprantat. Festivalio metu viso viešbučių, motelių ir kitų apgyvendinimo vietų kainos padidėja žvėriškai, tad pagal mūsų teoriją, toji ponia norėjo šiek tiek užsidirbti, mat bandančių kur nors apsistoti paskutinę minutę visada atsiranda, bet tada ir mokėti reikia atitinkamai.

Tai va, tiek iš to ramaus vakaro po atsiskaitymų. Jau naktis, dieną turim išskrist į visiškai nepažįstamą, šaltą kraštą, ir neturim kur gyvent. Nusprendėm užsisakyt vieną naktį viešbutyje, o toliau jau suktis pagal situaciją, nes dar brangiau vis tiek nebus, tad jeigu kas, galėtume rezervuoti kitas vietas prieš pat ten atvykstant nakvoti.

Visgi, stovint prie bagažo patikros mūsų nuotaika greitai žymiai pagerėjo, nes sulaukėme žinutės iš vyro, kurio airBnB bandėme rezervuoti naktį. Rezervuoti tai užrezervavome, prieš tai aprašiusios savo situaciją, kad neturim kur apsistoti, nes prieš tai užsakytą vietą atšaukė, bet iškart po to sulaukėme jo atsakymo, kad sistemoje buvo klaida ir iš tiesų tų laisvų vietų nebuvo. Atsiprašė, nors mes visai nepykom.

Tai va, kitą dieną, jau stovint oro uoste, parašo mums tas pats vyras, klausdamas, ar nepridarė mums problemų, ar radom vietą, ar išvis dar atvykstam – rodės nuoširdžiai susirūpinęs. Viską papasakojom, ir jis užleido mums, kaip supratom, savo paties butą trims naktims, be to, už labai padorią kainą! Čia buvo išvis stebuklas, nes likom tik su viena naktimi nežinioje, visa kita jau susitvarkė. Su tokiu palengvėjimu į lėktuvą sėdom ramios ir aš jau tirtėjau iš jaudulio.

***

Atskridusios vakare lėkėm tiesiai į viešbutį. Jau pro lėktuvo langus pamačius sniegą, širdis ėmė virpėti – niekaip negalėjau priprasti prie minties, kad iš tiesų esu čia. Visgi, buvom visai pavargusios, tad visi planai vakarui apsiribojo laikinu įsikūrimu, kelione į parduotuvę maisto ir vonia, kuria pasidžiaugti čia, Japonijoje, tenka retai.

Anksti atsikėlusios, jau dešimtą ryte žingsniavome vykdyti dienos plano. Pirma, turėjome stoty palikti daiktus, nes nakvynės vietos neturėjome, o tampytis pilnos kuprinės ir lagamino visai nesinorėjo. Tiesiai po to traukėme į stiklo skulptūromis nusagstytą gatvę, mat labai knietėjo pamatyti, kaip šios atrodo, o didžiąsias sniego skulptūras norėjome pasilikti vakaro pusei, kad jas pamatytume ir apšviestas tamsoje.

Ko nepaskaičiavome, tai kad dienos metu nebuvo įmanoma prie ledo skulptūrų prieiti arčiau, mat iš abiejų pusių jas juosė gatvė, todėl teko grožėtis vaizdu nuo šaligatvio. Nustebino, kaip gi jos taip išsilaiko? Ir šiaip, man daug lengviau įsivaizduoti skulptūrų lipdymą iš sniego, nei skaptavimą (?) iš ledo, todėl pasižiūrėti buvo ko.

Po to pavaikštinėjusios Sapporo gatvėmis, papietavusios, ėjome jau į pagrindine laikomą Sniego festivalio vietą, Ōdōri parką, kuriame stovėjo sniego skulptūros. Buvo ir milžiniškų, pastatų dydžio kūrinių, ir mažesnių, nors rodos visos buvo didesnės už vidutinio ūgio žmogų. Vėpsojom išsižiojusios, vis kartojau, ‚o jėzau‘, ir negalėjau patikėt, kad čia realus gyvenimas ir taip, mes tikrai esame Sniego festivaly.

Šiame parke vaikštinėjom iki vėlaus vakaro, bet apie tai rytoj!

Linkėjimai,
Agnė