Penktadienis buvo neeilinis. Su Migle vykome į Tokiją praleisti vakarą su japonais draugais, su kuriais susipažinome Lietuvoje. Tuomet jie buvo mainų studentai VU, ir, rodos, pirmieji, kuriuos mums pristatė japonų dėstytojas, kad galėtume bendrauti su japonų gimtakalbiais. O dabar, po dviejų metų, susitikome Japonijoje.

Tad nuo pradžių.

Kažkodėl, lyg kokio prakeiksmo genamos, kaip visada, turėjom keblumų. Susitikimas turėjo vykt picos kavinukėje-bare Shibuya rajone, ir nors atvykom valanda anksčiau, galų gale vis tiek sugebėjom smarkiai vėluoti. Pradinis planas buvo šiek tiek pasivaikščioti (nes kur gi skubėsi, kai valanda likusi), o tada jau eiti į susitikimo vietą. Ko neapgalvojom, tai kad nebūtinai iškart pagausim wi-fi (abi be interneto), ir kad tądien vykę Black Friday išpardavimai pritrauks minias žmonių.

Taigi. Atlekiam į vietą jau vėluodamos, bet nepajėgiam rasti reikiamo baro. Iki čia atėjom įtartinų naktinių klubų prigrūstais skersgatviais, tai jau ir neaišku, galbūt neteisingas adresas, nes pastatas, prieš kurį stovim, išvis primena gyvenamąjį namą su mažomis kavinukėmis pirmame aukšte. Jau šiek tiek panikuojam, neturim kaip susisiekti su draugais, tad pasidavusios einam atgal ieškot kokios parduotuvės, prie kurios bent gautume interneto ryšį.

Vėluojam pusvalandį. Prisijungusios prie interneto rašom draugams, kurie žinučių nepastebi dar penkiolika minučių. Žinant japonus ir jų pagarbą laikui, taikomės su sužlugdytos reputacijos mintimi. Bet, lyg koks stebuklas, atrašo Miho, aiškindamasi, jog atsiprašo, „visi žiauriai vėluoja, tuoj būsim, parašykit Kanako ir susitikit su ja“. Nuotaika iškart pasitaisė, susitikusios Kanako kartu nuėjom į barą (kuris, tarp kitko,  buvo mums po nosimis, kai pirmą kartą ten nuklydom) ir ten laukėm kitų.

Žmonių susirinko daug daugiau nei tikėjomės. Šalia trijų mums jau pažįstamų, atvyko ir dar 3 japonai, kurie studijavo MRU. Dar buvo Miho vaikinas iš Prancūzijos ir jos draugė, tad pilnai užėmėm nemažą stalą.

Šiaip jausmas sutikti tokius pažįstamus buvo visiškai ne-realus. Jie jau nebe studentai, o dirbantys/ ieškantys darbo, draugas Shinya išvis atėjo tiesiai iš ofiso, vis dar su kostiumu ir lagaminėliu rankoje. Kompanija dalijosi savo lietuvių kalbos žiniomis ir prisiminimais apie Lietuvą, domėjosi mūsų patirtimis čia.. toks labai japoniškas, smagus vakaras.

Dauguma kavinių, restoranų Japonijoje užsidaro labai anksti, tad ir iš čia turėjome išeiti jau devintą. Išėjus pro duris, padavėjas/barmenas (o gal ir savininkas?) nusekė mus iš paskos dar kartą padėkoti, kad atvykome ir pakviesti apsilankyti vėl. Visi besilankstydami dėkojom atgal ir atsisveikinę ėjom link kito baro. Ten jau tapęs vakaro globėju Shinya pastatė kiekvienam po bokalą alaus, tad toliau šnekučiuodamiesi praleidom gal porą valandų.

Draugija buvo smagi ir tas laikas visai neprailgo, nors visi pamažu darėsi pavargę ir po truputį pradėjo skirstytis. Shinya, įtikinęs mus su Migle atvykti į Tokiją ir šeštadienį ekskursinei dienai (žadėjo būti gidu), priminė, kad tikriausiai ir mums jau reikia važiuoti į Tsukubą, kad spėtume išsimiegoti prieš rytojų. Taip dar prisidariusios šimtą nuotraukų, pasikeitusios kontaktais, apsikabinusios su visais atsiskyrėme ir ėjome į stotį.

Važiavusios dviem traukiniais galiausiai atisdūrėme Kita-senju stoty, iš kurios turėjome keliauti tiesiai į Tsukubą. Kaip niekur nieko ateinam į stotį, Miglė bando nusipirkti bilietą, ir žiūrim, kad nebėra pasirinkimo bilietui į Tsukubą. Keista. Žvalgomės aplink, švieslentėje rodoma kryptis – Moriya, miestelis, kuris yra maždaug ruožo tarp Tokijo ir Tsukubos vidury. Nieko daugiau. Jau juokiamės. Dar nueinu pasitikslint informacijoje, kur dirbęs vaikinas pranešė, jog į Tsukubą va ką tik išvažiavo traukinys, dabar jau tik į Moriyą. Tvarkaraščius buvome susitikrinusios dar bare, bet prailgę atsisveikinimai, o po to ir klaidžiojimai stoty baigėsi tuo, kad teko praleist naktį Tokijuj.

 

Buvo jau vidurnaktis, kur dėtis, dar nelabai žinojom. Pirma ėjom nusipirkti užpilamų makaronų vakarienei ir prisijungusios prie interneto prasinešėm japonams draugams, kad tikriausiai prie šeštadienio ekskursijos nebeprisijungsim, nes netyčia užstrigom čia. Tada reikėjo rasti vietą valgymui – suolelis prie stotelės buvo pats tas (Japonijoj šiukšlinės ir suoleliai yra mitiniai dalykai, retai tokius pamatysi). Mąstėm, kad lauke sėdėti per naktį tikriausiai būtų kiek per šalta, tad reikia kažkur nueit. Bėda tame, kad kaip minėjau, Japonijoj tikrai anksti viskas užsidaro, o rajonas aplink Kita-senju stotį atrodo vienas ramesnių, su Shibuya nė nepalyginsi, žmonių beveik išvis nebuvo (o tokioj situacijoj geriau jau daugiau, nei vos vienas kitas praeivis), nors matėm vis dar dirbančių barų.

Valgydamos kūrėm planus, ką gi čia daryti, o po to vėl ėjom gaudyt interneto. Susisiekus su draugais gavom pasiūlymą susirasti interneto kavinę ir naktį praleisti ten, kadangi jos dirba visą parą. Nei viena mūsų dar nebuvo tokios aplankiusi, ir šiaip, šitas variantas atrodė realiausias. Susiradom maršrutą navigacijoje ir jau už kelių minučių buvom ten.

Kavinė įsikūrus šeštam aukšte, į kurį užkilom senesniu liftu. Už prekystalio pasitiko jaunas vaikinas, pirma davęs užpildyti popierius, kur reikėjo nurodyti vardus, adresus, kontaktinius duomenis, prašė pateikti ir tapatybės korteles. Toks formalumas kiek nustebino, bet viską supildžius niekas mūsų ilgai nekankino ir nuvedė į atskirą kambarėlį kitame aukšto gale. Kavinė kai kur atrodė ir kaip parduotuvė – turėjo visą sieną nukrautą įvairių užkandžių, ir kaip biblioteka, kur visos stovinčios lentynos buvo nukrautos manga (japoniškais komiksais). Daugiausia laiko prasėdėjom kambary, nors ėjom ir apsižvalgyti aplink.

Po trijų valandų praleistų čia, grįžinėjome link stoties. Buvo ketvirta ryto, o pirmas traukinys turėjo išvažiuoti 5:18. Pasiėmėm karštos arbatos ir vaikštinėjom aplink, matėme ir vis dar besilinksminančių, skersgatviuose klegančių kompanijų, ir galimai įtartinų motyvų turinčių merginų, stoviniuojančių prie sankryžų. Mūsų niekas neužkliuvo, tad taip besibastydamos ir praleidom paskutinę valandą, kol penktą ryto atsidarė stotis ir galiausiai keliavom namo.

Nors buvom žiauriai pavargusios ir šeštadienio planus teko atšaukti, nuotykių nesigailim – tikrai, vienas įdomesnių penktadienių Japonijoje.

Linkėjimai,
Agnė