Žyma: bendrabutis

Skrydis, karantinas ir studijų pradžia

SVEIKI!

Esu Japonijoj, vėl, valio! Nuo balandžio ruošiausi čia atvykti, bet aišku, pagal planus nepavyko, o atėjus rugsėjui maniau, kad dar bent pusmetį nepavyks. Tad jeigu jūs stebitės, patikėkit, kaip aš stebėjausi, kai jau reikėjo lagaminus krautis. Šįkart atskridau ilgesniam laikui — mokysiuosi bent jau pusantrų metų, o jei pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus magistrui, pagyvensiu čia gal ir kokius trejus. Atvykau kaip studentė-tyrėja (research student), tad šį semestrą mokausi japonų kalbos, o šalia to ruošdamasi stojamiesiems egzaminams lankau kelias sociologijos paskaitas, po truputį nagrinėju aktualią literatūrą savo tyrimui. Kol kas visos paskaitos online, tad šiek tiek baiminuosi, kad nebus lengvo kelio socializuotis, bet atsikėlus į bendrabutį šitas nerimas kiek priblėso.

Žodžiu, nuo pradžių.

Skrydis/ patekimas į Japoniją

13 valandų filmų, skaitymo, pokaičių, užkandžiavimo ir jaudinimosi.

Dabartinėj situacijoj keliavimas lėktuvais jaučiasi ir atrodo labai keistai. Vilniaus oro uostas buvo pustuštis, įleidžiami tik keliaujantys (dėl ko atsibučiuot su lydinčiais reikia lauke arba prie įėjimo), o nuskridus į Amsterdamą, atrodo, persikėliau į ankstesnį, „normalų“ pasaulį — stumdytis pečiais nereikėjo, bet (kaukėtų) žmonių buvo pilna. Tiesa, keliavau ne viena, o su dar viena japonologe (linkėjimaai, Lina!), todėl kelionė dviese buvo daug malonesnė ir ramesnė. Bendrai pergyvenau dėl visko, apie ką tik spėjau susimąstyti: ar visi dokumentai tvarkingi, ar užteks jų įrodymui, kodėl trenkiuosi į kitą pasaulio galą, ar elektroninis parašas ant neigiamo covid-19 testo sertifikato tiks japonams, ar testas, kurį reiks darytis oro uoste Japonijoj bus neigiamas, … — tikriausiai, maždaug įsivaizduojat. Todėl buvo labai juokinga, kai laukdama, kol pradės laipint į lėktuvą Amsterdame, gavau žinutę iš oro linijų: „Mums reikia patvirtinti kai kurias detales dėl jūsų skrydžio. Prieš laipinimą kreipkitės į personalą prie vartų.“ Susigriebiau visus dokumentus ir žygiavau prie vartų jausdama, kaip kaista smilkiniai, bet nerimas greit pradingo — mane pasitiko žilagalvis vyriškis, kuris labai ramiai, su šypsena tikrino mano vizą, testo sertifikatą, vis paklausdamas kokio nesusijusio klausimo, pakikendamas su kolega už stiklo pertvaros. Tikrindamas testo formą, kurioj nemažai hieroglifų, pajuokavo, kad jo japonų jau kiek atšipusi, bet greit pastebėjo, jog visgi buvo ir anglų kalbos. Taip neskubėdamas, atsilošęs kėdėj jis sistemoje viską supildė, abu pasijuokėm ir grįžau toliau laukti skrydžio.

Aišku, smagumas buvo dar tik priešaky, nes nežinojau, ko tikėtis iš Naritos oro uosto. Iš lėktuvo ten išlipom jau trise — skrydžio metu susipažinau su mergina iš Vengrijos, taip pat atvykusios studijuoti, tad per procedūras kartu ir keliavome. Oro uostas atrodė visiškai tuščias, kitų keleivių, atskridusių ne tuo pačiu lėktuvu, rodės, nematėme (o skrido mūsų labai mažai — per kokį šimtą vietų, kurias galėjau aprėpti akimis salone, mačiau gal penkis žmones). Per pastatą sudėliotas maršrutas, iš kurio negali išsukti, mat kas 50 metrų stovėjo personalo darbuotojas, kuris linksėdamas tiesiog rodė kryptį, kur eiti toliau. Užpildžiusios dokumentus apie tai, kur karantinuosimės, kur vyksime toliau, ėjome darytis testo. Viruso pėdsakų ieškojo seilių mėginiuose, o rezultatus gavome maždaug po pusvalandžio — pasiėmėm neigiamą rezultatą patvirtinančius lapelius ir ėjome toliau.

Reikėjo užpildyti likusius dokumentus ir pasidaryti gyventojo kortelę, kuriai reikalinga nuotrauka ir pirštų atspaudai. Tam, kad šis procesas būtų sklandesnis, buvo pastatyti papildomi pirštų atspaudų/ nuotraukų aparatai, prie kurių ir aš bandžiau prieiti, bet mašina vis negalėjo nuskaityti mano atspaudų. Darbuotojas šalia energingai ragino spausti smilius stipriau, net rodydamas, į kokias vietas reikėtų dėti daugiau jėgos, bet nieko nesigavo ir jis nusiuntė mane tolyn. Jau jaučiaus kaip nelegalė, nes draugėms viskas pavyko iškart, o aš neprisiregistravusi tiesiog žygiavau tolyn. Bet aišku, prie kito posto, kur tikrino dokumentus, šiaip ne taip pavyko palikti atspaudus ir man. Po to beliko susirinkti lagaminus ir traukti į atvykimo salę, kur mūsų jau laukė kelionių agentūrų atstovės. Išsiaiškinome, kuri atstovė kuriai iš mūsų reikalinga ir ėjome palaukti kitų studentų, kad visi vienu ypu galėtume nuvykti į viešbutį.

Karantinas ir studijos

Dvejus su puse metų gyvenau be onigirių, užtai per dvi karantino savaites suvalgiau jų virš 30…

Visi šiuo metu atvykstantys į Japoniją, išskyrus sportininkus, besiruošiančius olimpinėms, turi dvi savaites karantinuotis. Aš, kaip ir daugelis kitų studentų, karantinavausi viešbuty netoli oro uosto, o ne mieste, kuriame studijuosiu, nes mes tas porą savaičių negalėjome naudotis viešuoju transportu. Iš viešbučio siūlomų paslaugų (sporto salės, baseino, restorano), buvo galima naudotis tik viena — mažu konbiniu (parduotuve) pirmame aukšte, kur yra maisto, gėrimų, būtiniausių higienos priemonių. Du kartus per dieną nustatytu laiku nusileisdavome į pirmą aukštą, prisistatę numeriu (nieko neprimena?) pasimatuodavome temperatūrą, kurią darbuotoja kaskart užregistruodavo. Tie duomenys kažkur keliavo, o iš darbuotojos girdėjau, kad iš mano universiteto dar ir paskambindavo pasiteirauti, kaip ten studentų sveikata. Gerai, kad jokie simptomai neapsireiškė.

Dar geriau, kad prie to temperatūros stalelio buvo du termometrai. Vienas, kurį gal buvote sutikę kokioje klinikoje — į iPadą panašus prietaisas su priekine kamera, kurio ekrane apibrėžtas kontūras, žymintis, kur reikėtų atsistoti. Atsistojus priešais jį ekrane pasirodo, kokia temperatūra ir pasigirsta ramus balsas, japoniškai pranešantis ar ji yra ‘normali,’ ar ‘nenormali.’ Vos atvykus į viešbutį mus pasitiko darbuotoja, kuri papasakojo apie tvarką, taisykles ir panašias aktualijas, po ko paprašė, kad tuo pačiu pasimatuotume temperatūrą. Buvau arčiausiai to aparato, tad ir žengiau pirma, o šis šviesdamas raudonai pranešė, jog temperatūros pas mane visi trisdešimt aštuoni. Mane ir šaltas prakaitas išpylė, pagalvojau, gal čia dėl to, kad prisirengus, visgi lauke buvo vėsu, o įėjom į pakankamai šiltą viešbutį, o darbuotoja tuo metu trypčiojo aplink kartodama ‘šitaip negali būti’ ir galiausiai kažkur kone bėgte nukaukšėjo aukštakulniais — patikėkit, vaizdelis neblogas. Parlėkė nešina kitu termometru (tuo, kurį per atstumą laiko prie kaktos), greit pamatavo ir išties — buvo įprasti trisdešimt šeši su trupučiu. Vėliau raudonai šviečiantis ekranas jau nieko nestebino, po sinchroniško „oho“ darbuotoja prikišdavo kitą termometrą prie kaktos ir popieriuose pasižymėdavo mažesnį skaičių.

Teoriškai, į lauką išeiti negalėjome, bet ta pati darbuotoja mums dar pradžioje paminėjo, jog supranta, kad dvi savaites išsėdėti kambary išties *kitsui* (‘ankšta’, ‘nepatogu’), užtat jei kartais išsėlintume laukan, ji apsimestų mūsų nematanti. Atrodo, kad niekas šita išimtimi per daug nepiktnaudžiavo (šiaip jau, nelabai yra kur eiti), bet kai norisi sienom laipioti, į gryną orą išlįsti visai padeda. Dienos čia kliuvo dar labai pavasariškos — pirmą savaitę buvo net kelios, kai temperatūra siekė 24, o lauke prie žydinčių krūmų teko didžiulių vorų ir šimtakojų pamatyti.

Mano delno dydžio gražuolis, rodos, pietums turėjęs laumžirgį.

Nepaisant bent dviejų onigirių per dieną, karantinuojantis dar nelabai jautėsi, jog jau esu Japonijoje. Didelis pokytis į gerą — pradėjau dalyvauti japonų paskaitose. Šiaip semestras prasidėjo spalio pradžioje, bet Lietuvos laiku tos paskaitos vykdavo paryčiais, todėl jose nedalyvaudavau, tik pateikdavau namų darbus. Viešbuty pirmąkart jungiausi į paskaitas ir netikėtai nesijaudinau: gal todėl, kad jos vyksta per nuotolį, ar todėl, kad jau el. laiškais kurį laiką bendravau su dėstytojomis ir jos visos mane skatino pailsėti po „tokios kelionės“, o ruošimusi paskaitoms rūpintis po to. Aš aišku, vis tiek bandžiau, ir kai po kelionės susimaišiusio miego rėžimo penktadienį prabudau dar prieš aušrą ir nebegalėdama užmigti kėliausi jau penktą ryto, nudžiugau — tiek laiko paskaitai pasiruošt. Ir ruošiausi stropiai: skaičiau tekstą, žymėjausi nežinomus žodžius, pasidariau sekusias užduotis. Kai prasidėjo paskaita, pasipasakojau dėstytojai, kad „absurdiškai anksti atsikėliau, bet bent namų darbus padariau,“ ir paaiškėjo, kad pasiruošiau tekstui, kurio niekas nežada per visą semestrą nagrinėti, žodžiu, visai kitai temai. Aišku, raudonu veidu prisidaviau iškart, bet dėstytoja pakikenusi patikino, jog vis tiek galiu dalyvauti, nes pirma perskaitysime tekstą kartu ir tik tada eisime prie užduočių. Nors „namų darbams“ tąryt buvau skyrusi apie dvi valandas, naudinga buvo pamatyt, kad ir be pasiruošimo paskaitoje dalyvauti įmanoma, ir dar visai neblogai pavyko.

Tokių kliurkų turėjau ir daugiau, kai pavyzdžiui neradusi prisijungimo duomenų pusę paskaitos nedalyvavau bendrame pokalbyje, bet pildžiau skaidres kartu su grupiokais, kurie tuo metu be manęs paskaitoje tarėsi, ką kur įrašyti (vadinasi, viena grupelė stebėjo, kaip jų skaidrėje magiškai užsipildo tušti laukeliai, į kuriuos atsakymus rašiau aš), ar kitąkart, kai prieš pat paskaitą neradusi prisijungimo duomenų parašiau dėstytojai, o po pusvalandžio atėjusio atsakymo su prisijungimo nuorodomis ir „mes tavęs laukiam!“ nepastebėjau ir paskaitoje likau nesudalyvavusi. Nežinau, kokį įspūdį bendrakursiai ir dėstytojos galėjo susidaryti per tą pirmą savaitę, bet buvo labai smagu galiausiai juos pamatyti, su visais pabendrauti, dingo „aš viena šitoj jūroj“ jausmas. Dar ne visi grupiokai yra Japonijoje, o ir šiaip, net ir esant čia paskaitos toliau bus vedamos online, todėl kitų žmonių veidus galiausiai pamatyt kad ir per ekraną jau yra neblogai.

Atvykimas į Nagoyą

Bendrabučio apylinkėse.

Naktį prieš išvykimą iš viešbučio labaai nekantravau. Į Nagoyą keliavau greituoju traukiniu, bet iki jo važiavau dviem autobusais, o po jo — dviem traukiniais, tad visai teko pasiblaškyt. Tądien jaučiausi tik ką atvykus į Japoniją: kiekvienoje stotyje kalbinau darbuotojus, klausdama, kaip reikia nusigauti ten, kur planuoju; stebėjau praeivius ir aplinką; visi garsai ir kvapai, rodės, rėkė pabrėždami, kur esu. Atvykau į bendrabutį su šypsena, dar buvo šviesu, tad jau mėgavausi mintimis, kaip dar eisiu pasivaikščioti po apylinkes, nes nenujaučiau, jog įsikraustymas gali užtrukti dvi valandas. Bendrabučio administratorė pateikė pluoštą dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti, aprodė visas bendras erdves, kaip naudotis pašto dėžutėmis (aha), kaip veikia oro kondicionieriaus pulteliai kambaryje ir panašiai, bet man svarbiausia buvo turėti prieigą prie interneto — kadangi atvykau penktadienį popiet, norėjau susitvarkyti interneto reikalus, kad galėčiau juo naudotis savaitgalį. Užtat daugiausia laiko praleidau bandydama prisijungti prie bendrabučio wifi, arba tiksliau, japoniškai telefonu tardamasi su IT guy, kol galiausiai išmušė darbo pabaigą menanti penkta valanda ir jis man mandagiai pranešė, jog jei nepavyks prisijungt, galiu kreiptis pirmadienį. Laimei, tą patį vakarą šita problema išsisprendė.

Iki pavasario gyvensiu čia (nuotraukoj matosi tik pusė kambario, nenusigąskit, Japonijoj standartiniai 13 m^2).

Šiuo metu po truputį įsikūrinėju, bandau organizuoti erdvę ir susipirkti reikalingiausius daiktus, įsisavinti, kaip čia veikia šiukšlių rūšiavimas septyniomis skirtingomis kategorijomis, o nuo pirmadienio teks keliauti į vietinę savivaldybę, universitetą, banką.. dar daug su atsikraustymu susijusių reikalų. Tad šiandien tiek, eisiu pildyt dokumentų.

Linkėjimai iš visai pavasariškos Japonijos,
Agnė

Kelionė, nuotykiai oro uoste ir nauji namai

 

Dar tik pirma savaitė čia, Japonijoje, bet jau pakankamai, kad šviežiausi įspūdžiai būtų sugulę ir galėčiau ramiai viską papasakot (parašyt).

Jau girdžiu, kaip klausiat, „kaaaip ta trylikos valandų kelionė?“ Net pati nesitikėjau, bet.. ne taip ir blogai. Pirmas skrydis truko šiek tiek virš valandos, pats lėktuvas – mažiausias, kokiu kada nors keliavau (žinau žinau, nesu daug skraidžius, bet vis tiek). Laiko ilsėtis oro uoste Varšuvoje nebuvo, tad netrukus sėdau jau į antrąjį lėktuvą, gabenantį tiesiai į Japoniją. Tarp kitko, tai buvo didžiausias lėktuvas, kuriuo kada nors skridau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad ta dešimtis valandų neprailgo, bet prastai irgi nebuvo – turėjau storą žurnalą skaitymui, kažkiek pamiegojau. Valgyt davė du kartus ir dar Radiohead‘ų galėjai pasiklausyt, nors snūduriavimui jie kažkaip netiko. Tiesa, dar ir filmą pažiūrėjau, žodžiu, viskas tvarkoj.

Pats smagumas prasidėjo oro uoste.

Telefonas ant išsikrovimo ribos. Būtinai turiu susisiekti su koordinatore (studente-drauge-globėja viename, ang. tutor), kad praneščiau, kada atvažiuosiu į Tsukubą. Teoriškai, atviras wi-fi tinklas (į kurį iš esmės dėjau visas savo viltis), žinoma, buvo, bet prie jo prisijungti niekaip nepavyko. Eilėje prie pasų patikros žmonių.. pusantro šimto? Aiškiai suvokiu, kad niekaip nespėsiu į tą autobusą, kurį buvo pasiūliusi koordinatorė dar prieš skrydį, tad reikėtų jai kažkaip pranešti. Bet situacija jau nelabai mano valioj, tai nusprendžiu, kad perėjusi šitas procedūras bandysiu prisijungti vėl.

Sklandžiai perėjau, dabar reikia greitai rasti lagaminą. Takų aštuoni, o kur ieškoti saviškio, neįsivaizduoju. Išieškau bilietus, lapelius – niekur neparašyta. Na tai spėjimo būdu. Bet čia nusišypso laimė ir pastebiu savąjį gigantą jau prie antrojo tako. Lekiu prie bagažo patikros punkto, darbuotojas, pamatęs vizą dar pakalbina japoniškai ir be jokių kabinėjimųsi praleidžia.

Oro uoste studentus, atvykstančius dėl mokymosi Tsukubos universitete turėjo pasitikti atsakingas asmuo. Žvalgausi – keli stovi su skelbimais, bet nė viename iš jų Tsukubos nematyti. Per tiek laiko jau susidėliojęs planas B: reikia įsijungti kompiuterį, per jį įkrauti telefoną ir vėl bandyti pagauti interneto ryšį. Suskubu vykdyti naujos užduoties, bet su internetu vis nesiseka – kompiuteris neleidžia prisijungti, nes ryšys mat atviras, nesaugu.

Jau, švelniai pasakius, jaudinuosi. Autobusas, kuriuo turėjau važiuoti pagal originalų planą, išvykęs. Koordinatorei nepranešta. Įklimpau tai įklimpau, teks tvarkytis pačiai. Žygiuoju iki informacijos, darbuotoja maloniai paaiškina, kur nusipirkti bilietą į Tsukubą ir iš kokios stotelės jis išvažiuoja. Dar pasiūlo pranešti per mikrofoną, kad ieškau X asmens, bet iškart pasimetus ir „čia ne taip svarbu“, atsisakau ir nuskuodžiu bilieto. Laiko iki autobuso dar pusvalandis, tad nueinu nusipirkti gėrimo, laukiu. Galų gale susikaupiu ir vėl aplankau informacijos darbuotoją, klausdama „koks čia greičiausias būdas gauti internetą“. Pastaroji, paėmusi mano telefoną, viską sutvarko (supratau, kad savarankiškai nė nebūčiau susidorojusi), patenkinta rašau koordinatorei ir išdėstau visą situaciją.

Jaučiuosi kaip didžiausią žygdarbį nuveikusi, jau laukiu autobuso prie stotelės, kai prie manęs prieina mažytė moteris klausiančiu žvilgsniu, rodydama į savo plakatą „MISS ANDRIUSKAITE AGNE, University of Tsukuba“. Nežinau, širdy juokiuosi ar verkiu, bet papasakoju nuotykius, gaunu žemėlapį, mane įsodina į autobusą ir atsisveikinam šypsenomis bei mojavimu.

Bendrabutis

Po kelionės ir pirmųjų nuotykių, norėjosi tik miegoti, tačiau anksti pradėjusi dieną Lietuvoje, Japonijoje vėl atsidūriau dienos pradžioje, tad tokios prabangos leisti sau negalėjau. Su koordinatore užpildėme dokumentus administracijoje ir nuėjome apžiūrėti naujosios mano rezidencijos. Pirmas žodis, kurį ištariau įėjus į kambarį, buvo faancy. Tikriausiai, kaip ir visur, užsieniečiai gauna geresnius kambarius, tad ir naujoji draugė žavėjosi. Gražu, tvarkinga, visi patogumai – mini virtuvė, atskiri tualetas ir dušas, balkonas, kondicionierius, rašomasis stalas, šaldytuvas… Visko yra.

Pati aplinka irgi graži (jau atradau laiko apšniukštinėti) – daug žalumos, netoli tvenkinys, botanikos sodas, sakuros, žodžiu, ko daugiau norėt? Tarp kitko, bendrabučių teritorija yra nuošalesnė, mašinų ūžesio negirdėti, dauguma studentų važinėja dviračiais. Man, žinokit, rojus.

Linkėjimai iš sakurų žiedlapiais pasidengusio krašto,
Agnė

P. S. Visos nuotraukos darytos telefonu, todėl kai kur keistesnė kokybė, visur keistas formatas. Reikės pradėti nešiotis fotoaparatą.